47 punktas

47. Dėl aplinkos ir agronominių veiksnių rugiai gali

išgulti. Dažniausiai rugiai išgula dėl didelio tankumo, per gausaus tręšimo

azoto trąšomis, stipraus stiebalūžės bei pašaknio ligų pažeidimo, taip pat

smarkiau išgula ilgašiaudės veislės. Išgulęs pasėlis bręsta nevienodai, dėl to

prastėja grūdų kokybė. Be to, sugulusį pasėlį sunku nukulti. Todėl labai svarbu

sumažinti pasėlio išgulimo riziką, ypač ankstyvo išgulimo, dėl kurio ir būna

daugiausiai problemų. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis,

taip pat ir naudojant augimo reguliatorius.

Pagrindiniai

apsaugos principai

48.

Potencialus rugių išgulimas mažėja sėjant optimaliu laiku, subalansuotai

tręšiant azoto trąšomis ir nepagrįstai nedidinant sėklos normos. Trumpašiaudės

rugių veislės yra atsparesnės išgulimui.

49.

Siekiant sutrumpinti apatinius augalų tarpubamblius, augimo reguliatorių,

naudojamų krūmijimosi – ankstyvuoju bamblėjimo tarpsniais (BBCH 20-32),

normą reikia išpurkšti iš karto ar per du kartus. Siekiant sutrumpinti

viršutinius augalo tarpubamblius bei tuo būdu pažeminti augalų aukštį, augimo

reguliatoriai purškiami bamblėjimo – vamzdelėjimo metu (BBCH 30-47). Augimo

reguliatorius galima naudoti tik produktų etiketėse nurodytu augalų augimo

tarpsniu. Augimo reguliatorius reikėtų vengti naudoti, kai augalai yra streso

poveikyje, pvz., sausros ar šalnų.

IV. Miežiai

1.

Lietuvoje vasariniai miežiai plačiausiai auginami vasariniai migliniai javai.

Žiemių miežių Lietuvoje auginama labai mažai dėl jų jautrumo žiemojimo

sąlygoms. Miežių grūdai dažniausiai naudojami gyvuliams šerti, bet kai kuriose

šalyse žymi dalis yra sunaudojama maistui (kaip salyklas, alus, įvairūs perdirbti

produktai). Miežių šiaudai taip pat gali būti naudojami gyvuliams šerti,

pakreikti. Nepasiekę brandos miežiai gali būti naudojami pašarui (pvz., silosui

ruošti).

2.

Miežiai sėjami pavasarį arba rudenį. Vasariniai miežiai dėl trumpesnės

vegetacijos trumpiau įtakojami kenksmingųjų organizmų. Sertifikuotos arba

nesertifikuotos sėklos gali būti perkamos arba išsiauginamos nuosavame ūkyje.

Augalų rotacija su kitais javais ar lauko augalais mažina kenksmingųjų

organizmų populiacijų gausėjimą dirvoje ar augalinėse liekanose. Dėmesingas

žemės dirbimas yra rekomenduojamas kaip efektyvus agrotechninis augalų apsaugos

nuo kenksmingųjų organizmų metodas. Supaprastintų auginimo technologijų

naudojimas, kaip tiesioginė sėja į ražienas, gali sumažinti darbų kainą, tačiau

sąlygoja kenksmingųjų organizmų išlikimą ar net jų gausėjimą dirvoje.

3.

Kadangi miežiai daugiausia auginami grūdams, todėl augalų apsaugos nuo

kenksmingųjų organizmų tikslas auginant miežius yra garantuoti geros kokybės

didelį derlių. Grūdų fizinės ir cheminės savybės ypač svarbios juos perdirbant.

4.

Atsparių veislių auginimas, optimalus sėjos laikas, tinkama augalų rotacija,

sveikos sėklos naudojimas, gerai paruoštas sėjos guolis ir ražienų užarimas yra

svarbūs elementai auginant miežius. Augalų apsaugos produktai gali būti

naudojami bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu. Nuo tų kenksmingųjų organizmų,

nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant pasėlius, sėklos beicavimas yra

reikalingas. Ir nuo kitų kenksmingųjų organizmų sėklos beicavimas gali būti

taikomas siekiant apsaugoti augalus ankstyvais vystymosi tarpsniais ir taip

sumažinti purškimų skaičių bei sunaudojamų augalų apsaugos produktų kiekį

sezono metu. Miežiai yra tolerantiškesni per dirvą plintantiems kenksmingiems

organizmams nei, pavyzdžiui, kukurūzai ar cukriniai runkeliai, kadangi pasėlio

išretėjimas gali būti kompensuojamas šalia augančių augalų. Saugant augalus nuo

ligų ir kenkėjų, sėklos beicavimui naudojamos priemonės turi būti kaip galima

platesnio veikimo spektro. Labai svarbu, kad beicuojant sėklos būtų tolygiai

padengtos.

5.

Dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų naudojimas vienu metu augalų purškimui ar

sėklos apdorojimui yra GAAP, jeigu augalai apsaugomi nuo tuo metu plintančių ar

dar plisiančių žalingų organizmų. Ūkininkas ar konsultantas turi gerai pažinti

pagrindinius kenksminguosius organizmus, nuolat sekti situaciją laukuose ir

naudotis esančiomis šalyje prognozavimo sistemomis, ekonominio žalingumo

ribomis. Produkto normos dydį turi nulemti plintantys kenksmingieji organizmai,

naudojamo produkto veiksmingumas nuo kiekvieno jų ar kartu naudojamų kelių

produktų tarpusavio sąveika. GAAP nuo grybinių ligų yra veiksmingiausių

produktų parinkimas ir jų panaudojimas tinkamiausiu laiku.

6.

Pasėlių purškimui rekomenduojami naudoti traktoriniai purkštuvai. Pagal GAAP

siekiama apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir

nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Tuo tikslu rekomenduojama naudoti tik

sertifikuotus purkštuvus su specialiais nunešimą mažinančiais purkštukais ar

modernius purkštuvus su įranga, mažinančia išpurkšto tirpalo lašelių nunešimą

ant netikslinių objektų.

7.

Grėsmė atsirasti kenksmingųjų organizmų atsparumui fungicidams, insekticidams

ir herbicidams yra reali. Pagal GAAP nerekomenduojama purkšti fungicidais ir insekticidais

vegetacijos metu, jei į jų sudėtį įeinančios to paties veikimo pobūdžio

veikliosios medžiagos jau buvo naudotos sėkloms beicuoti. Geriau naudoti

skirtingo veikimo pobūdžio veikliąsias medžiagas. Purškiant fungicidais ar

insekticidais sezono metu kelis kartus veikliosios medžiagos turi būti

kaitaliojamos arba pagal galimybes naudojami skirtingo veikimo pobūdžio

veikliųjų medžiagų deriniai ar mišiniai.

8.

Auginant Lietuvoje miežius, pagrindinės problemos, tarp jų ir kenksmingųjų

organizmų, kai naudotini augalų apsaugos produktai, yra šios:

8.1.

tinkliškoji dryžligė (Pyrenophora teres);

8.2.

miltligė (Blumeria graminis);

8.3.

ramularia (Ramularia collo-cygni);

8.4.

rinchosporiozė (Rhynchosporium secalis);

8.5. smulkiosios rūdys (Puccinia hordei), geltonosios

rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. graminis);

8.6.

kūlės (Ustilago hordei, U. nuda);

8.7.

juostuotoji dryžligė (Pyrenophora graminea);

8.8.

pavasarinis pelėsis bei pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella nivalis,

Fusarium spp.);

8.9.

tifuliozė (Typhula incarnata);

8.10.

javaklūpė (Gaeumannomyces graminis);

8.11.

stiebalūžė (Oculimacula yallundae, O. acuformis);

8.12.

amarai;

8.13.

ipsai;

8.14.

raudonkrūtiniai ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O.

gallaeciana);

8.15.

minamusės (Agromyza spp.);

8.16.

žiemkentinės (želmeninės) muselės (Delia coarctata);

8.17.

švedinės muselės (Oscinella frit);

8.18.

balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis marginata);

8.19.

ilgakojai uodai (Tipula spp.);

8.20.

spragšių ir grambuolių lervos;

8.21.

nematodai;

8.22.

šliūžai;

8.23.

piktžolės;

8.24.

išgulimas.

Tinkliškoji dryžligė (Pyrenophora teres)

9.

Tinkliškąją dryžligę sukeliantis grybas Pyrenophora teres (anamorfas

Drechslera teres) yra dviejų formų: tinklo tipo (P. teres f. teres)

ir dėmių tipo (P. teres f. maculata). Liga plinta su sėkla arba per

augalų liekanas (nuo kurių išplinta askosporomis). Konidijos formuojasi

pažeistose lapo vietose ir ore išplinta kaip antrinis užkratas. Tinklo tipo

tinkliškosios dryžligės pažeidimai yra tipingi tik šiai ligai – išilginiai

ir skersiniai brūkšneliai. Pirmi ligos požymiai pasireiškia kaip labai mažos,

pailgos, rudos dėmelės arba dryželiai, kurie greitai didėja ir sudaro siaurų,

gelsvų, tamsiai rudų skersinių ir išilginių dryželių tinklo formos raštą. Pažeista

lapo dalis paruduoja. Pažeisti lapai anksti nudžiūsta. Dėmių tipo tinkliškoji

dryžligė savo požymiais visiškai skiriasi nuo tinklo tipo. Ant užsikrėtusių

augalų lapų išryškėja mažos, apvalios ar šiek tiek pailgos (elipsės formos)

dėmelės, kurias supa įvairaus pločio chlorozės. Šios dėmelės neilgėja ir

neformuoja tinklo. Dėmių tipo tinkliškosios dryžligės dėmelių diametras gali

siekti nuo 3 iki 6 mm. Ant senesnių lapų dėmių būna daugiau negu ant

jaunų. Tinkliškoji dryžligė išplitusi daugelyje šalių kur auginami miežiai,

tačiau tinklo ir dėmių tipo formos pasiskirsčiusios netolygiai. Vienose šalyse

būna abiejų tipų tinkliškoji dryžligė, o kitur dominuoja viena iš jos formų.

Dažniausiai dominavimą nulemia auginamų veislių jautrumas vieno ar kito, ar

abiejų tipų formoms ir regione vyraujanti forma. Tinkliškoji dryžligė miežių

pasėliuose smarkiai išplinta, vyraujant drėgniems, lietingiems ir šiltiems

(temperatūra nuo 15 iki 25o C) orams. Tokiu oru tinkliškąja

dryžlige užsikrečiama bet kuriuo augalo vystymosi tarpsniu. Kuomet miežiams

išplaukėjus vyrauja lietingi, drėgni orai, P. teres grybu užsikrečia ir

grūdai. Tokius grūdus naudojant sėklai, padidėja tikimybė augalams užsikrėsti

ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais, net ir nesant pradinės infekcijos nuo

augalų likučių lauke. Ligos išplitimo rizika labai padidėja atsėliuojant

miežius, ypač taikant supaprastintą žemės dirbimą ir sėjant į ražienas. Taip

pat didesnė tikimybė tinkliškajai dryžligei išplisti yra šalia augantys

žieminių ar vasarinių miežių ligoti pasėliai. Nuo šios ligos ypač gali

nukentėti jautrių veislių miežiai. Visiškai atsparių šiai ligai veislių nėra.

Atskirais metais net tų pačių veislių miežius tinkliškoji dryžligė pažeidžia

labai skirtingai.

Pagrindiniai apsaugos principai

10.

Sėti neužkrėstą ligos sukėlėjų, kiek galima atsparesnių veislių sėklą. Nesėti

miežių po miežių, ypač kai taikomas supaprastintas žemės dirbimas ir sėjama

tiesiai į ražienas. Tankiame vešliame pasėlyje tinkliškoji dryžligė labiau

plinta, todėl reikia naudoti optimalias trąšų normas. Savaime sudygę miežiai,

varpinės piktžolės bei kaimynystėje esantys nesuarti ar ligoti miežių laukai

yra užkrato šaltinis. Apsaugai nuo tinkliškosios dryžligės beicuojama sėkla bei

naudojami fungicidai vegetacijos metu. Priklausomai kiek intensyviai tinkliškoji

dryžligė plinta, pasėliai nuo šios ligos gali būti purškiami vieną ar du

kartus.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

11.

Tinkliškosios dryžligės sukėlėjo P. teres atsparių izoliuotų

strobilurinų klasės fungicidams Šiaurės–Baltijos šalių regione rasta

2008–2010 m. Dominuoja F129 L mutacija. Pastebimas sumažėjęs DMI

fungicidų (kuriems priklauso ir triazolai) veiksmingumas nuo tinkliškosios

dryžligės. Lietuvoje iki 2010 m. atsparių P. teres izoliatų nebuvo

aptikta. Mažinant tinkliškosios dryžligės sukėlėjo P. teres atsparumo

riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo

darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją

tinklalapyje www.frac.info.

Miltligė

(Blumeria graminis)

12.

Miltligė pažeidžia miežių lapus, lapamakštes ir varpas, padengdama juos baltu

grybienos valkčiu, kuris senstant tamsėja, paruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai

išlieka žali ir gyvybingi, bet vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui

apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusios konidijos vėjo pagalba

plinta dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Konidijų sudygimui

reikalinga didelė santykinė oro drėgmė (bet lapų paviršius neturi būti

šlapias), tuo tarpu sporuliacijai ir sporų pasklidimui palankesni sausesni

orai. Besikaitaliojantys sausi drėgni orai, būdingi Šiaurės vakarų Europoje,

yra palankiausi miltligei plisti. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta

fotosintezė ir pasirodo chlorozės. Ankstyvaisiais augalo vystymosi tarpsniais

išplitus miltligei augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi

tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas ir tuo pačiu grūdų

derlius. Miežiams miltligė yra žalingesnė nei kitiems javams. Miltligės

sukėlėjo vaisiakūniai – kleistoteciai – gali pasirodyti juodų taškelių

pavidalu ant senų kolonijų nuo bamblėjimo pabaigos iki žydėjimo pabaigos (BBCH

39-69). Tačiau kleistoteciai sąlyginai mažai svarbūs pavasarinei infekcijai.

Užsikrečiama daugiausia nuo senų augalų ar per orą iš kitur atneštomis

konidijomis. Vasariniai miežiai užsikrečia nuo žieminių.

Pagrindiniai

apsaugos principai

13.

Miežiuose miltligę sukelia tik Blumeria graminis forma sp. hordei,

todėl ši liga, plintanti kviečiuose ar rugiuose, negali užkrėsti miežių ir

atvirkščiai. Žieminiai miežiai neturėtų būti auginami po vasarinių miežių.

Visumoje miežiai daug labiau pažeidžiami nei kviečiai, dėl to nuostoliai

miežiuose, nenaudojant apsaugos priemonių nuo šios ligos, gali būti gerokai

didesni. Pasirinkta tinkama auginimo technologija gali iš dalies sumažinti miltligės

plitimą pasėlyje. Rekomenduojama auginti atsparias miltligei veisles, ypač

turinčias patvarų Mlo atsparumo geną. Sėjant atsparių miltligei veislių

mišinius, gali žymiai sumažėti miltligės rizika. Regionuose, kur vyrauja ypač

palankios miltligei plisti sąlygos, žieminius miežius tos vietos sąlygomis

reikia sėti kiek galima vėliau. Retesniuose miežių pasėliuose miltligės

intensyvumas būna mažesnis nei tankiuose, gausiai patręštuose azotu. Kai

miltligės rizika labai padidėja, reikia naudoti fungicidus. Pagal reikalą

purškiama vieną ar du kartus, bet ne vėliau plaukėjimo tarpsnio vidurio (BBCH

55). Žieminius miežius purkšti nuo miltligės rudenį daugeliu atvejų

netikslinga. Tačiau gali pasitaikyti atvejų, kuomet purškimas nuo miltligės

rudenį bus tikslingas, ypač lengvose dirvose, kur miltligė gali pabloginti

žiemojimą. Vasariniai miežiai nuo miltligės purškiami pasirodžius pirmiems

ligos požymiams, o nuo bamblėjimo tarpsnio pradžios bet kuriuo atveju, kai

pažeidžiamas trečias nuo viršaus lapas. Tose vietovėse, kur miltligė plinta

nuolat, gali būti naudojami beicai, saugantys nuo šios ligos, tačiau beicavimas

gali padidinti miltligės sukėlėjo atsparumo riziką.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

14.

Yra duomenų apie miltligės sukėlėjo B. graminis sumažėjusį jautrumą EBI

(ergosterolo biosintezės inhibitoriai) bei atsparumą strobilurinų grupių

fungicidams. Mažinant miltligės sukėlėjo atsparumo riziką, vadovautis

naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose

populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.frac.info.

Ramularija

(Ramularia collo-cygni)

15.

Ramulariją miežiuos sukelia Ramularia collo-cygni. Ligos sukėlėjas

kaip saprotrofas gyvena ant sunykusių augalų liekanų, kaip parazitas – ant

įvairių varpinių augalų. Manoma, kad pirminis užkratas į miežių pasėlius

patenka nuo laukinių žolių bei savaime sudygusių grūdų pabirų vėjo pernešamomis

konidijomis, nuo žieminių miežių patenka ant vasarinių. Randama ligos sukėlėjo

ir ant sėklų. Nuo užkrėstų sėklų ligą sukeliantis grybas prasiskverbia į

besikalančius lapelius. Tuo laikotarpiu ant apatinių lapų jautresnėse veislėse

gali būti matomos apvalios ar ovalios dėmės. Jos nėra apribotos lapų gyslų, yra

didesnės (apie 1 mm skersmens) nei vėlesniais tarpsniais išryškėjančios dėmės.

Šie ramularijos pažeidimai lieka ant apatinių lapų. Aktyvaus augalo augimo metu

ramularijos požymiai beveik neišryškėja. Liga intensyviau pradeda plisti

ant viršutinių lapų miežiamas išplaukėjus. Pirmiausia pasimato punktyrinės

šviesios dėmelės, kurios vėliau pereina į tamsiai rudas ar beveik juodas

nedideles dėmes. Būdingos ramularijai dėmės yra 1–3 mm ilgio ir

0,5 mm pločio, aiškiai apribotos lapo gyslų. Jų dydis priklauso nuo ligos

intensyvumo bei auginamos veislės jautrumo. Dėl grybo išskiriamų toksinų aplink

dėmes lapų gyslų kryptimi formuojasi chlorozės (blyškus pageltimas).

Ramularijai gausiai išplitus, pradedant nuo dėmių, lapai gelsta, o vėliau ir

visai nudžiūsta. Ši liga taip pat pažeidžia stiebus, lapamakštes, akuotus.

Pagrindiniai

apsaugos principai

16.

Atsparesnių veislių miežių auginimas, sėjomaina yra svarbios profilaktinės

priemonės nuo ramularijos. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo šios ligos yra

fungicidai. Kadangi ramularija miežių pasėliuose plinta grūdo formavimosi metu,

labai svarbu, kad fungicidai nuo šios ligos būtų naudojami vamzdelėjimo

pabaigoje ar net plaukėjimo metu (BBCH 45-55).

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

17.

Ramularijos sukėlėjo R. collo-cygni atsparumas strobilurinų grupės

fungicidams kelia nerimą jau ne vienoje šalyje, todėl siekiant apsaugoti

miežius nuo šios ligos reiktų naudoti įvairių cheminių grupių fungicidus.

Mažinant ramularijos sukėlėjo atsparumo riziką, vadovautis naujausiomis

rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose populiariuose

leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.frac.info.

Rinchosporiozė

(Rhyncosporium secalis)

18.

R. secalis yra dažnas miežių lapų patogenas, išliekantis augalinėse

liekanose. Ant lapų pasirodo melsvai žalios, neryškios dėmės, kurių centras

vėliau įgauna pilką spalvą, o jas riboja tamsiai rudas apvadas. Žieminiuose

miežiuose liga gali pasirodyti jau rudenį. Pavasarį augalų bamblėjimo metu

rinchosporiozė platinama lietaus purslų pagalba. Dėmės gana dažnai vystosi ties

lapo pagrindu. Pažeidus lapo pagrindą, apmiršta gyvybiniai procesai ir lapai

nudžiūsta.

Pagrindiniai

apsaugos principai

19.

Reiktų auginti mažiau jautrias rinchosporiozei veisles. Savaime sudygę miežiai,

varpinės žolės bei kaimynystėje esantys nesuarti ar ligoti miežių laukai yra

užkrato šaltinis. Vėlyva žieminių miežių sėja mažina ligos išplitimo pavojų.

Rinchosporiozės plitimą žieminių miežių pasėliuose reikia pradėti sekti nuo

ankstyvo pavasario. Esant reikalui, pasėliai purškiami fungicidais 1 ar

2 kartus, ypač jei vyrauja drėgni ar/ir lietingi orai. Gali būti

naudojamos prognozavimo sistemos, pagrįstos kritulių kiekio matavimu. Jos

teikia rekomendacijas, kada pradėti purškimus nuo šios ligos.

Smulkiosios

rūdys (Puccinia hordei), geltonosios rūdys (P. striiformis),

juodosios rūdys (P. graminis)

20.

Rūdžių sukėlėjai yra labai prisitaikę prie augalų šeimininkų. Miežius pažeidžia

P. hordei ir P. striiformis forma sp. hordei bei P.

graminis forma sp. secalis. Be to, dažnai pasitaiko, kad grybų

patotipai prisitaiko prie augalo šeimininko atsparių genotipų. Kai kurios javų

rūdys turi augalus tarpininkus (P. hordei – vištapienę (Ornithogalum

spp.), P. graminis – paprastąjį raugerškį (Berberis vulgaris).

P. striiformis yra trumpo ciklo ecių pagalba plintančios rūdys. Pavasarį

javai užsikrečia nuo augalų tarpininkų oru plintančiomis ecidosporomis arba iš

kitur oru užnešamomis urėdiosporomis. Smulkiosiomis bei geltonosiomis rūdimis

augalai gali užsikrėsti ir rudenį. Tuo laiku oru plintantis pirminis užkratas

gali būti randamas visur. Vegetacijos pabaigoje susiformuoja teliosporos,

kuriomis apsikrečia augalai tarpininkai. Miežių lapus pažeidžiančios rūdys

skiriasi pagal pustulų išsidėstymą ant lapo ir spalvą. Smulkiųjų rūdžių

urėdiosporos netaisyklingai išsibarsto lapų viršutinėje pusėje ir yra rusvai

oranžinės spalvos. Geltonai oranžinės spalvos geltonųjų rūdžių urėdiosporos

išsidėsto eilutėmis, kurios labiausiai yra tipiškos ant senesnių lapų (labai

jautrių veislių miežių lapai per trumpą laiką pagelsta ir nudžiūsta). Juodosios

rūdys sudaro tamsiai rudus, pailgus dryžius ant lapų ir lapamakščių. Labiausiai

Europoje miežių pasėliuose paplitusios smulkiosios rūdys, bet retkarčiais ir

geltonosios rūdys išplinta tiek, kad reikia naudoti augalų apsaugos produktus.

Juodosios rūdys miežių pasėliuose randamos retai, ypač kai arti neauga augalai

tarpininkai (raugerškis).

Pagrindiniai

apsaugos principai

21.

Naudojant įvairias agrotechnines priemones, galima sumažinti rūdžių plitimą

miežiuose. Pirmiausia reikia auginti atsparių rūdims veislių miežius.

Sunaikinti iš pabirų sudygusius miežius, per anksti nesėti žieminių miežių. Kad

būtų išvengta per daug vešlaus ir tankaus pasėlio, reikia nepertręšti pasėlių

azoto trąšomis. Palaukėse išnaikinti augalus tarpininkus. Kai rizika užsikrėsti

rūdimis yra labai didelė, reikia naudoti fungicidus. Paprastai pakanka vieno ar

dviejų purškimų. Priimant sprendimą dėl fungicidų naudojimo, reiktų atsižvelgti

į rekomenduojamas žalingumo ribas ar pasiremti prognozavimo tarnybų

rekomendacijomis.

Kūlės (Ustilago

hordei, U. nuda)

22.

Ustilago hordei sukelia miežių kietąsias kūles. Apsikrečia miežių daigai

nuo ant sėklos paviršiuje esančių ar dirvoje išlikusių kūliasporių. Iškart po

žydėjimo pasimato kūlėtos varpos. Kūlėti augalai yra žemesni. Visoje varpoje

vietoj žiedų susitelkusi juodai ruda sporų masė, apsupta plona, pusiau

permatoma plėvele, susidariusia iš apyžiedžio liekanų. Varpa atrodo tarsi

pripildyta pilkšvai juosvų grūdų, dažnai su išlikusiais akuotais. Išlieka iki

derliaus nuėmimo.

23.

Ustilago nuda sukelia miežių dulkančiąsias kūles. Šis ligos sukėlėjas

plinta su sėkla. Pasėjus užkrėstą sėklą, grybiena auga kartu su augalu ir jam

išplaukėjus, vietoj varpos būna stagarėlis, aplipęs kūliasporėmis. Jos vėjo

pernešamos ant sveikų varpų. Kūliasporė, patekusi ant žiedo, įauga į mezginę. Grūdo

formavimosi metu grybas prasiskverbia į endospermą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

24.

Miežių sėklų paviršius kietosiomis kūlėmis užkrečiamas kūlimo metu, kuomet

kūlėti grūdai pratrūksta ir kūlių masė pasklinda. Sėklos paviršiuje ar dirvoje

esančios sporos augalus užkrečia dygimo metu. Nuo šio sukėlėjo apsisaugoma

naudojant kontaktinius beicus. Miežių kūlimo metu dulkančiųjų kūlių sukėlėjas U.

nuda jau būna sėklos viduje. Siekiant apsaugoti augalą nuo sukėlėjo

vystymosi augale po sudygimo, reikia naudoti sisteminius beicus. Bet kuriuo

atveju svarbu naudoti sertifikuotą, neužkrėstą kūlėmis ir gerai išbeicuotą

sėklą. Sėklos sertifikavimas ir beicavimas yra efektyviausi apsaugos metodai

nuo kūlių, kurios intensyvios žemdirbystės kraštuose dabar yra mažai žinoma

liga. Jeigu ūkininkai taupydami sėja paties išaugintą ir nebeicuotą sėklą ir

šios ligos pasirodo, tai ši praktika nėra GAAP. Taip pat yra galimybė išsitirti

sėklų ligotumą, kad būtų galima apsispręsti dėl beicavimo reikalingumo.

Juostuotoji

dryžligė (Pyrenophora graminea)

25.

Pyrenophora graminea (anamorfas Drechslera graminea) plinta

su sėkla. Pirmi ligos požymiai gali būti matomi jau ant pirmo, antro ar trečio

daigo lapelio ir vėliau išplisti ant kitų lapų. Ant naujai pasirodžiusių lapų

pasimato geltonas dryžis, dažniausiai ant lapamakštės ar lapo pagrindo. Šis

dryžis palaipsniui ištįsta per visą lapo ilgį ir greitai lapo audiniai toje

vietoje žūsta. Dryžiai palaipsniui susilieja ir lapas tose vietose sudžiūsta.

Žuvus audiniams, atsiranda įtrūkimų. Ligoti augalai yra skurdūs. Plaukėjimo

metu viršutinis lapas dažnai būna rusvas. Stipriai ligos pažeisti augalai gali

neišplaukėti arba išplaukėjusios varpos gali būti deformuotos. Grūdai tokiose

varpose yra neišsivystę arba labai susiraukšlėję, parudavę.

Pagrindiniai

apsaugos principai

26.

Veislės gali būti skirtingo jautrumo šiai ligai. Sėti neužkrėstas šiuo sukėlėju

ir beicuotas sėklas. Pagrindinė apsauga nuo šios ligos yra sėklos beicavimas.

Jeigu ūkininkai taupydami sėja pačių išaugintą ir nebeicuotą sėklą ir šios

ligos pasirodo, tai ši praktika nėra GAAP. Galima išsitirti sėklų ligotumą ir

apsispręsti dėl beicavimo reikalingumo.

Pavasarinis

pelėsis bei pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella nivalis, Fusarium spp.);

27.

Fusarium genties patogeniniai grybai ir Monographella nivalis sukelia

daigų pašaknio ir šaknų puvinius plisdami tiek su sėkla, tiek tiesiogiai

dirvoje. Dėl pažeidimų daigai gali net žūti ir išretėti pasėlis. F. culmorum

plisti palankesni sausi ir šilti orai. Šio patogeno ir kitų Fusarium

genties grybų apniktų augalų stiebo pagrindas paruduoja arba išryškėja didelės

rudos dėmės. M. nivalis žieminiuose miežiuose sukelia pavasarinį pelėsį.

Grybas plinta žemoje temperatūroje tirpstant sniegui. Jam nutirpus anksti

pavasarį, ant augalų lapų matyti iššviesėjusios vandeningos dėmės. Pašaknio

puvinių ir pavasarinio pelėsio sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose ir sėklų

paviršiuje arba luobelėje. Miežių pašaknį ir šaknis gali pažeisti ir kiti

patogeniniai grybai (Cochliobolus sativus, F. graminearum ir kiti

Fusarium genties grybai, Rhizoctonia cerealis ir kiti patogenai).

Pagrindiniai

apsaugos principai

28.

Dominuojant varpiniams javams sėjomainoje, užkrato daugėja, todėl sėjomainos

laikymasis iš dalies mažina pašaknio bei šaknų puvinių plitimą. Supaprastintas

žemės dirbimas ir šiaudų liekanos dirvos paviršiuje didina užsikrėtimo riziką.

Siekiant sumažinti pašaknio ir šaknų puvinių žieminiuose ir vasariniuose

miežiuose bei pavasarinio pelėsio žieminiuose miežiuose daromą žalą reikia į

subrendusią sėjai dirvą sėti sertifikuotą, neužkrėstą šių ligų sukėlėjais

sėklą. Miežių sėklos beicavimas nuo Fusarium spp. ir M.

nivalis yra įprasta GAAP.

Tifuliozė

(Typhula incarnata)

Požymiai

29.

Miežiai dažniausiai tifuliozės (Typhula incarnata) pažeidžiami tada, kuomet

ilgiau laikosi sniego danga. Nutirpus sniegui, žuvusių augalų plotai būna

aptraukti pilkšva grybiena, kuri pradeda vystytis. Ant augalo stiebų kartu su

grybiena vystosi ir tifuliozės vaisiakūniai – skleročiai. Jie yra dobilo

sėklos dydžio nuo šviesiai rožinės iki tamsiai raudonos spalvos.

Pagrindiniai

apsaugos principai

30.

Reikia auginti mažiau jautrias šiai ligai veisles. Ligos plitimas sumažėja

atsisakius atsėliavimo. Pakankamas apsirūpinimas magniu yra nepalankus Typhula

incarnata. Šio sukėlėjo plitimo rizika padidėja tankiuose pasėliuose.

