5 priedas

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Šis metodas taikomas benzenkarboksirūgšties, 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties, sorbo rūgšties, salicilo rūgšties ir propiono rūgšties atpažinimui ir jų kiekių nustatymui kosmetikos gaminiuose. Šių konservantų atpažinimo, taip pat propiono rūgšties, 4-hidroksibenzenkarboksi-rūgšties, salicilo rūgšties, sorbo rūgšties ir benzenkarboksirūgšties kiekio nustatymo procedūros aprašomos atskirai.

2. Benzenkarboksirūgšties, 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties, sorbo rūgšties, salicilo rūgšties ir propiono rūgšties kiekiai nustatyti šiuo metodu, išreiškiami laisvųjų rūgščių masės procentais.

II. ATPAŽINIMAS

3. Atlikus konservantų rūgštinį ar šarminį ekstrahavimą, ekstraktas analizuojamas plonasluoksnės chromatografijos (TLC) metodu, naudojant pažangiausią medžiagų nustatymo techniką. Priklausomai nuo gautų rezultatų atpažinimas patvirtinamas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) metodu arba, propiono rūgšties atveju, dujų chromatografijos (GC) metodu.

4. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.

4.1. Distiliuotas arba lygiavertės kokybės vanduo.

4.2. Acetonas.

4.3. Dietileteris.

4.4. Acetonitrilas.

4.5. Toluenas.

4.6. N-heksanas.

4.7. Parafinas, skystas.

4.8. Vandenilio chloridas, 4 M.

4.9. Kalio hidroksidas, vandeninis 4 M tirpalas.

4.10. Kalcio chloridas, CaCl2 ·2H2O.

4.11. Ličio karbonatas, Li2CO3.

4.12. 2-brom-2’-acetonaftonas.

4.13. 4-hidroksibenzenkarboksirūgštis.

4.14. Salicilo rūgštis.

4.15. Benzenkarboksirūgštis.

4.16. Sorbo rūgštis.

4.17. Propiono rūgštis.

4.18. Etaloniniai tirpalai: paruošiami visų penkių konservantų (4.13–4.17) 0,1 % (m/t) tirpalai (100 mg/100 ml) dietileteryje.

4.19. Derivatizacijos reagentas – 2-brom-2’-acetonaftono (4.12) 0,5 % (m/t) tirpalas acetonitrile (4.4) (50 mg/10 ml). Šis tirpalas turi būti ruošiamas kas savaitę ir laikomas šaldytuve.

4.20. Katalizatoriaus tirpalas – ličio karbonato (4.11) 0,3 % (m/t) tirpalas vandenyje (300 mg/100 ml). Šis tirpalas turi būti paruoštas prieš pat naudojimą.

4.21. Judančiosios fazės tirpalas – toluenas (4.5) ir acetonas (4.2) (20: 0,5, t/t).

4.22. Skystas parafinas (2.7) ir n-heksanas (2.6) (1: 2, t/t).

5. Priemonės

5.1. Vandens vonia, kurioje palaikoma 60oC temperatūra.

5.2. Ryškinimo kamera.

5.3. Ultravioletinės šviesos šaltinis, 254 ir 366 nm.

5.4. Plonasluoksnės plokštelės, Kieselgel 60 be fluorescencijos indikatoriaus, 20 x 20 cm dydžio, 0,25 mm sluoksnio storio su koncentracijos zona 2,5 x 20 cm (Merck 11845 arba jo atitikmuo).

5.5. Mikrošvirkštas, 10 ml.

5.6. Mikrošvirkštas, 25 ml.

5.7. Džiovinimo spinta, palaikanti iki 105oC temperatūrą.

5.8. 50 ml stikliniai mėgintuvėliai su užsukamu dangteliu.

5.9. Filtravimo popierius, 90 mm skersmens, Schleicher & Schull, Weissband No 5892 arba jo atitikmuo.

5.10. Universalus pH indikatorinis popierius, pH 1-11.

5.11. 5 ml stikliniai laboratoriniai buteliukai.

