16 straipsnis. Kultūros objektų grąžinimas Europos Sąjungos valstybėms narėms

1. Neteisėtai iš Europos Sąjungos valstybių narių išvežti į Lietuvos Respubliką kultūros objektai grąžinami tai valstybei, kuri kreipiasi dėl jų grąžinimo, kai Lietuvos Respublikos teismas priima atitinkamą sprendimą. Prašančioji valstybė narė ieškinį teismui gali pareikšti dėl kultūros objekto, kuris buvo neteisėtai išvežtas iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos nuo 1993 m. sausio 1 d., praėjus ne daugiau kaip 30 metų nuo kultūros objekto neteisėto išvežimo iš prašančiosios valstybės narės teritorijos.

2. Ieškinys dėl grąžinimo gali būti pareikštas Lietuvos Respublikos teismui ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai prašančioji valstybė narė, sužinojo kultūros objekto buvimo vietą, jo savininko ar valdytojo tapatybę. Prašančioji valstybė narė, kuri kreipiasi dėl kultūros objekto grąžinimo, kartu su ieškiniu turi pateikti:

1) dokumentą, kuriame aprašomas daiktas ir konstatuojama, kad tai yra kultūros objektas;

2) prašančiosios valstybės narės įgaliotų valdžios institucijų pareiškimą, kad šis kultūros objektas buvo neteisėtai išvežtas iš jos teritorijos.

3. Europos Sąjungos valstybės narės ieškinys dėl kultūros objektų grąžinimo gali būti pareiškiamas praėjus ne daugiau kaip 75 metams nuo kultūros objekto neteisėto išvežimo iš Europos Sąjungos valstybės narės, kuri dėl to kreipėsi, teritorijos tais atvejais, kai Europos Sąjungos valstybėse narėse kultūros objektai sudaro visuomeninių kolekcijų dalį arba priklauso bažnytinių ar kitų religinių apeigų įstaigų inventoriams, kuriems taikomos ypatingos apsaugos nuostatos pagal atitinkamus Europos Sąjungos valstybės narės teisės aktus. Lietuvos Respublikos su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis sudarytuose dvišaliuose susitarimuose gali būti numatytas ilgesnis kaip 75 metų terminas grąžinimo procesui pradėti.

4. Teismo procesas dėl grąžinimo negali būti pradėtas, jeigu tuo momentu, kai jis turi būti pradėtas, kultūros objekto išvežimas iš prašančiosios valstybės narės teritorijos nebėra neteisėtas.

5. Lietuvos Respublikos teismas priima sprendimą grąžinti prašančiajai valstybei narei neteisėtai išvežtą kultūros objektą ir jo savininkui ir (arba) valdytojui iš prašančiosios valstybės narės priteisia tokią kompensaciją, kuri pagal bylos aplinkybes laikoma teisinga, jeigu šis savininkas ir (arba) valdytojas įrodo, kad įsigydamas kultūros objektą buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus. Nustatant, ar savininkas ir (arba) valdytojas buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, atsižvelgiama į visas kultūros objekto įsigijimo aplinkybes, visų pirma į kultūros objekto kilmės dokumentus, leidimus išvežti, kurių reikia pagal prašančiosios valstybės narės teisės aktus, savininko ir (arba) valdytojo reputaciją, sumokėtą kainą, į tai, ar savininkas ir (arba) valdytojas ieškojo informacijos kuriame nors prieinamame pavogtų kultūros objektų registre, ir į visą kitą svarbią informaciją, kurią jis būtų galėjęs pagrįstai gauti, arba į tai, ar jis ėmėsi bet kokių kitų veiksmų, kurių tokiomis aplinkybėmis būtų ėmęsis protingas asmuo. Dovanojimo arba paveldėjimo atveju savininko ir (arba) valdytojo padėtis nėra palankesnė negu asmens, iš kurio jis tą kultūros objektą tuo būdu įsigijo.

6. Teisinga kompensacija mokama, dėl teismo sprendimo vykdymo ir neteisėtai išvežto kultūros objekto fizinio išsaugojimo patirtos išlaidos padengiamos nepažeidžiant prašančiosios valstybės narės teisės imtis tinkamų veiksmų ir atsiimti šias sumas iš asmenų, atsakingų už tokį neteisėtai išvežto kultūros objekto išvežimą iš jos teritorijos.

7. Grąžinus kultūros objektą, nuosavybės teisę į jį reglamentuoja prašančiosios valstybės narės teisė.

8. Šis įstatymas nedaro poveikio teismo procesui civilinėje arba baudžiamojoje byloje, kurį pagal Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės aktus gali pradėti prašančioji valstybė narė ir (arba) pavogto kultūros objekto savininkas.part_aeb3dc9ed63e48799d628b7ff7968f20