Fungicidais gali būti purškiama vėlyvą rudenį prieš užsningant. Rizikos

veiksniai, įtakojantys ligos plitimą, yra ankstyvas sniegas ir ilgai

besilaikanti stora sniego danga ant neužšalusios žemės.

Javaklūpė

(Gaeumannomyces graminis)

Požymiai

31.

Gaeumannomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis miežių šaknis,

ant kurių išaugina charakteringą juodą paviršinę grybieną. Liga taip pat gali

pažeisti šaknies kaklelį ir apatinę stiebo dalį. Šaknys iš dalies arba visiškai

sunaikinamos, o pažeistų augalų išplaukėjusios varpos būna išbalusios, tuščios,

ypač vyraujant sausiems orams. Patogenas išlieka kaip saprotrofinis grybas ant

augalų liekanų ir tiesiogiai pažeidžia naujų augalų šaknis. Oru javaklūpės

sukėlėjas nepernešamas. Liga pasėlyje dažniausia plinta židiniais, bet gali

pažeisti ir pavienius augalus. Išplitusi javaklūpė ypač sumažina intensyviai

auginamų kviečių derlių. Miežiuose ji nėra tokia žalinga.

Pagrindiniai

apsaugos principai

32. Gaeumannomyces

graminis yra šaknis pažeidžiantis dirvos patogenas, todėl jo plitimui

kontroliuoti reiktų taikyti agrotechnines priemones. Javaklūpės sukėlėjas ant

augalų likučių ilgai gyvybingas neišlieka, todėl sėjomainos taikymas yra

skvarbiausia augalų apsaugos priemonė. Javų liekanų užarimas taip pat

veiksminga priemonė. Šalyse, kur ši liga smarkiai išplitusi, naudojami nuo

javaklūpės sukėlėjo veiksmingi beicai.

Stiebalūžė

(Oculimacula yallundae, O. acuformis)

33.

Stiebalūžę sukelia grybai O. yallundae ir O. acuformis. Ligos

sukėlėjai žiemoja augalų liekanose, konidijas formuoja pavasarį. Jomis augalas

užkrečiamas per dengiamąją lapamakštę ir pažeidimas palaipsniui prasiskverbia į

stiebą. Ant apatinių tarpubamblių susiformuoja pailgos dėmės su tamsiu apvadu.

Jei stiebas pažeidžiamas iki BBCH 31-32, padidėja ligos išplitimo vėlesniais

tarpsniais ir pasėlio išgulimo rizika. Miežiai daug rečiau ir mažiau nei

kviečiai pažeidžiami stiebalūžės.

Pagrindiniai

apsaugos principai

34.

Miežiuose taip pat gali būti naudojami apsaugos produktai nuo stiebalūžės.

Miežiai yra kaip tinkamas augalas šeimininkas patogeno išlikimui. Jei reikia

panaudoti fungicidus nuo stiebalūžės, pagal galimybes reikia derinti šį

purškimą su purškimu nuo kitų ligų.

Amarai

35.

Amarai, ypač Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum

padi, gali išplisti staiga ir labai gausiai. Jie gali kenkti augalui

tiesiogiai misdami jo sultimis ar netiesiogiai išskirdami juodas apnašas bei

platindami virusines ligas, ypač miežių geltonosios žemaūgės virusą BYDV. Grūdų

kokybė taip pat gali nukentėti dėl amarų pažeidimų. Ieviniai amarai (R. padi)

labiau kenkia vasariniams javams. Čia jie maitinasi ir dauginasi iki tol, kol

javai pradeda bręsti. Javiniai amarai (S. avenae) išplinta vėliau nei

ieviniai. Javinių amarų besparnės patelės iš pradžių vystosi ant viršutinių

lapų, vėliau varpose. Smarkiau kenkia žieminiams javams.

Pagrindiniai

apsaugos principai

36.

Kai kuriose vietovėse miežių geltonosios žemaūgės virusas BYDV išplinta anksti

sėtų žieminių miežių pasėliuose ir retkarčiais po švelnių žiemų pažeidžia

vasarinius miežius. Vėlinant žieminių ir ankstinant vasarinių miežių sėją,

galima išvengti virusinių ligų plitimo. Kai amarų plitimui sąlygos būna

palankios rudenį, tikslinga žieminių miežių pasėlius nupurkšti insekticidais iš

rudens. Kad laiku būtų panaudoti insekticidai nuo amarų, reikia nuolat stebėti

žieminių ir vasarinių miežių pasėlius, sekti prognozių tarnybos pranešimus.

Purškimą nuo amarų reikia atlikti jiems pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje

ievinių amarų (Rhopalosiphum padi) žalingumo riba vasarinių javų

pasėliuose krūmijimosi metu (BBCH 21-29) laikoma, kai apnikta 50 proc.

augalų ir ant jų randama po 1–2 amarus. Bamblėjimo metu (BBCH

30-47) – 50 proc. apniktų augalų ir daugiau kaip 10 amarų ant stiebo.

Nuo javinių amarų (Sitabion avenae) rekomenduojama purkšti, kai randama

20–30 proc. amarų apniktų varpų, kiekvienoje vidutiniškai po

2–3 amarus. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus

veikimo insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Sėklą galima ir

beicuoti.

Tripsai

37.

Daugelis tripsų rūšių (Limothrips cerealium, L. denticornis, Stenothrips

graminum, Haplothrips aculeatus, Thrips angusticeps, Haplothrips tritici,

Aptinothrips elegans, Anaphothrips obscurus) maitinasi miežių lapais.

Iščiulptos vietos įgyja sidabrinį atspalvį. Vėliau pažeistas lapas nuruduoja.

Lietuvoje dažniausiai javams kenkia ruginiai ir tuščiažiedžiai tripsai. Jie

daugiausiai žalos padaro čiulpdami sultis iš lapamakščių, stiebų, varpų

užuomazgų bei besiformuojančių grūdų, lapai išmarginami sidabrinėmis dėmelėmis.

Pažeistų varpinių javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja

deformuotos, susisukusiais akuotais, viršūnėje esti švarplėtos ar visai be

grūdų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

38.

Kadangi šis kenkėjas būdingas šiauriniams Europos kraštams, daugelyje piečiau

esančių intensyvių žemdirbystės šalių apsaugos priemonės vien nuo tripsų

varpinių javų pasėliuose nenaudojamos. Lietuvoje purkšti miežių pasėlius nuo

tripsų rekomenduojama, kai bamblėjimo pabaigoje (BBCH 37-39) randami

1–2 tripsai ant stiebo, esant 50 proc. apniktų stiebų. Tripsų gausumą

įvertinti gana sunku, kadangi jie yra labai smulkūs, dažnai esti pasislėpę po

lapamakšte. Norint nustatyti jų gausumą, reikia skaičiuoti atsargiai

praskleidus lapamakštę ar iškratyti juos ant popieriaus. Įvertinus tripsų

išplitimą ir gausumą, priimamas sprendimas dėl insekticidų naudojimo.

Raudonkrūtiniai

ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana)

39.

Oulema melanopus ir O. gallaeciana (syn. O. lichenis) yra blizgantys

vabaliukai, kurie minta miežių lapais. Misdami jie išgraužia lapuose pailgas

kiaurymes. Lemų lervos yra geltonos, padengtos juodomis, lipniomis gleivėmis ir

gali būti painiojami su mažais šliužais. Lemų lervos skleletuoja lapus, palikdamos

ilgus dryžius ant lapų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

40.

Pažeidimas yra dažnas ir gerai pastebimas, ypač vasariniuose javuose. Lietuvoje

lemų žalingumo ribos tyrimais nėra nustatytos. Kai kuriose EAAO šalyse

rekomenduojama purkšti nuo lemų, kai randama 15 suaugusių vabalų

m² iki jiems padedant kiaušinėlius arba kai ant stiebo randama

0,5–1 lerva. Purškimai nuo lemų gali būti derinami su purškimu nuo amarų

pasirenkant nuo abiejų kenkėjų veiksmingą insekticidą.

Minamusės

(Agromyza spp.)

41.

Agromyza spp. yra mažos muselės (3–5 cm ilgio), išsiritančios

pavasarį. Patelės minta lapais išilgai jų gyslų. Kiaušinėlius deda tarp

dviejų lapo epidermių. Išsiritusios lervos minuoja lapus. Minos dažnai

susilieja ir įgauna tipišką išvaizdą. Minkštieji vieno trečdalio lapo audiniai

visiškai sunaikinami. Minamusės yra aptinkamos kai kuriose vietovėse šiaurinėje

Europos dalyje, taip pat ir Lietuvoje.

Pagrindiniai

apsaugos principai

42.

Kai minamusių pažeidimas nėra gausus, derlius nesumažėja. Insekticidais

purškiama, kai minamusės labai gausiai plinta nuo bamblėjimo pradžios (BBCH 31)

iki plaukėjimo vidurio (BBCH 55). Žalingumo riba – kai 20 proc.

apatinių lapų yra išminuota, o viršutiniai lapai yra punktyruoti. Purškiant

pasėlius nuo amarų aficidais, nuo minamusės neapsisaugoma.

Žiemkentinės

(želmeninės) muselės (Delia coarctata)

43.

Žiemkentinės muselės kiaušinėlius deda atvirame dirvos paviršiuje arba į dirvą

po augalų šaknimis. Lervos išsirita kitą pavasarį ir įsigraužia į augalą.

Lervos gali pažeisti tiek žieminius miežius, tiek anksti sėtus vasarinius

miežius. Vidurinis ūglio lapelis pagelsta ir nudžiūsta, tačiau atokesni

lapeliai išlieka žali. Lerva juda nuo to paties augalo vieno ūglio prie kito

per dirvą prie šalia augančių augalų. Šie kenkėjai daugiau žalos padaro kviečių

pasėliuose. Miežiai yra mažiau jautrūs. Jų stiebus gali panašiai kaip Delia

coarctata pažeisti ir kitos javinės muselės Opomyza florum.

Pagrindiniai

apsaugos principai

44.

Žiemkentinių muselių plitimą gali sumažinti taikomos tinkamos agrotechninės

priemonės. Sėjomainoje miežiai neturėtų būti sėjami po miežių ar tų augalų,

kurių dirvos paviršius yra nepridengtas liepos–rugpjūčio mėnesiais, kada

muselės deda kiaušinėlius. Neskubėti arti dirvų rugpjūčio mėnesio pradžioje.

45.

Kai yra padidėjusi žiemkentinių muselių rizika, reiktų paankstinti sėją ir sėti

didesnę sėklos normą.

46.

Pagal GAAP insekticidų naudojimas nuo žiemkentinių muselių tikslingas tik ten,

kur kenkėjai gausiai išplitę. Įvertinus rizikos veiksnius, tokius kaip sėjos

laikas, priešsėlis, bei nustačius kiaušinėlių kiekį dirvoje, priimamas

sprendimas dėl purškimo reikalingumo. Patogiausia naudoti insekticidus sėklos

beicavimui, tačiau galima insekticidus išpurkšti sėjos metu į sėjos guolį ar

iškart po sėjos pradėjus ristis lervoms arba lervų ritimosi piko ar jų

antplūdžio metu. Jei dirva arba sėklos nuo spragšių apdorojamos insekticidais,

jie saugos ir nuo žiemkentinių muselių lervų, jeigu tik naudotas produktas

veiksmingas nuo muselių.

Švedinės

muselės (Oscinella frit)

47.

Švedinių muselių lervos yra 3–4 mm ilgio, gelsvai baltos, bekojės ir

neturi aiškios galvos. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos:

pavasarinė, kenkianti pavasarį sėjamų varpinių augalų daigams, vasarinė,

kiaušinėlius dedanti ant besivystančių avižų šluotelių ar kitų javų varpų, ir

rudeninė, kenkianti žieminių javų daigams. Žalingiausios yra pavasarinė ir

rudeninė muselių generacijos. Šių generacijų muselių lervos pažeidžia javų

daigų centrinio lapelio pagrindą. Toks lapelis pradžioje pagelsta, vėliau nudžiūsta.

Pagrindiniai

apsaugos principai

48.

Pasėlių apsaugai nuo švedinių muselių gali būti efektyviai naudojamos

agrotechninės priemonės. Jei žieminiai miežiai sėjami po daugiamečių žolių,

dirvą reiktų suarti ne vėliau kaip likus keturioms savaitėms iki sėjos.

Vasarojų pasėjus anksti į gerai paruoštą dirvą optimaliu gyliu, galima

pasiekti, kad jis sudygtų ir pereitų jautriausią švedinių muselių pažeidimams

1–3 lapelių vystymosi tarpsnį, esant žemesnei nei muselėms optimali

temperatūra (19–21ºC). Tuo tarpu žiemkenčius reikia sėti ne per anksti, kad jie

sudygtų rugsėjo antroje pusėje, kuomet Lietuvoje orai atvėsta ir optimalios

sąlygos muselių vystymuisi būna praėjusios. Insekticidai miežių pasėliuose

naudojami, kai švedinių muselių kiekis pasėlyje pasiekia žalingumo ribą.

Lietuvoje ši riba apibūdinama, kai augalams esant 1–3 lapelių tarpsnyje,

šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip

30 muselių. Taip pat veiksmingas sėklos beicavimas insekticidais.

Balniniai

gumbauodžiai (Haplodiplosis marginata)

49.

Gegužės–birželio mėnesiais uodo patelės sudeda kiaušinėlius miežių lapų

paviršiuje. Balkšvos, vėliau oranžinės lervos įsiskverbia į stiebą po

lapamakšte. Toje vietoje, kur lerva maitinasi, susiformuoja balno formos

pažeidimas. Pavasarį sėti augalai yra jautresni nei sėti rudenį. Kenkėjai nėra

gausiai išplitę. Lietuvoje gausus šio kenkėjų antplūdis užregistruotas

2002 m. Pasvalio r.

Pagrindiniai

apsaugos principai

50.

Kenkėjai dažniau plinta sunkiose dirvose auginamų javų pasėliuose. Jų galima

išvengti sėjomainoje auginant įvairius augalus, naikinant daugiametes piktžoles

visur, kur tik galima. Vietovėse, kur šie kenkėjai yra dažni, reikia naudoti

insekticidus. Jais reikia purkšti tuomet, kai ritasi lervos. Jei randama

10 ar daugiau proc. stiebų su kiaušinėliais, reikia pasėlį purkšti

insekticidais besiritant lervoms. Tik vienas purškimas tokiu atveju yra

būtinas.

Ilgakojai

uodai (Tipula spp.)

51.

Kenkia ilgakojų uodų lervos. Jos gyvena dirvoje arba didelėmis populiacijomis

daugiamečiuose žolynuose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

52.

Miežiai gali būti pažeisti ilgakojo uodo lervų, kai sėjami po daugiamečių

žolynų ar į užleistus dirvonus. Pagal galimybes to reiktų vengti. Norint

įsitikinti, ar gausiai dirva užkrėsta ilgakojo uodo lervomis, tikslinga paimti

dirvos bandinius ir suskaičiuoti lervų kiekį. Jei dirvoje anksti pavasarį

randama 50 ar daugiau lervų/m², miežius sėti į tokį lauką rizikinga.

Žieminiai miežiai mažiau jautrūs, kadangi prasidėjus ilgakojų uodų lervų

aktyviam maitinimosi periodui augalai jau būna išsivystę ir sutvirtėję.

Ilgakojų uodų lervų plitimas gali būti sumažinamas suariant daugiamečius

žolynus ar dirvonus iki rugpjūčio vidurio. Kai dirvoje gausu ilgakojų uodų

lervų, iškart, suarus daugiamečius žolynus ar dirvonus, gali būti naudojami

dirviniai insekticidai. Jie išpurškiami dirvos paviršiuje naudojant didelį

kiekį darbinio tirpalo. Tokiu pat būdu dirviniai insekticidai gali būti

naudojami ir javų pasėliuose, kai matoma, kad dėl ilgakojų uodų lervų stipriai

kenčia pasėti augalai.

Spragšiai

ir grambuolių lervos

53.

Spragšių (Agriotes spp.) ir grambuolių (Melolontha spp.) lervos

pakanda miežio stiebo pagrindą ir šaknis. Augaliukas pagelsta, o pagrindinis jo

stiebelis paruduoja. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka 3–5 metus.

Spragšiams būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo lervų būna

kasmet. Tuo tarpu grambuolių lervų vystymasis, trunkantis 3–4 metus,

dažniausiai yra periodiškas. Pasėlius pradeda kenkti abiejų kenkėjų lervos

trečiais vystymosi metais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

54.

Daugiamečiai žolynai ir nedirbamos dirvos yra netinkamas priešsėlis miežiams.

Tačiau jei juos tenka sėti į tokią dirvą, gali tekti ją purkšti insekticidais

naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo ar sėti beicuotą insekticidais sėklą.

Kai įtariama, kad dirva užsikrėtusi spragšių ar grambuolių lervomis, reiktų ją

ištirti ir nusistatyti, kiek gausiai dirvoje yra lervų. Priklausomai kiek

gausiai randama šių kenkėjų, priimamas sprendimas dėl augalų apsaugos produktų

naudojimo miežių pasėliuose.

Nematodai

55.

Dviejų rūšių nematodai minta miežių šaknimis. Avižų cistiniai nematodai (Heterodera

avenae) sukelia stiprų šakų išsišakojimą ir deformacijas. Vėlesniuose

vystymosi tarpsniuose ant šaknų pastebimos mažytės baltos cistos. Javų gumbiniai

nematodai (Melidogyne naasi) sukelia papildomų šaknų formavimąsi ir

ištįsusius šaknų gumbus. Pažeistų augalų augimas vėluoja, todėl žemesni,

židiniais augantys pažeisti augalai yra aiškiai matomi. Vasariniai miežiai yra

ypač jautrūs M. naasi.

Pagrindiniai

apsaugos principai

56.

Geriausia yra auginti atsparias nematodams H. avenae miežių veisles.

Taip pat naudoti sėjomainą su mažesniu varpinių augalų kiekiu. Kukurūzai nėra

šių nematodų augalai šeimininkai, todėl gali būti sėjomainoje auginami be apribojimų.

Šliužai

Požymiai

57.

Šliužai (pav. Agriolimax arvensis, Deroceras reticulatum) pažeidžia

miežių daigus ir išskaptuoja miežių sėklas. Šliužų problema išauga, kai sėjama

tiesiai į ražienas ar kai laikomi dirvonai. Ankstyvuose miežių vystymosi

tarpsniuose šliužų pažeidimai yra žalingi. Kai mintama suaugusių augalų lapais,

pasėliai nenukenčia. Šliužai daugiau problemų sukelia drėgnais metais vidutinio

sunkumo ar sunkiose dirvose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

58.

Tvirto pagrindo sėklos guolis apriboja šliužo judėjimą ir paskatina spartesnį

daigų augimą. Paviršius turi būti negrumstuotas. Kai šliužai gausiai išplinta,

rekomenduojama naudoti moliuskicidus.

Piktžolės

59.

Piktžolės stelbia miežius konkuruodamos dėl vandens, maisto medžiagų. Dėl

piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių užteršia

piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys. Miežiuose didelę žalą gali padaryti

tiek dviskiltės, tiek pastaraisiais metais gausiai išplitusios vienaskiltės.

Piktžolių naikinimas miežių pasėliuose yra vienas iš svarbių miežių auginimo

technologijos elementų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

60.

Piktžolės miežių pasėliuose dažniausiai naikinamos cheminiu būdu, tačiau yra

tinkamas ir agrotechninis. Agrotechninės priemonės naudojamas prieš miežių sėją

ir jų vegetacijos metu, pvz., sudaromos sąlygos augalams konkuruoti su

piktžolėmis ar piktžolės naikinamos mechaniškai. Vienaskiltės ir dviskiltės

piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu ir herbicidais, purškiant juos

ant priešsėlinio augalo ražienų. Tai labai svarbu, kai sėklos guolį numatoma

ruošti neariant. Žemės dirbimas miežiams: arimas ir akėjimas prieš miežių sėją

ir, jeigu reikia, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti

sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos

savybių ir nuo ruošimo laiko. Sėklos guolio formavimo tikslas yra užversti ir

paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti sudygusias piktžoles ir sudaryti

optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygę miežiai galėtų konkuruoti su

piktžolėmis, ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai

aktyvuotų herbicidų likučius, t. y. nebūtų didelių grumstų.

61.

Miežių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po

sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas, kad būtina naikinti piktžoles

miežiuose, priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu jos yra

nustatytos (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių

rūšių sėklos), ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama

herbicidus naudoti iki piktžolių sudygimo. Vienametes vienaskiltes ir

dviskiltes piktžoles žieminiuose miežiuose galima naikinti rudenį. Turėtų būti

naudojama tinkamai parinkti herbicidai ar jų mišiniai, veikiantys per dirvą ir

per lapus. Šis purškimas nereikalingas vėlyvos sėjos žieminių miežių pasėliuose

ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai,

veikiantys per lapus, ir jie yra naudojami: 1) kai vienamečių vienaskilčių ir

dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribą; 2) kai piktžolės yra

sudygę priešsėlio augalai; 3) kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės.

Ruošiant sėklos guolį vasariniams miežiams, būtina sunaikinti rudeninio ir

pavasarinio dygimo piktžoles. Sudygusių miežių pasėliuose reikia naudoti per lapus

veikiančius herbicidus, kurių norma pakoreguojama pagal piktžolių dydį.

62.

Pavasarį herbicidai, veikiantys per lapus, purškiami tik palankiomis augalų ir

piktžolių augimo sąlygomis. Tiksliai nustatytas miežių ir piktžolių vystymosi

tarpsnis padeda išvengti herbicidų prasto veikimo (per didelės piktžolės) ir

žalos miežiams. Turi būti apgalvota rizika po miežių auginamiems augalams.

63.

Yra žinomas kai kurių piktžolių atsparumas tam tikrų cheminių grupių

herbicidams. Dėl atsparumo herbicidams rizikos ir jos mažinimo reikia

vadovautis naujausiomis mokslininkų rekomendacijomis ir informacija, pateikta

tinklapyje www.hracglobal.com.

64.

Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens),

dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygę bulvės gali būti

naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo

laikotarpiu miežiai yra beveik subrendę ir išdžiūvę, grūdai beveik sunokę, o

piktžolės dar vegetuoja. Todėl herbicidus naudoti yra efektyvu. Šiuo metu taip

pat galimas atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžoles.

Išgulimas

65.

Auginant miežius tam tikromis aplinkos ir agrotechninėmis sąlygomis (gausiai

patręšta azoto trąšomis, tankus pasėlis, jautri išgulimui veislė), augalai gali

būti linkę išgulti. Jei augalai tik pasvirę, rūpesčių nekyla. Stipriai išgulę

augalai nevienodai bręsta, pablogėja grūdų kokybė. Nepatogumai nuimant derlių

gali turėti įtakos derliaus sumažėjimui. Išgulęs pasėlis ne tik apsunkina

javapjūtę, bet ir padidina išlaidas džiovinant grūdus. Todėl labai svarbu

sustabdyti ypač ankstyvą javų išgulimą.

66.

Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, įskaitant ir augimo

reguliatorių naudojimą.

67.

Yra nustatyta, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti ankstyvaisiais

vystymosi tarpsniais, pagerina šaknų sistemos vystymąsi, įtakoja krūmijimąsi ir

produktyvių varpų kiekį. Tvirtinama, kad tai padidina derlių.

Pagrindiniai

apsaugos principai

68.

Išgulimo rizika gali būti sumažinama naudojant agrotechnines priemones:

atsisakant ankstyvos sėjos (žiemkenčių), saikingai tręšiant azoto trąšomis,

nenaudojant per didelių sėklos normų. Kai kurios miežių veislės (trumpos arba

tvirtašiaudės) yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos nenaudojant

augimo reguliatorių. Augimo reguliatoriai, siekiant sumažinti išgulimo riziką,

purškiami ankstyvaisiais stiebo augimo tarpsniais (BBCH 20-32). Kad būtų

sutrumpinti ir sustiprinti apatiniai tarpubambliai, augimo reguliatoriai

naudojami purškiant visą normą vieną kartą ar sumažintas normas per du kartus.

Augimo reguliatoriais pasėliai gali būti purškiami ir vėlesniais stiebo augimo

tarpsniais (BBCH 32-45) norint sutrumpinti viršutinius tarpubamblius. Tuomet

sumažinamas bendras augalo aukštis. Augimo reguliatorių nenaudoti, jei pasėliai

yra paveikti nepalankių augimo sąlygų (pvz., sausros) arba kai gali būti

slopinamas plaukėjimas.

V. Avižos

1.

Avižų grūdai dažniausiai naudojami pašarui, ypač arkliams šerti. Viduržemio

regiono šalyse avižos taip pat auginamos žaliam pašarui. Nedideli grūdų kiekiai

naudojami maistui kaip miltai, kruopos ar dribsniai.

2.

Avižos sėjamos pavasarį arba rudenį. Lietuvoje avižos sėjamos tik pavasarį.

Sertifikuotos arba nesertifikuotos sėklos gali būti perkamos arba išsiauginamos

ir paruošiamos tiesiog ūkyje. Augalų rotacija su kitais javais ar lauko

augalais mažina kenksmingųjų organizmų populiacijų gausėjimą dirvoje ar

augalinėse liekanose. Precizinis žemės dirbimas yra rekomenduojamas kaip

efektyvus agrotechninis augalų apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų metodas.

Supaprastintų auginimo technologijų naudojimas, kaip kad tiesioginė sėja į

ražienas, gali sumažinti darbų kainą, tačiau sąlygoja kenksmingų organizmų

išlikimą ar net jų gausėjimą dirvoje. Kadangi avižos daugiausia auginamos

grūdams, todėl augalų apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų tikslas auginant

avižas yra garantuoti geros kokybės didelį derlių. Siekiant užtikrinti gerą

grūdų kokybę, svarbu augalus apsaugoti nuo išgulimo ir subrendusius nedelsiant

nukulti.

3.

Avižos daugeliu atžvilgių yra tinkamos įtraukti į sėjomainą. Jos yra gana

atsparios dažniausiai aptinkamai javaklūpės (Gaeumannomyces graminis)

formai ir stiebalūžei (Oculimacula spp.). Auginant avižas, sumažinama

šių ligų rizika sėjomainoje. Prieš sėjant avižas, reikia įvertinti nematodų

riziką, ypač auginant jautrių veislių avižas.

4.

Atsparių veislių auginimas, optimalus sėjos laikas, tinkama augalų rotacija,

sveikos sėklos naudojimas, gerai paruoštas sėjos guolis ir ražienų užarimas yra

svarbūs GAAP elementai auginant avižas. Augalų apsaugos produktai gali būti

naudojami bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu, tačiau praktikoje taikoma tik

keletas augalų apsaugos produktų. Nuo tų kenksmingųjų organizmų, nuo kurių

negalima apsisaugoti purškiant pasėlius, sėklos beicavimas yra GAAP. Ir nuo

kitų kenksmingųjų organizmų sėklos beicavimas kaip GAAP gali būti taikomas

siekiant apsaugoti augalus ankstyvais vystymosi tarpsniais ir taip sumažinti

purškimų skaičių bei sunaudojamų augalų apsaugos produktų kiekį sezono metu.

Avižų sėklos apsaugai nuo ligų ir kenkėjų naudojami beicai turi būti kaip

galima platesnio veikimo spektro. Labai svarbu, kad beicuojant sėklos būtų

tolygiai padengtos.

5.

Dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų naudojimas vienu metu augalų purškimui ar

sėklos apdorojimui yra GAAP, jeigu augalai apsaugomi nuo tuo metu plintančių ar

dar plisiančių kenksmingųjų organizmų. Ūkininkas ar konsultantas turi gerai

pažinti pagrindinius kenksminguosius organizmus, nuolat sekti situaciją

laukuose ir naudotis esančiomis šalyje prognozavimo sistemomis, ekonominėmis

žalingumo ribomis. Produkto normos dydį turi nulemti plintantys kenksmingi

organizmai, naudojamo produkto veiksmingumas nuo kiekvieno jų ar kartu

naudojamų kelių produktų tarpusavio sąveika. GAAP nuo grybinių ligų yra

veiksmingiausių produktų parinkimas ir jų panaudojimas tinkamiausiu laiku.

6.

Pasėlių purškimui rekomenduojami naudoti traktoriniai purkštuvai. Pagal GAAP

siekiama apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir

nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Tuo tikslu rekomenduojama naudoti tik

sertifikuotus purkštuvus su specialiais nunešimą mažinančiais purkštukais ar

modernius purkštuvus su įranga, mažinančia išpurkšto tirpalo lašelių nunešimą

ant netikslinių objektų.

7.

Grėsmė atsirasti kenksmingųjų organizmų atsparumui fungicidams, insekticidams

ir herbicidams yra reali. Pagal GAAP nerekomenduojama purkšti fungicidais ir

insekticidais vegetacijos metu, jei į jų sudėtį įeinančios to paties veikimo

pobūdžio veikliosios medžiagos jau buvo naudotos sėkloms beicuoti. Geriau

naudoti skirtingo veikimo pobūdžio veikliąsias medžiagas. Purškiant fungicidais

ar insekticidais sezono metu kelis kartus veikliosios medžiagos turi būti

kaitaliojamos arba pagal galimybes naudojami skirtingo veikimo pobūdžio

veikliųjų medžiagų deriniai ir mišiniai.

8.

Auginant Lietuvoje avižas, pagrindinės problemos, tarp jų ir kenksmingųjų

organizmų, kai naudotini augalų apsaugos produktai, yra šios:

8.1.

vainikuotosios rūdys (Puccinia coronata);

8.2.

miltligė (Blumeria graminis);

8.3.

avižų dryžligė (Pyrenophora avenae);

8.4.

septoriozė (Septoria avenae);

8.5.

avižų dulkančiosios kūlės (Ustilago avenae);

8.6.

kietosios kūlės (Ustilago hordey f.sp. avenae);

8.7.

javaklūpė (Gaeumannomyces graminis);

8.8.

pašaknio puviniai (Fusarium spp.);

8.9.

miežių geltonosios žemaūgės virusas;

8.10.

amarai;

8.11.

tripsai;

8.12.

švedinės muselės (Oscinella frit);

8.13.

ilgakojai uodai (Tipula spp.);

8.14.

spragšių ir grambuolių lervos;

8.15.

dirvinukai (Agrotis spp.);

8.16.

nematodai;

8.17.

piktžolės;

8.18.

išgulimas.

Vainikuotosios

rūdys (Puccinia coronata)

9.

Rūdžių sukėlėjai yra labai prisitaikę prie augalų šeimininkų. Avižose

vainikuotąsias rūdis sukelia Puccinia coronata forma specialis.

