17 straipsnis. Leidžiančios nukrypti nuostatos

1. Deramai laikydamosi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos bendrųjų principų, valstybės narės gali nukrypti nuo 3–6, 8 ir 16 straipsnių, kai atsižvelgiant į minimos veiklos konkrečias ypatybes, darbo laikas neskaičiuojamas ir (arba) nenustatomas, arba jį gali nusistatyti patys darbuotojai, pirmiausia:

a) vadovai arba kiti asmenys, galintys savarankiškai priimti sprendimus;

b) darbuotojai šeimose arba

c) religines apeigas bažnyčiose ir religinėse bendruomenėse atliekantys darbuotojai.

2. 3, 4 ir 5 dalyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos gali būti priimtos įstatymais ir kitais teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis ar darbdavių ir darbuotojų susitarimais, su sąlyga, kad darbuotojams suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas arba, išskirtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių suteikti lygiavertį kompensuojamojo poilsio laiką neįmanoma, suinteresuotiems darbuotojams suteikiama atitinkama apsauga.

3. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, nuo 3, 4, 5, 8 ir 16 straipsnių leidžiama nukrypti:

a) tais atvejais, kai darbuotojo darbo ir gyvenamoji vieta yra toli viena nuo kitos, įskaitant darbą atviroje jūroje, arba kai darbuotojo skirtingos darbo vietos yra toli viena nuo kitos;

b) su apsauga ir sekimu susijusiai veiklai, reikalaujančiai nuolatinio buvimo, kad būtų apsaugotas turtas ir asmenys, ypač apsaugos darbuotojams, prižiūrėtojams ir apsaugos firmoms;

c) veiklai, susijusiai su nepertraukiamomis paslaugomis arba nenutrūkstama gamyba, ypač:

i) paslaugoms, susijusioms su priėmimu, gydymu ir (arba) priežiūra, teikiamoms ligoninėse arba panašiose įstaigose, įskaitant mokomąją praktiką atliekančių gydytojų, nuolatinės globos institucijų ir kalėjimų darbą;

ii) dokų arba oro uostų darbuotojams;

iii) teikiant spaudos, radijo, televizijos, filmų kūrimo, pašto ir telekomunikacijų paslaugas, greitosios pagalbos, priešgaisrinės ir civilinės apsaugos paslaugas;

iv) dujų, vandens ir elektros gamybai, perdavimui ir paskirstymui, buitinių atliekų surinkimo ir deginimo įmonėms;

v) pramonės rūšims, kuriose darbo negalima nutraukti dėl techninių priežasčių;

vi) mokslo tyrimams ir taikomajai veiklai;

vii) žemės ūkiui;

viii) darbuotojams, kurių darbas susijęs su miesto keleivių vežimu reguliariais reisais;

d) kai numatomas didelis veiklos padidėjimas, ypač:

i) žemės ūkyje;

ii) turizmo srityje;

iii) pašto paslaugų srityje;

e) geležinkelių transporte dirbantiems asmenims:

i) kurių darbas yra su pertrūkiais;

ii) kurie savo darbo laiką praleidžia traukiniuose arba

iii) kurių veikla yra susijusi su transporto tvarkaraščiais ir būtinumu užtikrinti eismo nenutrūkstamumą bei reguliarumą;

f) Direktyvos 89/391/EEB 5 straipsnio 4 dalyje nurodytomis aplinkybėmis;

g) įvykus nelaimingam atsitikimui arba kai gresia jo pavojus.

4. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, nuo 3 ir 5 straipsnių leidžiama nukrypti:

a) dirbant pamaininį darbą, kiekvieną kartą, kai darbuotojas keičia pamainą ir nuo vienos pamainos pabaigos iki kitos pradžios negali turėti dienos ir (arba) savaitės poilsio laiko;

b) dirbant darbą, kai darbo laikas yra paskirstytas visą dieną, pirmiausia valytojoms.

5. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, nuo 6 straipsnio ir 16 straipsnio b punkto leidžiama nukrypti mokomąją praktiką atliekantiems gydytojams, vadovaujantis šios dalies antrame–septintame punktuose išdėstytomis nuostatomis.

Taikant 6 straipsnį, pirmame punkte minėtas nukrypti leidžiančias nuostatas galima taikyti penkerių metų pereinamuoju laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d.

Valstybėms narėms prireikus gali būti suteikta dar iki dvejų metų laiko atsižvelgti į darbo laiko nuostatų reikalavimų įvykdymo sunkumus, susijusius su jų įsipareigojimais sveikatos paslaugų ir medicininės priežiūros organizavimo ir teikimo srityje. Likus ne mažiau kaip šešiems mėnesiams iki pereinamojo laikotarpio pabaigos atitinkama valstybė narė apie tai praneša Komisijai, nurodydama priežastis, kad Komisija per tris mėnesius nuo tokio pranešimo ir atitinkamai pasikonsultavusi galėtų pareikšti savo nuomonę. Jei valstybė narė nesilaiko Komisijos nuomonės, ji savo sprendimą privalo pagrįsti. Valstybės narės pranešimas ir pagrindimas bei Komisijos nuomonė skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir siunčiami Europos Parlamentui.

Valstybės narės prireikus gali turėti papildomą laikotarpį iki vienerių metų atsižvelgti į ypatingus sunkumus vykdant 3 pastraipoje minėtus įsipareigojimus. Jos privalo laikytis toje pastraipoje nustatytos tvarkos.

Valstybės narės užtikrina, kad per pirmuosius trejus pereinamojo laikotarpio metus darbo valandos per savaitę jokiu būdu neviršys 58 valandų, per kitus dvejus metus – vidutiniškai 56 valandų, o per likusį laiką – vidutiniškai 52 valandų.

Siekdamas susitarimo visais įmanomais atvejais dėl pereinamuoju laikotarpiu taikomų priemonių, darbdavys pradeda iš anksto konsultuotis su darbuotojų atstovais. Laikantis iii pastraipoje nustatytų ribų tokiame susitarime galima nustatyti:

a) vidutinį darbo valandų skaičių per savaitę pereinamuoju laikotarpiu ir

b) priemones, kurias reikia taikyti norint iki pereinamojo laikotarpio pabaigos sumažinti vidutinį darbo valandų skaičių per savaitę iki 48.

Taikant 16 straipsnio b punktą, jei pamatinis laikotarpis ne ilgesnis kaip 12 mėnesių, pirmoje pastraipoje minėtas leidžiančias nukrypti nuostatas galima taikyti per pirmąją pereinamojo laikotarpio dalį, nurodytą penktoje pastraipoje, ir po to šešis mėnesius.