18 priedas

I. bendrosios nuostatos

1. Šis metodas taikomas 4-hidroksibenzensulfonrūgščiai atpažinti ir nustatyti jos kiekį kosmetikos gaminiuose, pvz., aerozoliuose ir veido losjonuose.

2. 4-hidroksibenzensulfonrūgšties kiekis, nustatomas pagal šį metodą, yra išreiškiamas bevandenio cinko 4-hidroksibenzensulfonato masės procentais gaminyje.

3. Mėginys yra koncentruojamas sumažintame slėgyje, ištirpinamas vandenyje ir išgryninamas ekstrahuojant chloroformu. 4-hidroksibenzinsulfonrūgštis yra nustatoma jodometrijos metodu filtruoto vandeninio tirpalo alikvotinėje dalyje.

4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni:

4.1. 36% (m/m) koncentruotas vandenilio chloridas (d = 1,18).

4.2. Chloroformas.

4.3. Butan-1-olis.

4.4. Ledinė acto rūgštis.

4.5. Kalio jodidas.

4.6. Kalio bromidas.

4.7. Natrio karbonatas.

4.8. Sulfanilo rūgštis.

4.9. Natrio nitritas.

4.10. 0,1 N kalio bromatas.

4.11. 0,1 N natrio tiosulfato tirpalas.

4.12. 1% (m/t) vandeninis krakmolo tirpalas.

4.13. 2% (m/t) vandeninis natrio karbonato tirpalas.

4.14. 4,5% (m/t) vandeninis natrio nitrito tirpalas.

4.15. 0,05% (m/t) ditizono tirpalas chloroforme.

4.16. Judančiosios fazės tirpiklis: butan-1-olis, ledinė acto rūgštis ir vanduo (4:1:5 tūrio dalys). Sumaišius dalijamajame piltuve, apatinis sluoksnis išpilamas.

4.17. Paulio reagentas: 4,5 g sulfanilo rūgšties (4.8) šildant ištirpinama 45 ml koncentruoto vandenilio chlorido (4.1), tirpalas praskiedžiamas vandeniu iki 500 ml. 10 ml tirpalo vėsinama inde su lediniu vandeniu ir maišant įpilama 10 ml šalto natrio nitrito tirpalo (4.14). Tirpalui leidžiama 15 minučių nusistovėti 0oC temperatūroje (šioje temperatūroje tirpalas išlieka patvarus 1–3 dienas) ir prieš pat purškimą (7.5) įpilama 20 ml natrio karbonato tirpalo (4.13).

4.18. Plonasluoksnei chromatografijai paruoštos celiuliozės plokštelės; dydis 20x20 cm, adsorbento sluoksnio storis 0,25 mm.

5. Priemonės

5.1. Apvaliadugnės kolbos su matinio stiklo kamščiu, 100 ml.

5.2. Dalijamasis piltuvas, 100 ml.

5.3. Kūginė kolba su matinio stiklo kamščiu, 250 ml.

5.4. Biuretė, 25 ml.

5.5. Moro pipetės, 1, 2 ir 10 ml.

5.6. Graduota pipetė, 5 ml.

5.7. Mikrošvirkštas, 10 ml, graduotas 0,1 ml tikslumu.

5.8. Termometras, graduotas nuo 0 iki 100oC.

5.9. Vandens vonia su kaitinimo elementu.

5.10. Džiovinimo spinta, gerai vėdinama ir nustatyta 80oC temperatūrai.

5.11. Įprastas aparatas plonasluoksnei chromatografijai atlikti.

6. Bandinio paruošimas: taikant aukščiau apibūdintą metodą, kai atpažįstama aerozoliniuose gaminiuose esanti hidroksibenzensulfonrūgštis ir nustatomas jos kiekis, yra naudojami likučiai, gauti pašalinus iš aerozolio pakuotės tirpiklius ir stumiančiąsias dujas, kurie garuoja esant normaliam slėgiui.

II. ATPAŽINIMAS

7. Darbo eiga

7.1. Mikrošvirkštu (5.7) užlašinama 5 ml likučių (6) arba bandinio ant kiekvieno iš šešių taškų, esančių ant pradinės linijos ir 1 cm atstumu nutolusių nuo apatinio plonasluoksnės plokštelės (4.18) krašto.

7.2. Plokštelė dedama į ryškinimo kamerą, kurioje jau yra judančiosios fazės tirpiklio (4.16), ir laikoma, kol tirpiklio frontas bus per 15 cm nuo pradinės linijos.

7.3. Plokštelė išimama iš vonios ir džiovinama 80 0C temperatūroje, kol nebejaučiama acto rūgšties garų. Plokštelė apipurškiama natrio karbonato tirpalu (4.13) ir išdžiovinama ore.

7.4 Pusė plokštelės uždengiama stikline plokštele, o neuždengta dalis yra apipurškiama 0,05% ditizono tirpalu (4.15). Chromatogramoje atsiradusios rausvai violetinio atspalvio dėmės rodo, kad yra cinko jonų.