Be to, dažnai pasitaiko, kad grybų patotipai prisitaiko prie augalo šeimininko

atsparių genotipų. Avižos užsikrečia pavasarį nuo peržiemojusių senų augalų

arba augalų tarpininkų (šaltekšnio arba šunobelės) oru plintančiomis

ecidiosporomis arba iš kitur vėjo atneštomis uredosporomis. Ant avižų lapų

pasirodžiusios ryškai oranžinės, smulkios, iškilios, pailgos dėmelės (panašios

į spuogelius) yra tipiški vainikuotųjų rūdžių požymiai. Šie 1–5 mm dydžio

spuogeliai (uredžiai) yra netolygiai išsibarstę lapo paviršiuje. Uredžius

dengiantis epidermis plyšta ir ligos sukėlėjas sparčiai dauginasi. Po antrinio

užkrato uredosporomis avižose gali prasidėti epideminis rūdžių vystymasis ir

tada yra tinkamiausias laikas panaudoti augalų apsaugos produktus. Avižų

pieninės brandos pabaigoje apie oranžinius vainikuotųjų rūdžių spuogelius arba

šalia jų susiformuoja juodos teliosporos. Jos žiemoja ant augalų tarpininkų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

10.

Naudojant įvairias agrotechnines priemones, galima sumažinti rūdžių plitimą

avižose. Pirmiausia reikia auginti atsparių vainikuotosioms rūdims veislių

avižas. Jautrių šioms rūdims veislių reiktų atsisakyti. Sunaikinti iš pabirų

sudygusias avižas. Siekiant išvengti per daug vešlaus ir tankaus pasėlio,

nepertręšti pasėlių azoto trąšomis. Kai rizika užsikrėsti rūdimis yra labai

didelė, reikia naudoti fungicidus. Paprastai pakanka vieno ar dviejų purškimų.

Miltligė

(Blumeria graminis)

11.

Miltligė pažeidžia avižų lapus, lapamakštes ir šluoteles, padengdama juos baltu

grybienos valkčiu, kuris senstant tamsėja, papilkėja ir paruduoja. Kurį laiką

užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi, bet vėliau ligos apimtas lapo plotas

palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusios konidijos

vėjo pagalba plinta dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru

plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Konidijų

sudygimui reikalinga didelė santykinė oro drėgmė (bet lapų paviršius neturi

būti šlapias), tuo tarpu sporuliacijai ir sporų pasklidimui palankesni sausesni

orai. Besikaitaliojantys sausi – drėgni orai, būdingi Šiaurės vakarų

Europoje, yra palankiausi miltligės plitimui. Miltligės pažeistoje lapo vietoje

nutrūksta fotosintezė ir susidaro chlorozė. Ankstyvaisiais augalo vystymosi

tarpsniais išplitus miltligei, augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais

vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas ir tuo

pačiu grūdų derlius. Miltligės sukėlėjo vaisiakūniai –

kleistoteciai – gali pasirodyti juodų taškelių pavidalo ant senų kolonijų

nuo bablėjimo pabaigos iki žydėjimo pabaigos (BBCH 39-69-). Tačiau

kleistoteciai sąlyginai mažai svarbūs pavasarinei infekcijai. Užsikrečiama

daugiausia nuo senų augalų ar per orą iš kitur atneštomis konidijomis.

Pagrindiniai

apsaugos principai

12.

Avižose miltligę sukelia tik Blumeria graminis f. sp. avenae,

todėl ši liga, plintanti kviečiuose ar miežiuose, negali užkrėsti avižų ir

atvirkščiai. Pasirinkta tinkama auginimo technologija gali iš dalies sumažinti

miltligės plitimą pasėlyje. Rekomenduojama auginti atsparių miltligei veislių

avižas.

13.

Retesniuose avižų pasėliuose miltligės intensyvumas būna mažesnis nei

tankiuose, gausiai patręštuose azotu. Kai miltligės rizika labai padidėja,

reikia naudoti fungicidus. Pagal reikalą purškiama vieną ar du kartus, bet ne

vėliau kaip iki plaukėjimo tarpsnio vidurio (BBCH 55).

Avižų

dryžligė (Pyrenophora avenae)

14.

Pyrenophora avenae yra su sėkla plintantis patogenas. Ilgai

išliekančios gyvybingos grybienos liekanos užkrečia sėklą. Ligos

sukėlėjas gali sunaikinti dygstantį avižos daigelį. Po ankstyvo nedidelio

pažeidimo augalo apatiniai lapeliai su rudomis dėmėmis arba dryžiais nudžiūna

(apmiršta), o avižos atsigauna ir toliau auga. Pirminė infekcija gali sukelti

antrinę su daug intensyviau išplitusiomis rausvai rudomis dėmėmis. Konidijų

pagalba avižų dryžligė išplinta ant šluotelės ir galų gale užkrečia grūdus. Avižų

dryžligė išplitusi visuose avižų auginimo regionuose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

15.

Avižų sėklos gali būti labai gausiai užkrėstos Pyrenophora avenae. Kai

kurios veislės yra atsparios avižų dryžligei. Siekiant išvengti ligos, reikia

naudoti neužkrėstą Pyrenophora avenae arba beicuotą sėklą. Sėjomainos

laikymasis mažina ligos plitimo riziką. Ligotų augalų liekanos gali būti kaip

pirminis užkratas. Norint sunaikinti augalų likučius, rekomenduojama dirvą

suarti. Augalų likučių naikinimas arba tvarkingas jų užarimas yra priemonės,

stabdančios dryžligės plitimą. Fungicidai sumažiną ligos plitimą vegetacijos

metu.

Septoriozė

(Septoria avena)

16.

Septoriozės sukėlėjas gali plisti su sėkla. Labai stipriai pažeisti daigai gali

nesudygti. Labiausiai šiai ligai būdingi simptomai – kai šokolado rudumo

dėmės ilgėja galuose nusmailėdamos, vėliau plečiasi ir susilieja. Dėmės gan

greitai įgauna šviesiai pilkšvai rudą spalvą. Pažeidimų vietose formuojasi

piknidžiai. Ligos simptomai retai pastebimi nuo daigų tarpsnio iki augalai

išplaukėja. Septoriozė plinta lietaus purslų pagalba konidijoms išsitaškant nuo

augalo ant augalo. Ligos sukėlėjas peržiemoja ant ražienų, kur periteciai

suformuoja askosporas, kurios plačiai pasklinda.

Pagrindiniai

apsaugos principai

17.

Skirtingos veislės gali būti nevienodo jautrumo. Avižų negalima sėti po avižų.

Ligos plitimas turi būti stebimas nuo ankstyvo pavasario. Purškiama nuo

septoriozės 1–2 kartus, ypač kai vyrauja drėgni orai. Prognozavimo

sistemos, besiremiančios kritulių registravimu, gali būti naudojamos purškimo

laikui nustatyti. Duomenų apie fungicidų naudojimo tikslingumą avižų pasėlyje

nuo septoriozės nėra gausu.

Dulkančios

avižų kūlės (Ustilago avenae)

18.

Ustilago avenae sukelia avižų dulkančiąsias kūles. Žalsvai juoda kūliasporių

masė užpildo mezgines, grybiena suardo jų apvalkalėlį ir kitas žiedyno dalis,

apimdama visą šluotelę. Plaukėjimo metu pasimato sunaikintos, kūliasporėmis

aplipusios šluotelės. Žydėjimo metu kūliasporės pasklinda ir užkrečia naujus

grūdus. Liga platinama vėju arba kuliant. Dygimo metu sėklų paviršiuje esančios

kūliasporės įauga į augalą ir jį užkrečia.

Pagrindiniai

apsaugos principai

19.

Pasklidus Ustilago avenae sporoms grūdo formavimosi ir kūlimo metu,

sėkla gali labai smarkiai užsikrėsti. Yra visiškai atsparių šiai ligai veislių.

Jautrių avižų dulkančioms kūlėms veislių avižas reikia beicuoti sisteminiais

beicais, kurie apsaugo augalus nuo patogeno vystymosi augalams dygstant ir

sudygus. Norint išvengti ligos plitimo, reikia sėti neužkrėstą arba beicuotą

sėklą. Šie abu metodai yra labai efektyvūs ir avižų dulkančiosios kūlės

praktiškai neplinta intensyvios žemdirbystės kraštuose. Kada sėjamos

nebeicuotos sėklos, liga gali vėl pasirodyti. Tokiu atveju tai nėra GAAP.

Kietosios

avižų kūlės (Ustilago hordei f.sp. avenae)

20.

Ustilago hordei f.sp. avenae sukelia avižų kietąsias kūles. Pažeistų

augalų išplaukėjusios šluotelės yra neįprastos išvaizdos. Jos yra

susiglaudusios, atrodo kaip juodai išteptos. Tamsių teliosporų masė sulipusi,

apsupta išplonėjusio apyžiedžio likučių. Sporos lengvai neišbyra kaip kad

dulkančiųjų kūlių ir išsilaiko šluotelėse iki derliaus nuėmimo. Kūliasporėmis

sėklos užsikrečia kūlimo metu. Po sėjos grūdo paviršiuje esančios kūliasporės

prasiskverbia į dygstantį augalą ir jį užkrečia.

Pagrindiniai

apsaugos principai

21.

Avižų sėklų paviršius kietosiomis kūlėmis užkrečiamas kūlimo metu, kuomet

kūlėti grūdai pratrūksta ir kūlių masė pasklinda. Yra ir atsparių kietosioms

kūlėms avižų veislių. Kad būtų išvengta ligos plitimo, reikia sėti neužkrėstą Ustilago

hordei f.sp. avenae arba beicuotą sėklą. Šie abu metodai yra labai

efektyvūs ir avižų kietosios kūlės praktiškai neplinta intensyvios žemdirbystės

kraštuose. Kada sėjamos pačių ūkininkų pasiruoštos nebeicuotos sėklos, liga

gali vėl pasirodyti. Tokiu atveju tai nėra GAAP.

Javaklūpė

(Gaeumannomyces graminis)

22.

Gaeumannomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis avižų šaknis,

ant kurių išaugina charakteringą juodą paviršinę grybieną. Liga taip pat gali

pažeisti šaknies kaklelį ir apatinę stiebo dalį. Šaknys iš dalies arba visiškai

sunaikinamos, o pažeistų augalų išplaukėjusios šluotelės būna išbalusios,

tuščios. Ypač liga plinta vyraujant sausiems orams. Patogenas išlieka kaip

saprofitinis grybas ant augalų likučių ir tiesiogiai pažeidžia naujų augalų

šaknis. Oru javaklūpės sukėlėjas nepernešamas. Dažniausiai pasėlyje liga plinta

židiniais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

23.

Išplitusi javaklūpė ypač sumažina intensyviai auginamų kviečių derlių. Avižoms

ji nėra tokia žalinga. Labiausiai paplitęs patogenas G. graminis var.

tritici pažeidžia kviečius, miežius ir rugius, bet nepažeidžia avižų.

24.

Tuo tarpu mažiau paplitęs patogenas G. graminis var. avenae pažeidžia

ne tik avižas, bet ir kviečius, miežius bei rugius. Intensyviai auginant avižas,

jis gali sukelti nemažai problemų avižų pasėliuose. Kai plinta tik G.

graminis var. tritici, avižų auginimas sumažina javaklūpės riziką po

jų auginamiems kviečiams, miežiams ar rugiams. Tačiau kai plinta G. graminis

var. avenae, varpinių javų priešsėliams reiktų pasirinkti kitų rūšių

augalus.

Pašaknio

puviniai (Fusarium spp.)

25.

Fusarium genties grybai plinta su sėkla ir per dirvą ir pažeidžia avižų

apatinę stiebo dalį. Palankiomis sąlygomis nuo šaknų užsikrečia ir apatinė

stiebo dalis, kuri gali būti stipriai pažeidžiama. F. culmorum plisti

palankesni gana sausi ir šilti orai, todėl šio sukėlėjo sukeliamos ligos labiau

išplitę centrinėje ir Pietų Europoje. Stiebo pagrindas paruduoja arba išryškėja

didelės rudos dėmės; stiebai palinksta ir pasėlis išgula. F. culmorum yra

nespecializuotas parazitas ir pažeidžia daugelio augalų šaknis. Jis išgyvena

kaip saprofitinis grybas ant augalų liekanų. M. nivalis pažeidžia ne tik

varpinius javus, bet ir daugumą kitų varpinių (Poaceae) augalų ir

išlieka dirvoje. Daigai ir augalai ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais nuo

šaknų puvinių gali būti apsaugomi sėjant beicuotą sėklą. Avižų pašaknio

puvinius gali sukelti ir kiti Fusarium genties grybai (pvz., Gibberella

avenacea). G. avenacea (anamorfas F. avenaceum) dažnesnis

vėsaus ir drėgno klimato zonose.

26.

Fusarium grybai gali sukelti ir šluotelės fuzariozę. Liga ypač plinta tuose

regionuose, kur pakanka drėgmės. Dėl šluotelės fuzariozės sumažėja derlius,

kadangi pažeistose šluotelėse išauga labai smulkūs grūdai arba jie visai

neužmezgami (žiedyno sterilumas). Dėl šluotelės fuzariozės gali labai padidėti

mikotoksinų kiekis avižų grūduose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

27.

Dominuojant varpiniams javams sėjomainoje, užkrato daugėja, todėl sėjomainos

laikymasis iš dalies mažina pašaknio bei šaknų puvinių plitimą. Kadangi

dauguma Fusarium genties grybų natūraliai yra dirvos mikrofloros

sudėtinė dalis, sėjomaina nėra tiek efektyvi kaip nuo javaklūpės. Siekiant

sumažinti pašaknio puvinių pažeidimo intensyvumą, reikia į subrendusią sėjai

dirvą sėti sertifikuotą, neužkrėstą pašaknio puvinius sukeliančiais patogenais

sėklą. Avižų sėklos beicavimas nuo pašaknio puvinių sukėlėjų yra įprasta GAAP.

Kai sėklos pažeidimo intensyvumas Fusarium spp. yra nedidelis (iki

10 proc.), beicavimui naudojami kontaktiniai, kai didesnis –

sisteminiai beicai.

Miežių

geltonosios žemaūgės virusas

28.

Miežių geltonosios žemaūgės virusu yra vadinama keletas Luteoviridae

šeimos javų virusų. Javuose plintantys amarai Rhopalosiphum pad, Sitabion

avenae ir Metopolophium dirhodum platina virusus. Kaip luteovirusai,

jie dauginasi užkrėstų augalų ląstelėse. Virusuotiems augalams būdingas

žemaūgiškumas, lapų paraudimas ir vaisingų žiedynų sumažėjimas. Požymių

intensyvumas priklauso nuo to, kiek augalai yra atsparūs, kiek virusas yra

agresyvus, kokiu vystymosi tarpsniu augalas užsikrečia. Ypač gali nukentėti

jautrių virusinėms ligoms veislių derlius.

Pagrindiniai

apsaugos principai

29.

Visų veislių avižos gali būti pažeistos miežių geltonosios žemaūgės viruso. Kol

kas Europoje nėra tolerantiškų ar atsparių avižų veislių šiam virusui. Vėlyvos

sėjos avižos yra labiau puolamos viruso užkratą pernešančių amarų nei

ankstyvos, todėl avižas reikia sėti kaip galima anksčiau. Kad būtų išvengta

derliaus nuostolių, avižų pasėlius reiktų purkšti nuo amarų-virusų pernešėjų.

Virusų prevencijai nėra nustatytų žalingumo ribų. Kai matoma, kad vienkartinis

purškimas nuo amarų yra nepakankamas, kaip prevencinę priemonę nuo virusų

rekomenduojama avižų pasėlius purkšti insekticidais antrą kartą.

Amarai

30.

Amarai, ypač Rhopalosiphum padi, Sitabion avenae ir Metopolophium

dirhodum, gali gausiai apnikti avižų lapus ir šluoteles. Amarai gali kenkti

augalui tiesiogiai, misdami jo sultimis, ar netiesiogiai, išskirdami juodas

apnašas bei platindami virusines ligas, ypač BYDV. Išplitus amarams, gali

sumažėti grūdų derlius ir suprastėti jų kokybė. Didesnę žalą atneša amarai, kai

išplinta ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais arba kai amarai apninka

išplaukėjusias šluoteles.

Pagrindiniai

apsaugos principai

31.

Norint laiku panaudoti insekticidus nuo amarų, reikia nuolat stebėti avižų

pasėlius. Purškimą nuo amarų reikia atlikti jiems pasiekus žalingumo ribą.

Lietuvoje ievinių amarų (Rhopalosiphum padi) žalingumo riba vasarinių

javų pasėliuose krūmijimosi metu (BBCH 21-29) laikoma, kai apnikta

50 proc. augalų ir ant jų randama po 1–2 amarus. Bamblėjimo metu

(BBCH 30-47) – 50 proc. apniktų augalų ir daugiau kaip 10 amarų

ant stiebo. Nuo javinių amarų (Sitabion avenae) rekomenduojama purkšti,

kai randama 20–30 proc. amarų apniktų šluotelių, kiekvienoje vidutiniškai

po 2–3 amarus. Kitose EAAO šalyse rekomenduojama naudoti insekticidus nuo

amarų, kai iki bamblėjimo tarpsnio pabaigos (BBCH 37) randama 20–30 proc.

amarais apniktų stiebų. Vėlesniais vystymosi tarpsniais insekticidai naudojami,

kai amarų randama ant 40 proc. stiebų. Dažniausiai pakanka vieno purškimo

insekticidais. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus

veikimo insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Sėklos gali būti

beicuojamos.

Tripsai

32.

Daugelis tripsų rūšių (Limothrips cerealium, L. denticornis, Stenothrips

graminum, Haplothrips aculeatus, Thrips angusticeps, Haplothrips tritici,

Aptinothrips elegans, Anaphothrips obscurus, Halotydeus destructor, Penthaleus

major) maitinasi avižų lapais. Iščiulptų viršutinių lapų lapamakštės įgyja

sidabrinį atspalvį. Pažeistas lapas nuruduoja. Gausiai išplitus tripsams, avižų

pasėlis gali stipriai nukentėti, ypač vyraujant nepalankioms augalų augimo

sąlygoms (sausa ir vėsu). Iščiulptos šluotelės būna tuščios ir išbalusios.

Pagrindiniai

apsaugos principai

33.

Tripsų gausumą įvertinti yra būtina, kadangi jie yra labai smulkūs ir sunkiai

pastebimi. Norint nustatyti jų kiekį, reikia skaičiuoti atsargiai praskleidus

lapamakštę ar iškračius juos ant popieriaus. Greta augančios piktžolės,

daugiamečiai žolynai ar ganyklos taip pat turi būti apžiūrimi, kadangi tripsai

migruoja iš vienos vietos į kitą. Suskaičiavus tripsus, priimamas sprendimas

dėl insekticidų naudojimo. Kadangi šie kenkėjai būdingi šiauriniuose Europos

kraštuose, todėl daugelyje piečiau esančių intensyvios žemdirbystės šalių

apsaugos priemonių nuo tripsų varpinių javų pasėliuose atskirai netaiko.

Lietuvoje purkšti miežių pasėlius nuo tripsų rekomenduojama, kai bamblėjimo pabaigoje

(BBCH 37-39) randami 1–2 tripsai ant stiebo, esant 50 proc. apniktų

stiebų.

Ilgakojai

uodai (Tipula spp.)

34.

Kenkia ilgakojų uodų lervos. Jos gyvena dirvoje arba didelėmis populiacijomis

daugiamečiuose žolynuose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

35.

Avižos ilgakojų uodų lervų gali būti pažeistos, kai sėjamos po daugiamečių

žolynų ar į dirvonus. Pagal galimybes to reiktų vengti. Siekiant įsitikinti, ar

gausiai dirva užkrėsta ilgakojų uodų lervomis, tikslinga paimti dirvos

bandinius ir suskaičiuoti lervas. Jei dirvoje anksti pavasarį randama

50 ar daugiau lervų/m², avižas sėti į tokį lauką rizikinga. Kai dirvoje

gausu ilgakojų uodų lervų, iškart suarus daugiamečius žolynus ar dirvonus, gali

būti naudojami dirviniai insekticidai. Jie išpurškiami dirvos paviršiuje,

naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo. Tokiu pat būdu dirviniai insekticidai

gali būti naudojami ir javų pasėliuose, kai matoma, kad dėl ilgakojų uodų lervų

stipriai kenčia pasėti augalai. Purškiant prieš gausų lietų, pagerėja

insekticidų įsiskverbimas ir pasiskirstymas viršutiniame dirvos sluoksnyje.

Spragšiai

ir grambuolių lervos

36.

Tam tikrų rūšių spragšių (Agriotes spp.) ir grambuolių (Melolontha

spp.) lervos pakanda augalo stiebo pagrindą ir šaknis. Augaliukas pagelsta, o

pagrindinis jo stiebelis paruduoja. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka

3–5 metus. Spragšiams būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo

lervų būna kasmet. Tuo tarpu grambuolių lervų vystymasis, trunkantis

3–4 metus, dažniausiai yra periodiškas. Pasėliams pradeda kenkti abiejų

kenkėjų lervos trečiais vystymosi metais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

37.

Daugiamečiai žolynai ir nedirbamos dirvos yra netinkamas priešsėlis avižoms.

Tačiau jei jas tenka sėti į tokią dirvą, gali tekti purkšti insekticidais, naudojant

didelį kiekį darbinio tirpalo ar sėti beicuotą insekticidais sėklą. Kai

įtariama, kad dirva užsikrėtusi spragšių ar grambuolių lervomis, reiktų ją

ištirti ir nusistatyti, kiek gausiai dirvoje yra lervų. Priklausomai kiek

gausiai randama šių kenkėjų, priimamas sprendimas dėl augalų apsaugos produktų

naudojimo miežių pasėliuose.

Dirvinukai

(Agrotis spp.)

38.

Kai kuriose EAAO šalyse dirvinukai pažeidžia avižas. Suaugę dirvinuko vikšrai

nugraužia jaunų augalų stiebą netoli dirvos paviršiaus ir maitinasi augalo

viršutine dalimi. Esant gausiam dirvinukų antplūdžiui, pasėlis išretėja, kai

kuriais atvejais lieka didžiuliai tušti židiniai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

39.

Dirvinukams plisti yra palankūs išretėję, piktžolėti pasėliai, nepurenamais

tarpueiliais kaupiamieji augalai, intensyviai nedirbami pūdymai, drėgnos

dirvos. Tokius plotus renkasi dirvinukų patelės kiaušinėliams dėti. Kiek

gausiai išplitę dirvinukai, nustatoma gerokai po pietų ar vakare apžiūrint

dygstančių ar prigijusių augalų pasėlius. Tuo metu dirvinukų vikšrai minta

augalais arba netoli jų šildosi dirvos paviršiuje. Tik įvertinus dirvinukų

gausumą, sprendžiama apie insekticidų naudojimo būtinumą. Naudojant

insekticidus, jais purškiama vakarop, kuomet vikšrai išlindę į dirvos paviršių

maitinasi.

Švedinės

muselės (Oscinella frit)

40.

Švedinės muselės lerva yra 3-4 mm ilgio, gelsvai balta, bekojė ir neturi

aiškios galvos. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos:

pavasarinė, kenkianti pavasarį sėjamų varpinių augalų daigams, vasarinė,

kiaušinėlius dedanti ant besivystančių avižų šluotelių ar kitų javų varpų, ir

rudeninė, kenkianti žieminių javų daigams. Muselių lervos pažeidžia javų daigų

centrinio lapelio pagrindą. Toks lapelis pradžioje pagelsta, vėliau nudžiūsta.

Avižose, ypač vėlyvos sėjos, daugiausia žalos padaro pavasarinė generacija.

Antros generacijos lervos, mintančios grūdais, ar pačios muselės gali sudaryti

nepatogumų, kuomet jos pradeda daugintis sandėliuose po javapjūtės. Trečios

generacijos muselės daugiausia minta daugiamečiais žolynais, bet gali pakenkti

ir rudenį pasėtiems javams (taip pat ir žieminėms avižoms).

Pagrindiniai

apsaugos principai

41.

Pasėlių apsaugai nuo švedinių muselių gali būti efektyviai naudojamos

agrotechninės priemonės. Vasarojų pasėjus anksti į gerai paruoštą dirvą

optimaliu gyliu, galima pasiekti, kad jis sudygtų ir pereitų jautriausią

švedinių muselių pažeidimams 1–3 lapelių vystymosi tarpsnį, esant žemesnei

nei muselėms optimali temperatūra (+19–21ºC). Avižose švedinės muselės nėra įprastas

kenkėjas, todėl specialus purškimas nuo šio kenkėjo nepraktikuojamas. Tačiau

jei pasitaikytų, kad švedinių muselių kiekis pasėlyje pasiekia žalingumo ribą,

reiktų panaudoti insekticidus. Lietuvoje žalingumo riba apibūdinama, kai

augalams esant 1–3 lapelių tarpsnio šimtu entomologinio graibštelio

dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Kai kuriose EAAO šalyse

nuo švedinių muselių rekomenduojama purkšti, kai randama daugiau nei

10 proc. pažeistų daigų. Nuo muselių dygstantys augalai apsaugomi sėjant

insekticidiniu beicu beicuotą sėklą.

Raudonkrūtiniai

ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana)

42.

Oulema melanopus ir O. gallaeciana (syn. O. lichenis) yra blizgantys

vabaliukai, kurie minta avižų lapais. Misdami jie išgraužia ant lapų pailgas

kiaurymes. Geltonos lemų lervos padengtos juodomis, lipniomis gleivėmis ir gali

būti supainiojamos su mažais šliužais. Lemų lervos skeletuoja lapus, palikdamos

ilgus dryžius ant lapų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

43.

Pažeidimas yra nesunkiai pastebimas, ypač vasariniuose javuose, bet retai kada

būna nuostolingas. Lietuvoje lemų žalingumo ribos tyrimais nėra nustatytos. Kai

kuriose EAAO šalyse rekomenduojama purkšti nuo lemų, kai randama

15 suaugusių vabalų m² iki jiems padedant kiaušinėlius arba kai ant

stiebo randama 0,5–1 lerva. Insekticidais purškiama iki avižos išplaukėja

ar plaukėjimo metu. Purškimai nuo lemų gali būti derinami su purškimu nuo

amarų, pasirenkant nuo abiejų kenkėjų veiksmingą insekticidą.

Nematodai

44.

Avižų cistiniai nematodai (Heterodera avenae) sukelia stiprų šakų

išsišakojimą ir deformacijas. Vėlesniais vystymosi tarpsniais ant šaknų

pastebimos mažytės baltos cistos. Pažeistų augalų augimas vėluoja, todėl dėl

pažeidimo sutrumpėję augantys židiniais augalai yra aiškiai matomi. Ditylenchus

dipsaci (stiebiniai nematodai) sukelia augalo apatinės stiebo dalies

sustorėjimą ir lapų susiraukšlėjimą. Pažeistų augalų stiebai gali sutrumpėti,

išsikraipyti. Pratylenchus spp. yra labiausiai išplitę nematodai

pašarinių avižų pasėliuose Viduržemio jūros šalyse. Jie gali pažeisti ir kitus

grūdinius augalus.

Pagrindiniai

apsaugos principai

45.

Geriausia yra auginti atsparias nematodams H. avenae ir D. dipsaci

veisles. Taip pat naudoti sėjomainą su mažesniu javų ir varpinių žolių kiekiu.

Nuo šių nematodų naudoti augalų apsaugos produktus kol kas nerekomenduojama.

Piktžolės

46.

Piktžolės stelbia avižas konkuruodamos dėl vandens, maisto medžiagų. Dėl

piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių užteršia

piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys. Piktžolių naikinimas avižų pasėliuose

yra vienas iš svarbių avižų auginimo technologijos elementų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

47.

Avižų pasėliuose piktžolės daugiausiai yra naikinamos herbicidais, tačiau yra

tinkamos ir agrotechninės priemonės, kurios naudojamos prieš avižų sėją ir per

jų vegetaciją, pvz., augalų konkurencija (pasėlio tankumas) ir mechaninis

piktžolių naikinimas. Sudygusios vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės

naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu ir herbicidais, purškiant priešsėlinio

augalo ražienas. Pastarasis yra naudingas ir reikalingas, kai sėklos guolį

numatoma ruošti be arimo. Dirvos dirbimas avižoms būtų: arimas ir akėjimas

prieš sėją ir, jeigu reikia, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos,

siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo

dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Sėklos guolio ruošimo

tikslas – užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžolių

populiaciją ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygusios

avižos galėtų konkuruoti su piktžolėmis ir iš anksto numatyti, kad dirvos

grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidus. Avižos, palyginus su vasariniais

miežiais, geriau konkuruoja su piktžolėmis.

48.

Avižų pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po

sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles avižose

priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu tai yra prieinama,

įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių

sėklos, ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus

naudoti prieš piktžolių sudygimą. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai,

veikiantys per lapus, ir jie naudojami, kai vienamečių vienaskilčių ir

dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribas. Prieš nustatant apsaugos

metodus ir parenkant herbicidus, būtina pagalvoti apie varpinių piktžolių

rezistentiškumą.

49.

Yra žinomas kai kurių piktžolių atsparumas tam tikrų cheminių grupių

herbicidams. Dėl atsparumo herbicidams rizikos ir jos mažinimo reikia

vadovautis naujausiomis mokslininkų rekomendacijomis ir informacija, pateikta

tinklapyje www.hracglobal.com.

50.

Pavasarį, prieš herbicidų, veikiančių per lapus, naudojimą, turi būti palankios

sąlygos augalams ir piktžolėms augti. Tiksliai nustatytas avižų ir piktžolių

vystymosi tarpsnis leidžia išvengti neigiamo poveikio avižoms bei herbicidų

neveiksmingumo dėl per didelių piktžolių. Turi būti apgalvota, kokia galima

rizika po avižų auginamiems augalams.

51.

Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens),

dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygusios bulvės gali būti

naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo

laikotarpiu grūdai turi mažiau kaip 30 % drėgmės. Piktžolės aktyviai auga,

todėl yra pažeidžiamos. Šiuo metu galimas ir atrankinis purškimas, naikinant

tam tikras piktžoles.

Išgulimas

52.

Auginant avižas tam tikromis aplinkos ir agrotechninėmis sąlygomis (gausiai

patręšta azoto trąšomis, tankus pasėlis), augalai gali būti linkę išgulti. Jei

augalai tik pasvirę, rūpesčių nekyla. Stipriai išgulę augalai nevienodai

bręsta, pablogėja grūdų kokybė. Ypač tas svarbu, kai avižos auginamos žmonių

reikmėms. Nepatogumai nuimant derlių gali turėti įtakos derliaus sumažėjimui.

Padidėjęs užterštumas piktžolėmis ne tik apsunkina javapjūtę, bet ir padidina

išlaidas džiovinant grūdus. Todėl labai svarbu sustabdyti ypač ankstyvą javų

išgulimą. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, įskaitant ir

augimo reguliatorių naudojimą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

53.