5.12. Sukamasis plėvelės garintuvas (Rotavapor arba jo atitikmuo).

5.13. Kaitinamoji plokštė.

6. Darbo eiga

6.1. Mėginio paruošimas

6.1.1. 50 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu (5.8) pasveriama apie 1 g bandinio. Įlašinami keturi lašai 4 M vandenilio chlorido (4.8) ir 40 ml acetono (4.2). Didelio šarmingumo gaminiams, pavyzdžiui, tualetiniam muilui, reikėtų pridėti 20 lašų 4 M vandenilio chlorido (4.8). Indikatoriniu popieriumi (5.10) tikrinama, kad pH būtų apie 2. Mėgintuvėlis užsukamas ir smarkiai kratomas vieną minutę.

6.1.2. Palengvinti konservantų ekstrahavimui į acetono fazę mišinys atsargiai šildomas iki 60 0C temperatūros, kol ištirpsta skystoji fazė.

6.1.3. Tirpalas atvėsinamas iki kambario temperatūros ir filtruojamas per filtravimo popierių (5.9) į kūginę kolbą.

6.1.4. Į 200 ml kūginę kolbą įpilama 20 ml filtrato, 20 ml vandens ir išmaišoma. Lašinant 4 M kalio hidroksidą (4.9), mišinio pH nustatomas apie 10, pH tikrinant indikatoriniu popieriumi (5.10).

6.1.5. Pridedama 1 g kalcio chlorido (4.10) ir smarkiai kratoma. Filtruojama per filtravimo popierių (5.9) į 250 ml dalijamąjį piltuvą, kuriame yra 75 ml dietileterio (4.3) ir smarkiai kratoma vieną minutę. Leidžiama atsiskirti sluoksniams ir vandeninis sluoksnis supilamas į 250 ml kūginę kolbą. Eterinis sluoksnis išpilamas. Tikrinant indikatoriniu popieriumi (5.10), lašinant 4 M vandenilio chloridą (4.8), vandeninio tirpalo pH nustatomas apie 2. Įpilama 10 ml dietileterio (4.3), kolba užkemšama ir vieną minutę smarkiai kratoma, leidžiant atsiskirti sluoksniams ir eterinis sluoksnis perpilamas į sukamąjį plėvelės garintuvą (5.12). Vandeninis sluoksnis išpilamas.

6.1.6. Eterinis sluoksnis garinamas beveik iki sausumo, likutis ištirpinamas 1 ml dietileterio (4.3) Tirpalas supilamas į stiklinį buteliuką (5.11).

6.2. Plonasluoksnė chromatografija

6.2.1. Kiekvienam chromatografuojamam etaloniniam ir mėginiui naudojama apytikriai 3 ml ličio karbonato tirpalo (4.20), kuris švirkštu (5.5) vienodais atstumais užlašinamas ant plonasluoksnės chromatografijos (TLC) plokštelės (5.4) pradinės linijos koncentracijos zonoje ir džiovinamas šalto oro srovėje.

6.2.2. TLC plokštelė dedama ant įkaitintos iki 40 oC kaitinamosios plokštės (5.13), kad dėmės būtų kaip galima mažesnės. Mikrošvirkštu (5.5) ant plokštelės pradinės linijos tiksliai tuose taškuose, kur buvo užlašinta ličio karbonato tirpalo, užlašinama po 10 ml visų etaloninių tirpalų (4.18) ir mėginio tirpalo (6.1).

6.2.3. Tiksliai tuose taškuose, kur buvo užlašinti etaloniniai ir mėginio tirpalai bei ličio karbonato tirpalas, užlašinama apie 15 ml derivatizacijos reagento (4.19) (2-brom-2’-acetonaftono tirpalo).

6.2.4. TLC plokštelė 45 minutes kaitinama 80oC temperatūros džiovinimo spintoje (5.7). Atvėsinus plokštelė ryškinama kameroje (5.2), kuri buvo balansuojama 15 minučių (nenaudojant filtravimo popieriaus įdėklo), naudojant judančiosios fazės tirpiklį 4.21 (toluenas ir acetonas), kol tirpiklio frontas pasislinks 15 cm (tai gali užtrukti apie 80 minučių).