7.5. Apipurkšta plokštelės dalis uždengiama stikline plokštele, o antroji pusė apipurškiama Paulio reagentu (4.17). 4-hidroksibenzensulfonrūgšties buvimą rodo geltono atspalvio ruda dėmė, kurios Rf vertė yra apie 0,26, o geltona dėmė, kurios Rf vertė chromatogramoje apie 0,45, rodo, kad yra 4- hidroksibenzensulfonrūgšties.

III. KIEKIO NUSTATYMAS

8. Darbo eiga

8.1. 10 g bandinio arba likučių (6) pasveriama 100 ml apvaliadugnėje kolboje ir beveik iki sausumo garinama vakuume sukamajame garintuve virš vandens vonios, kurios temperatūra 40oC.

8.2. Į kolbą pipete įpilama 10,0 ml (V1 ml) vandens ir garinimo likučiai (8.1) ištirpinami šildant.

8.3. Tirpalas kruopščiai perpilamas į dalijamąjį piltuvą (5.2) ir vandeninis tirpalas du kartus ekstrahuojamas 20 ml chloroformo (4.2) porcijomis. Po kiekvieno ekstrahavimo pašalinama chloroformo fazė.

8.4. Vandeninis tirpalas filtruojamas per lankstytąjį filtrą. Priklausomai nuo laukiamo hidroksibenzensulfonrūgšties kiekio pipete į 250 ml talpos kūginę kolbą (5.3) įpilama 1,0 arba 2,0 ml (V2) filtrato ir praskiedžiama vandeniu iki 75 ml.

8.5. Įpilama 2,5 ml 36% vandenilio chlorido (4.1) ir įberiama 2,5 g kalio bromido (4.6), sumaišoma ir vandens vonioje tirpalo temperatūra pakeliama iki 50oC.

8.6. Iš biuretės titruojama 0,1 N kalio bromatu (4.10), kol tirpalas 50oC temperatūroje įgauna geltoną spalvą.

8.7. Dar įpilama 3,0 ml kalio bromato tirpalo (4.10), kolba užkemšama ir paliekama 10 minučių nusistovėti 50oC vandens vonioje. Jeigu po 10 minučių tirpalas praranda savo spalvą, įpilama dar 2,0 ml kalio bromato tirpalo (4.10), kolba užkemšama ir 10 minučių šildoma virš 50oC vandens vonios. Užrašomas bendras įpilto kalio bromato tirpalo kiekis (a).

8.8. Tirpalas atvėsinamas iki kambario temperatūros, pridedama 2 g kalio jodido (4.5) ir sumaišoma.

8.9. Išsiskyręs jodas titruojamas 0,1 N natrio tiosulfato tirpalu (4.11). Baigiant titruoti įlašinama indikatoriaus – keli lašai krakmolo tirpalo (4.12). Užrašomas sunaudoto natrio tiosulfato kiekis (b).

9. Apskaičiavimas

9.1. Cinko hidroksibenzensulfonato kiekis mėginyje arba likučiai (6) apskaičiuoja-mas masės procentais (% m/m) pagal formulę: [formulė šaltinio tekste pateikta paveikslėliu – žr. e-tar.lt]

% m/m cinko hidroksibenzensulfonato = ;

čia: a – 0,1 N kalio bromato tirpalo įpiltas bendras kiekis mililitrais (8.7); b – 0,1 N natrio tiosulfato tirpalo, sunaudoto atvirkštiniam titravimui (8.9), kiekis mililitrais; m – analizuoto gaminio mėginio arba analizuotų likučių masė miligramais (8.1); V1 – tirpalo, gauto pagal

8.2 punktą, tūris mililitrais; V2 – ištirpintų garinimo likučių, naudotų analizei (8.4), tūris mililitrais.

9.2. Jeigu tiriamas aerozolis, likučių (6) analizės rezultatas % (m/m) turi būti išreiškiamas kaip pirminio produkto funkcija.

10. Rezultatų aiškinimas. Lietuvos higienos normoje HN 62:2001 [3.4] didžiausia patvirtinta cinko 4-hidroksibenzensulfonato koncentracija veido losjonuose ir dezodorantuose yra 6% (m/m). Vadinasi, turi būti nustatomas ne tik hidroksibenzensulfonrūgšties, bet ir cinko kiekis. Padauginant apskaičiuoto cinko hidroksibenzensulfonato kiekį (9) iš koeficiento, lygaus 0,1588, gaunamas mažiausias cinko kiekis % (m/m), kuris teoriškai turi būti preparate pagal nustatytą hidroksibenzensulfonrūgšties kiekį. Tačiau cinko kiekis, matuotas gravimetriniu būdu, gali būti didesnis, nes kosmetikos gaminiuose gali būti naudojami ir cinko chloridas, ir cinko sulfatas.

IV. Pakartojamumas

11. Jeigu cinko hidroksibenzensulfonato kiekis sudaro apie 5%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,5% vertės.