Išgulimo rizika gali būti sumažinama naudojant agrotechnines priemones:

atsisakant ankstyvos sėjos, saikingai tręšiant azoto trąšomis, nenaudojant per

didelių sėklos normų. Kai kurios avižų veislės (trumpos arba kietašiaudės) yra

tolerantiškos išgulimui ir gali būti auginamos nenaudojant augimo reguliatorių.

Siekiant sutrumpinti ir sustiprinti apatinius tarpubamblius ir sumažinti

išgulimo riziką, augimo reguliatoriai purškiami ankstyvais stiebo augimo tarpsniais

(apie BBCH 30–32). Augimo reguliatoriai nenaudojami, jei pasėliai yra paveikti

nepalankių aplinkos sąlygų (pvz., sausros) arba kai gali būti slopinamas

plaukėjimas.

VI. kukurūzai

1.

Kukurūzai naudojami pašarui ir grūdams. Kukurūzai taip pat auginami sėklai bei

kaip saldieji kukurūzai. Kukurūzų auginimas sėklai į šį standartą neįtrauktas.

2.

Reikia pažymėti, kad griežti reikalavimai likučiams ir augalų apsaugos produktų

naudojimui prieš derliaus nuėmimą yra taikomi auginant saldžiuosius kukurūzus.

Be to, grūdų kokybė yra taip pat labai svarbi saldžiųjų kukurūzų produkcijai.

3.

GAAP nuo kukurūzų pasėliuose plintančių kenksmingųjų organizmų apima keletą

elementų. Remiantis šiais elementais, galima pasiekti veiksmingą kukurūzų

apsaugą nuo kenksmingųjų organizmų ir tuo pačiu laiku optimaliai naudoti augalų

pasaugos produktus:

3.1.

Kukurūzų sėklos sėjos metu turi būti kaip galimai sveikesnės.

3.2.

Auginamos veislės turi atitikti dirvos tipą bei klimato sąlygas ir būti kuo

atsparesnės arba tolerantiškesnės pagrindiniams kenksmingiesiems organizmams.

3.3.

Sanitarinės ir agrotechninės sąlygos yra labai svarbios auginant kukurūzus.

Praktikoje kukurūzai dažnai atsėliuojami ir tai nėra gera žemdirbystės

praktika. Sėjomaina yra efektyvus būdas mažinant kai kurių kenksmingųjų

organizmų populiacijas. Kukurūzų likučiai turi būti įterpiami ar užariami.

Žemės dirbimo būdas turi užtikrinti gerą sėklos guolio paruošimą ir tinkamo

azoto balanso palaikymą. Sėjos laiką lemia dirvos temperatūra sėjos gylyje. Ji

turi būti palanki sparčiam dygimui ir augimui.

3.4.

Turėtų būti naudojamos žalingumo ribos, paremtos kenksmingųjų organizmų plitimu

arba meteorologiniais rodikliais. Jei tokios žalingumo ribos egzistuoja, reikia

jomis remtis bei atsižvelgti į meteorologines sąlygas pasirenkant tinkamiausią

laiką augalų apsaugos produktų naudojimui.

3.5.

Nuo kenksmingųjų organizmų augalų apsaugos produktai turi būti naudojami

optimaliausiu laiku. Pagal GAAP turi būti naudojama tinkama purškimo technika

ir stengiamasi išvengti nunešimo ar nepageidaujamo pasiskleidimo aplinkoje. Tuo

tikslu rekomenduojama naudoti tik sertifikuotus purkštuvus su specialiais

nunešimą mažinančiais purkštukais ar modernius purkštuvus su įranga, mažinančia

išpurkšto tirpalo lašelių nunešimą ant netikslinių objektų.

3.6.

Produktai pagal galimybes turi būti skirti nuo konkretaus kenksmingojo

organizmo. Augalų apsaugos produktai sezono metu parenkami taip, kad

nepaskatintų vystytis kenksmingųjų organizmų atsparumui.

4.

Pagrindiniai kukurūzų kenksmingieji organizmai, nuo kurių naudojami augalų

apsaugos produktai, yra šie:

4.1.

rudoji dėmėtligė (Setosphaeria turcica);

4.2.

dulkančiosios kūlės (Sphacelotheca reiliana);

4.3.

pūslėtosios kūlės (Ustilago maydis);

4.4.

daigų puvinys (Pythium spp. ir Fusarium spp.);

4.5.

burbuolės šerdies ir stiebo puvinys (Fusarium spp.);

4.6.

antraknozė (Colletotrichum graminicola);

4.7.

dirvos kenkėjai;

4.8.

muselės (Oscinella frit ir Geomyza tripunctata);

4.9.

kukurūziniai straubliukai (Tanymecus dilaticollis);

4.10.

dirvinukai (Agrotis spp.);

4.11.

amarai (Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum

padi);

4.12.

erkės (Tetranychus urticae, T. cinnabarinus ir T. turkestani);

4.13.

piktžolės.

5.

Diabrotica virgifera virgifera (vakariniai kukurūziniai šaknų vikšrai) yra

karantininiai kenkėjai, todėl jų plitimas EAAO regione yra labai ribojamas. Jei

ateityje jie gausiai išplis, bus ir jiems paruošta apsaugos strategija.

Rudoji

dėmėtligė/kukurūzų dryžligė (Setosphaeria turcica)

6.

Ant kukurūzų lapų atsiranda pailgų, šviesiai rusvų, lapų gyslomis apribotų

dėmių. Rudoji dėmėtligė kukurūzų pasėliuose ypač išplinta vyraujant vėsiems ir

drėgniems orams. Palankiomis sąlygomis dėmės didėja, susilieja, pažeisti lapai

džiūsta. Apatinėje lapų pusėje dėmių vietoje matomas žalsvai pilkas apnašas. Šiose

pažeidimo vietose produkuojasi pilkšvai juodos konidijos (anamorfas Drechslera

turcica). Jos pasklinda lietaus ir vėjo pagalba. Burbuolės neužsikrečia,

tačiau ligos dėmelių galima pastebėti ant burbuolę dengiančių lapų. Rudosios

dėmėtligės stipriai pažeisti kukurūzai gali anksčiau laiko sunykti. Grybas

žiemoja augalų liekanose. Peržiemojusios chlamidosporos yra pirminio užkrato

šaltinis. Antrinį užsikrėtimą sukelia pažeidimų vietose sparčiai

besidauginančios konidijos, kurios vėju gali būti išnešiojamos dideliu atstumu.

Pagrindiniai

apsaugos principai

7.

Nuėmus derlių, reikia panaudoti visas įmanomas priemones, skatinančias kukurūzų

liekanų irimą. Liga dažniausiai pradeda plisti nuo lauko krašto. Labai svarbu

kaip galima greičiau nustatyti ligos plitimo pradžią, ypač kai augalai yra

6–8 lapelių tarpsnyje. Kai liga pasirodo iki BBCH 19 (10 lapelių),

reikia naudoti fungicidus du kartus. Kitais atvejais pakanka vienkartinio

purškimo fungicidu žydėjimo-pieninės brandos metu.

Dulkančiosios

kūlės (Sphacelotheca reiliana)

8.

Tipiški kukurūzų dulkančiųjų kūlių požymiai išryškėja po žydėjimo. Ant

šluotelės ir burbuolių kutų iškyla kompaktiškos teliasporų krūvelės, pridengtos

plona, sausa plėvele. Retkarčiais kūliasporių masės sankaupų galima aptikti ir

ant viršutinių lapų. Daugeliu atvejų sergančios augalo dalys visiškai

sunaikinamos. Kūlėti augalai neišaugina grūdų, augalai būna žemesni.

Pagrindinis dulkančiųjų kūlių skirtumas nuo pūslėtųjų (Ustilago maydis),

kad dulkančiosios kūlės nepažeidžia lapų (su labai retomis išimtimis) ir

stiebų. Grybas S. reiliana plinta per dirvą. Iš žiedynų išbyrėjusios

teliosporos žiemoja dirvoje. Grybo gyvybingos sporos dirvoje išsilaiko daugiau

kaip 5 metus. Kukurūzai apsikrečia kūlėmis dygimo metu (palankiausias

laikotarpis nuo sudygimo pradžios iki 7 lapelio tarpsnio (BBCH 17). Daigų

užsikrėtimui palankiausia vidutinio drėgnumo, apie +28ºC šilumos dirva. Grybas

vystosi augančiame augale tol, kol pasiekia šluoteles ar burbuoles, kur

subręsta ir išaugina daugybę tamsiai rudų sporų. Jos padengtos plona plėvele,

kuriai trūkus išsilaisvina sporų masė. Ši dulkinga masė greitai vėju ir lietumi

išnešiojama. Retkarčiais grybo S. reiliana teliosporos gali plisti ir su

sėkla. Tačiau su sėkla plintančios teliosporos, kaip užkrato šaltinis, nėra labai

svarbios.

Pagrindiniai

apsaugos principai

9.

Pagrindinės apsaugos priemonės nuo šios ligos – atsparių ir tolerantiškų

ligai veislių auginimas, sėklos beicavimas arba tarpueilių apdorojimas iškart

po sėjos. Agrotechninės priemonės, kaip sėjomaina, žemės dirbimas ar kitos,

nėra labai efektyvios, kadangi ligos sukėlėjo sporos išlieka gyvybingos ilgą

laiką.

Pūslėtosios

kūlės (Ustilago maydis)

10.

U. maydis daugiausia pažeidžia tas augalo dalis, kuriose vyksta

intensyviausias ląstelių dalijimasis. Pilkos, rutuliškos pūslelės išauga

ant stiebų, lapų, burbulių ar šluotelių. Po kurio laiko pūslelės praplyšta ir

pasklinda tamsiai rudos spalvos sporų masė. Jos gali išlikti gyvybingos dirvoje

mažiausiai 4 metus. Augalai užsikrečia per dirvą ir oru plintančiomis sporomis.

Dėl ligos išauga ne tik mažesnis derlius, bet ir nukenčia jo maistinė/pašarinė

vertė. Ši liga plinta sausais, šiltais metais. Ypač jautrūs nuo sausros

nukentėję augalai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

11.

Cheminė apsauga nuo pūslėtųjų kūlių netaikoma. Kukurūzų auginimas sėjomainoje,

pvz., kas ketveri metai, sumažina dirvos užsikrėtimą. Veislės pasižymi

skirtingu jautrumu šiai ligai, todėl reiktų auginti kiek galima atsparesnes

veisles. Kukurūzus sėti į struktūringą dirvą.

Daigų

puvinys (Pythium spp. ir Fusarium spp.)

12.

Pythium spp. ir Fusarium spp. pažeistų daigų šaknys

paruduoja, o vėliau ir supūva. Ligoti augalai lėtai ir netolygiai dygsta.

Kukurūzų daigų puvinys labiau išplinta, kai pavasarį vyrauja vėsūs, lietingi

orai. Drėgnose dirvose liga vystosi intensyviau.

Pagrindiniai

apsaugos principai

13.

Ligos prevencijai rekomenduojama laikytis sėjomainos ir kukurūzus auginti

struktūringose dirvose. Dėl žemų temperatūrų augalai dygsta lėčiau ir yra

labiau pažeidžiami dirvos patogenų. Todėl pavasarį kukurūzų sėjos nereikėtų per

daug paankstinti. Auginti atsparias Pythium ir Fusarium genčių

grybams veisles, sėti beicuotą sėklą.

Burbuolės

šerdies ir stiebo puviniai (Fusarium spp.)

14.

Dvi Gibberella rūšys (Gibberella moniliformis, anamorfas Fusarium

moniliforme ir G. zeae, anamorfas F. graminearum) dažnai

išplinta kukurūzų pasėliuose vėlesniais vystymosi tarpsniais. Šių patogenų

sukeliami puviniai yra dažnesni šilto klimato regionuose. G. moniliformis

ir G. zeae gali plisti su sėkla, bet daugiausia išsilaiko augalų

liekanose. Oru plintančios sporos yra pagrindinis užkrato šaltinis. Ligos

požymiai išryškėja brendimo metu. Patogenai iš dirvos per šaknis arba apatinius

tarpubamblius prasiskverbia į stiebą. Kai ligos intensyvumas yra didelis,

stiebo apatinė dalis nupūna ir augalas žūsta. Puvinio apniktos burbulės nukąra

ir trukdo nuimti derlių, todėl derliaus nuostoliai būna ne tik dėl ligų, bet ir

dėl nesklandaus derliaus nuėmimo. G. zeae sukeltas burbuolių puvinys

gali plisti nuo burbuolės viršaus į apačią.

15.

Kiti Fusarium genties grybai gali būti pašaknio puvinius sukeliančių

patogenų sudėtyje. Jie taip pat gali sukelti labai žalingą burbuolės šerdies

puvinį. Sergančios burbuolės ir jas dengiantys lapai apsitraukia rožine ar

rausva grybiena.

Pagrindiniai

apsaugos principai

16.

Pagal galimybes pasikliauti agrotechninėmis priemonėmis, mažinančiomis puvinių

plitimo riziką, kadangi cheminių apsaugos produktų nėra. Sėti kuo atsparesnes

veisles. Fuzariozių sukeliamiems puviniams jautresni pertręšti azotu ir nepakankamai

patręšti kalio trąšomis kukurūzai. Optimalus pasėlio tankumas

(7–12 augalų/m²) taip pat yra viena iš prevencinių priemonių. Fusarium

patogenų išplitimo rizika kukurūzų pasėliuose padidėja, kai po drėgno periodo

žydėjimo metu (BBCH 65) įsivyrauja sausi orai. Gausiai išplitus Fusarium spp.,

geriausias sprendimas nedelsiant nuimti derlių. Sėklos beicavimas gali būti

taikomas kaip fitosanitarinė priemonė.

Antraknozė

(Colletotrichum graminicola)

17.

Colletotrichum graminicola sukelia išgulimą. Rudos dėmės pirmiausia

atsiranda ant lapų, žemutinėje dalyje, ties stiebo pagrindu. Vėliau jos

išplinta ant viso augalo lapų. Augimo sezono pabaigoje grybas prasiskverbia į

stiebą, suardo minkštuosius audinius ir vandens indus. Dėl to augalai išgula.

Patogenui palankiausia aukšta temperatūra ir didelė santykinė drėgmė.

Pagrindiniai

apsaugos principai

18.

Kukurūzieną po derliaus nuėmimo reikia suarti.

Dirvos

kenkėjai (spragšiai, grambuoliai ir ilgakojų uodų lervos)

19.

Spragšių (Agriotes spp.), grambuolių (Melolontha spp.) ir

ilgakojų uodų (Tipula spp.) lervos minta kukurūzų šaknimis ir stiebo

pagrindu. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka kelerius metus. Spragšiams

būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo lervų būna kasmet.

Grambuolių lervų vystymasis, trunkantis 3–4 metus, dažniausiai yra

periodiškas. Kukurūzų pasėliams lervos pradeda kenkti trečiais vystymosi

metais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

20.

Daugiamečiai žolynai ir dirvonai kaip priešsėliai kukurūzams netinka. Tačiau,

jei kukurūzai auginami tokiuose sėjomaininiuose laukuose, kur dirvos kenkėjų

rizika yra didelė, reiktų sėti insekticido veiklią medžiagą turinčiu beicu

apdorotą sėklą ar laukus apdoroti augalų pasaugos produktais. Kadangi spragšių

ir grambuolių lervų kiekio nustatymo metodai nėra sudėtingi, šių kenkėjų

gausumas turėtų sąlygoti apsaugos produktų naudojimo būtinumą. Kai augalų

apsaugos produktus tenka panaudoti nuo dirvos kenkėjų, pirmumas turėtų tekti

vietiniam (į eilutes), o ne ištisiniam dirvos apdorojimui. Kurį būdą pasirinkti,

lemia užkrato gausumas ir sėjos laikas. Kai ilgakojų uodų lervų dirvoje nėra

gausu, geriau insekticidus naudoti augalams sudygus, kada lervos pradeda

kenkti. Kai šių kenkėjų dirvoje gausu, dirvą galima apdoroti prieš sėją arba

jos metu, o po sėjos pagal reikalą panaudoti papildomas priemones. Kai nuėmus

priešsėlių derlių dirvos paviršiuje nepaliekama augalinių likučių, kiaušinėliai

dedami ne taip intensyviai.

Švedinės

ir javinės muselės (Oscinella frit ir Geomyza tripunctata)

21.

Mažos lervutės (apie 5 mm ilgio) įsigraužia į daigo stiebelius ir jais

misdamos sunaikina augimo kūgelį. Pagraužtų augalų lapai gali deformuotis ir

supleišėti. Stiebas dirvos paviršiuje gali išsipūsti, augalas nebeišleidžia

lapų, o išleisti nebeišsiskleidžia. Geomyza tripunctata dar gali

sunaikinti daigus minuodama augalus arba nukasdama daigo pagrindą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

22.

Anksti pasėti augalai mažiau pažeidžiami Oscinella frit ir Geomyza

tripunctata. Yra išvestos atsparios šiems kenkėjams kukurūzų hibridinės

veislės. Daigai apsaugomi sėjant beicuotą sėklą. Kai šių muselių rizika didelė,

galima taikyti vietinį apdorojimą į eilutes, naudojant sisteminius insekticidus

(pvz., mikrogranules).

Kukurūziniai

straubliukai (Tanymecus dilaticollis)

23.

Suaugėliai puola jaunus daigus (retkarčiais dygstančias sėklas) ir sunaikina

juos. Straubliukai minta jaunais lapais apgrauždami jų kraštus. Labiausiai gali

pakenkti iki 4 lapelių tarpsnio (BBCH 14). Intensyviau maitinasi aukštoje

temperatūroje. Per metus išsivysto viena Tanymecus dilaticollis generacija,

žiemoja dirvoje lėliukės stadijoje.

Pagrindiniai

apsaugos principai

24.

Agrotechninių priemonių (sėjomaina, sėjos laikas, palankios sąlygos kukurūzų

dygimo metu, pasėlio tankumas) naudojimas mažina kukurūzinių straubliukų

populiaciją ir jų žalingumą. Reikia sekti kenkėjų išplitimą rudenį prieš jiems

ruošiantis žiemoti ir pavasarį, kada augalai pradeda augti. Veiksmingiausiai

kukurūzai apsaugomi nuo straubliukų purškiant pasėlius insekticidu. Sėklų

beicavimas sisteminio veikimo insekticidu taip pat gali būti naudojamas.

Dirvinukai

(Agrotis spp.)

25.

Daugiausiai žalos kukurūzams padaro vikrieji (Agrotis ipsilon) ir

žiemkentiniai (Agrotis segetum) dirvinukai. Šių rūšių dirvinukai

yra polifagai. Kiaušinėlius deda augalų lapų apatinėje pusėje arba ties lapo

pagrindu. Išsiritę vikšrai daugiausia maitinasi naktimis, nukąsdami augalus

ties dirvos paviršiumi. Dienos metu vikšrai slepiasi viršutiniame dirvos

sluoksnyje arba po dirvos grumsteliais. Dirvinukų pažeidimai panašūs į

spragšių. Pažeisti augalai vysta ir geltonuoja, kol visai sunyksta.

Priklausomai nuo rūšies, per metus gali išsivystyti 1–2 kenkėjo

generacijos. Lervos stambios, pilkos arba pilkai rudos su tamsiomis linijomis

nugaroje. Dirvoje būna susisukusios į kamuolėlį. Priklausomai nuo rūšies

dirvinukų lervos būna 25–50 mm ilgio.

Pagrindiniai

apsaugos principai

26.

Užkrato lygį sunku pakankamai tiksliai prognozuoti, todėl preventyvus purškimas

nuo dirvinukų nenaudojamas. Naudojant insekticidus nuo dirvinukų vikšrų,

purškimas veiksmingas būna tik kruopščiai sudrėkinus dirvos paviršių. Labai

efektyvus būdas nuo dirvinukų vikšrų yra insekticidų naudojimas granulių

pavidalu prieš sėją ar po sėjos iki kukurūzų sudygimo. Augalų apsaugos

produktai nuo dirvinukų vikšrų gali būti naudojami jiems iškart išsiritus

(pirmoje vystymosi stadijoje) ar nuo subrendusių žiemojančių dirvoje vikšrų.

Pirmu atveju yra efektyvesnis purškimas, antru – masalų naudojimas.

Pagrindinė apsaugos priemonė nuo dirvinukų vikšrų vis dėlto yra purškimas,

tačiau masalai mažiau pavojingi aplinkai.

Amarai

(Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi)

27.

Kukurūzuose plinta keletas amarų rūšių (Sitabion avenae, Metopolophium

dirhodum ir Rhopalosiphum padi), tačiau jų žala gali skirtis. S.

avenae yra geltonai žalios ar rudai raudonos spalvos su ilgu juodu sifonu.

Šie javiniai amarai kukurūzams mažai žalingi. Natūralūs priešai kukurūzų

pasėlyje riboja jų populiacijos gausėjimą. M. dirhodum yra blyškios

rausvai žalios spalvos, su ilgu šviesiu sifonu ir vos matoma linija nugaroje.

Iš varpinių javų ir žolių pasėlių šie amarai perskrenda į kukurūzų pasėlius

besibaigiant kukurūzų lapų vystymosi tarpsniui (BBCH 19). Amarų pažeisti

augalai gali susirgti geltonąja mozaika, kuri susilpnina augalo augimą.

Žalingiausi kukurūzams R. padi amarai. Šie juodai žali amarai kukurūzų

pasėliuose išplinta liepos pabaigoje. Jie gyvena kolonijomis ant kukurūzų lapų

ir burbuolių kutų. Čiulpimo vietose lieka punktyriniai pažeidimai. Ant

išsiskyrusio lipčiaus susidaro suodinas pelėsis, kuris taip pat gali turėti

įtakos derliui.

Pagrindiniai

apsaugos principai

28.

Insekticidai nuo amarų kukurūzų pasėliuose gali būti naudojami tik jų kiekiui

pasiekus žalingumo ribą. EAAO rekomenduoja purkšti insekticidais, kai lapų

vystymosi tarpsnio pabaigoje (BBCH 19) randama 500 S. avenae ar

200 M. dirhodum rūšių amarų. Nuo R. padi rekomenduojama

naudoti insekticidus, kai jaunų kukurūzų pasėliuose ant vieno augalo randama

10 sparnuotų patelių ir besiformuojančių besparnių amarų kolonijų. Tačiau

jautriausi amarų pažeidimui kukurūzai yra žydėjimo metu. Burbuolę gaubiantiems

lapams prasivėrus ir pasirodžius kutams, reikia sekti situaciją lauke ir, kai

randama daugiau kaip 50 proc. amarais apniktų burbuolių, privalu naudoti

insekticidus. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus veikimo

insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Pasėjus imidaklopridu

beicuotas sėklas, kukurūzai saugomi ir nuo amarų.

Erkės (Tetranychus

urticae, T. cinnabarinus ir T. turkestani)

29.

Kukurūzuose plinta kelių rūšių erkės: Tetranychus urticae, T. cinnabarinus

ir T. turkestan.

30.

Kai kuriose šalyse pastaraisiais metais erkės masiškai išplinta daug dažniau

nei anksčiau. Yra nustatyta, kad dėl šių kenkėjų galima prarasti

20–30 proc. derliaus. Pro pradurtas skylutes erkės iščiulpia epidermio ir

parenchimos ląsteles. Iščiulptas lapas pagelsta. Apatinėje lapų pusėje galima

matyti voratinklį. Masiškai išplitus erkėms, iššviesėjusios lapų dalys suvysta

ir nekrotizuoja. Toks lapas gali visiškai nudžiūti ir atrodyti lyg nudegęs.

Lapai pradeda vysti nuo augalo apatinės dalies ir palaipsniui pakyla į

viršūninę augalo dalį. Derlius labiausiai nukenčia, kai kukurūzų

žydėjimo-vaškinės brandos tarpsniu (BBCH 67-85) yra užpuolami apie burbuolę

esantys lapai. Erkių suaugėlio stadija trunka 2–3 savaites. Kiekviena

patelė padeda po 40–50 kiaušinėlių. Lervų vystymosi spartumas priklauso

nuo temperatūros (pvz., jis trunka 12 dienų, kai temperatūra +23ºC ir

7 dienas, kai temperatūra +28ºC). Iki kukurūzų brandos išsivysto

3 erkių generacijos. Populiacijos gausėjimui palankus ilgai trunkantis

šiltas ir sausas periodas ir augalų išburkimas po stipraus lietinimo. Užkrato

šaltinis gali būti kaimynystėje esantys dirvonai, vieškeliai ir keliai,

gyvatvorės. Daugelis piktžolių taip pat gali būti erkių dauginimosi vieta.

Pagrindiniai

apsaugos principai

31.

Plintant erkėms, pasėliai purškiami ovicidais ar lervų naikinimui skirtais

akaricidais. Erkių plitimą reiktų pradėti sekti nuo plaukėjimo tarpsnio

pradžios (BBCH 51). Kaskart purškimui rekomenduojama naudoti skirtingo veikimo

pobūdžio preparatus, kad neišsivystytų atsparumas nuolat naudojamai veikliai

medžiagai.

Piktžolės

32.

Piktžolės smarkiai konkuruoja su kukurūzais, ypač kai jie silpnai auga ir

vystosi, esant žemoms oro temperatūroms. Labai svarbu yra sunaikinti piktžoles

ankstyvais kukurūzų vystymosi tarpsniais. Saldieji kukurūzai daug silpniau

konkuruoja su piktžolėmis, palyginus su pašariniais. Piktžolėtumas atskirais

metais gali smarkiai skirtis, nes pasėlių priežiūrai naudojami skirtingo

poveikio herbicidai, taikomos įvairios auginimo technologijos, vis labiau

populiarėja supaprastintas žemės dirbimas. Ypač greitai išplinta vienaskiltės

piktžolės. Dėl dažno ir plataus triazininių herbicidų naudojimo atsirado jiems

atsparių piktžolių.

Pagrindiniai

apsaugos principai

33.

Piktžolių atsparumo rizika gali būti mažinama taikant integruotus piktžolių

naikinimo metodus ir plečiant bei įvairinant herbicidų, turinčių naujas

veikliąsias medžiagas, asortimentą. Kukurūzai yra auginami plačiais tarpueiliais,

todėl piktžolės lengvai naikinamos mechaninėmis priemonėmis. Kukurūzai yra

akėjami iki sudygimo ir sudygus, jiems esant 2 lapelių tarpsnio

(12 BBCH). Kitą kartą piktžolės mechaniškai naikinamos, kai kukurūzai yra

4–6 lapelių tarpsnio (14-16 BBCH). Jeigu mechaniškai nepavyksta

visiškai sunaikinti piktžolių, būtina naudoti herbicidus, ypač didelio

piktžolėtumo laukuose.

34.

Herbicidų naudojimą kukurūzų pasėliuose sąlygoja: 1) piktžolių sėklų kiekis

lauke ir sudygusių piktžolių skaičius iki kukurūzų sudygimo; 2) piktžolių

rūšinė sudėtis ir kiekis, nustatytas sudygus kukurūzams ir piktžolėms; 3)

piktžolių išsivystymo tarpsnis. Herbicidų veikliosios medžiagos parenkamos,

priklausomai nuo piktžolių spektro. Herbicidai naikina ne visas piktžoles,

todėl dažnai reikia naudoti jų mišinius. Herbicidai naudojami tik esant jų

veikimui palankioms sąlygoms. Herbicidų norma taip pat priklauso nuo organinės

medžiagos kiekio dirvožemyje.

Piktžolių

atsparumas triazinams

35.

Triazinai, kaip augalų apsaugos produktų veikliosios medžiagos, ilgai buvo

naudojami vieni, nes piktžolės jiems buvo jautrios. Dabartiniu metu ne tik

vienaskiltės piktžolės atsparios triazinams, bet ir dviskiltės palaipsniui

praranda jautrumą. Todėl triazininius herbicidus reikia naudoti kombinacijose

su kitomis veikliosiomis medžiagomis. Jeigu yra žinoma, kad kukurūzų pasėliuose

dominuoja triazinams atsparios ir vienaskiltės, ir dviskiltės piktžolės, tai

patartina purkšti iki kukurūzų sudygimo herbicidais, naikinančiais triazinams

atsparias dviskiltes piktžoles. Taip išvengiama dviskilčių piktžolių

sudygusiame pasėlyje. Herbicidas pasirenkamas, atsižvelgiant į vyraujančias

lauke piktžoles.

VII. Žirniai

1.

Žirniai gali būti auginami įvairioms paskirtims, kaip: valgomieji (žalieji)

žirneliai, naudojami žmonių maistui, nuimami žali, konservuojami arba

užšaldomi; grūdams – nukuliami subrendę, konservuojami arba naudojami

sausi žmonių maistui ar gyvūnų pašarui; pašariniai – visas augalas

naudojamas gyvūnų pašarui, šeriant vien juo ar mišinyje su žolėmis bei

varpiniais javais, bei sėklai.

2.

Dėl daugelio kenksmingųjų organizmų gali sumažėti žirnių derlius, pablogėti

kokybė. Daugeliu atvejų auginant žirnius žmonių maistui (žalius ar

subrendusius), augalų apsaugos produktų naudojimas nėra pateisinamas vien padidėjusiu

derliumi. Esminis dalykas, dėl ko maistui skirtuose žirniuose naudojami

apsaugos produktai, yra produkcijos kokybė ir jos užterštumo sumažinimas.

3.

Svarbūs GAAP elementai žirniams yra atsparių veislių auginimas, sėja optimaliu

laiku, tinkama sėjomaina, sveikos sėklos naudojimas, geras sėklos guolio

paruošimas, augalinių liekanų po derliaus nuėmimo užarimas. Sėjomainoje žirniai

gali būti sėjami tame pačiame lauke tik kas 5–6 metai. GAAP yra atsparių

arba tolerantiškų kenksmingiesiems organizmams žirnių veislių auginimas, tačiau

kol kas tolerantiškų veislių, kurios tiktų komerciniam auginimui, yra mažai ir

tik kai kuriems kenksmingiesiems organizmams. Taip pat kol kas nėra veiksmingų

biologinių priemonių, tinkamų žirnių pasėlių nuo kenksmingųjų organizmų

apsaugai. Todėl biologinė apsauga nėra GAAP.

4.

Augalų apsaugos produktų panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame augalų

išsivystymo tarpsnyje. Sėklos beicavimas yra GAAP, jeigu naudojamas nuo

kenksmingųjų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti agrotechninėmis

priemonėmis ar purškiant augalus. Taip pat GAAP gali būti sėklos beicavimas nuo

kenksmingųjų organizmų, jeigu beicai apsaugo ir nuo ankstyvo jų išplitimo ir

sumažina augalų apsaugos produktų naudojamą kiekį bei purškimų skaičių sezono

metu. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip galima plačiau apimti

visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą. Labai svarbu, kad sėklos paviršius būtų

visas tolygiai padengtas produktu. Nustatant augalų apsaugos produktų naudojimo

būtinumą ir purškimo laiką rekomenduojama naudoti žalingųjų organizmų žalingumo

ribas ir jų išplitimo prognozavimo sistemas. Naudojami apsaugai nuo

kenksmingųjų organizmų produktai turi būti kiek galima veiksmingesni nuo tuo

metu plintančių kenksmingųjų organizmų.