6.2.5. Plokštelė džiovinama šalto oro srovėje, gautos dėmės tikrinamos UV šviesoje (5.3). Kad padidėtų silpnų dėmių fluorescencija, TLC plokštelė gali būti panardinama į skystą parafiną ir n-heksaną (4.22).

7. Atpažinimo eiga

7.1. Apskaičiuojama kiekvienos dėmės Rf.

7.2. Gautosios mėginio Rf reikšmės ir charakteristikos UV spinduliuotėje palygina-mos su gautosiomis etaloninių tirpalų reikšmėmis.

7.3. Daromos preliminarios išvados apie esančių konservantų buvimą ir jų tapatumą. Atliekama didelio slėgio skysčių chromatografija, aprašyta III skyriuje, o jeigu išaiškėja esant propiono rūgšties, – dujų chromatografija, aprašyta IV skyriuje. Gautos sulaikymo trukmės lyginamos su etaloninių tirpalų sulaikymo trukmėmis.

7.4. Remiantis TLC, HPLC ar GC analizės metodų rezultatais, sprendžiama apie galutinį mėginyje esančių konservantų atpažinimą.

III. BENZENKARBOKSIRŪGŠTIES, 4-HIDROKSIBENZENKARBOKSI-RŪGŠTIES, SORBO RŪGŠTIES IR SALICILO RŪGŠTIES KIEKIO NUSTATYMAS

8. Parūgštintas mėginys ekstrahuojamas etanolio ir vandens mišiniu. Konservantų kiekis po filtravimo nustatomas didelio slėgio skysčių chromatografijos (HPLC) būdu.

9. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni ir tiktų HPLC atlikti.

9.1. Distiliuotas arba lygiavertės kokybės vanduo.

9.2. Etanolis, absoliutusis.

9.3. 4-hidroksibenzenkarboksirūgštis.

9.4. Salicilo rūgštis.

9.5. Benzenkarboksirūgštis.

9.6. Sorbo rūgštis.

9.7. Natrio acetatas, (CH3COONa×3H2O).

9.8. Acto rūgštis, (a) = 1,05 g/ml.

9.9. Acetonitrilas.

9.10. Sieros rūgštis, 2 M.

9.11. Kalio hidroksidas, vandeninis 0,2 M tirpalas.

9.12. 2-metoksibenzenkarboksirūgštis.

9.13. Etanolio ir vandens mišinys – devynios tūrio dalys etanolio (9.2) sumaišomos su viena tūrio dalimi vandens (2.1).

9.14. Vidinis etaloninis tirpalas: paruošiamas tirpalas, kuriame yra apytikriai 1 g 2-metoksibenzenkarboksirūgšties (9.12) ir 500 ml etanolio ir vandens mišinio (9.13).

9.15. Judančiosios fazės tirpiklis HPLC atlikti

9.15.1. Acetatinis buferis: į 1 l vandens suberiama 6,35 g natrio acetato (9.7), įpilama 20,0 ml acto rūgšties (9.8) ir išmaišoma.

9.15.2. Judančiosios fazės tirpiklis paruošiamas sumaišant devynias tūrio dalis acetatinio buferio (9.15.1) ir vieną tūrio dalį acetonitrilo (9.9).

9.16. Konservanto pradinis tirpalas: tiksliai pasveriama apie 0,05 g 4-hidroksiben-zenkarboksirūgšties (9.3), 0,2 g salicilo rūgšties (9.4), 0,2 g benzenkarboksirūgšties (9.5) ir 0,05 g sorbo rūgšties (9.6), ištirpinama 50 ml matavimo kolboje ir pripilama iki žymės etanolio ir vandens mišinio (9.13). Šis tirpalas, laikomas šaldytuve, yra stabilus vieną savaitę.

