34 straipsnis. Konkurencijos tiesiogiai veikiamos veiklos rūšys

1. Sutartims, kuriomis siekiama suteikti galimybę vykdyti 8–14 straipsniuose minėtą veiklą, ši direktyva netaikoma, jei pateikę 35 straipsnyje nurodytą prašymą valstybė narė arba perkantieji subjektai gali įrodyti, kad valstybėje narėje, kurioje ši veikla vykdoma, ją veikia tiesioginė konkurencija rinkose, į kurias patekti nėra apribojimų; taip pat ši direktyva netaikoma toje geografinėje vietovėje tokiai veiklai vykdyti rengiamiems projekto konkursams. Atitinkama veikla gali būti didesnio sektoriaus veiklos dalis arba gali būti vykdoma tik tam tikrose atitinkamos valstybės narės dalyse. Šios dalies pirmame sakinyje nurodytas konkurencijos vertinimas, kuris bus atliekamas atsižvelgiant į Komisijos turimą informaciją ir šios direktyvos tikslais, nedaro poveikio konkurencijos teisės taikymui. Toks vertinimas atliekamas atsižvelgiant į atitinkamų rūšių veiklos rinką ir geografinę orientacinę rinką, kaip apibrėžta 2 dalyje.

2. Taikant šio straipsnio 1 dalį, sprendimas dėl to, ar veiklą veikia tiesioginė konkurencija, priimamas remiantis kriterijais, kurie atitinka SESV nuostatas dėl konkurencijos. Jie gali apimti atitinkamų produktų ar paslaugų savybes, alternatyvių produktų ar paslaugų, laikomų pakeičiamomis paklausos ar pasiūlos požiūriu, buvimą, kainas ir faktinį ar galimą daugiau kaip vieno atitinkamų produktų tiekėjo ar paslaugų teikėjo buvimą.

Geografinę orientacinę rinką, pagal kurią vertinamas konkurencijos poveikis, sudaro teritorija, kurioje egzistuoja atitinkamų įmonių tiekiamų produktų ar teikiamų paslaugų pasiūla ir paklausa, kurioje konkurencijos sąlygos yra pakankamai vienodos ir kurią galima atskirti nuo kaimyninių teritorijų, visų pirma todėl, kad tose teritorijose konkurencijos sąlygos gerokai skiriasi. Atliekant tą vertinimą visų pirma atsižvelgiama į atitinkamų produktų arba paslaugų pobūdį ir savybes, kliūčių patekti į rinką buvimą ar vartotojų prioritetus, pastebimus įmonių užimamos rinkos dalies skirtumus atitinkamoje teritorijoje ir kaimyninėse teritorijose arba reikšmingus kainų skirtumus.

3. Taikant šio straipsnio 1 dalį, laikoma, kad patekti į rinką nėra apribojimų, jei valstybė narė yra įgyvendinusi ir taiko III priede išvardytus Sąjungos teisės aktus.

Jei, remiantis pirma pastraipa, negalima daryti prielaidos, jog į konkrečią rinką galima laisvai patekti, turi būti įrodyta, kad į atitinkamą rinką galima laisvai patekti de facto ir de jure.