36 straipsnis. Teisė duoti įsipareigojimą siekiant išvengti šalutinės nemokumo bylos

1. Siekiant išvengti šalutinės nemokumo bylos iškėlimo, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje valstybėje narėje, kurioje galėtų būti iškelta šalutinė nemokumo byla, esančio turto atžvilgiu gali duoti vienašalį įsipareigojimą (toliau – įsipareigojimas), kad paskirstydamas tą turtą arba pajamas, gautas jį realizavus, jis laikysis nacionalinėje teisėje nustatytų kreditorių teisių paskirstant turtą ir pirmumo teisių, kurias turėtų kreditoriai, jei toje valstybėje narėje būtų iškelta šalutinė nemokumo byla. Įsipareigojime nurodomos faktinės prielaidos, kuriomis jis yra grindžiamas, visų pirma dėl atitinkamoje valstybėje narėje esančio turto ir būdų, kuriais toks turtas gali būti realizuotas.

2. Tais atvejais, kai pagal šį straipsnį buvo duotas įsipareigojimas, teisė, taikytina pajamų, gautų realizavus 1 dalyje nurodytą turtą, paskirstymui, kreditorių reikalavimų eiliškumui ir kreditorių teisėms, susijusioms su 1 dalyje nurodytu turtu, yra valstybės narės, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, teisė. Atitinkamas momentas 1 dalyje nurodytam turtui nustatyti yra įsipareigojimo davimo momentas.

3. Įsipareigojimas duodamas valstybės narės, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų, arba, kai toje valstybėje narėje yra kelios valstybinės kalbos – vietos, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų.

4. Įsipareigojimas duodamas raštu. Jam taikomi bet kurie kiti pagrindinės nemokumo bylos iškėlimo valstybėje keliami formos reikalavimai ir turto paskirstymo patvirtinimui keliami reikalavimai, jei tokių yra.

5. Įsipareigojimą patvirtina žinomi vietos kreditoriai. Kvalifikuotos balsų daugumos ir balsavimo taisyklės, taikomos pagal valstybės narės, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, teisę patvirtinant restruktūrizavimo planus, taip pat taikomos įsipareigojimo patvirtinimo atveju. Kreditoriai gali dalyvauti balsavime nuotolinio ryšio priemonėmis, jei pagal nacionalinę teisę tai leidžiama. Nemokumo specialistas informuoja žinomus vietos kreditorius apie įsipareigojimą, jo patvirtinimo taisykles ir procedūras, taip pat įsipareigojimo patvirtinimą arba atmetimą.

6. Pagal šį straipsnį duotas ir patvirtintas įsipareigojimas yra privalomas turto atžvilgiu. Jei pagal 37 ir 38 straipsnius iškeliama šalutinė nemokumo byla, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje perduoda nemokumo specialistui šalutinėje nemokumo byloje visą turtą, kurį jis perkėlė iš tos valstybės narės teritorijos po to, kai buvo duotas įsipareigojimas, arba, tuo atveju, kai tas turtas jau buvo realizuotas – iš jo gautas pajamas.

7. Tais atvejais, kai nemokumo specialistas yra davęs įsipareigojimą, prieš paskirstydamas 1 dalyje nurodytą turtą ir pajamas apie numatomą paskirstymą jis informuoja vietos kreditorius. Jei ta informacija neatitinka įsipareigojimo sąlygų arba taikytinos teisės, bet kuris vietos kreditorius gali ginčyti tokį turto paskirstymą valstybės narės, kurioje iškelta pagrindinė nemokumo byla, teismuose, kad turtas būtų paskirstytas laikantis įsipareigojimo sąlygų ir taikytinos teisės. Tokiu atveju turtas nėra paskirstomas, kol teismas nepriima sprendimo dėl prieštaravimo.

8. Vietos kreditoriai gali kreiptis į valstybės narės, kurioje iškelta pagrindinė nemokumo byla, teismus su prašymu, kad nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje imtųsi visų tinkamų priemonių, būtinų užtikrinti įsipareigojimo sąlygų, numatytų pagal pagrindinės nemokumo bylos iškėlimo valstybės teisę, laikymąsi.

9. Vietos kreditoriai taip pat gali kreiptis į valstybės narės, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, teismus su prašymu, kad teismas taikytų laikinąsias ar apsaugos priemones, siekiant užtikrinti, kad nemokumo specialistas laikytųsi įsipareigojimo sąlygų.

10. Nemokumo specialistas atsako už bet kokią žalą, padarytą vietos kreditoriams dėl to, kad jis nevykdė šiame straipsnyje nustatytų pareigų ir reikalavimų.

11. Šio straipsnio tikslais, valdžios institucija, įsteigta valstybėje narėje, kurioje būtų buvę galima iškelti šalutinę nemokumo bylą, ir kuri pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/94/EB privalo garantuoti darbuotojams neįvykdytų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, sumokėjimą, yra laikoma „vietos kreditoriumi“, kai tai numatyta nacionalinėje teisėje.