9.17. Etaloniniai konservanto tirpalai: į 20 ml matavimo kolbas įpilama 8,00, 4,00, 2,00, 1,00 ir 0,50 ml pradinio tirpalo (9.16). Į kiekvieną kolbą pilama po 10,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (9.14) ir 0,5 ml 2 M sieros rūgšties (9.10). Iki žymės pripilama etanolio ir vandens mišinio (9.13). Šie tirpalai turi būti paruošti prieš pat naudojimą.

10. Priemonės

10.1. Vandens vonia, kurioje palaikoma 60 0C temperatūra.

10.2. Didelio slėgio skysčių chromatografas su keičiamo bangos ilgio UV detektoriumi ir 10 ml inžektoriaus kilpa.

10.3. Analizinė kolonėlė: nerūdijančio plieno kolonėlė, 12,5–25 cm ilgio, 4,6 mm vidinio skersmens, įkrauta Nucleosil 5C18 arba jo atitikmeniu. Jeigu reikia, gali būti naudojama tinkama apsauginė kolonėlė.

10.4. Filtravimo popierius, 90 mm skersmens, Schleicher and Schull, Weissband No 5892 arba jo atitikmuo.

10.5. 50 ml stikliniai mėgintuvėliai su užsukamais dangteliais.

10.6. 5 ml stikliniai laboratoriniai buteliukai.

10.7. Netolygų kunkuliavimą slopinančos granulės: karborundas, 2-4 mm dydžio, arba jų atitikmuo.

10.8. Įprasta laboratorinė įranga.

11. Darbo eiga

11.1. Mėginių paruošimas

11.1.1. Mėginio paruošimas, nepridedant vidinio etaloninio tirpalo

11.1.1.1. 50 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu (10.5) pasveriama 1 g bandinio. Į mėgintuvėlį pipete įpilama 1,00 ml 2 M sieros rūgšties (9.10) ir 40,0 ml etanolio ir vandens mišinio (9.13). Pridedama apie 1 g netolygų kunkuliavimą slopinančių granulių (10.7), mėgintuvėlis užsukamas ir ne mažiau kaip vieną minutę smarkiai kratomas, kol bus gauta vienalytė suspensija. Kad konservantai būtų lengviau ekstrahuojami į etanolio fazę, mėgintuvėlis lygiai penkioms minutėms dedamas į 600C temperatūros vandens vonią (10.1).

11.1.1.2. Mėgintuvėlis nedelsiant atvėsinamas šalto vandens srove, ekstraktas vieną valandą laikomas 50C temperatūroje.

11.1.1.3. Ekstraktas filtruojamas per filtravimo popierių (10.4). Apie 2 ml ekstrakto įpilama į stiklinį buteliuką (10.6). Ekstraktas laikomas 50C temperatūroje, analizuojama HPLC metodu per 24 valandas po paruošimo.

11.1.2. Mėginio paruošimas, pridedant vidinio etaloninio tirpalo

11.1.2.1. 50 ml stikliniame mėgintuvėlyje su užsukamu dangteliu (10.5) vienos tūkstantosios gramo dalies tikslumu pasveriama 10,1 g (a gramų) bandinio. Pipete įpilama

1,00 ml 2 M sieros rūgšties (9.10) ir 30,0 ml etanolio ir vandens mišinio (9.13). Pridedama apie 1 g netolygų kunkuliavimą slopinančių granulių (10.7) ir 10,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (9.14). Mėgintuvėlis užsukamas dangteliu ir smarkiai kratomas ne trumpiau kaip vieną minutę, kol bus gauta vienalytė suspensija. Konservantų ekstrahavimui į etanolio fazę palengvinti mėgintuvėlis lygiai penkioms minutėms dedamas į 600C temperatūros vandens vonią (10.1).

11.1.2.2. Mėgintuvėlis nedelsiant atvėsinamas šalto vandens srove, ekstraktas vieną valandą laikomas 5 0C temperatūroje.

11.1.2.3. Ekstraktas filtruojamas per filtravimo popierių (10.4). Apie 2 ml filtrato perpilama į stiklinį buteliuką (10.6). Ekstraktas laikomas 50C temperatūroje, analizuojama HPLC metodu per 24 valandas po paruošimo.