5.

Pagal GAAP siekiama apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir

nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Tuo tikslu rekomenduojama naudoti tik

sertifikuotus purkštuvus su specialiais nunešimą mažinančiais purkštukais ar

modernius purkštuvus su įranga, mažinančia išpurkšto tirpalo lašelių nunešimą

ant netikslinių objektų.

6.

Yra pavojus, kad kai kuriems augalų apsaugos produktams, naudojamiems

žirniuose, gali atsirasti kenksmingųjų organizmų atsparumas. Pagal GAAP reikia

vengti naudoti pakartotinai purškimui tokius produktus, kurių veikliosios

medžiagos įėjo į beicų sudėtį, pirmumo eile rinktis produktus, kurie savo

sudėtyje turi skirtingo poveikio veikliąsias medžiagas bei nenaudoti tų pačių

veikliųjų medžiagų pakartotiniam purškimui. Augalų apsaugos produktų

toksiškumas bitėms yra svarbus žirnių žydėjimo metu. Žirnių laukuose augalų

apsaugos produktus, ypač insekticidus, reikia vengti naudoti žydėjimo metu.

Esant būtinybei apdoroti pasėlius bičių neskraidymo metu. Tai pat turi būti

atkreiptas dėmesys į natūralių kenksmingųjų organizmų priešų – entomofagų

ar pan. – populiacijos išsaugojimą, kadangi jie vaidina svarbų vaidmenį vėliau

vegetacijos metu ir taip pat kitais metais.

7.

Pagrindiniai žirnių kenksmingieji organizmai, nuo kurių naudojami augalų

apsaugos produktai, yra šie:

7.1.

žirnių askochitozė (Ascochyta complex – Ascochyta pisi,

Mycosphaerella pinodes, Phoma pinodella);

7.2.

žirnių šaknų puviniai (Fusarium spp., Ascochyta complex);

7.3. aphanomyces

šaknų puvinys (Aphanomyces euteiches);

7.4.

miltligė (Erysiphe pisi);

7.5.

rūdys (Uromyces pisi-sativi);

7.6.

žirnių netikroji miltligė (Peronospora viciae);

7.7.

kekerinis puvinys (Botrytis cinerea);

7.8.

sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum);

7.9.

diegavirtė (Pythium spp.);

7.10.

fuzariozinis žirnių vytulys (Fusarium oxysporum f.sp. pisi);

7.11.

juodasis šaknų puvinys (Chalara elegans);

7.12.

žirnių bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. pisi);

7.13.

sitonai (Sitona lineatus, S. crinitus);.

7.14.

žirniniai amarai (Acyrthosiphon pisum);

7.15.

tripsai (Thrips angusticeps, Kakothrips pisivorus);

7.16.

žirniniai grūdinukai (Brochus pisorum);

7.17.

žirniniai vaisėdžiai (Cydia nigricana, C. dorsana);

7.18.

šliužai ir sraigės

7.19.

piktžolės.

Žirnių

askochitozė (Ascochyta complex – Ascochyta pisi, Mycosphaerella

pinodes, Phoma pinodella)

8.

Žirnių askochitozę sukelia trys patogenai – Ascochyta pisi,

Mycosphaerella pinodes, Phoma pinodella, dažnai įvardijami kaip Ascochyta

complex patogenai. Visi askochitozės sukėlėjai plinta per užkrėstą sėklą

bei augalines liekanas dirvoje ir yra išplitę ko ne visuose žemynuose, kur

auginami žirniai.

9.

Ascochyta pisi būdingi požymiai yra rusvos, ovalios, įdubusios dėmės, kurių

kraštas yra aiškiai atribotas nuo sveikųjų audinių. Dėmėse matomi smulkūs grybo

piknidžiai. Dėmės formuojasi ant augalų stiebų, lapų, ūsų, ankščių, rečiau ant

pašaknio.

10.

Mycosphaerella pinodes formuoja gausias, smulkias, tamsiai rudas ar tamsiai

raudonas dėmeles antžeminėje augalo dalyje. Šios dėmelės gali susilieti į

nedideles vandeningas dėmes, kurios didėja, susijungia ir per keletą dienų

nudžiovina pažeistas augalo dalis. Liga ypač sparčiai vystosi esant šiltiems ir

drėgniems orams. M. pinodes taip pat gali sukelti pašaknio puvinius,

pasireiškiančius šaknies kaklelio ir žemutinės stiebo dalies pajuodavimu.

11. Phoma

pinodella sukelia panašius požymius, kaip ir M. pinodes, bet dėmės

nevandeningos. Ir jei A. pisi ir M. pinodes yra vyraujantys

patogenai antžeminėje augalo dalyje, tai P. pinodella yra dominuojantis

šaknų ir pašaknio puvinių sukėlėjas.

Pagrindiniai

apsaugos principai

12.

Pageidautina auginti tolerantiškas arba turinčias sąlyginį atsparumą

askochitozei žirnių veisles. Žirnių atsėliavimas skatina askochitozės

išplitimą. Rekomenduotina žirnius į tą patį lauką sėti ne dažniau nei kas

5–6 metai. Visi Ascochyta complex sukėlėjai plinta per sėklą.

Reikėtų vengti naudoti gausiai askochitozės sukėlėjų pradais užterštą sėklą.

Sėklos beicavimas apsaugo žirnius nuo ankstyvo askochitozės išplitimo pasėlyje.

Esant askochitozės smarkaus išplitimo rizikai, žirnių pasėliai fungicidais

purškiami butonizacijos – žydėjimo tarpsniu (BBCH 55-65). Fungicidų

naudojimas ekonomiškai pasiteisina sėkliniuose žirnių pasėliuose, nes yra ypač

svarbu apsaugoti žirnių ankštis nuo askochitozės infekcijos.

Žirnių

šaknų puviniai (Fusarium spp., Phoma pinodella)

13.

Žirnių šaknų puvinius dažniausiai sukelia Fusarium genties (Fusarium

solani f.sp. pisi, F. oxysporum, F. culmorum, F. avenaceum, F.

redolens ir kt.) ir Ascochyta complex grybai, iš kurių svarbiausias P.

pinodella. Pažeistos šaknys, šaknies kaklelis ir stiebo pamatas paruduoja

arba pajuoduoja, priklausomai nuo to, kokie patogenai yra išplitę. F. solani

f.sp. pisi sukeltam šaknų puviniui būdingos įdubusios dėmės ar

parudavimas. Ligoti daigai išlinksta, gali žūti. P. pinodela pažeistos

žirnių šaknys ir stiebo pamatas pajuoduoja. Pažeistų augalų šaknys pūva, jie

atsilieka ūgiu, smarkiai pažeisti gali ir žūti.

Pagrindiniai

apsaugos principai

14.

Tiek Fusarium grybai, tiek P. pinodella plinta per pažeistų

augalų liekanas dirvoje ir per užkrėstą sėklą. Atsparių žirnių veislių šaknų

puvinius sukeliančių patogenų kompleksui nėra. Kai kurios veislės yra

tolerantiškos šaknų puviniams. Agrotechninių priemonių kompleksas –

žirniai sėjami kas 5–6 metai, sėja optimaliu laiku, tinkama sėjomaina,

sveikos sėklos naudojimas, geras sėklos guolio paruošimas, augalinių liekanų po

derliaus nuėmimo užarimas, gali sumažinti žirnių šaknų puvinių išplitimo

riziką. Didžioji dalis šaknų puvinių sukėlėjų plinta ir per užkrėstą sėklą,

todėl sėklos beicavimas sumažina šaknų puvinių smarkaus išplitimo riziką

daigų – stiebo augimo tarpsniu (BBCH 10-39).

Aphanomyces šaknų puviniai (Aphanomyces euteiches)

15.

A. euteiches sukeliami šaknų puviniai yra viena iš žalingiausių ligų

daugelyje žirnių auginimo regionų. Grybas plinta per dirvą, kur ant augalų

liekanų išgyvena iki 15 metų. Patogenų pradais užterštose dirvose šiaudų

spalvos pažeidimai žirnių žievelėje pasirodo jau po 10 dienų po sėjos.

Žievelės audiniai suminkštėja ir pradeda pūti, pažeidžiami vandens indų

audiniai. Pažeistuose audiniuose grybas formuoja tipiškas oosporas, kurios

užkrečia kitų augalų šaknis.

Pagrindiniai

apsaugos principai

16.

Kai kurios naujai kuriamos žirnių veislės turi dalinį atsparumą A. euteiches

sukeliamiems šaknų puviniams, tačiau jos kol kas nėra skirtos komerciniam

naudojimui. Liga išplinta šlapiose dirvose. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo A.

euteiches yra sėjomaina – žirniai į tą patį lauką turėtų būti sėjami

kuo rečiau. Tačiau smarkiai užkrėstuose laukuose reikalingas ne trumpesnis nei

10 metų laikotarpis, todėl praktiškai į tokius laukus žirniai iš viso

negali būti sėjami. Žirnių sėklos beicavimas nuo Aphanomyces šaknų

puvinių yra galimas, bet beicų reikiamas efektyvumas pasiekiamas ne kasmet.

Miltligė

(Erysiphe pisi)

17.

Miltligė pažeidžia lapus, rečiau stiebus, ankštis. Sergančios augalo dalies

paviršiuje susidaro balta voratinkliška grybiena. Tai konidijakočiai ir

besidriekiantys hifai, įleidžiantys į augalo maitintojo epidermio ląsteles

haustorijas, kuriomis ima maisto medžiagas. Dažniausiai miltligė pažeidžia

vėlyvos sėjos žirnius. Retkarčiais ši liga gali būti labai žalinga, ypač

vyraujant permainingiems orams, kai dieną būna karšta, o naktį vėsu ir susidaro

rasa. Augalo lapai, rečiau stiebai ar ankštys dėl besivystančios grybienos

įgauna melsvai baltą atspalvį. Augalo paviršiuje sendama grybiena sudaro

pilkšvą plėvelę, ant kurios išauga smulkūs, juodi grybo vaisiakūniai –

kleistoteciai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

18.

Pagrindinė apsaugos nuo miltligės priemonė ir yra atsparių ligai žirnių veislių

auginimas. Yra sukurta žirnių veislių, kurios atsparios miltligei. Ankstyva

žirnių sėja sumažina miltligės išplitimo riziką. Fungicidai nuo miltligės

naudojami retai, nes liga dažniausiai reiškiasi jau brendimo tarpsniu, o

prognozuoti ligos išplitimą yra sunku. Miltligei išplitus anksti, fungicidais

pasėliai purškiami vieną kartą.

Žirnių

rūdys (Uromyces pisi-sativi)

19.

Žirnių rūdys gausiau išplinta šiltu su rasotomis naktimis oru. Pavasarį ant

augalo tarpininko – karpažolių ūglių ir lapų, formuojasi U. pisi-sativi spermogonės ir ecidės. Ecidiosporomis apsikrečia žirniai, ant kurių

lapų, ankščių, stiebų, kartais ir ūsų susidaro rudi uredosorai. Žirnių pasėlyje

rūdys plinta uredosporomis. Ligos intensyvumas priklauso nuo patogenų

generacijų skaičiaus. Vėliau formuojasi teleutosorai – grybo žiemojanti

stadija. Žirnių rūdys greitai ir smarkiai išplinta, kur yra karpažolių.

Atskirais metais rūdys gali būti labai žalingos.

Pagrindiniai

apsaugos principai

20.

Pagrindinė apsaugos nuo rūdžių priemonė ir yra atsparių rūdims žirnių veislių

auginimas. Žirnių pasėliuose ir aplink juos reikia naikinti karpažoles. Augalų

likučių po derliaus nuėmimo užarimas sumažina rūdžių infekcijos sankaupas

kitiems metams. Rūdims pradėjus pasėlyje plisti anksti –

butonizacijos-žydėjimo tarpsniu (BBCH 51-69), pasėlius tikslinga purkšti

fungicidais.

Žirnių

netikroji miltligė (Peronospora viciae)

21. Ant sergančių žirnių lapų iš pradžių atsiranda

gelsvų neryškiai atsiskiriančių nuo sveikų augalo audinių dėmių, kurios gali

susilieti ir apimti visą lapą, taip pat prielapius. Neilgai trukus dėmių

vietose lapalakštis paruduoja ir nudžiūsta. Apatinėje lapo pusėje

konidijakočiai sudaro pilkšvai violetines apnašas. Vėliau pažeistose lapuose ar

net sėklos luobelėje susidaro lytinės sporos – oosporos, kuriomis grybas

žiemoja. Iš peržiemojusių oosporų išauga konidijakočiai su konidijomis,

kuriomis ligos sukėlėjas ir plinta. Žirniai gali sirgti bet kuriame tarpsnyje.

Susirgę daigai dažnai nudžiūsta, o jeigu ir išlieka, tai skursta, menkai dera

arba visiškai nedera. Vėliau apsikrėtusių žirnių kiek smarkiau nukenčia lapai

ir ankštys, kuriose sėklos jeigu ir susidaro, tai būna nepakankamai

išsivysčiusios, smulkios, apkrėstos P. viciae pradais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

22.

Tolerantiškų žirnių veislių auginimas, ligoto pasėlio liekanų gilus užarimas,

sėjomaina, ligos pradais neužterštos sėklos naudojimas mažina netikrosios

miltligės išplitimo riziką. Sėklos beicavimas nuo netikrosios miltligės

veiksmingais beicais sumažina pradinės infekcijos riziką pasėlyje. Fungicidų

naudojimas būtų tikslingas sėkliniuose pasėliuose, kad sėkla nebūtų užteršta

ligų pradais

Kekerinis

puvinys (Botrytis cinerea)

23. Ant kekerinio puvinio apimtų lapų atsiranda šviesiai

rusvų įvairaus dydžio gyslomis apribotų dėmių, ant ankščių užkrėstose vietose – pavandenijusių dėmių, kurios susilieja ir gali apimti visą

ankštį ar bent didelę jos dalį. Pūvančių ankščių, lapų ir stiebų paviršiuje

susidaro pilkšvos dulkingos grybo konidijakočių apnašos. Ypač vešlios jos būna

ant ankščių. Baigdamos pūti ankštys susitraukia ir deformuojasi. Supuvusių

augalų dalių paviršiuje grybas sudaro smulkius skleročius, kurie peržiemoja

augalų liekanose, su sėkla ir dirvoje. Kekerinis puvinys smarkiai išplinta

drėgnu oru. B. cinerea dažniausiai pirma pasirodo ant apmirusių augalo

dalių, vėliau pažeidžia gyvus audinius ir vystosi kaip žalingas parazitas.

Žirniuose kekerinio puvinio infekcijos šalinis dažniausiai būna nunykstantys

žiedų vainiklapiai, likę prilipę prie jaunų ankščių ar užsilaikę lapų

pažastyse. Ligos smarkų išplitimą labai skatina įsivyravę drėgni orai žirnių

žydėjimo metu.

Pagrindiniai

apsaugos principai

24.

Išplitusio kekerinio puvinio kontrolė nebeįmanoma, todėl, esant ligos išplitimo

rizikai, fungicidus reikia naudoti profilaktiškai, žiedlapių kritimo metu,

t. y. žydėjimo pabaigoje – užsimezgus pirmosioms ankštims (BBCH

67-71). Fungicidų naudojimas geriausiai atsiperka vyraujant drėgniems orams.

Atsparių žirnių veislių kekeriniam puviniui nėra, tačiau mažiau lapuotas žirnių

veislės yra mažiau pažeidžiamos, nes pasėliai yra atviresni, juose susidaro

sausesnis mikroklimatas.

Sklerotinis

puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

25.

Ant žirnių ankščių ar stiebų sklerotinio puvinio apimtose vietose susidaro

balta, į vatą panaši grybiena. Sklerotinis puvinys dažnai pradeda vystytis ant

prilipusių prie stiebo ar ankščių apmirusių žiedų, vėliau persimeta į

aplinkinius audinius, kuriuos suardo. Grybas greitai plinta nuo vieno augalo

ant kito, supūdydamas ankštis arba net visą augalą. Pasėlyje sklerotinis

puvinys išplinta vėjo pernešamomis sukėlėjo grybienos dalimis –

chlamidosporomis. Ant senstančios grybienos susidaro tamsiai rudi, juodi

skleročiai, išvaizda ir dydžiu panašūs į pelių išmatas. Grybo skleročiai peržiemoja

su augalų liekanomis arba dirvoje. Sulaukę palankių sąlygų, sudygsta ir

išaugina vegetatyvinę grybieną arba lytinio dauginimosi vaisiakūnius apotecius,

kuriose subrendusios askosporos apkrečia žirnių žiedlapius.

Pagrindiniai

apsaugos principai

26.

Sklerotinis puvinys plinta ant daugelio augalų, todėl žirnių užsikrėtimo rizika

sumažėja tik tada, kai sėjomainoje auginami nejautrūs puviniui migliniai

augalai. Rekomenduojama auginti žirnių veisles, turinčias negausią, gerai

prapučiamą lapiją. Gilus arimas padeda sumažinti grybo skleročių skaičių

viršutiniame dirvos sluoksnyje. Fungicidai, panaudoti žirnių žydėjimo metu,

sumažina sklerotinio puvinio išplitimą pasėlyje.

Diegavirtė

(Pythium spp.)

27.

Pythium spp. žirniuose sukelia vandeningą, minkštą puvinį, kurio pažeistos

šaknys silpnai išsivysto arba visai nesusidaro dar bedygstant žirniams. Daigai

sukniumba. Ypač liga išplinta sėjant prastos dygimo energijos sėklą labai

anksti pavasarį, kada dar dirva sėjos gylyje yra šalta ir drėgna.

Pagrindiniai

apsaugos principai

28.

Nesėti žirnių į šaltą, drėgną dirvą, naudoti kokybišką, gero daigumo sėklą.

Sėklos beicavimas gerai apsaugo dygstančius žirnių daigus nuo diegavirtės

sukėlėjų.

Fuzariozinis

žirnių vytulys (Fusarium oxysporum f.sp. pisi)

29.

Fuzariozinio žirnių vytulio būdingi požymiai yra apvytę garbanoti lapai ir

papilkėję prielapiai. Vytimas plinta nuo apatinių lapų į augalo viršūnę. Šaknys

atrodo sveikos ir tik išilginiame pjūvyje pastebimi vandens indų kūlelių

spalvos pakitimai nuo oranžinio iki raudono atspalvių, kurie pereina iš šaknų į

stiebą. Vytulys smarkiau išplinta, kai žirniams dygstant, dirva yra šilta.

Pagrindiniai

apsaugos principai

30.

Daugelis komercinių žirnių veislių yra atsparios fuzarioziniam vytuliui. Nesant

galimybės auginti atsparias veisles, sėklos beicavimas sumažina ligos išplitimo

riziką. Ankstyva sėja taip pat gali sumažinti ligos išplitimą.

Juodasis

šaknų puvinys (Thielaviopsis basicola)

31.

Juodasis šaknų puvinys apima visas augalo šaknis. Šaknys paruduoja,

raukšlėjasi ir pradeda pūti. Liga sulėtina augalų vystymąsi. Sergantys augalai

būna plonais stiebais, pageltusiais lapais, ne visai išsivystę. Th. basicola

pažeidžia tik augalų šaknis. Grybas gyvybingas išlieka keletą metų storasienių

chlamidosporų pagalba.

Pagrindiniai

apsaugos principai

32.

Juodasis šaknų puvinys aptinkamas tik laukuose, kuriuose dažnai auginami

žirniai. Vienintelis apsaugos būdas nuo juodojo puvinio yra sėjomaina.

Laukuose, kur juodasis puvinys buvo smarkiai išplitęs, iš viso reikėtų vengti

sėti žirnius.

Žirnių

bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. pisi)

33.

Ant lapų, stiebų ir ankščių susiformuoja įvairaus dydžio, apvalios, kiek

šviesesniais lyg riebaliniais pakraščiais, rudos dėmės. Smarkiai pažeistų

augalų sėklos smulkios, susiraukšlėjusios su gelsvomis dėmėmis. Liga plinta su

sėkla ir su augalų liekanomis dirvoje. Net 0,01 proc. užkrėstų Pseudomonas

sėklų gali būti didelio ligos protrūkio priežastimi. Žirnių bakterinės

dėmėtligės sukėlėjas ant sėklų gali išlikti iki 3 metų. Galimi ligos

protrūkiai drėgnais metais ir po vėlyvų šalnų. Bakterinę dėmėtligę platina

vėjas ir lietus, taip pat liga plinta per techniką, naudojamą laukuose.

Bakterinės dėmėtligės simptomai iš pirmo žvilgsnio gali būti šiek tiek panašūs

į žirnių askochitozės požymius, tačiau pastarosios dėmėse aptinkami grybo

piknidžiai arba dėmės yra koncentriškai rievėtos.

Pagrindiniai

apsaugos principai

34.

Sėti neužkrėstas sėklas. Sukurta atsparių veislių, tačiau jos nėra atsparios

visoms ligos sukėlėjo rasėms. Kad neišplatinti ligos pervažiuojant iš vieno

lauko į kitą, kombainą ir kitą naudojamą techniką reikia išvalyti. Cheminių

apsaugos priemonių nėra.

Sitonai

(Sitona lineatus, S. crinitus)

35.

Sitona linetus ir kiti Sitona spp. (kaip kad S. humeralis, S.

macularius ir S. sulcifrons) yra plačianosiai vabaliukai,

dažniausiai su šviesiais-tamsiais išilginiais dryžiais. Vabalas yra 4–5 mm

ilgio. Lervos gyvena viršutiniame dirvos sluoksnyje ir minta žirnių šaknų

gumbelių audiniais. Pavojingiausi sitonai daigų pirmiesiems lapeliams ir augimo

kūgeliui. Suaugėliai, intensyviai maitindamiesi, lapų pakraščiuose padaro U

formos taisyklingas iškandas. Augalai per daug nenukenčia nuo sitono suaugėlio

pažeidimų, išskyrus tuos atvejus, kai jų yra labai gausiai žirnių dygimo metu

ir yra nugraužiami augimo kūgeliai. Daug daugiau žalos padaro lervos, misdamos

azotą fiksuojančiais šaknų gumbeliais, kadangi sumažėja apsirūpinimas azotu.

Stipriai lervų pažeisti augalai skursta, labai lėtai auga. Visi šie simptomai

rodo azoto trūkumą ir tai ypač išryškėja, kuomet vyrauja ir kitos žirnių

augimui nepalankios sąlygos. Sitonų pažeidimai žymesni lauko pakraščiuose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

36.

Sitona linetus yra vienas iš labiausiai paplitusių žirnių kenkėjų

šiaurinėje Europoje. Patartina žirnių neauginti šalia kitų ankštinių augalų,

nors sitonai neišvengiamai gali išplisti visur. Reikia labai kruopščiai

apžiūrėti lėtai dygstančius ir grumstėtus pasėlius. Grumstėtoje dirvoje pasėti

žirniai netolygiai dygsta, taip pat labai patogu sitonams pasislėpti už grumstų

nepalankiu metu (kai šalta, lietinga). Panaudojus insekticidus, kai tik

pasimato sitono pažeidimai, sumažėja suaugėlių aktyvumas, tačiau insekticidų

naudojimas lervoms įtakos beveik neturi. Lietuvoje nuo sitonų rekomenduojama

purkšti, kai žirnių dygimo metu randama 5–10 vabalų viename kvadratiniame

metre.

Žirniniai

amarai (Acyrthosiphom pisum)

37.

Tai stambūs, blyškiai žalios, rečiau gelsvai rožinės spalvos amarai. Suaugusių

amarų kūno ilgis siekia 5,5 mm. Lervos panašios į suaugėlius. Žiemoja

apvaisinti kiaušinėliai ant ankštinių augalų liekanų, dažniausiai daugiamečių

ankštinių augalų laukuose. Žirniniai amarai pradžioje maitinasi žiemojimo

vietoje ant daugiamečių ankštinių augalų. Iš čia sparnuotos amarų patelės

perskrenda į žirnių ir kitų vienamečių ankštinių augalų pasėlius ir ten

maitinasi bei dauginasi iki šių augalų brandos. Amarai gyvena didelėmis

kolonijomis ant lapų, ūglių viršūnėlių ir žiedų. Suaugėliai ir lervos siurbia

augalų sultis. Apnikti amarų žiedai sunyksta, prastai mezga arba ankščių

užuomazgos visiškai nubyra. Apniktų amarais augalų produktyvumas gerokai

sumažėja. Taip pat amarai platina žirniuose virusines ligas. Ypač daug žirninių

amarų prisiveisia šiltą vasarą. Esant 20ºC temperatūrai, nauja generacija

išsivysto per 10 dienų. Žiemoja žirninių amarų kiaušinėliai daugiamečių

ankštinių augalų pasėliuose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

38.

Amarų išplitimo gausumas priklausomai nuo metų gali labai skirtis. Amarai

intensyviausiai dauginasi vyraujant šiltiems ir sausiems orams. Tačiau kai per

daug šilta, amarų populiacija gali sunykti savaime. Apžiūrint amarų gausumą

lauke, reikia žirnio augalą papurtyti ar padaužyti ant balto pagrindo

(popieriaus lapo) ir juos suskaičiuoti. Purkšti insekticidais rekomenduojama

pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje žirnius nuo amarų siūloma purkšti, kai

amarai apninka 50 proc. augalų. Palankiais žirniniams amarams plisti

metais gali tekti purkšti insekticidus pakartotinai. Insekticidus tikslinga

naudoti iki užsimezga ketvirtadalis ankščių. Iki šio tarpsnio nupurkšti žirniai

išaugina didesnį derlių. Vėliau panaudoti insekticidai įtakos derliui nebeturi.

Tripsai

(Thrips angusticeps, Kakothrips pisivorus)

39.

Tripsai yra smulkūs (1,0–1,7 mm ilgio) vabzdžiai. Suaugėliai dažniausiai

yra juodi arba rudi, jų nimfos raudonos, oranžinės arba geltonos. Dauguma

tripsų rūšių yra polifagai. Thrips angusticeps pažeidžia dygstančius

žirnių daigus. Visų pirma tripsai apninka jauniausius, dar susiglaudusius

lapelius ir todėl gali būti nematomi iki lapeliai prasiveria. Pažeisti lapeliai

sukietėja ir sudiržta, kartais deformuojasi. Jie pagelsta, pasidaro margi, ir

tai yra pirmas signalas žirnių augintojui apie kenkėją. Tokius lapelius pakėlus

prieš šviesą, matyti peršviečiamos dėmės (iščiulptos mintant). Dėl šių tripsų

pažeidimų augalo augimas atsilieka, bet vėliau pasėlis išsilygina. Tik

vyraujant labai vėsiems orams, pažeidimai gali būti labai stiprūs ir tuomet

žemesnių augalų židiniai pasėlyje matomi visą sezoną. Kakothrips pisivorus

minta žirniais birželio ir liepos mėnesiais. Plintant šiems kenkėjams, ant lapų

ir ankščių pasimato sidabriškos dėmelės, žiedai išblyškę, ankštys deformuotos.

Pagrindiniai

apsaugos principai

40.

Tripsai turi daug augalų šeimininkų, todėl jie gali išlikti lauke keletą

sezonų. Kai žirniai sėjami po bastutinių, T. angusticeps gali

sukelti nemažai problemų. Purkšti insekticidu reikia, kai tripsų pažeidimas yra

aiškiai matomas ant ką tik išdygusių augalų. Daugeliu atvejų augalai augimu

kompensuoja lapų pažeidimą ir derliaus nuostoliai ar brandos vėlavimas nėra

labai akivaizdūs. K. pisivorus labiausiai išplinta ten, kur nesilaikoma

sėjomainos. Dažniausiai purkšti insekticidais nereikia, tačiau K. pisivorus gausiai

išplitus žaliųjų žirnelių pasėliuose, purškimas gali būti būtinas. Kai

purškiami žirniai nuo kitų kenkėjų (pvz. amarų), jie apsaugomi ir nuo tripsų.

Žirniniai

grūdinukai (Brochus pisorum)

41.

Brochus pisorum suaugėliai vabalai 4–5 mm ilgio, platūs, kresni,

juodi. Kūnas apaugęs pilkais plaukeliais, kurie išsidėstę dėmėmis, todėl

vabalas atrodo keršas. Suaugėliai žirniams žalos nedaro, maitinasi augalų

nektaru. Patelės kiaušinius deda ant jaunų ankščių. Išsiritusios lervos

įsigraužia į ankštis ir grūdus, kuriuose ir vystosi. Viename grūde vystosi

viena lerva. Vegetacijos pabaigoje lervos virsta lėliukėmis, prieš tai

padariusios iš grūdo vidaus „langelį“, kurio dangtelis – grūdo odelė būna

pilkšvos spalvos. Iš jos galima pažinti pažeistus grūdus. Grūdinukų vystymasis

nuo lervos iki suaugėlio trunka 2–3 mėnesius. Išropodami vabalai praplėšia

„langelį“. Jie gali išropoti iš sausų sėklų tiek iki sandėliavimo, tiek

sandėlyje. Tačiau sandėlyje grūdinukai nesidaugina. Žiemoja suaugėliai sėklos

viduje, augalų liekanose lauke arba šiukšlėse. Pažeistų grūdų labai sumažėja

daigumas. Tokie grūdai nei sėklai, nei maistui nebetinka.

Pagrindiniai

apsaugos principai

42.

Užarti žirnių liekanas. Sėti tik neužkrėstą sėklą. Insekticidais gali būti

purškiama, kai tik pradeda plisti suaugę vabalai, tačiau purškimas veiksmingas

tik iki ankščių mezgimosi pradžios.

Žirniniai

vaisėdžiai (Cydia nigricana, C. dorsana)

43.

Abiejų rūšių žirniniai vaisėdžiai tiek savo išvaizda, tiek gyvenimo būdu yra

labai panašūs. Skiriasi tik suaugę drugeliai – C. dorsana ant

priekiniu sparnų turi po vieną baltą, jauno mėnulio formos dėmelę ir jo sparnų

spalva ryškiau ruda. Abiejų rūšių drugeliai smulkūs, jų kūno ilgis tik apie

1 cm, išskėstų sparnų plotis – 12–16 mm. Vaisėdžių

vikšrai – 7–14 mm ilgio, gelsvi ar šviesiai oranžiniai, juoda galva,

kūnas nusėtas smulkiais juodais taškeliais. Žiemoja vaisėdžių vikšrai ariamajame

dirvos sluoksnyje, voratinkliniuose kokonuose. Gegužės mėnesio viduryje virsta

lėliukėmis. Jauni drugiai pasirodo birželio mėnesį ir deda kiaušinėlius ant

ankštinių augalų lapų, žiedų, ankščių užuomazgų. Po 5–10 dienų išsiritę

vikšrai įsigraužia į ankščių vidų ir graužia augančius grūdus. Vienas vikšras

per vystymosi laiką sunaikina 2–3 grūdus. Suaugę žirninių vaisėdžių

vikšrai išlenda iš ankščių, nusileidžia žemėn ir, įsirausę dirvon, kur

suformuoja kokonus, žiemoja. Žirninių vaisėdžių pažeidimams jautresni

vėluojantys pražysti augalai. Kenkėjas gausiau gali išplisti atsėliuotuose

žirnių pasėliuose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

44.

