7 straipsnis

Draudimo sutartys

1. Šis straipsnis taikomas 2 dalyje nurodytoms sutartims, nepriklausomai nuo to, ar draudžiama rizika yra valstybėje narėje, taip pat visoms kitoms draudimo sutartims, kuriomis draudžiama rizika yra valstybių narių teritorijoje. Jis netaikomas perdraudimo sutartims.

2. Draudimo sutarčiai, kuria apdraudžiama didelė rizika, kaip apibrėžta 1973 m. liepos 24 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo 5 straipsnio d punkte, taikoma šalių pagal šio reglamento 3 straipsnį pasirinkta teisė.

Tiek, kiek šalys nepasirinko taikytinos teisės, draudimo sutarčiai taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jei konkrečiu atveju iš visų aplinkybių paaiškėja, kad sutartis akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe, taikoma tos kitos valstybės teisė.

3. Draudimo sutarčių, kurių neapima 2 dalis, atveju šalys pagal 3 straipsnį gali pasirinkti taikyti tik šią teisę:

a) bet kurios valstybės narės, kurioje sutarties sudarymo metu yra draudimo rizika, teisę;

b) draudėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisę;

c) gyvybės draudimo sutarčių atveju – draudėjo pilietybės valstybės narės teisę;

d) draudimo sutarčių, kuriomis apdraudžiama rizika, apribota įvykiais vienoje valstybėje narėje, kitoje nei kurioje yra draudimo rizika, – tos valstybės narės teisę;

e) jei draudėjas, turėdamas sutartį, kurią apima ši dalis, vykdo komercinę, pramonės arba laisvųjų profesijų veiklą, ir draudimo sutartis apima dvi ar daugiau rizikų, susijusių su ta veikla ir esančių skirtingose valstybėse narėse, – bet kurios iš šių valstybių narių teisę arba draudėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisę.

Kai a, b ir e punktuose numatytais atvejais atitinkamos valstybės narės suteikia didesnę laisvę pasirinkti draudimo sutarčiai taikytiną teisę, šalys gali ta laisve pasinaudoti.

Tiek, kiek pagal šią dalį šalys nepasirinko taikytinos teisės, sutarčiai taikoma valstybės narės, kurioje sutarties sudarymo metu yra rizika, teisė.

4. Kai valstybė narė nustato pareigą apsidrausti nuo tam tikrų rizikų, jas apimančioms draudimo sutartims taikomos šios papildomos taisyklės:

a) draudimo sutartis nėra pareigos apsidrausti įvykdymas, jei ji neatitinka pareigą nustačiusios valstybės narės numatytų tam draudimui taikomų specifinių nuostatų. Jei valstybės narės, kurioje yra draudimo rizika, teisė prieštarauja valstybės narės, nustačiusios pareigą apsidrausti, teisei, tai viršenybę turi pastarosios valstybės narės teisė;

b) nukrypdama nuo 2 ir 3 dalių valstybė narė gali nustatyti, kad draudimo sutarčiai taikoma pareigą apsidrausti nustačiusios valstybės narės teisė.

5. 3 dalies trečios pastraipos ir 4 dalies tikslais, jei sutartis apima riziką, esančią daugiau nei vienoje valstybėje narėje, sutartis laikoma sudarančia kelias sutartis, kurių kiekviena susijusi tik su viena valstybe nare.

6. Šio straipsnio tikslais, valstybė, kurioje yra rizika, nustatoma pagal 1988 m. birželio 22 d. Antrosios Tarybos direktyvos 88/357/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, apibrėžiančios nuostatas, padedančias veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas 2 straipsnio d punktą, o gyvybės draudimo atveju valstybė, kurioje yra rizika, yra valstybė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, kaip apibrėžta Direktyvos 2002/83/EB 1 straipsnio 1 dalies g punkte.