11.2. Didelio slėgio skysčių chromatografija (HPLC)

11.2.1. Judančiosios fazės tirpalas – acetonitrilo ir acetato buferis (9.15).

11.2.2. Nustatoma, kad judančiosios fazės tirpalo srauto, tekančio per kolonėlę, greitis būtų 2,00,5 ml/minutę, o detektoriaus bangos ilgis – 240 nm.

11.2.3. Į skysčių chromatografą (10.2) įšvirkščiama po 10 ml visų etaloninių konservanto tirpalų (9.17). Iš gautų chromatogramų kiekvienam tirpalui nustatomas tirtų konservantų smailių aukščio ir vidinio etaloninio tirpalo smailės aukščio santykis. Brėžiama kiekvieno konservanto smailių aukščio ir kiekvieno etaloninio tirpalo koncentracijos santykio kreivė. Įsitikinama, kad kalibravimo metu nustatyta etaloninių tirpalų priklausomybė yra tiesinė.

11.3. Kiekio nustatymas

11.3.1. Į skysčių chromatografą (10.2) įšvirkščiama 10 ml mėginio ekstrakto (11.1.1) ir užrašoma chromatograma. Įšvirkščiama 10 ml etaloninio konservanto tirpalo (2.17) ir užrašoma chromatograma. Gautos chromatogramos palyginamos. Jeigu mėginio ekstrakto (11.1.1) chromatogramoje nėra smailės, kurios sulaikymo trukmė būtų apytikriai tokia pat kaip 2-metoksibenzenkarboksirūgšties (rekomenduojamas vidinis etaloninis tirpalas), į skysčių chromatografą įšvirkščiama 10 ml mėginio ekstrakto, kuriame yra vidinio etaloninio tirpalo (11.1.2), ir užrašoma chromatograma.

11.3.2. Jeigu mėginio ekstrakto (11.1.1), kurio sulaikymo trukmė tokia pat kaip 2-metoksibenzenkarboksirūgšties, chromatogramoje yra matoma trukdžių smailė, turi būti parenkamas kitas tinkamas vidinis etaloninis tirpalas. (Jeigu chromatogramoje nėra nors vieno iš tiriamųjų konservantų, šis konservantas gali būti naudojamas kaip vidinis etaloninis tirpalas.)

11.3.3. Įsitikinama, ar etaloninio tirpalo ir mėginio tirpalo chromatogramos atitinka šiuos reikalavimus:

11.3.3.1. mažiausiai atskirtos poros smailių atskyrimas yra ne mažesnis kaip 0,90. Smailių atskyrimas nustatomas taip, kaip pavaizduota 1 pav. Jeigu neįvyksta reikalingas smailių atskyrimas, turi būti naudojama labiau tinkanti kolonėlė, arba judančiosios fazės tirpalo sudėtis turėtų būti derinama, kol atitiks reikalavimus;

1 pav. Smailių atskyrimas

11.3.3.2. visų gautų smailių asimetrijos koeficientas As svyruoja nuo 0,9 iki 1,5. Smailių asimetrijos koeficientas nustatomas taip, kaip pavaizduota 2 pav. (Rekomenduojamas savirašio greitis, užrašant chromatrogramą asimetrijos koeficientui nustatyti, – ne mažesnis kaip 2 cm per minutę.);

2 pav. Smailių asimetrijos koeficientas

11.3.3.3. turi būti gaunama nekintama pagrindinė linija.

12. Apskaičiavimas. Tiriamųjų konservantų smailių santykis su 2-metoksibenzenkar-boksirūgšties (vidinė etaloninė medžiaga) smaile ir kalibracinė keivė naudojami rūgštinių konservantų koncentracijai bandinio tirpale apskaičiuoti. Benzenkarboksirūgšties, 4-hidrobenzen-karboksirūgšties, sorbo rūgšties arba salicilo rūgšties kiekis mėginyje apskaičiuojamas masės procentais (xi) pagal formulę: [formulė šaltinio tekste pateikta paveikslėliu – žr. e-tar.lt]

xi % (m/m) = = ,

čia: a – mėginio (11.1.2) masė gramais; b – konservanto koncentracija mėginio ekstrakte (11.1.2), nustatyta iš kalibracinės kreivės (mg/ml).

