Lietuvos Respublikos lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymas

Lietuvos Respublikos Seimas,

vadovaudamasis tarptautinės bendrijos visuotinai pripažintomis nuostatomis ir smerkdamas nusikaltimus taikai, agresiją, genocidą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui;

konstatuodamas, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės kovų ir pasipriešinimo istorija apima laikotarpį nuo 1918 m. vasario 16 d. ir tęsiasi iki 1990 m. kovo 11 d.;

pažymėdamas, kad 1920–1939 m. Vilniaus kraštas buvo Lenkijos aneksuotas;

konstatuodamas, kad 1939–1945 m. Lietuvos Respublika (įskaitant Klaipėdos kraštą) ir jos teritorijos dalys buvo okupuotos ir aneksuotos nacionalsocialistinės Vokietijos;

primindamas, kad Lietuvos Respublika 1940–1941 m., 1944–1990 m. buvo okupuota ir aneksuota SSRS ir kad okupacinė kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta 1993 m. rugpjūčio 31 d.;

konstatuodamas, kad Lietuvos gyventojų holokaustas, genocidas, tremtys ir kiti nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, politinės ir kitos represijos buvo vykdomos totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu;

pabrėždamas, kad totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu Lietuvoje įvairiomis formomis vyko ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas (rezistencija), organizuotas ir neorganizuotas civilių pasipriešinimas, disidentų ir visuomeniniai judėjimai, kuriais buvo siekiama atkurti Lietuvos nepriklausomybę, ir kova už žmogaus teises ir laisves, taip pat kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990–1993 m., kol buvo neišvesta okupacinė kariuomenė, įvairiomis formomis vyko organizuotas ir neorganizuotas civilių pasipriešinimas ir kova už žmogaus teises ir laisves;

pripažindamas, kad totalitarinių režimų ir okupacijų laikotarpiu Lietuvoje buvo kolaboruojama ir kitaip įvairiu lygmeniu bendradarbiaujama su okupaciniais režimais ir kad reikalinga išsami istorinė šio bendradarbiavimo ir poveikio Lietuvos visuomenei analizė;

pabrėždamas, kad daug Lietuvos gyventojų žuvo kovodami už laisvę arba tapo holokausto, genocido, tremčių ar kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų aukomis ir jie turi būti deramai pagerbti, o jų atminimas – tinkamai įamžintas ir užtikrintas istorinės atminties perimamumas, praeities pavyzdžiais paremtas pilietiškumo ir visuomenės atsparumo ugdymas;

siekdamas sudaryti sąlygas tirti totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu įvykdytus nusikaltimus, Lietuvos gyventojų pasipriešinimo (rezistencijos) okupaciniams režimams, kolaboravimo ir kitokio įvairaus lygio bendradarbiavimo su okupaciniais režimais procesus ir juos įvertinti, taip pat patraukti baudžiamojon atsakomybėn Lietuvos gyventojų holokausto ir genocido organizatorius ir vykdytojus bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų organizatorius ir vykdytojus;

siekdamas išsaugoti, įamžinti Lietuvos gyventojų tremčių, kalinimo, holokausto, genocido, žudynių ir pasipriešinimo (rezistencijos) laikotarpį reprezentuojančias vietas, skirtas supažindinti su 1918–1953 m. ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) ir Lietuvos gyventojų tremčių ir kalinimo istorija, ir užtikrinti aktyvią ir veiksmingą istorinės atminties sklaidą, taip pat tinkamą visuomenės, ypač jaunimo, supažindinimą su vertinga istorine medžiaga;

pripažindamas, kad mokslinių tyrimų laisvė yra visuotinė teisė ir bendrasis gėris ir kad būtina tirti, kaupti, sisteminti, saugoti ir atverti visuomenei su totalitarinių režimų okupacijomis susijusius dokumentus, šaltinius, liudijimus, prisiminimus ir sakytinę istoriją;

pabrėždamas, kad Lietuvos gyventojų genocido ir persekiojimo atvejai turi būti tiriami renkant ir analizuojant visą Lietuvoje ir už jos ribų esančią archyvinę ir istorinę medžiagą, dokumentus, liudytojų, dalyvių ir aukų parodymus, prisiminimus ir kad moksliniai, taikomieji tyrimai ir istorinės tiesos nustatymas negali būti stabdomi jokia dingstimi,

priima šį įstatymą.