18 straipsnis. Įrodinėjimo pareigos perkėlimas

1. Valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalines teismų sistemas, imasi tinkamų priemonių užtikrinti, kad tais atvejais, kai darbuotojai, laikantys save nukentėjusiais dėl to, kad jiems nebuvo taikomas vienodo darbo užmokesčio principas, kompetentingai institucijai ar nacionaliniam teismui nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad buvo tiesiogiai arba netiesiogiai diskriminuojama, pareiga įrodinėti, kad tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos darbo užmokesčio srityje nebuvo, tektų atsakovui.

2. Valstybės narės užtikrina, kad administraciniuose arba teismo procesuose dėl įtariamos tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos darbo užmokesčio srityje, kai darbdavys nesilaikė 5, 6, 7, 9 ir 10 straipsniuose nustatytų darbo užmokesčio skaidrumo pareigų, pareiga įrodinėti, kad tokios diskriminacijos nebuvo, tektų darbdaviui.

Šios dalies pirma pastraipa netaikoma, kai darbdavys įrodo, kad 5, 6, 7, 9 ir 10 straipsniuose nustatytų pareigų pažeidimas buvo akivaizdžiai netyčinis ir nereikšmingas.

3. Šia direktyva valstybėms narėms neužkertamas kelias nustatyti įrodinėjimo taisykles, kurios būtų palankesnės darbuotojui, pradėjusiam administracinį arba teismo procesą dėl bet kurių teisių ar pareigų, susijusių su vienodo darbo užmokesčio principu, įtariamo pažeidimo.

4. Valstybėms narėms nebūtina 1 dalies taikyti procedūroms ir procesiniams veiksmams, kai bylos faktines aplinkybes turi ištirti kompetentinga institucija arba nacionalinis teismas.

5. Šis straipsnis netaikomas baudžiamajam procesui, nebent nacionalinėje teisėje nustatyta kitaip.