13. Pakartojamumas

13.1. Jeigu 4-hidroksibenzenkarboksirūgšties kiekis sudaro 0,40%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,035% vertės.

13.2. Jeigu benzenkarboksirūgšties kiekis sudaro 0,50%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,050% vertės.

13.3. Jeigu salicilo rūgšties kiekis sudaro 0,50%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,045% vertės.

13.4. Jeigu sorbo rūgšties kiekis sudaro 0,60%, dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,035% vertės.

13.5. Metodo rezultatų pastovumo tyrimo rezultatai parodė, kad sieros rūgšties, pridėtos rūgštims iš mėginio ekstrahuoti, kiekis yra labai svarbus, o tiriamo mėginio kiekis turi atitikti nustatytas ribas.

IV. PROPIONO RŪGŠTIES KIEKIO NUSTATYMAS

14. Šis metodas taikomas propiono rūgšties kiekiui nustatyti, kai jos maksimali koncentracija kosmetikos gaminiuose yra 2% (m/m).

15. Propiono rūgšties koncentracija, nustatyta šiuo metodu, išreiškiama gaminio masės procentais (% m/m).

16. Ekstrahavus propiono rūgštį iš gaminio, jos kiekis nustatomas dujų chromatografijos metodu, kaip vidinę etaloninę medžiagą naudojant 2-metilpropiono rūgštį.

17. Reagentai. Jie turi būti naudojami analiziškai gryni.

17.1. Distiliuotas arba lygiavertės kokybės vanduo.

17.2. Etanolis, 96% (t/t).

17.3. Propiono rūgštis.

17.4. 2-metilpropiono rūgštis.

17.5. Ortofosfato rūgštis, 10% (m/t).

17.6. Propiono rūgšties tirpalas: 50 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 1,00 g (p gramų) propiono rūgšties ir iki žymės pripilama etanolio (17.2).

17.7. Vidinis etaloninis tirpalas: 50 ml matavimo kolboje tiksliai pasveriama apie 1,00 g (e gramų) 2-metilpropiono rūgšties ir iki žymės pripilama etanolio (17.2).

18. Priemonės

18.1. Įprasta laboratorinė įranga.

18.2. Dujų chromatografas su liepsnos jonizacijos detektoriumi.

18.3. Stiklinis mėgintuvėlis (20 x 150 mm) su užsukamu dangteliu.

18.4. 600C temperatūros vandens vonia.

18.5. 10 ml stiklinis švirkštas su filtro membrana (porų skersmuo: 0,45 mm).

19. Darbo eiga

19.1. Mėginių paruošimas

19.1.1. Mėginio paruošimas be vidinio etaloninio tirpalo

19.1.1.1. Stikliniame mėgintuvėlyje (18.3) pasveriama apie 1 g bandinio. Įpilama 0,5 ml ortofosfato rūgšties (17.5) ir 9,5 ml etanolio (17.2).

19.1.1.2. Mėgintuvėlis uždaromas ir smarkiai kratomas. Jeigu reikia, mėgintuvėlis penkioms minutėms dedamas į pašildytą iki 600C temperatūros (18.4) vandens vonią, kad lipidų fazė iki galo ištirptų. Greitai atvėsinama vandens srove. Dalis tirpalo filtruojama per membraninį filtrą (18.5). Filtratas chromatografuojamas tą pačią dieną.

19.1.2. Mėginio paruošimas su vidiniu etaloniniu tirpalu

19.1.2.1. Stikliniame mėgintuvėlyje (18.3) vienos tūkstantosios gramo dalies tikslumu pasveriama 10,1 g (a gramų) bandinio. Įpilama 0,5 ml ortofosfato rūgšties (17.5), 0,50 ml vidinio etaloninio tirpalo (17.7) ir 9 ml etanolio (17.2).

