19 straipsnis. Surinkimas, vežimas ir šalinimas

1. Nukrypdama nuo 12, 13, 14 ir 21 straipsnių, kompetentinga institucija gali leisti šalinti taikant šiuos būdus:

a) užkasant nugaišusius naminius gyvūnus ir arklinių šeimos gyvūnus;

b) deginant arba užkasant vietoje arba kitomis priemonėmis oficialiai prižiūrint, kad būtų išvengta pavojaus visuomenės ir gyvūnų sveikatai plitimo 8 straipsnio a punkto v papunktyje ir 8 straipsnio b punkto ii papunktyje nurodytas 1 kategorijos medžiagas, 2 ir 3 kategorijų medžiagas atokiose vietovėse;

c) deginant arba užkasant vietoje ar kitomis priemonėmis, oficialiai prižiūrint ir taip užkertant kelią pavojaus visuomenės ir gyvūnų sveikatai plitimui, 8 straipsnio b punkto ii papunktyje nurodytas 1 kategorijos medžiagas, 2 ir 3 kategorijų medžiagas vietovėse, kurios yra praktiškai neprieinamos arba kurios gali būti prieinamos tik dėl geografinių ar klimatinių priežasčių arba stichinės nelaimės, kuri keltų pavojų surinkimą atliekančių darbuotojų sveikatai ir saugai arba kai prieinamumas sąlygotų būtinumą taikyti neproporcingas surinkimo priemones;

d) taikant kitas priemones nei deginimas ar užkasimas vietoje, oficialiai prižiūrint, 2 ir 3 kategorijų medžiagas, nekeliančias pavojaus visuomenės ir gyvūnų sveikatai, kai medžiagų kiekiai yra ne didesni nei konkretus kiekis per savaitę ir jie nustatomi atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį bei atitinkamų šalutinių gyvūninių produktų kilmės rūšis;

e) deginant arba užkasant vietoje sąlygomis, kuriomis galima išvengti pavojaus visuomenės ir gyvūnų sveikatai plitimo, šalutinius gyvūninius produktus, išskyrus 8 straipsnio a punkto i papunktyje nurodytas 1 kategorijos medžiagas, jeigu yra ligos, apie kurią būtina pranešti, protrūkis, jei gabenimas į artimiausią patvirtintą šalutinių gyvūninių produktų perdirbimo ar šalinimo įmonę padidintų pavojaus sveikatai išplitimo galimybę arba, didesnio masto epizootinės ligos protrūkio atveju, reikštų, kad tokių įmonių pajėgumai buvo viršyti; ir

f) deginant arba užkasant šalutinius bičių ir bitininkystės produktus vietoje sąlygomis, kuriomis galima išvengti pavojaus visuomenės ir gyvūnų sveikatai plitimo.

2. Tam tikros rūšies gyvūnų populiacijos dydis 1 dalies b punkte nurodytose atokiose vietovėse negali viršyti šios rūšies gyvūnų populiacijos atitinkamoje valstybėje narėje maksimalios procentinės dalies.

3. Valstybės narės teikia Komisijai informaciją apie:

a) vietoves, kurias jos priskiria prie atokių ir kurioms būtų galima taikyti 1 dalies b punkto nuostatas, tokio priskyrimo priežastis bei atnaujinamą informaciją apie bet kokius tokio suskirstymo pakeitimus; ir

b) naudojimąsi 1 dalies c ir d punktuose numatytais leidimais dėl 1 ir 2 kategorijų medžiagų.

4. Šiam straipsniui įgyvendinti nustatomos priemonės dėl:

a) sąlygų, kuriomis siekiama užtikrinti pavojaus visuomenės ir gyvūnų sveikatai kontrolę, jei deginama ir užkasama vietoje;

b) maksimalios 2 dalyje nurodytos gyvūnų populiacijos procentinės dalies;

c) šalutinių gyvūninių produktų kiekio atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį ir kilmės rūšis, kaip nurodyta 1 dalies d punkte; ir

d) 1 dalies e punkte nurodytų ligų sąrašo.

Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šio reglamento nuostatas jį papildant, turi būti priimtos laikantis 52 straipsnio 4 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros su tikrinimu.