Žirniniai vaisėdžiai daugiausiai išplinta ir padaro žalos intensyvaus žirnių

auginimo regionuose. Insekticidų naudojimo laiką labiau nulemia kenkėjų

išsivystymas, o ne augalo vystymosi tarpsnis. Geriausias laikas purkšti nuo

žirninių vaisėdžių yra nuo vikšro išsiritimo iki jo įlindimo į ankštį. Šių

kenkėjų prognozavimui gali būti naudojamos feromoninės gaudyklės. Žirnius nuo

vaisėdžių purkšti insekticidais rekomenduojama, kai dviejose gretimose

feromoninėse gaudyklėse pagaunama 10 ar daugiau drugelių.

Šliužai

ir sraigės

45.

Žirniuose gana dažnai išplinta moliuskai. Tai šliužai ir sraigės (Deroceras

reticulatum, Arion hortensis, Milax spp., Arion ater ir Helix aspersa). Ypač

jų pagausėja drėgnais metais. Pažeisti jauni augalai gali nudžiūti. Pasėlyje

galima pamatyti eilutėse arba židiniais sunykusius augalus. Auginant žaliuosius

žirnelius, šliužai gali patekti į produkciją kaip priemaiša. Kai tokių

priemaišų gausu, žalieji žirneliai nebetinkami tolimesniam perdirbimui. Šliužai

ir sraigės labiau plinta lietingais metais ir aktyvesni naktimis. Kai kurios

šliužų rūšys gausiau plinta kalkingose dirvose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

46.

Žirnių auginimas drenuotose, neužmirkusiose dirvose, gera agrotechnika yra

pagrindinės priemonės, leidžiančios išvengti šliužų antpuolio. Kai šliužai

gausiai išplinta, kitose šalyse rekomenduojama naudoti moliuskocidus.

Piktžolės

47.

Piktžolės stelbia žirnius, konkuruoja su jais dėl vandens, mineralinių

medžiagų. Dėl piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių

užteršia piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys. Žirniams žalingos vasarinės

vienmetės ir daugiametės tiek dviskiltės, tiek vienaskiltės piktžolės.

Piktžolių naikinimas žirnių pasėliuose yra vienas iš svarbių auginimo

technologijos elementų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

48.

Piktžolės žirnių pasėliuose yra daugiausiai naikinamos cheminiu metodu, tačiau

yra tinkamas ir agrotechninis metodas. Anksti į gerai paruoštą sėklos guolį

pasėti žirniai tolygiau sudygsta, o esant palankioms oro sąlygoms, sparčiau

auga, todėl lengviau gali konkuruoti su piktžolėmis. Rudeninis arimas arba

visuotinio veikimo herbicidų naudojimas sumažina žirnių pasėlio piktžolėtumą.

Žirniai silpnai konkuruoja su piktžolėmis, todėl labai svarbu, kad jų augimo

metu būtų nedidelis piktžolėtumas, t. y. optimaliu laiku išnaikintos

piktžolės. Vienametės piktžolės žirnių daigų tarpsniu gali būti naikinamos mechaniškai

akėjant. Piktžolių naikinimas akėjant dažniausiai yra praktikuojamas

ekologiniuose ūkiuose.

49.

Žirnių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po

sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Ruošiant sėklos guolį žirniams, būtina

sunaikinti rudeninio ir pavasarinio dygimo piktžoles. Būtina tinkamai parinkti

herbicidus, veikiančius per dirvą ir per lapus arba per lapus. Herbicidai

parenkami, atsižvelgiant į vyraujančias piktžoles, jų norma turi būti

koreguojama pagal piktžolių dydį. Purškiant per lapus veikiančius herbicidus,

turi būti palankios sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas

žirnių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų neveiksmingumo

dėl per didelių piktžolių ir žalos žirniams. Aukšta temperatūra ir aukštas oro

santykinis drėgnumas padidina žirnių jautrumą per lapus veikiantiems

herbicidams.

50.

Yra žinomas kai kurių piktžolių atsparumas tam tikrų cheminių grupių

herbicidams. Dėl atsparumo herbicidams rizikos ir jos mažinimo reikia vadovautis

naujausiomis mokslininkų rekomendacijomis ir informacija, pateikta tinklapyje www.hracglobal.com.

51.

Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens),

dirvinės usnys (Cirsium arvense), bei savaime sudygusios bulvės gali

būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo

laikotarpiu žirniai yra beveik sausi, grūdai beveik sunokę, o piktžolės dar

vegetuoja, todėl herbicidus purkšti yra efektyvu. Šiuo metu galimas ir

atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžolių rūšis.

52.

Herbicidai, skirti purkšti žirnių pasėlius, grupuojami atsižvelgiant į jų

naudojimo laiką (prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus

nuėmimą) ir pagal jų naikinamas svarbiausias piktžoles (vienametės

vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės). Naudojami vienos ar

kelių veikliųjų medžiagų herbicidai, ruošiami lauko mišiniai.

VIII.

BULVĖS

1.

Bulvės naudojamoms maistui arba perdirbimui.

2.

GAAP bulvėse visų pirma priklauso nuo sveikos sėklos sodinimo į neužkrėstą

patogenais lauką. Oficialūs reikalavimai sėklinėms bulvėms turi užtikrinti, kad

jos nebūtų užsikrėtusios specifinėmis ligomis (virusinėmis ir bakterinėmis),

bulviniais cistas sudarančiais nematodais ir atitikti tolerancijos standartus

kitiems kenksmingiemsiems organizmams. Bulvių auginimui skirti plotai turi būti

neužsikrėtę dirvoje gyvenančiais kenkėjais, taip pat turi būti pašalinti bulvių

maro (Phytophthora infestans) užkrato šaltiniai. Dirvos tyrimai apie

užsikrėtimą dirvoje gyvenančiais kenkėjais (ypač bulviniais nematodais)

potencialiai parodo apie augalų apsaugos produktų poreikį. Ypač svarbu siekti

mažinti tą poreikį naudojant alternatyvias priemones ir oficialiai reguliuojant

apdorojimus.

3.

Įprastinė priemonė piktžolėms naikinti bulvių pasėliuose yra herbicidų

naudojimas prieš bulvių sodinimą. Tai gali būti granuliuoti produktai,

išbarstomi dirvos paviršiuje bulviasodžio metu. Tačiau dažniausiai herbicidai

naudojami juos išpurškiant po bulviasodžio ar bulvėms sudygus.

4.

Išskirtinė bulvių savybė – bulvienojų sunaikinimas purškiant cheminiais

preparatais ar naudojant mechanines priemones tam tikrą laiką iki bulviakasio.

Tai daroma dėl keleto priežasčių: siekiant sumažinti amarų platinamų virusinių

ligų plitimą sėklinėse bulvėse, paspartinti gumbų brendimą, sumažinti gumbų

užsikrėtimą maru. Bulvių gumbai dar gali būti prieš sandėliavimą apdorojami

fungicidais, siekiant apsaugoti nuo sandėliavimo ligų plitimo, arba apdorojami

augimo reguliatoriais, stabdančiais bulvių dygimą laikymo metu.

5.

Lietuvoje svarbiausi maistinėms bulvėms kenksmingieji organizmai, nuo kurių

maistinių bulvių pasėliuose naudojami augalų apsaugos produktai, yra šie:

6.1.

bulvių maras (Phytophthora infestans);

6.2.

bulvių sausligė (Alternaria solani);

6.3.

bulvių šašai (Rhizoctonia solani);

6.4.

paprastosios rauplės (Streptomyces scabies);

6.5.

gumbų ligos saugyklose;

6.6.

kolorado vabalai (Leptinotarsa decemlineata);

6.7.

amarai (Aphididae);

6.8.

dirvos kenkėjai (Elateridae, Melolonta spp.);

6.9.

dirvinukai (Agrotis spp.);

6.10.

bulviniai nematodai (Globodera spp.);

6.11.

piktžolės.

7. Be

paminėtų kenksmingųjų organizmų, kurių kontrolei naudojami augalų apsaugos

produktai, dar naudojami defoliantai bulvienojų naikinimui vegetacijos

pabaigoje ir gumbų dygimą stabdantys sandėliavimo metu. Bulvių gumbų

apdorojimas gali būti naudojamas sandėliavimo metu plintančių ligų kontrolei (Fusarium

spp., T. cucumeris, Helminthosporium solani).

Bulvių

maras (Phytophthora infestans)

8.

Bulvių maras – ypač žalinga liga, gebanti palankiomis sąlygomis labai

greitai plisti. Bulvių aktyvaus augimo tarpsniu liga sunaikina lapiją ir dėl to

mažėja gumbų derlius. Marui ant lapų atsiradus vėlesniu tarpsniu, yra pavojus,

kad grybo sporos lietaus bus nuplautos dirvon ir užkrės gumbus. Šis pavojus

ypač didelis bulviakasio metu ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl prieš

bulviakasį būtina sunaikinti bulvienojus. Maro užkrėsti gumbai yra jautrūs

įvairiems puviniams saugyklose. Prekinių bulvių augintojai ir ypač sėklinių

bulvių augintojai negali leisti išplisti bulvių marui. Netgi nedideli stiprios

infekcijos ploteliai gali tapti židiniu ligos plitimui į aplinkinius pasėlius.

9.

Pastaraisiais metais Europoje buvo pastebėtas bulvių maro pagausėjimas. Jis

gali būti sukeltas atsparumo fungicidams ir atsiradimo Phytophthora

infestans A2 lytinio dauginimosi tipo, kuris 1980-aisiais metais buvo

konstatuotas daugelyje Europos šalių. Esant abiems dauginimosi tipams gali

susiformuoti oosporos, dėl to padidėja užkrato kiekis. Oosporos dirvoje išlieka

gyvybingos keletą metų ir esant palankioms sąlygoms gali sukelti ankstyvą

bulvių maro protrūkį pasėlyje. P. infestans lytinis dauginimasis, ko

pasekmėje susiformuoja oosporos, sudaro didesnes galimybes vykti genetiniams

ligos sukėlėjo pokyčiams.

Pagrindiniai

apsaugos principai

10.

Bulvių pasėlių apsaugos nuo maro strategijos esmė yra apsaugoti jas nuo iš bet

kokio šaltinio plintančios infekcijos. Šiam tikslui gali būti naudojami trijų

veikimo tipų fungicidai: 1) apsauginio (kontaktinio) veikimo ant lapų

paviršiaus, 2) lokaliai – sisteminiai, prasiskverbiantys į lapo vidų

ir 3) sisteminiai fungicidai, prasiskverbiantys į lapo vidų ir su augalo

sultimis pasklindantys visame augale ir į priaugančią lapiją. Naudojant

fungicidus su dviem ar net trimis skirtingo veikimo veikliosiomis medžiagomis,

pasėlį galima apsaugoti nuo maro infekcijos iki 10 dienų ir sėkmingai

sunaikinti infekciją, atsiradusią praėjusių 4 dienų laikotarpiu.

Praktikoje toks ilgas 14 dienų intervalas tarp purškimų rekomenduojamas

tik esant mažam maro pavojui. Tačiau, kai tik pavojus atsiranda, būtina

nedelsiant naudoti fungicidus ir tęsti purškimus su pastoviais intervalais

(paprastai kas 7–12 dienų, priklausomai nuo oro ir infekcijos intensyvumo,

veislių atsparumo ir naudojamų fungicidų) per visą augimo periodą iki bulvienojų

cheminio ar mechaninio sunaikinimo arba bulviakasio. Purškiant bulves

fungicidais paskutinį kartą, būtina atsižvelgti į skirtingiems produktams

reikalingus intervalus nuo paskutinio purškimo iki derliaus ėmimo.

11.

Šios strategijos elementai gali būti peržiūrimi esant tokioms sąlygoms:

pradinio užkrato sunaikinimas sanitarinėmis priemonėmis, optimalus naudojamų

fungicidų derinys, optimalus pirmojo purškimo laikas, kitų purškimų intervalų

ir laiko parinkimas, gumbų apsauga sezono pabaigoje ir kitos priemonės.

12.

Purškimų laikui parinkti gali būti naudojama sprendimų priėmimo sistema (SPS),

duodanti rekomendacijas, paruoštas sekant grybo epidemiologiją, meteorologines

sąlygas, infekcijos intensyvumą, išlaidas ir apsaugos priemonių efektyvumą.

Beveik visos Europos šalys yra sukūrusios savo SPS.

Pradinės

infekcijos naikinimas

13.

Pradinės infekcijos židiniai gali būti pašalinti naudojant išankstines

sanitarines priemones. Jei bulvių atliekos paliekamos lauke ar prie fermų kaip

šiukšlių krūvos, jos gali būti pagrindinis infekcijos šaltinis kitais metais.

Todėl blogi, ligoti bulvių gumbai, nukasus derlių, turi būti iš lauko pašalinti

ir sunaikinti. Jei tai neįmanoma, bulvių atliekos, tam kad nesudygtų, pavasarį,

turi būti nupurškiamos jas naikinančiais herbicidais arba uždengiamos juoda

polietileno plėvele. Pernykštėse bulvienose, kitų augalų pasėliuose savaime

sudygusios bulvės taip pat naikinamos herbicidais.

14.

Kadangi bulvių maras į lauką gali patekti su užsikrėtusiais sėkliniais gumbais,

tokių gumbų sėkloje neturi būti. Intensyviai auginant bulves, yra idealu

palaikyti labai nedidelį šios ligos išplitimą kuo didesnėje teritorijoje ir

fitosanitarines priemones naudoti taip preciziškai, kad būtų išlaikytas

absoliutus pradinės infekcijos minimumas.

Optimalus

pirmojo purškimo laiko parinkimas

15.

Sprendimas, kada pirmą kartą naudoti fungicidus bulvių pasėlyje, gali būti

paremtas augalo fenologiniu tarpsniu arba oficialia signalizacijos sistema.

Paprastai pirmas purškimas yra rekomenduojamas, kai gretimų vagų augalų lapija

pradeda susilieti, t. y. prieš pat augalų lapijai uždengiant vagas. Kai

yra didelė maro pasirodymo rizika, pirmą kartą bulvės purškiamos anksčiau, kai

lapija susilieja vagoje, o išimtinomis sąlygomis – kai tik lapija pasirodo

arba kai augalai pasiekia 20–30 cm aukštį. Toks ankstyvas purškimas nėra

iš esmės GAAP ir yra pateisinamas tik specialiomis sąlygomis, pvz., kai

pagrindiniai bulvių pasėliai atsiranda kaimynystėje su užsikrėtusiomis

ankstyvosiomis bulvėmis.

16.

Geriausia pirmojo purškimo laiką parinkti pagal vietinės prognozių ar

konsultavimo tarnybos rekomendacijas. Jos paprastai sudaromos remiantis

reguliariu temperatūros, santykinės oro drėgmės ir kritulių monitoringu.

Augintojams patariama nepradėti purkšti, kol nebus pasiekta vietinės prognozių

tarnybos nustatyta kritinė riba. Purškimai dažniausiai pradedami prieš ligos

sukėlėjo sporuliaciją. Pirmieji purškimai, remiantis ligos prognozavimo

sistemomis, paprastai atliekami vėliau negu pagal augalo tarpsnius. Pasėlių

purškimas nuo maro pagal prognozavimo sistemų rekomendacijas leidžia sumažinti

bendrą purškimų skaičių. Todėl naudotis prognozavimo sistema, parenkant pirmojo

bulvių purškimo nuo maro laiką, yra GAAP. Tačiau prognozavimo sistema

dažniausiai sprendžia problemą regiono lygmeniu ir ne visada tiksliai atitinka

pagal vietines sąlygas. Todėl ūkininkams visada patariama stebėti savo pasėlių

būklę ir priimti sprendimus įvertinus situaciją konkrečiame pasėlyje.

Sprendimai

dėl tolesnių purškimų laiko ir intervalų tarp jų

17.

Labai svarbu užtikrinti nuolatinę bulvių apsaugą nuo maro nuo pat ligos plitimo

pradžios regione. Vėlesnių purškimų laiką sąlygoja visų pirma panaudotų

fungicidų veikimo tipas, infekcijos rizika regione (ligoti pasėliai

kaimynystėje), palankios maro sukėlėjui sąlygos. Bulvių apsaugoje nuo maro

visada geriau taikyti preventyvią apsaugą nei antisporuliacinę gydomąją (kai

jau pasėlyje matomi požymiai).

18.

Kontaktinio veikimo fungicidai dažniausiai efektyvūs išbūna 7–8 dienas,

priklausomai nuo kritulių, lietinimo ir, žinoma, nuo paties produkto savybių.

Lokaliai sisteminiai produktai gali būti panaudoti iki 2 dienų po

užsikrėtimo. Todėl kontaktinio ir lokaliai sisteminio produktų mišinys gali

būti panaudotas tuo atveju, jei purškimas kontaktiniu produktu buvo suvėluotas (pvz.,

dėl blogo oro).

19.

Sisteminiai fungicidai ypač tinka, kai augalai intensyviai auga. Jie apsaugo

nuo ligos ir po purškimo išaugusią jauną lapiją, ko negali padaryti kiti

produktai. Tačiau dėl rizikos atsirasti ligos sukėlėjo atsparumui ir dėl žymiai

aukštesnės sisteminių produktų kainos GAAP yra sumažinti purškimų sisteminiais

produktais skaičių ir juos naudoti tik augalo aktyvaus augimo laikotarpiu.

Sisteminių produktų veikliosios medžiagos dažniausiai naudojamos mišiniuose su

kontaktiniais produktais. Galimi ir trijų veiklių medžiagų, turinčių sisteminį,

lokaliai sisteminį ir kontaktinį veikimą, komerciniai mišiniai.

20.

Praktikoje purškimų laikas priklauso nuo vietos sąlygų, bulvių veislės, jų

vystymosi tarpsnio, oro sąlygų, naudojamų fungicidų ir kt. Ūkininkai žino, kad

būna „palankių marui“ metų, kuomet reikia daugiau purškimų, ir „normalių“ metų,

reikalaujančių mažiau pastangų bulvių apsaugai. Įspėjimai (signalai) apie

infekcijos aktyvėjimo periodus gali būti ne tik pirmojo purškimo metu, bet ir vėlyvesniu

laiku. Purškimų laikas gali būti koreguojamas atsižvelgiant į infekcijos

riziką.

21.

Kai kuriose Europos valstybėse vadovaujamasi tam tikromis pagrindinėmis

taisyklėmis. Jos atsispindi vietiniuose sprendimuose ir nėra būtinos naudoti

visame EAAO regione:

21.1.

iki žydėjimo purškiama kontaktiniais produktais kas 5–10 dienų;

21.2.

sparčiausio augimo metu ne daugiau kaip du kartus purškiama sisteminiais

produktais su 14 dienų intervalais;

21.3.

po žydėjimo, esant palankioms grybui plisti oro sąlygoms, purškiama kontaktinių

ir lokaliai sisteminių produktų mišiniais kas 5–10 dienų;

22.4.

po žydėjimo, esant nepalankioms ligai plisti sąlygoms, purškiama kontaktiniais

produktais kas 10 dienų;

21.5.

purškiant kontaktiniais fungicidais, geriau yra purkšti dažniau mažesnėmis

normomis (leistinose ribose) negu rečiau didelėmis normomis.

22.

Praktiškai Šiaurės vakarų Europoje, kur oro sąlygos ypač palankios bulvių

marui, reikalingas didesnis purškimų skaičius negu kontinentinėje Europos

dalyje.

Gumbų

apsauga vegetacijos laikotarpio pabaigoje

23.

Bulvių vegetacijai baigiantis, naudojami kontaktiniai skirtingų cheminių grupių

fungicidai, kurie mažina gumbų užsikrėtimo maru riziką. Būtina atkreipti

dėmesį, kad ne visi kontaktiniai fungicidai veiksmingi nuo gumbų užsikrėtimo

maru. Renkantis produktus pasuktiniems purškimams reiktų naudoti tuos

kontaktinius fungicidus, kurie mažina gumbų užsikrėtimo maru riziką. Jie gali

būti naudojami kartu su defoliantais. Pasirenkant fungicidus bulvių apsaugai

nuo maro reiktų atkreipti dėmesį kokiu vystymosi tarpsniu juos naudoti.

Organotin junginiai nenaudojami pirmiesiems purškimams, nes bulvės ankstyvais

tarpsniais gali būti jautrios jiems ir nukentėti dėl fitotoksiškumo. Nors vario

grupės produktus galima naudoti viso sezono metu, juos taip pat geriau naudoti

vėlyvesniems purškimams. Anksti panaudoti, jie gali sumažinti derlių dėl

paspartinto augalų senėjimo, efektyviau gali būti naudojami vėliau, derinant su

bulvienojus desikuojančiais produktais.

24.

Bulvienojų cheminis naikinimas taip pat gali būti kaip viena iš netiesioginių

gumbų apsaugos nuo maro priemonių. Bulvių maro išplitimo ant gumbų rizikos

sumažinimui defoliantai rekomenduojami naudoti, kai ligos išplitimas pasiekia

realią žalingumo ribą, paprastai sudarančią 20 proc. augalų, turinčių bent

vieną lapą su ligos požymiais. Šią žalingumo ribą galima rekomenduoti tik esant

palankioms maro plitimui sąlygoms. Defoliantai visada naudojami sėklinėse

naudojami siekiant sumažinti virusinių ligų infekciją sėklinėse bulvėse.

Kitos apsaugos

priemonės

25.

Skirtingos veislės yra nevienodai jautrios bulvių marui, todėl, jei yra

galimybė rinktis, reikėtų auginti atsparesnes veisles. To reikėtų laikytis

netgi tuo atveju, kai P. infestans populiacijoje yra virulentiškų rasių,

dėl ko veislė praranda atsparumą. Įvairios auginimo agrotechninės priemonės

taip pat gali mažinti maro infekciją. Pavyzdžiui, geras bulvių apkaupimas gali

sumažinti gumbų užsikrėtimą.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

26.

Dėl P. infestans atsparumo atsiradimo fenilamidų grupės fungicidams yra

taikomos įvairios jų naudojimo strategijos. Bendru sutarimu sisteminiai

fungicidai bulvių apsaugai nuo maro naudojami ne daugiau dviejų ar trijų kartų

per sezoną. Naudojami skirtingas veikliąsias medžiagas (su skirtingu atsparumo atsiradimo

mechanizmu) turintys augalų apsaugos produktai arba naudojami jų mišiniai su

kontaktiniais augalų apsaugos produktais. Bulvių marui kontroliuoti skirtų

įvairių cheminių grupių fungicidų atsparumo išsivystymo rizika gali būti maža,

vidutinė ir didelė. Jeigu augalų apsaugos produktuose yra veiklios medžiagos,

kurioms būdinga vidutinė ir didelė atsparumo išsivystymo rizika, būtina

laikytis atsparumo rizikos mažinimo rekomendacijų. Didelės atsparumo rizikos

veiklios medžiagos purškimo programose neturi viršyti daugiau kaip pusės

purškimų, jei purškiama mažiau kaip šešis kartus. Purškimams naudoti skirtingo

veikimo pobūdžio veiklias medžiagas. Mažinant P. infestans atsparumo

riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo

darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją

tinklalapyje www.frac.info.

Bulvių

sausligė (Alternaria solani)

27.

Bulvių sausligė pažeidžia bulvių lapiją, anksti sukelia bulvienojų senėjimą,

dėl ko sumažėja derlius. Ši liga labiau išplinta karšto oro sąlygomis. Ligai

optimali +26ºC oro temperatūra. Pagrindiniu ligos infekcijos šaltiniu gali būti

užsikrėtę gumbai, augalinės liekanos ir užsikrėtusi dirva, kurioje užkratas

gali išsilaikyti 2–3 metus. Liga plačiai išplitusi, tačiau dėl nedidelio ligos

intensyvumo dažnai laikoma mažos svarbos liga. Ši liga nėra žalinga ir

Lietuvoje.

Pagrindiniai

apsaugos principai

28.

Ligos žala gali būti sumažinta bulves auginant toje pačioje dirvoje su ne

mažesne kaip 3 metų pertrauka. Daugelyje šalių ligos pažeidimas būna gana

menkas ir nereikalauja naudoti cheminių apsaugos produktų. Šalyse su didele

ligos išplitimo rizika purkšti bulves fungicidais reikia ligai pradėjus plisti,

pasirodžius pirmiesiems simptomams ant lapų. Paprastai pakanka vieno purškimo.

Dauguma fungicidų, naudojamų nuo maro, apsaugo ir nuo sausligės, tačiau gali

būti naudojami ir tik sausligės kontrolei bulvėse skirti produktai.

Bulvių

šašai (Rhizoctonia solani)

29.

Bulvių šašai ant užkrėsto gumbo suformuoja nedidelius juodus skleročius –

iškilius, prie lupenos prikibusius šašelius. Nuo šių skleročių grybas gali

saugykloje užkrėsti gumbų akeles, pažeisti dygstančių bulvių daigelius dirvoje

ar jaunus sudygusių bulvių stiebus, sudarydamas ant jų žaizdas dirvos

paviršiaus lygyje. Stipriai pažeisti bulvių kerai blogai vystosi, išaugina

smulkius gumbus. Silpniau pažeisti – suformuoja mažiau stiebų, išaugina

mažiau, tačiau truputį stambesnių gumbų. Pažeisti gumbai šašuoti, menkesnės

prekinės vertės. Grybas gali išsilaikyti ant augalinių liekanų dirvoje bei ant

pažeistų gumbų. Grybas labiau plinta rūgščiose, drėgnose dirvose. Labiau

išplinta vėsų, lietingą pavasarį.

Pagrindiniai

apsaugos principai

30.

Pradinė grybo infekcija turi būti mažinama parenkant sėklai kiek įmanoma

sveikus gumbus, vengiant sodinti bulves į užkrėstą dirvą. Nesodinti bulvių per

anksti, kol dirva šalta. Sėklinių gumbų palaikymas prieš sėją šiltesnėse

patalpose, optimalus sodinimo gylis taip pat yra svarbios prevencinės

priemonės. Sėkliniai gumbai prieš sodinimą ar sodinimo metu beicuojami. Kai

kurios bulvių sodinimo mašinos turi šiam tikslui specialius įrenginius. Purkšti

dirvą prieš sodinimą nebūtų GAAP, nes tai nėra labai efektyvu ir sunaudojama be

reikalo daug produkto. Netinkamas būtų ir fungicidų išpurškimas išilgai vagų po

bulvių sodinimo.

Paprastosios

rauplės (Streptomyces skabies)

31.

Gumbų paviršiuje susiformuoja iškilios, supleišėjusios, netaisyklingos formos

žaizdelės ar karputės. Žaizdelių pakraščiai truputį pakilę. Mažos žaizdelės

primena pasibarsčiusias žvaigždutes. Esant stipresniam gumbo pažeidimui,

žaizdelės susilieja, apima didelę gumbo dalį, o kartais ir visą gumbą. Liga

pažeidžia tik patį gumbo paviršių – gumbo odelę ir peridermio viršutinį

sluoksnį. Pažeisti gumbai praranda prekinę išvaizdą ir vertę, nors nulupus gumbo

paviršių jis galėtų būti naudojamas maistui. Ligos sukėlėjai plinta su

užsikrėtusiais gumbais ir per užkrėstą dirvą. Paprastųjų rauplių plitimą

skatina karšti, sausi orai. Jos labiau puola bulves, augančias lengvose,

šarminėse dirvose, ypač jas patręšus neperpuvusiu, šiaudingu mėšlu.

Pagrindiniai

apsaugos principai

32.

Agrotechninėmis ir fitosanitarinėmis priemonėmis reikia sudaryti nepalankias

sąlygas infekcijai plisti. Sėklai naudoti neužsikrėtusius gumbus, bulvių

neatsėliuoti, netręšti pavasarį šiaudingu, neperpuvusiu mėšlu. Mažina ligos

plitimą ir bulvių sėklos beicavimas.

Gumbų

ligos saugyklose

33.

Bulvių gumbus saugyklose pūdo nemažai grybų (Fusarium spp., Phoma exigua var.

foveata, Phytophthora infestans) ir bakterijų (Ervinia carotovora subsp.

atroseptica ir subsp. carotovora, Pseudomonas xanthochlora). Pažeidimo

požymiai priklauso nuo sukėlėjo. Grybinių ligų sukėlėjų pažeisti gumbai

dažniausiai pūva sausuoju puviniu, bakterijų užpulti gumbai – šlapiuoju

puviniu. Bulvių gumbų puvinių sukėlėjai išsilaiko ant sėklinių gumbų, atliekų

krūvose ar dirvose ant augalinių liekanų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

34.

Bulvių gumbų apsaugos nuo puvinių strategija prevencinė. Būtinos optimalios

laikymo sąlygos, ypač temperatūra. Laikymo pradžioje, gumbų gydomuoju

laikotarpiu, ji turi būti aukštesnė, vėliau bulvės laikomos šaltai. Skirtingos

ligos nevienodai reaguoja į temperatūros pokyčius.

35.

Saugyklos turi būti švarios, dezinfekuojamos. Prieš saugojimą reikia atrinkti

mechaniškai pažeistus ir ligotus gumbus. Tam, kad saugojimui patektų kuo

sveikesni gumbai, rūpintis reikia jau bulviakasio metu. Kasimo metu gumbų odelė

turi būti sutvirtėjusi, tai mažina mechaninius pažeidimus. Dirva kasimo metu

turi būti normaliai sausa, bulvienojai nugeltę ir sunykę arba sunaikinti

defoliantais. Auginti reikia mažiau jautrias mechaniniams pažeidimams bulvių

veisles. Gumbų puvinių bus mažiau, jei bulvių sėkla prieš sodinimą buvo

beicuota. Beicavimas mažina ir bulvių šašų bei rauplių pažeidimus. Gumbų

apsikrėtimą maru mažina sistemingas fungicidų naudojimas vegetacijos metu ir

savalaikis bulvienojų sunaikinimas prieš bulviakasį. Optimalių laikymo sąlygų

sudarymas yra prioritetinis lyginant su bulvių gumbų apdorojimu fungicidais

prieš sandėlaivimą. Baktericidų naudojimas prieš gumbų laikymo periodą

nerekomenduojamas, nes tam nėra tinkamų produktų.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

36.