19.1.2.2. Mėgintuvėlis uždaromas ir smarkiai kratomas. Jeigu reikia, mėgintuvėlis dedamas penkioms minutėms į 60 oC temperatūros vandens vonią (18.4), kad ištirptų lipidų fazė. Greitai atvėsinama vandens srove. Dalis tirpalo filtruojama per membraninį filtrą (18.5). Filtratas chromatografuojamas tą pačią dieną.

19.2. Dujų chromatografijos sąlygos

19.2.1. Kolonėlė – nerūdijančio plieno, ilgis – 2 m, skersmuo – 3 mm, įkrova – 10% SPTM 1000 (arba jo atitikmuo) + 1% H3PO4 ant Chromosorb, WAW 100 – 120 mešų.

19.2.2. Temperatūra: inžektoriaus – 200oC, kolonėlės – 120oC, detektoriaus – 200oC.

19.2.3. Stumiančiosios dujos – azotas, srauto greitis – 25 ml/min.

19.3. Chromatografija

19.3.1. Kalibravimas

19.3.1.1. Į 20 ml matavimo kolbas pipete pilama 0,25, 0,50, 1,00, 2,00 ir 4,00 ml propiono rūgšties tirpalo (17.6) Į kiekvieną matavimo kolbą pipete pilama 1,00 ml vidinio etaloninio tirpalo (17.7); pripilama iki žymės etanolio (17.2) ir išmaišoma. Taip paruoštuose tirpaluose yra e mg/ml 2-metilpropiono rūgšties – vidinės etaloninės medžiagos (1 mg/ml, jeigu e = 1000) ir p/4, p/2, p, 2p, 4p mg/ml propiono rūgšties (0,25, 0,50, 1,00, 2,00, 4,00 mg/ml, jeigu p = 1000).

19.3.1.2. Įšvirkščiama 1 ml kiekvieno tirpalo ir kalibracinė kreivė brėžiama ant abscisės ašies atidedant propiono rūgšties ir 2-metilpropiono rūgšties masių santykį, ant ordinatės ašies – atitinkamų smailių plotų santykį.

19.3.1.3. Kiekvieno skysčio įšvirkščiama tris kartus ir apskaičiuojamas vidutinis smailių plotų santykis.

19.3.2. Kiekio nustatymas

19.3.2.1. Įšvirkščiama 1 ml mėginio filtrato (19.1.1). Chromatograma palyginama su etaloninių tirpalų (19.3.1) chromatogramomis. Jeigu smailės sulaikymo trukmė yra beveik tokia pati kaip 2-metilpropiono rūgšties, pakeičiama vidinė etaloninė medžiaga. Jeigu trukdžių nėra, įšvirkščiama 1 ml mėginio filtrato (19.1.2), matuojami propiono rūgšties ir vidinės etaloninės medžiagos smailės plotai.

19.3.2.2. Kiekvieno skysčio įšvirkščiama tris kartus ir apskaičiuojamas vidutinis smailių plotų santykis.

20. Apskaičiavimas

20.1. Iš kalibracinės kreivės, gautos pagal 19.3.1 punktą, nustatomas masių santykis (K), atitinkantis pagal 19.3.2 punktą apskaičiuotą smailės plotų santykį.

20.2. Nustačius masių santykį, propiono rūgšties kiekis mėginyje (X) masės procentais apskaičiuojamas pagal formulę: [formulė šaltinio tekste pateikta paveikslėliu – žr. e-tar.lt]

x % (m/m) = K = K ,

čia: K – 20.1 punkte apskaičiuotas masių santykis; e – vidinės etaloninės medžiagos, pasvertos pagal 17.7 p., masė gramais; a – mėginio, pasverto pagal 19.1.2 p., masė gramais. Duomenys apvalinami iki vienos dešimtosios.

21. Pakartojamumas. Jeigu propiono rūgšties kiekis sudaro 2% (m/m), dviejų lygiagrečių to paties mėginio nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,12%.