Atsparumu fungicidui thiabendazolui pasižymi Helminthosporium solani,

Polyscitalum pustulans, Fusarium sulfureum. Tyrimai rodo, kad atsparumas

thiabendazolui gali išsivystyti per vieną sezoną. Kad būtų išvengta atsparumo,

rekomenduojama atsisakyti kasmetinio naudojimo to paties fungicido ir, kur tik

įmanoma, naudoti fungicidus su keliomis veikliosiomis medžiagomis.

Kolorado

vabalai (Leptinotarsa decemlineata)

37.

Kolorado vabalai ir jų lervos maitinasi grauždami bulvių lapus ir tuo darydami

joms didelę žalą. Daugelyje Europos šalių jie yra pagrindiniai bulvių kenkėjai.

Tačiau yra šalių, kuriose kolorado vabalai yra reti kenkėjai arba jų visiškai

nėra. Tose šalyse nėra jokio rimto reikalo naudoti insekticidus maistinių

bulvių pasėliuose. Šiltesnėse kontinentinės Europos šalyse išsivysto dvi ar net

trys šių kenkėjų generacijos ir čia insekticidų naudojimas yra būtinas. Kai

kuriose šalyse purkšti nuo kolorado vabalų reikia tik kai kuriais metais.

Lietuvoje šis kenkėjas dažnas ir nuo jo bulvių pasėliai purškiami beveik

kasmet.

Pagrindiniai

apsaugos principai

38.

Kolorado vabalai yra naikinami purškiant bulves insekticidais, geriausia tuoj,

kai tik pasirodo jaunos lervos. Suaugusios (IV ūgio) lervos ir suaugę vabalai

yra mažiau jautrūs augalų apsaugos produktams. Paprastai pakanka vieno purškimo

prieš pirmąją kenkėjų generaciją. Tačiau, jei atsiranda pakartotinė kenkėjų

invazija, gali būti reikalingi ir pakartotiniai purškimai. Tikslinga bulves

purkšti insekticidais tik kenkėjo gausumui viršijant ekonominę žalingumo ribą.

Lietuvoje tokia riba laikoma 10 proc. kenkėjo užpultų kerų, ant kurių

randama po 10–15 lervų. Teritorijose, kur kolorado vabalai kasmet pažeidžia

bulves labai ankstyvu jų augimo tarpsniu, sėklines bulves gali apsaugoti nuo

dirvos kenkėjų panaudoti sisteminiai insekticidai. Kolorado vabalų populiacija

lengvai gali įgyti atsparumą insekticidams, bet Europoje ši problema nesunkiai

išsprendžiama kaitaliojant produktus skirtingais metais.

39.

Daug pastangų buvo skirta efektyvių biologinių augalų apsaugos produktų

sukūrimui šiems kenkėjams naikinti, tačiau kol kas nėra pakankamai gerų, kad

juos būtų galima rekomenduoti kaip gerą augalų apsaugos praktiką.

Amarai

(Aphis gossypii, Aphis nasturtii, Myzus persicae, Macrosiphum euphorbiae ir

kt.)

40.

Lietuvoje bulvėse gyvena iki 10 amarų rūšių. Amarai gyvena apatinėje lapų

pusėje, kur maitinasi čiulpdami augalo sultis ir tuo jį žalodami. Labiausiai

amarai pavojingi sėklinių bulvių pasėliuose, kaip virusinių ligų platintojai.

Čia būtina laiku juos naikinti, norint apsaugoti bulves nuo virusinių ligų

užkrėtimo iš ligotų pasėlių ir išplatinimo pasėlio viduje. Maistinių bulvių

pasėlyje amarai šiuo požiūriu mažiau reikšmingi. Tačiau ir maistinių bulvių

pasėlyje amarai gali išplisti židiniais ir tiesiogiai pakenkti bulvių augimui.

Stipriai amarų užpultų augalų lapai susisuka, dalis jų deformuojasi, gelsta.

Taip pažeisti augalai išaugina mažesnį derlių.

Pagrindiniai

apsaugos principai

41.

Kadangi amarai gausiai bulvėse išplinta ne pastoviai ir ne visuose plotuose,

GAAP reikalauja insekticidus nuo amarų naudoti tik esant realiam pavojui

jautriausiu bulvių augimo tarpsniu – gumbų formavimo metu (apie

40-50 BBCH). Paprastai pakanka vieno purškimo insekticidais. Tuo metu

bulvės gali būti purškiamos ir nuo kolorado vabalų. Suderinti šiuos purškimus,

naudojant tik vieną insekticidą, būtų laikoma GAAP. Amarų naikinimui sėklinėse

bulvėse gali būti naudojami granuliuoti insekticidai bulviasodžio metu,

maistinėms bulvėms tokia praktika netinka.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

42.

Vakarų Europoje yra nustatytas Myzus persicae amarų atsparumas kai

kuriems fosfororganiniams, piretroidiniams ar karbamatų grupės insekticidams.

Mažinant kenkėjo atsparumo atsiradimo ir/ar didėjimo riziką, vadovautis

naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose

populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.irac-online.org/

Dirvos

kenkėjai (spragšiai, grambuoliai) (Elateridae, Melolontha spp.)

43.

Šių kenkėjų lervos net 4–5 metus gyvena, auga ir vystosi dirvoje, misdamos

pradžioje augalų liekanomis, o vėliau – augančių augalų požeminėmis

dalimis. Bulvėms šie kenkėjai gali kenkti įvairiais jų vystymosi tarpsniais,

nuo bulvių pasodinimo iki derliaus ėmimo, kuomet išryškėja kenkėjų pažeisti

gumbai. Spragšių lervos įsigraužia į bulvių gumbus ir tuo mažina jų prekinę

vertę. Per lervų padarytas angeles į gumbą patenka grybinė ar bakterinė

infekcija ir tokie gumbai labiau genda laikymo metu. Grambuolių lervos bulvės

gumbą pažeidžia išgrauždamos jame didžiules landas ar net išgraužia visą gumbo

vidų. Toks gumbas netinka nei maistui, nei pašarui.

Pagrindiniai

apsaugos principai

44.

Dirvoje gyvenančių kenkėjų paprastai daug prisiveisia nedirbamose žemėse –

keletą metų laikomose daugiametėse žolėse arba dirvonuose. Todėl bulves reikėtų

vengti auginti išarus tokius plotus. Prieš bulvių sodinimą bet kuriose dirvose

būtina patikrinti jų užsikrėtimą spragšių ir grambuolių lervomis. Šis rodiklis

lemia, kokias apsaugos priemones būtina naudoti ir ar iš viso tame plote galima

auginti bulves. Spragšių ir grambuolių lervų kiekį dirvoje mažina intensyvus

žemės dirbimas, dažnas tarpueilių purenimas.

Dirvinukai

(žiemkentiniai ir šauktukiniai) (Agrotis segetum, Agrotis exclamationis)

45.

Žalingiausi yra suaugę dirvinukų vikšrai. Dieną jie maitinasi požeminėmis

augalų dalimis – nugraužia augalų šaknis, išgraužia dideles ertmes bulvių

gumbuose. Bulvėms ypač žalingi būna sausrų metu, kai dirvoje trūksta drėgmės.

Tuomet dirvinukų vikšrai apsigyvena bulvės gumbe ir išgraužia visą gumbo vidų,

palikdami tik lupeną. Naktimis vikšrai išlenda į dirvos paviršių ir graužia

augalų stiebus ir lapus. Žiemoja vikšrai dirvoje, kur pavasarį virsta lėliukėmis,

iš kurių birželio mėn. išsirita drugiai. Šie deda kiaušinėlius ant augalų lapų

ir stiebų. Išsiritę vikšreliai pradžioje lapais ir maitinasi. Vėliau leidžiasi

dirvon, graužia požemines augalų dalis ir į dirvos paviršių išlenda tik

naktimis.

Pagrindiniai

apsaugos principai

46.

Dirvinukus geriausia naikinti jaunų vikšrų stadijoje, kol jie maitinasi ant

augalų lapų ir stiebų. Vikšrams nusileidus ir sulindus į dirvą, augalų

purškimas insekticidais yra neefektyvus. Kadangi pastebėti jaunus dirvinukų

vikšrelius ant bulvių lapų yra gana sunku, šią informaciją ūkininkams geriausia

būtų gauti iš prognozių ar konsultavimo tarnybų specialistų.

Bulviniai

nematodai (Globodera rostochiensis, Globodera pallida)

47.

Žinomos dvi bulvinių cistas sudarančių nematodų rūšys, kurios maitinasi ant

bulvių šaknų, jas nusilpnina ir mažina derlių. Jos gyvena tik ant bulvių ir

pomidorų šaknų, todėl keletą metų neauginant toje dirvoje šių augalų, jų

populiacija žymiai sumažėja. Tačiau dalis cistų išlieka gyvybingos labai ilgai.

Todėl, praėjus ir keletui metų, pradėjus ten vėl auginti bulves, nematodų

populiacija vėl gali atsistatyti. Natūrali nematodų migracija dirvoje yra labai

lėta.

48.

Bulviniai nematodai daugelyje šalių yra karantininiai kenkėjai ir

fitosanitarinės taisyklės reikalauja, kad sėklinių bulvių auginimui

parenkamuose plotuose būtų atliekama dirvožemio užsikrėtimo nematodų cistomis

analizė. Teritorijose, kur randamos nematodų cistos, fitosanitarinės tarnybos

atlieka detalius ūkio laukų tyrimus ir nustato griežtus apribojimus, kuriuose

laukuose galima bulves auginti. Diskutuojama, ar tokie apribojimai yra GAAP

auginant maistines bulves.

Pagrindiniai

apsaugos principai

49.

Bulvinių nematodų kontrolės strategijos, auginant maistines bulves, yra

griežtai reglamentuotos daugelyje šalių (tas pat yra ir sėklinėms bulvėms, tik

čia žymiai griežtesni reikalavimai). Pagrindinis tikslas yra sustabdyti cistų

plitimą į naujus laukus ir mažinti užsikrėtimo laipsnį jau užkrėstuose

laukuose. Bulvės neturi platinti užkrato. Jas būtina auginti sėjomainoje su ne

mažiau kaip 3 metų pertrauka. Rekomenduojamas ankstyvas derliaus ėmimas,

kol cistos dar nesubrendusios. Laukai, kur bus auginamos bulvės, turi būti iš

anksto ištiriami ir nustatoma, ar nematodų populiacija lauke sumažėjo žemiau žalingumo

ribos ir koks nematodų patotipas išlikęs lauke. Žinant patotipą, galima

auginimui parinkti atsparias veisles. Naudoti tokią strategiją yra GAAP,

nesvarbu, ar ji oficialiai pripažinta ar ne.

50.

Daugelyje teritorijų užsikrėtimas Globodera spp. nėra didelis.

Todėl tokiose teritorijose naudoti nematocidus nebūtų GAAP. Teritorijose, kur

intensyviai auginama daug bulvių, tokie apribojimai nėra priimtini ekonomiškai

ir nematocidai yra naudojami. Tačiau tai turi būti išimtys. sistemingai naudoti

nematocidus nėra GAAP. Jų naudojimas turi būti oficialiai ribojamas. Reikia

turėti omenyje, kad Globodera pallida yra sunkiau kontroliuojama rūšis. Globodera

rostochiensis pavyksta kontroliuoti auginant atsparias veisles, tačiau

neretai vėliau jos vietą užima Globodera pallida.

51.

Savaime sudygusių bulvių naikinimas pernykštėse bulvienose augančių augalų

pasėliuose yra svarbi nematodų kontrolės priemonė.

Bulvienojų

naikinimas

52.

Bulvienojų naikinimu siekiama sunaikinti augalų lapus ir stiebus tinkamu laiku,

norint:

52.1.

apsaugoti gumbus nuo bulvių maro infekcijos, esančios ant lapų ir stiebų

bulviakasio metu;

52.2.

sustabdyti gumbų vystymąsi;

52.3.

sustabdyti virusų perėjimą iš stiebų ir lapų į bulvių gumbus (svarbu sėklinėms

bulvėms);

52.4.

paspartinti gumbų odelės tvirtėjimą;

52.5.

sumažinti sandėliavimo ligų, tokių kaip P. infestans, T. cucumeris, Ervinia spp.,

plitimą iki derlius nuėmimo;

52.6.

pašalinti lapus ir stiebus, sudarant sąlygas dirvos džiūvimui ir geresniam

bulviakasio technikos darbui.

53.

Ypač svarbu sunaikinti laikymui skirtų bulvių bulvienojus.

Pagrindiniai

principai

54.

Šiuo metu dažniausiai bulvienojai naikinami nupurškiant juos cheminiais

preparatais, tačiau galimi ir mechaniniai metodai (bulvienojus nudaužant,

nupjaunant ar nutraiškant). Būtina žinoti, kad, naikinant bulvienojus

mechaniškai, yra pavojus išplatinti bakterines ar grybines ligas, ypač jei

bulvienojai būna šlapi. Tiriamos bulvienojų nudeginimo galimybės. Naudoti

mechaninius bulvienojų naikinimo būdus yra GAAP, bet jie retai naudojami vieni.

Dažniau naudojami derinant su cheminiais būdais. Jei naudojamas derinys,

pirmiau bulvienojai naikinami mechaniškai, o po keletos dienų nupurškiami

cheminiais augalų apsaugos produktais. Tokiais atvejais purkšti galima mažesne

augalų apsaugos produkto norma.

Gumbų

dygimo sulaikymas

55.

Maistinės bulvės, skirtos valgymui arba perdirbimui, dažnai turi būti ilgai

išlaikomos saugyklose ir laikymo metu pradeda dygti. Tai mažina jų svorį ir

prekinę vertę. Dygimą galima sulaikyti reguliuojant laikymo sąlygas arba

apdorojant gumbus prieš laikymą ar laikymo metu specialiais, dygimą

stabdančiais produktais – augalų augimo inhibitoriais.

Pagrindiniai

principai

56.

Bulvės turi būti laikomos žemoje temperatūroje (+2–5ºC) su natūralia

ventiliacija arba mechaniniu šaldymu, užtikrinant optimalią santykinę drėgmę.

Pažeisti mechaniškai ar ligoti gumbai turi būti pašalinti prieš užpildant

saugyklą, gumbai turi būti sausi, nežemėti. Palyginti neilgam laikymui tokių

sąlygų pakanka, kad bulvės nesudygtų. Jei bulvės bus laikomos keletą mėnesių,

GAAP bus panaudoti dygimą stabdančias medžiagas. Jei bulvės skirtos traškučių

gamybai, jos turi būti laikomos +7–12ºC temperatūroje. Šiuo atveju augimo

inhibitorių naudojimas yra būtinas. Gumbai laikymo metu apdorojami vieną ar

kelis kartus. Pirmą kartą apdorojama lapkričio–gruodžio mėnesiais, vėliau

laikas nustatomas taip, kad būtų išlaikomas karencijos laikotarpis nuo

paskutinio purškimo iki bulvių vartojimo. Dygimo sulaikymas ir gumbų apsauga

nuo puvinių gali būti pasiekti tuo pat metu. Apdorojimo būdai įvairūs –

apipurškimas, apdulkinimas, aprūkymas ar garinimas per ventiliacijos sistemas.

Apdorotuose gumbuose neturi būti augalų apsaugos produktų likučių.

Piktžolės

57.

Norint išsaugoti bulvių derlių bei jo kokybę, labai svarbu pasėlius apsaugoti

nuo piktžolių. Jos bulvių pasėliuose naikinamos mechaninėmis ir cheminėmis

priemonėmis, nors pastarosios naudojamos dažniau. Herbicidai naudojami nuo

vienamečių dviskilčių piktžolių, kurios stipriai konkuruoja su bulvėmis. Reikia

naikinti ir kitas vienametes (Galium aparine) ir daugiametes (Elytrigia

repens, Sonchus arvensis) piktžoles.

Pagrindiniai

apsaugos principai

58.

Bulvės po pasodinimo yra purenamos, vėliau leidžiama vagoms susigulėti ir

purškiama herbicidais iki sudygimo ar sudygus, kai dauguma piktžolių sudygsta.

Dauguma herbicidų yra skirti naudoti iki bulvių sudygimo. Tik nedidelis

skaičius herbicidų yra naudojami sudygusiuose pasėliuose specifinėms piktžolėms

naikinti.

59.

Vienaskiltės piktžolės naikinamos įvairiu laiku, tačiau pagrindinis purškimas

atliekamas sudygusiame pasėlyje. Cheminio metodo alternatyva yra bulvių

vagojimas ir akėjimas iki sudygimo ir po sudygimo. Mechaninės piktžolių

naikinimo priemonės derinamos su herbicidais.

IX.

RUNKELIAI

1.

Šakniavaisiams yra auginami trijų tipų runkeliai:1) cukriniai runkeliai,

sukaupiantys didelį cukraus kiekį, naudojami cukraus gamybai; 2) pašariniai

runkeliai, kurie dar priklausomai nuo cukraus ir sausųjų medžiagų kiekių yra

skiriami kaip puscukriniai ir pašariniai, yra naudojami pašarui; 3) raudonieji

burokėliai, naudojami maistui. Šis standartas yra skirtas cukrinių runkelių

GAAP, bet kenksmingųjų organizmų daroma žala yra panaši ir kitiems runkeliams,

taigi šis standartas gali būti taikomas ir kitų tipų runkeliams. Šis standartas

neapima sėklai auginamų runkelių apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų.

2.

Runkeliai yra dvimečiai augalai. Sėjama balandžio mėn. Runkelių apsaugos nuo

kenksmingųjų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės

šakniavaisių derlių. Remiantis GAAP reikalavimais, runkeliai turi būti auginami

sėjomainoje, kurioje į tą patį lauką būtų sėjami ne anksčiau kaip po

3–4 metų ir būtų užtikrinta gera pasėlio būklė. Augalai yra veikiami

daugelio kenksmingųjų organizmų, ypač pirmąsias keletą savaičių po sėjos. GAAP

reikalavimas yra užtikrinti optimalias sėklų dygimo ir augalų augimo sąlygas

šiuo laikotarpiu ir parinkti tinkamas augalų apsaugos priemones, geriausią

laiką bei jų naudojimo dažnumą, kad būtų pasiektas optimalus rezultatas.

Rekomenduojama auginti cukrinių runkelių veisles, atsparias įvairiems

kenksmingiesiems organizmams, tačiau tokių veislių pasirinkimas kol kas nėra

didelis.

3.

Runkelių sėklos beicavimas ir daigų purškimas nuo kenksmingųjų organizmų yra

viena iš GAAP runkeliams dalių. Cukrinių runkelių sėjai yra naudojama

vienadaigė dražuota sėkla, kuri sėjama fiksuotais atstumais. Labai svarbu

išsaugoti kiekvieną daigą, nes išretėjęs pasėlis dera mažiau ir patiriami

derliaus nuostoliai. Todėl ankstyva kiekvieno daigo apsauga nuo dirvos

kenksmingųjų organizmų yra ypač svarbi. Pagal modernias cukrinių runkelių

auginimo technologijas vienas iš GAAP punktų yra dirvos apdorojimas nuo dirvos

kenksmingųjų organizmų. Jeigu sėklos beicavimas gali sumažinti purškimų augalų

apsaugos produktais skaičių runkelių vegetacijos pradžioje, tai remiantis GAAP,

reikia pasirinkti sėklos beicavimą. Vėliau pasėlio purškimas gali būti

reikalingas bet kuriuo augimo tarpsniu. GAAP nurodo, kad yra geriau naudoti

augalų apsaugos produktų mišinius purškimams nuo kenksmingųjų organizmų, plintančių

tuo pat metu, jeigu tik naudojami produktai dera tarpusavyje. Ūkininkai turi

būti susipažinę su pagrindiniais kenksmingaisiais organizmais, stebėti laukus

ir mokėti naudotis signalizacijos ir prognozių sistema bei kenksmingųjų

organizmų žalingumo ribomis. Augalų apsaugos produktų normos turi atitikti

kenksmingųjų organizmų rūšis ir gausmą; jeigu planuojama purkšti kelių augalų

apsaugos produktų mišiniu, reikia atsižvelgti į jų tarpusavio sąveiką.

Paprastai naudojama 100 – 400 l/ha tirpalo. Kad būtų išvengta

nunešimo ar nepageidaujamo augalų apsaugos produkto pasiskleidimo, ypač sezono

pradžioje, reikia naudoti purkštuvų apsaugas bei purkštuvus, kurių visi

purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais. Turėtų būti naudojami ir

purkštuvai, kuriais herbicidai įterpiami į eilutes, kombinuojant jų naudojimą

su mechaniniu piktžolių naikinimu.

4.

Yra pavojus, kad kai kuriems augalų apsaugos produktams, naudojamiems

runkeliuose, gali atsirasti kenksmingųjų organizmų atsparumas. GAAP

reikalavimas yra nenaudoti tokių produktų, kuriems nustatytas atsparumas, be

to, reikia vengti naudoti pakartotinai purškimui tokius produktus, kurių

veikliosios medžiagos įėjo į beicų sudėtį arba buvo panaudotos dirvai apdoroti.

Pirmumo eile reikia rinktis produktus, kurie savo sudėtyje turi skirtingo

poveikio veikliąsias medžiagas. Apsaugos produktų toksiškumas bitėms yra

mažareikšmis runkelių laukuose, tačiau turi būti atkreiptas dėmesys į natūralių

kenksmingųjų organizmų priešų – entomofagų ar pan. populiacijos išsaugojimą,

kadangi jie vaidina svarbų vaidmenį vėliau vegetacijos metu ir taip pat kitais

metais.

5.

Lietuvoje svarbiausi runkelių kenksmingieji organizmai, nuo kurių naudojami

augalų apsaugos produktai, yra šie:

5.1.

lapų rudmargė (Cercospora beticola);

5.2. lapų

baltuliai (Ramularia betae);

5.3.

miltligė (Erysiphe betae);

5.4.

rūdys (Uromyces beticola);

5.5.

netikroji miltligė (Peronospora farinosa f sp. betae);

5.6.

diegavirtė (Phoma betae, Pythium ultimum ir kt.);

5.7.

rizomanija (runkelių gyslų nekrotinio pageltimo virusas, BNYVV);

5.8.

runkelių gelta (runkelių geltos virusas, BYV, runkelių silpnosios geltligės

virusas BMYV);

5.9.

amarai (Aphis fabae, Myzus persicae);

5.10.

runkelinės musės (Pegomya betae);

5.11.

runkelinės spragės (Chaetocnema concinna);

5.12.

sprakšiai, grambuoliai (Agriotes spp., Melolontha spp.)

5.13.

maitvabaliai (Aclypea undata, A. opaca);

5.14.

runkeliniai slaptaėdžiai (Atomaria linearis);

5.15.

nematodai (Heterodera schachtii);

5.16.

piktžolės.

Lapų

rudmargė (Cercospora beticola)

6. Ant

runkelių lapų abiejose pusėse susidaro nedidelės (3–5 mm skersmens)

dėmelės, kurių centrai esti nuo gelsvai rusvos iki pelenų pilkumo, o

kraštai – nuo tamsiai rudos iki purpurinės raudonos spalvos. Nekrotinėse

dėmelėse matyti smulkūs, juodi taškeliai – sporų telkiniai. Drėgnu ir

šiltu oru dėmelių paviršiuje susidaro melsvai pilkas apnašas, dėmelės įgauna

plieno pilkumo atspalvį. Pradžioje liga pasirodo atskirose lauko vietose, po to

greitai išplinta visame lauke. Drėgnais ir šiltais metais (temperatūra dieną

25–30° C, naktį – per 16°C) ši liga padaro daug žalos. Stipriau pažeisti

lapai vysta, džiūsta, gula ant žemės, bet paprastai išlieka prisegti prie

augalo kerpės. Rudmargė pirmiausia pažeidžia senus runkelių lapus, vėliau

išplinta ir ant jaunesnių, gali pažeisti ir lapkočius. Stipriai pažeisti

augalai leidžia naujus lapus. Sumažėja rudmargės pažeistų augalų cukringumas,

šakniavaisiai blogai laikosi kaupuose. Rudmargės konidijas platina vėjas,

vanduo ir kenkėjai. Grybas žiemoja dirvoje su lapų liekanomis – tai ir yra

pagrindinis pradinės infekcijos šaltinis.

Pagrindiniai

apsaugos principai

7.

Giliai užarus ligotus runkelių lapus, sumažėja lapų rudmargės išplitimo rizika.

Cukrinių runkelių veislių atsparumas rudmargei skiriasi, todėl reiktų auginti

atsparias šiai ligai veisles. Tačiau kai kurios veislės, atsparios rizomanijai,

yra labai jautrios lapų rudmargei. Rudmargės plitimą skatina runkelių auginimo

technologijos pažeidimai, runkelių auginimas plotuose, gretimuose pernykščiams

plotams, runkelių atsėliavimas. Cukrinius runkelius į tą patį lauką galima sėti

ne anksčiau kaip po 3 metų. Reikia nuolat sekti pasėlių būklę. Įprastai

rudmargė pasirodo liepos mėn. antroje pusėje. Jei meteorologinės sąlygos yra

palankios rudmargei plisti ir lauke pasirodo pirmieji ligos simptomai, reikia

purkšti fungicidais. Efektyvesnis yra purškimas fungicidais ligos plitimo

pradžioje, nei rudmargei stipriai išplitus. Jeigu liga reiškiasi anksti ir

sąlygos plisti yra palankios, gali būti reikalingas pakartotinis purškimas.

Lapų

baltuliai (Ramularia betae)

8.

Ant senesnių ir vidutinio amžiaus runkelių lapų susidaro rudai žalsvos,

2–10 mm skersmens, apvalios arba netaisyklingos formos dėmės. Dėmelių

centruose drėgnu oru iš grybo sporų masės susidaro maži, balti taškeliai arba

dėmelių paviršiuje – pilkšvai baltas apnašas (skirtingai nei rudmargės

atveju). Dėmių pakraščiuose dažnai būna tamsiai rudas ar rausvai rudas apvadas.

Ligos epidemijos metu dėmės susilieja, jos susidaro ir ant lapkočių ir

galiausiai tokie lapai sunyksta. Liga gali būti labai žalinga, jei anksti

(rugpjūčio pradžioje ar viduryje) išplinta cukrinių runkelių pasėliuose ir

augalai anksti netenka lapų. Žiemoja grybas dirvoje su lapų liekanomis. Ligai

plisti reikalinga šiluma ir drėgmė, tačiau baltuliai geriau vystosi vėsesniu

oru nei rudmargė – optimali temperatūra yra 17° C, santykinė oro drėgmė didesnė nei 95 %. Ligai

smarkiai išplitus, apie 10–15 % sumažėja runkelių šakniavaisių derlius ir apie

1 % – šakniavaisių cukringumas.

Pagrindiniai

apsaugos principai

9.

Giliai užarus runkelių lapus, sumažėja lapų baltulių infekcijos rizika. Ligai

plisti palankios sąlygos susidaro dėl cukrinių runkelių auginimo technologijos

pažeidimų, ypač sėjomainos nesilaikymo. Reikia nuolat sekti pasėlių būklę.

Purškimas fungicidais turi būti atliekamas tik pastebėjus pasėlyje pirmuosius

ligos simptomus. Dažniausiai baltuliai ir rudmargė plinta kartu, o dėl simptomų

panašumo šias ligas atskirti yra gana sunku. Vienas purškimas fungicidais po

pirmųjų simptomų pasirodymo nuo šių lapų dėmėtligių pasiteisina kasmet.

Miltligė

(Erysiphe graminis)

10.

Ant runkelių lapų susidaro baltas grybienos valktis ir miltuotas apnašas –

oru plintančios konidijos. Miltligės apnikti lapai iš pradžių išlieka žali,

vėliau pagelsta ir sunyksta. Ant miltuoto apnašo susidaro iš pradžių geltoni,

po to rudi ir pagaliau juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai kleistoteciai.

Liga iš pradžių pažeidžia pavienius augalus, vėliau išplinta visame cukrinių

runkelių lauke. Miltligė sumažina augalų fotosintezę, dėl ko augalai greičiau

sensta ir derlius užauga menkesnis. Miltligei plisti palankūs drėgni ir šilti

orai, ji ypač žalinga išplitusi anksti, o pasireiškusi vegetacijos pabaigoje

daug žalos nebepadaro.

Pagrindiniai

apsaugos principai

11.

Nuo miltligės fungicidai turėtų būti naudojami tuoj pat pastebėjus ligos

simptomus. Ligai pasireiškus anksti, gali būti reikalingi du purškimai.

Praktikoje dažnai miltligė pradeda reikštis kartu su rudmarge ar baltuliais,

tokiu atveju purškimas fungicidais atliekamas nuo viso ligų komplekso, tačiau

šiuo atveju efektyvūs tik triazolų grupės fungicidai.

Rūdys (Uromyces

beticola)

12.

Ant lapų susidaro rudai oranžinės dėmės ir rūdėtos uredosporų pustulos dėmių

centre. Daugeliu atvejų rūdys nepadaro daug žalos, nors pasėliuose aptinkamos

gana dažnai. Palankios sąlygos susidaro, kai oro temperatūra yra apie 18° C,

todėl labiau išplinta rudenį, vegetacijos pabaigoje. Tais atvejais, kai rūdys

smarkiai pažeidžia runkelių lapus, šakniavaisių derliaus nuostoliai gali siekti

15 %, o cukringumas sumažėti apie 1 %.

Pagrindiniai apsaugos principai

13.

Fungicidus reiktų naudoti kai tik pasirodo pirmi ligos simptomai ant runkelių

lapų. Paprastai pakanka vieno purškimo. Jeigu yra registruoti tinkami augalų

apsaugos produktai, reiktų apsaugą nuo rūdžių derinti su purškimais nuo Cercospora

beticola, Erysiphe betae ir Ramularia betae.

Netikroji

miltligė (Peronospora farinosa f sp. betae)

14.

Viršutinėje lapų pusėje susidaro didelės žalsvos dėmės, apatinėje pusėje –

ligai būdingas pilkšvai violetinis apnašas. Pažeisti daigai ar jauni augalai

gali žūti, vėlesniuose tarpsniuose liga mažiau žalinga, tačiau pažeisti lapai

raukšlėjasi, sustorėja, darosi trapūs, galiausiai nudžiūsta. Liga nėra labai

paplitusi, gali būti žalinga tik atskirais metais. Grybas išsilaiko dirvoje oosporomis.

Pagrindiniai

apsaugos principai

15.

Tinkama sėjomaina gali sumažinti netikrosios miltligės išplitimo riziką. Kol

pažeisti pavieniai augalai, geriausia juos pašalinti iš lauko. Pažeisti

cukrinių runkelių augalai dažniausiai atsistato, išaugina naujus lapus ir

naudoti fungicidus nuo netikrosios miltligės retai kada prireikia.

Diegavirtė

(Pleospora bjoerlingii, Pythium ultimum, Aphanomyces spp. ir

kt.)

16.

Runkelių daigų ir jaunų augalų šaknelės suplonėja, pajuoduoja, daigai džiūsta

ir sunyksta, pasėliai išretėja. Liga pasireiškia vos sėklai pradėjus dygti

(supūva sėklos), ant labai jaunų daigų, taip pat gali pažeisti 2–4 lapų

augalus. Kai kurie augalai, pažeisti vėlesniais tarpsniais, gali išgyventi,

tačiau auga silpniau nei sveiki. Iš visų daigų juodšaknės sukėlėjų tik grybas Phoma

betae plinta su runkelių sėkla, kiti grybai dauginasi dirvoje, ir dirva yra

runkelių daigų infekcijos šaltinis. Runkelių daigus gali pažeisti keli

patogenai vienu metu arba vienas paskui kitą, todėl labai sunku nustatyti, koks

grybas yra pirmasis infekcijos šaltinis. Diegavirtei plisti palankios sąlygos:

po sėjos dirvos paviršiuje susidariusi pluta, vėsus oras, drėgmės perteklius,

blogas drenažas ir dirvos aeracija. Tačiau Aphanomyces grybai žalingesni

šiltoje ir drėgnoje dirvoje, tad labiau pažeidžia vėliau sėtus runkelius.

Rūgštesnės reakcijos dirvose labiau kenkia Pythium ir Aphanomyces grybai.

Diegavirtei palankios sąlygos susidaro ir dėl cukrinių runkelių auginimo

technologijos (ypač augalų rotacijos) pažeidimų. Sėklos beicavimas

fungicidiniais beicais – efektyvi priemonė nuo daigų juodšaknės.

Pagrindiniai

apsaugos principai

17.

Gera sėjomaina neleidžia dirvoje susikaupti pavojingam dirvos patogenų kiekiui.

Reiktų vengti labai ankstyvos sėjos į sunkias dirvas ir vėlyvos sėjos į šiltas

dirvas. Dirvos plutą po sėjos, jei tik tai įmanoma, reikia suardyti. Sėjai

reikia naudoti tik gero gyvybingumo sėklą.

Rizomanija

(runkelių gyslų nekrotinio pageltimo virusas, BNYVV)

18.

Pažeistų runkelių lapai gelsta, lapų gyslos išryškėja. Lapkočiai pailgėja,

lapai susiaurėja, šaknys išsigimsta, susmulkėja, išsikraipo, tampa kuokštiškos,

su gausybe smulkių plaukelių. Galiausiai šakniaplaukiai sunyksta, dėl šios

priežasties sutrinka maisto medžiagų transportavimas, šaknys lieka susmulkėjusios,

neišsivysčiusios. Šakniavaisių derlingumas ir cukringumas sumažėja. Viruso

pernešėjas yra dirvos grybas Polymyxa betae.

Pagrindiniai

apsaugos principai

19.

Jokių apsaugos priemonių nuo rizomanijos nėra, todėl reikia taikyti prevencines

priemones, kad į lauką infekcija nepatektų. Jeigu kuriame lauke rizomanija

pradėjo plisti, reikia taikyti priemones ir stengtis, kad liga neprogresuotų.

Pagrindinės rizomanijos prevencijos priemonės: kruopščiai nuvalyti žemės ūkio

techniką ir padargus, išvažiuojant iš lauko, kuriame jau nustatyti rizomanijos

židiniai; nenaudoti rizomanija užkrėsto mėšlo ir dirvos. Rizomanija užkrėstame

runkelių lauke šakniavaisių derlius turėtų būti imamas tik sausu oru, kad kuo

mažiau užkrėstos dirvos liktų prilipę prie šakniavaisių ir transportavimo metu

kuo mažiau ligos užkrato pasklistų į aplinką. Laukas runkeliams turėtų būti

gerai drenuotas, geros dirvos struktūros. Rekomenduojama ankstyva runkelių

sėja. Jeigu yra žinoma, kad dirva infekuota, rekomenduojama tokiame lauke

auginti rizomanijai tolerantiškas ar dalinai atsparias runkelių veisles. Dirvos

dezinfekavimas, siekiant kontroliuoti vien rizomaniją, nėra laikomas GAAP.

Runkelių

gelta (runkelių geltos virusas, BYV, runkelių silpnosios geltligės virusas

BMYV)

20.

Runkelių geltą sukelia du virusai, juos į runkelių lauką perneša kelių rūšių

žalieji amarai, svarbiausia iš jų yra Myzus persicae. Pačiame runkelių

lauke virusus platina pupiniai amarai Aphis fabae. Pažeistų augalų lapai

pagelsta, susisuka, augalai skursta. Lauke liga gali pasireikšti atskirais

lopais ar apimti visą lauką. Dėl runkelių geltos šakniavaisių derliaus

nuostoliai gali siekti 20–30 %, o cukringumas sumažėti 2 %.

Pagrindiniai

apsaugos principai

21.

Svarbu saugoti runkelių pasėlį nuo viruso pernešėjų – amarų. Ligos židinius

lauke reikia sunaikinti, ligotus augalus pašalinti iš lauko. Paprastai sėklos

yra beicuojamos insekticidiniais beicais bei rekomenduojama insekticidus

įterpti į eilutes sėjos metu, nes toks augalų apsaugos produktų naudojimas

amarų prevencijai atitinka GAAP rekomendacijas. Tačiau vien šių priemonių gali

nepakakti, būtina stebėti žaliųjų amarų migraciją į runkelių lauką ir,

prireikus, nupurkšti efektyviais insekticidais. Pagrindinės rekomendacijos būtų

tokios:

naikinti

pastebėtus runkelių geltos židinius lauke;

sunaudoti

pašarinius runkelius dar prieš pasirodant runkelių daigams lauke;

naudoti

insekticidiniais beicais beicuotą runkelių sėklą, įterpti insekticidus sėjos

metu į eilutes;

sudaryti

optimalias sąlygas runkeliams tolygiai sudygti ir augti, kad kuo greičiau

augalai uždengtų tarpueilius, nes amarai labiau mėgsta atviras lauko vietas,

išretėjusias lauko vietas, netolygius pasėlius;

naudoti

insekticidus, jei lauke pasirodė žalieji (persikiniai) amarai.

Amarai

(Aphis fabae, Myzus persicae)

22. Aphis

fabae – tai smulkūs, iki 2 mm ilgio, tamsiai rudos ar juodos

spalvos vabzdeliai. Gyvena didelėmis kolonijomis apatinėje lapų pusėje. Minta

čiulpdami augalo sultis. Labiau mėgsta įsikurti ant jaunesnių runkelių lapų.

Amarai mėgsta vešliai augančius augalus. Pažeistų lapų kraštai užlinksta žemyn

ir saugo amarus nuo nepalankių sąlygų, todėl runkelių pasėliuose amarai nėra

labai jautrūs nei temperatūros svyravimams, nei vidutinio smarkumo lietui.

Esant pakankamai šilumos ir drėgmės, amarai sugeba labai sparčiai daugintis,

savo kūnais ištisai padengdami lapų paviršių.

Myzus

persicae – persikiniai (žalieji)

amarai yra sparnuoti ir besparniai. Sparnuotieji turi skaidrius sparnus ir

būtent ši forma gali pernešti virusines ligas į runkelių pasėlius. Besparniai

yra žalios spalvos, 2 mm ilgio. Labiau išplinta sausais, šiltais metais.

Pažeidimai panašūs, kaip ir Aphis fabae.

Amarų

užpulti augalai išaugina iki 45 % mažesnį šakniavaisių derlių. Žalingi amarai

ir tuo, kad platina runkelių virusines ligas.

Pagrindiniai

apsaugos principai

23.

Amarų tiesioginė žala atskirais metais nėra vienoda. Ankstyvas runkelių

purškimas nuo amarų yra naudojamas pagrindinai kaip nuo virusinių ligų

platintojų pasėlyje. Vėliau purškimas yra reikalingas, kai amarai pasiekia

žalingumo ribą – kai didesnės nei 30-ties amarų kolonijos randamos ant 50

% augalų. Tačiau insekticidų naudojimas vėliau, augalams užskleidus

tarpueilius, gali būti menkai efektyvus. Amarams išplitus labai stipriai,

geriau būtų naudoti kontaktinio ir sisteminio poveikio insekticidą.

Runkelinės

musės (Pegomya betae)

24.

Runkelinių musių lervos kenkia balandinių šeimos augalams – runkeliams,

burokėliams, špinatams. Pavasarį iš lėliukių išsiritusios musės perskrenda į

runkelių laukus tuoj po jų sudygimo ir apatinėje lapelių pusėje deda baltus

apie 1 mm ilgio kiaušinėlius. Kiaušinėlių dėjimui palankūs šilti, sausi,

nevėjuoti orai. Juos deda ne krūvelėmis, o pakrikai visame lapų plote.

Išsiritusios lervos įsigraužia į lapo vidų ir maitinasi parenchima,

nepažeisdamos epidermio. Pažeistame lape matyti persišviečiantys lervų judėjimo

takeliai – minos. Suaugusios lervos išlenda iš lapo ir, nusileidusios

dirvon, virsta lėliukėmis. Per metus Lietuvoje išsivysto dvi, o šiltą vasarą

net trys runkelinių musių generacijos. Žalingiausia yra pirmoji generacija,

kuri pažeidžia jaunus runkelių daigus. Suaugusios musės būna iki 9 mm

ilgio, iki 2 mm pločio, pilkos ar rusvos spalvos. Išvaizda jos panašios į

kambarines muses, tik jų kūno forma lieknesnė ir spalva šviesesnė. Musių lervos –

bekojės, gelsvai baltos, iki 8 mm ilgio. Lervų kūno vienas galas

smailėjantis, kitas – platėjantis, užsibaigiantis išaugėlėmis. Musės

gausiau išplinta atsėliuojamuose laukuose. Runkelinių musių peržiemojimui

palanku, kai lieka rudenį nesuartos runkelienos ir musių lėliukės ramiai

žiemoja viršutiniame dirvos sluoksnyje. Jei runkelienų arimo metu lėliukės

patenka į 20–25 cm gylį, dauguma jų žūsta.

Pagrindiniai

apsaugos principai

25.

Ekonomiškai musės yra žalingos tik mažiems augalams. Cheminė apsauga yra

reikalinga tik iki 6 lapelio tarpsnio. Jeigu sėkloms beicuoti buvo naudoti

sisteminiai insekticidiniai beicai, tokiuose pasėliuose musės žalos gali

padaryti tik išskirtiniais ypatingos jų gausos metais. Jeigu dviejų lapų

tarpsnyje ant augalo randama 4 musių kiaušinėliai ar lervos arba

6 vnt. – keturių lapų tarpsnyje, purškimas insekticidais yra

reikalingas. Pakanka nupurkšti vieną kartą.

Runkelinės

spragės (Chaetocnema concinna)

26.

Spragės runkeliams išgraužia lapus. Labai daug žalos padaro sausą pavasarį,

ypač jei ilgiau užsitęsia runkelių dygimas. Jos kenksmingos runkeliams nuo

dygimo pradžios iki 4–5 lapelių tarpsnio. Tai maži, iki 2–3 mm ilgio,

juodi, blizgantys, šokinėjantys vabaliukai. Pradžioje spragės užpuola lauko

pakraščius, vėliau išplinta visame lauke. Spragės žalingos sausu ir šiltu oru.

Pagrindiniai

apsaugos principai

27.

Spragės gali sunaikinti visą pasėlį. Jeigu sėklų beicavimui buvo naudoti

insekticidiniai beicai, tokiuose pasėliuose spragės žalos gali padaryti tik

išskirtiniais ypatingos jų gausos metais. Reikalinga nuolatinė dygstančio

pasėlio ir jaunų augalų apžiūra. Esant pavojui, kad spragės bus žalingos

pasėliui, reikia purkšti insekticidais. Paprastai užtenka vieno purškimo.

Sprakšiai,

grambuoliai (Agriotes spp., Melolontha spp.)

28.

Sprakšių ir grambuolių lervos pažeidžia runkelių šaknis. Ypač kenksmingi

sprakšiai runkelių daigams ir mažiems augalams, nes lervos juos tiesiog

sunaikina nugrauždamos šaknelę. Sprakšėtoje dirvoje galimi dideli šakniavaisių

derliaus nuostoliai dėl pasėlio išretėjimo. Grambuolių lervos pažeidžia šaknis.

Šių kenkėjų lervos 3–4 metus gyvena, auga ir vystosi dirvoje, misdamos

pradžioje augalų liekanomis, o vėliau – augančių augalų požeminėmis

dalimis.

Pagrindiniai

apsaugos principai

29.

Dirvoje gyvenančių kenkėjų paprastai daug prisiveisia nedirbamose žemėse –

daugiametėse žolėse arba dirvonuose. Reikėtų vengti runkelius auginti išarus

tokius plotus. Prieš runkelių sėją reikėtų patikrinti dirvų užsikrėtimo

sprakšių ir grambuolių lervomis lygį. Jei lervų skaičius yra 2 vnt./m² ir

daugiau, sėti runkelius į tokias dirvas yra rizikinga. Sprakšių ir grambuolių

lervų kiekį dirvoje galima sumažinti žemę intensyviai dirbant, taip pat ir

cheminėmis priemonėmis, išberiant insekticidus su sėkla į eilutes, bet kol kas

šalyje tokie insekticidai nėra registruoti. Nuo sąlyginai mažo dirvos

užterštumo lervomis efektyviai apsaugo sėklos beicavimas insekticidiniais

beicais.

Maitvabaliai

(Aclypea undata, A. opata)

30.

Maitvabaliai apgraužia lapų pakraščius, išgraužia skylutes lapo viduryje arba

sugraužia lapus, palikdami tik pagrindines lapų gyslas. Smarkiai pažeisti

runkelių daigai gali visiškai sunykti. Suaugęs blizgantis maitvabalis yra iki

12 mm ilgio, iki 6 mm pločio, plokščias, pilkai rudos spalvos.

Matinis maitvabalis truputį didesnis, jo kūno ilgis siekia 15 mm,

plotis – 7 mm. Kūnas juodos matinės spalvos, padengtas trumpais,

geltonai rudos spalvos plaukeliais. Patelės kiaušinėlius deda greta runkelių

daigų. Viena patelė sudeda 100–120 kiaušinėlių, po savaitės išsirita lervos.

Jos, kaip ir suaugėliai, minta runkelių lapais, bet gali pažeisti ir šakneles.

Patelių kiaušinėlių dėjimas gali užsitęsti apie mėnesį, todėl vienu metu

runkelių lauke galima rasti įvairių vystymosi tarpsnių maitvabalių. Abiejų

vabalų rūšių lervos panašios, jų kūno ilgis siekia iki 15 mm. Kūnas ovalo

formos, į galą smailėjantis, apaugęs trumpais plaukeliais. Žiemoja suaugę

maitvabaliai nedirbamuose plotuose, po augalų liekanomis. Maitvabalių

žiemojimui palanku, jei netoli runkelių plotų plyti apleisti, nedirbami laukai.

Meteorologinėms sąlygoms šie kenkėjai nėra labai jautrūs.

Pagrindiniai

apsaugos principai

31.

Runkeliams maitvabalių žala būna mažesnė, kai jie pasėjami į gerai paruoštą

dirvą, greitai sudygsta ir sparčiai auga. Naudoti insekticidus vien tik nuo šių

kenkėjų runkeliuose retai kada būna verta, o purškiant pasėlį nuo spragių ar

runkelinių musių, runkeliai būna apsaugoti ir nuo maitvabalių. Manoma, kad

esant pasėlyje bent 10 % maitvabalių apgraužtų augalų, atsižvelgus į ilgą jų

kenkimo laikotarpį, runkelius būtų naudinga purkšti insekticidais ir vien tik

nuo maitvabalių.

Runkeliniai

slaptaėdžiai (Atomaria linearis)

32.

Slaptaėdžiai vabalai yra vos 2 mm ilgio, rudos spalvos. Drėgnu oru kenkia

runkelių daigams – dirvoje, netoli paviršiaus, graužia stiebą ir daigų šaknis,

padarydami juose mažas apvalias skylutes, duobutes. Ypač žalingas augalams

1–2 lapų tarpsnyje. Kenkėjas žiemoja dirvoje ant po derliaus nuėmimo

likusių lapų ar šakniavaisių liekanų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

33.

Pavasarį, sušilus orams, kenkėjai pradeda migruoti į runkelių laukus, todėl

runkelių auginimas atokiau nuo pernykščių plotų yra svarbi runkelinių

slaptaėdžių prevencinė priemonė. Sėklos beicavimas insekticidiniais beicais yra

svarbi apsaugos nuo šio kenkėjo priemonė, kadangi apsaugo daigus ir jaunus

augalus nuo šių kenkėjų pažeidimų. Jeigu reikia, insekticidai sudygusiuose

pasėliuose gali būti panaudoti taip pat.

Runkeliniai

nematodai (Heterodera schachtii)

34.

Tai labai smulkios, iki 1 mm ilgio, plika akimi nematomos kirmėlaitės.

Patinėliai ir lervos – kirmėliškos išvaizdos, patelės – pūslelės

formos, geltonos ar rusvos spalvos. Apvaisinta patelė prisitvirtina prie augalo

šaknies ir čiulpia sultis. Runkeliniai nematodai kenkia cukriniams ir

pašariniams runkeliams, burokėliams, kopūstams, ropėms ir kitiems balandinių ir

kryžmažiedžių šeimos augalams. Pažeisti augalai skursta, jų lapai būna gelsvai

žali, smulkūs, suglebę, vysta, ypač tai išryškėja šiltomis dienomis ar

popietinėmis valandomis. Šakniavaisiai užauga maži, deformuoti, gausiai apaugę

smulkiomis šaknelėmis, atrodo lyg „barzdoti“. Ant smulkių šaknelių galima rasti

panašių į smėlio trupinėlius, tik lengvai sutraiškomų pūslelių. Drėgnas

pavasaris ir sausa vasara yra palankūs nematodams daugintis ir kenkti. Nematodų

cistos gali išgyventi lauke keletą metų ir be augalo šeimininko. Pažeisti

augalai užaugina smulkius šakniavaisius.

Pagrindiniai

apsaugos principai

35.

Auginant runkelius ar kitus Heterodera schachtii augalus šeimininkus

tame pačiame lauke ne dažniau kaip kas 5 metai, galima pasiekti, kad

nematodų gausumas neviršytų žalingumo ribos, tačiau praktikoje tai sunkiai

įgyvendinama. Rekomenduojama reguliariai stebėti nematodų gyvybingų cistų

gausumą dirvoje, auginti atsparias nematodams veisles (jei tokių yra), nes tai

atitinka GAAP. Ankstyva runkelių sėja leidžia augalams suformuoti stiprią šaknų

sistemą dar prieš nematodų lervoms paliekant cistas (14° C). Dirvos apdorojimas

nematocidais nėra laikoma GAAP.

Piktžolės

36.

Vienamečių ir daugiamečių piktžolių naikinimas yra vienas iš pirmaeilių

uždavinių auginant cukrinius runkelius. Tačiau, naudojant herbicidus cukrinių

runkelių pasėliuose, yra svarbu ekonominis efektas ir žala runkeliams. Todėl

praktikoje pasitaiko, kad piktžolės runkeliuose naikinamos ir cheminėmis, ir

mechaninėmis priemonėmis.

Pagrindiniai

apsaugos principai

37.

Mažinant piktžolių populiaciją runkeliuose, būtina piktžoles naikinti runkelių

priešsėlių pasėliuose. Jeigu runkelių priešsėlis yra javai, tai prieš ar po jų

derliaus nuėmimo yra purškiama glifosatais, ariama. Naudotini ir kiti dirvų

ruošimo metodai. Pavasarį dirvos dirbimo būdas pasirenkamas priklausomai nuo

dirvožemio tipo ir arimo laiko. Svarbu, kad būtų kokybiškai įterptos

priešsėlinių augalų liekanos, sunaikintos piktžolės ir paruoštas optimalus

sėklos guolis. Cukriniai runkeliai auginami plačiais tarpueiliais, todėl

sudygusiuose runkeliuose piktžoles naikinti galima mechaninėmis

priemonėmis – tarpueilių purentuvais. Nors ir yra naudojamos profilaktinės

priemonės, runkelius reikia kelis kartus purkšti herbicidais. Plečiasi mažų

herbicidų normų naudojimas.

Galimi

purškimo metodai: 1) ištisinis purškimas, 2) juostinis purškimas, 3) atrankinis

purškimas.

Runkelių

pasėliai purškiami herbicidais prieš ir po sėjos bei jiems sudygus. Sudygusių

runkelių purškimų skaičius priklauso nuo reikalingumo, t. y. piktžolių

dygimo. Purškimų prieš ir po sėjos (iki sudygimo) mažėja. Dažniausiai runkeliai

purškiami po sudygimo. Kokybę lemia tinkamai parinktas purškimo laikas. Kuo

mažesnės piktžolės, tuo geriau jos yra sunaikinamos, naudojant leistinai mažas

brangių herbicidų normas ir nepažeidžiant runkelių.

X.

RAPSAI

1.

Lietuvoje yra auginami vasariniai ir žieminiai rapsai. Vasarinių rapsų sėjama

daugiau, žieminių – mažiau, nes žiemos sąlygos ne visada palankios rapsų

peržiemojimui.

2.

Pagrindinis GAAP principas rapsams yra – išvengti kenksmingųjų organizmų

daromos žalos. Rapsai turi būti auginami tinkamoje sėjomainoje. Negalima

vasarinių rapsų auginti šalia ar netoli žieminių rapsų, nes padidėja

kenksmingųjų organizmų pagausėjimo rizika vasarinių rapsų pasėliuose. Taip pat

rapsai auginami ir kaip tarpiniai augalai javų sėjomainose. Yra svarbu rapsų

tokiose sėjomainose neauginti per dažnai, kad kenksmingųjų organizmų lygis

nepasiektų tokio potencialo, kad ekonomiškai toliau nebeapsimokėtų auginti

rapsus.

3.

Sėklos beicavimui augalų apsaugos produktais yra teikiama pirmenybė prieš rapsų

pasėlių purškimą visais atvejais, kai tik tai įmanoma atlikti. Tai yra vienas

iš GAAP reikalavimų. Augalų apsaugos produktai rapsų pasėlių purškimui turi

būti naudojami atsižvelgiant į kenksmingųjų organizmų išplitimo žalingumo ribą

bei auginimo technologijos ypatumus. Rapsų pasėlių purškimas augalams žydint

gali mechaniškai pažeisti pasėlį, todėl priimant sprendimą tuo metu naudoti

augalų apsaugos produktus, reikia į tai atkreipti dėmesį.

4.

GAAP pagrindiniai strateginiai reikalavimai rapsų auginimui yra: tinkama

sėjomaina (4–7 metai tarp rapsų), atsparių ar mažiau jautrių ligoms

veislių parinkimas, sveikos sėklos naudojimas, tinkamas sėklos guolio paruošimas

(siekiant užtikrinti greitą sėklos sudygimą), o priimant sprendimą naudoti

augalų apsaugos produktus, reikia vadovautis kenksmingųjų organizmų žalingumo

riba.

5.

Daugelis kenksmingųjų organizmų, žalingų rapsų pasėliuose, yra žalingi ir

kituose bastutiniuose augaluose, todėl atsiranda jų migracijos iš vienų pasėlių

į kitus rizika. GAAP standartas PP2/7(1) bastutinėms daržovėms taip pat gali

būti naudingas ir rapsams.

6.

Auginant Lietuvoje rapsus, pagrindinės problemos, tarp jų ir kenksmingųjų

organizmų, kai naudotini augalų apsaugos produktai, yra šios:

6.1.

baltasis (sklerotinis) puvinys (Sclerotinia sclerotiorum);

6.2.

fomozė (Leptosphaeria maculans);

6.3.

juodoji dėmėtligė (alternariozė) (Alternaria brassicae);

6.4.

verticiliozė (Verticillium longisporum);

6.5.

pilkasis puvinys (Botrytis cinerea);

6.6.

netikroji miltligė (Peronospora parasitica);

6.7.

šviesmargė (Pyrenopeziza brassicae);

6.8.

baltoji lapų dėmėtligė (Pseudocercosporella capsellae);

6.9.

miltligė (Erysiphe cruciferarum);

6.10.

diegavirtės (Pythium spp. ir Thanatephorus cucumeris);

6.11.

šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae);

6.12.

rapsiniai žiedinukai (Meligethes aeneus);

6.13.

kryžmažiedinės spragės (Phyllotreta spp.);

6.14.

rapsinės spragės (Psylliodes chrysocephala);

6.15.

ankštariniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus assimilis);

6.16.

ankštariniai gumbauodžiai (Dasineura brassicae);

6.17.

rapsiniai pjūkleliai (Athalia rosae);

6.18.

rapsiniai ir kopūstiniai stiebiniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus

napi, C. pallidactylus);

6.19.

šliužai (Agriolimax arvensis, Deroceras reticulatum);

6.20.

piktžolės;

6.21.

augimo reguliatoriai;

6.22.

desikavimas.

Baltasis

(sklerotinis) puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

7.

Augalai sklerotiniu puviniu užsikrečia žydėjimo metu, o ligos požymiai rapsuose

pasireiškia tik brendimo tarpsniu. Infekcija paprastai pradeda plisti nuo lapo

pagrindo. Ant rapsų stiebų šoninių šakų ar net ankštarų pasirodo baltos dėmės,

kurios drėgnu metu pasidengia balta vatos pavidalo grybiena. Sausu oru grybiena

pradingsta, stiebas pažeidimo vietose būna baltas. Atsižvelgiant į tai, kada

augalas užsikrėtė, dėmės dydis gali labai įvairuoti. Dėmės pakraščiai paprastai

šviesesni, vidurys darosi pilkšvas, viršutiniai stiebo audiniai atšoka, lupasi.

Pažeisti augalai bręsta anksčiau laiko. Stiebas pažeidimo vietose

tuščiaviduris, trapus, stiebo viduje susiformuoja įvairaus dydžio (2–8 mm)

juodi skleročiai – grybo vaisiakūniai, dėka kurių grybas išgyvena

nepalankiomis sąlygomis. Didžioji dalis skleročių derliaus nuėmimo metu patenka

į dirvą, maža dalis – į sėklas. S. sclerotiorum skleročiai išlieka

gyvybingi dirvoje 7–12 metų. Derliaus nuostoliai susidaro dėl to, kad

sklerotinio puvinio pažeisti augalai bręsta anksčiau nei sveikieji, sėklos

užauga smulkios. Tokių augalų ankštaros atsidaro ir sėklos išbyra dar prieš

derliaus nuėmimą.

Pagrindinis

infekcijos šaltinis – grybo skleročiai dirvoje. Esant palankioms sąlygoms,

balandžio–gegužės mėnesiais iš skleročių išauga dubenėlio pavidalo grybo

vaisiakūniai apoteciai, iš jų išplitusios askosporos užkrečia rapsų augalus.

Drėgnas oras skatina apotecių formavimąsi ir askosporų išbarstymą ilgesnį

laiką. Jeigu askosporų plitimas iš apotecių sutampa su rapsų žydėjimu, o tuo

metu vyrauja drėgni orai, tai pasėlis gali labai stipriai nukentėti nuo baltojo

puvinio. Askosporos pirmiausia užkrečia žiedlapius, kurie nužydėjus krenta

žemyn ir prilimpa ant lapų ar jų pagrindo, kur gerai laikosi drėgmė. Esant

pakankamai drėgmės ir maisto medžiagų, askosporos sudygsta ir išsivysto tipinga

sklerotinio puvinio dėmė. Rapsams žydint, kai vyrauja drėgni orai, yra

optimalus laikas panaudoti fungicidus nuo sklerotinio puvinio.

Pagrindiniai

apsaugos principai

8.

Labai svarbios yra prevencinės priemonės – pirmiausia reiktų stengtis

neužteršti dirvos grybo skleročiais, neleisti išplisti skleročiams į kitus

laukus, sėti skleročiais neužkrėstą sėklą, laikytis 4–7 metų sėjomainos

(pertrauka tarp bastutinių augalų 4–7 metai), vengti sėjomainoje ir kitų S.

sclerotiorum jautrių augalų (bulvių, pupų, žirnių, saulėgrąžų ir kt.) Sklerotinio

puvinio infekcijai labai svarbus yra pasėlio mikroklimatas, kuris priklauso nuo

tarpueilių pločio, pasėlio tankumo ir piktžolėtumo. Sėjant platesniais

tarpueiliais, mažesnę sėklos normą, sunaikinus piktžoles galima sumažinti

sklerotinio puvinio išplitimo riziką. Fungicidus reikėtų naudoti pradėjus

kristi pirmiesiems rapsų žiedlapiams, įvertinus meteorologines sąlygas,

sėjomainą, pasėlio būklę. Taip pat gali būti įtrauktas ir apotecių formavimosi

monitoringas žydėjimo metu.

Fomozė

(Leptosphaeria maculans)

9.

Grybas turi lytinę ir nelytinę stadijas. Pirmieji fomozės požymiai dažniausiai

pasirodo daigų – 6 lapelio tarpsniu ant žieminių rapsų lapų. Vėliau

fomozė pažeidžia suaugusių augalų lapus, stiebus (ypač apatinę dalį) ir

ankštaras. Ant pažeistų augalo dalių susidaro pilkos, įdubusios dėmės tamsiais

pakraščiais, ant lapų dėmės gali būti koncentriškos. Skiriamasis fomozės

požymis – dėmėse susidaro juodi taškeliai, kurie yra grybo nelytinės

stadijos vaisiakūniai – piknidžiai, o juose formuojasi nelytinės

sporos – piknosporos. Ant rapsų stiebų fomozės pažeistose vietose susidaro

sausas puvinys, stiebo audiniai lupasi, nustoja vystytis ir stiebai lūžta.

Jeigu fomozė pasireiškia ankstyvais tarpsniais, liga gali padaryti daug žalos,

nes pažeisti augalai šaknies kaklelio srityje, nutrūkus medžiagų apykaitai,

bręsta anksčiau laiko. Jei liga pasireiškia vėlyvais tarpsniais, stiebo

apatinėje dalyje susidaro tik rudos fomozės dėmės, augalai išlieka žali virš

pažeistų vietų ir tokiu atveju žala nėra didelė. Derliaus nuostoliai priklauso

nuo fomozės intensyvumo, stipriai pažeisti augalai bręsta anksčiau nei

sveikieji, sėklos užauga smulkios, be to, anksti subrendusių augalų ankštaros

atsidaro ir sėklos išbyra dar prieš derliaus nuėmimą.

Pirminis

infekcijos šaltinis yra pernykščių ligotų stiebų liekanos dirvoje, ant kurių

esant palankioms sąlygoms formuojasi lytiniai vaisiakūniai – pseudoteciai.

Iš pseudotecių pasklinda askosporos, kurios vėjo pagalba plinta dideliais

atstumais (infekcija plinta tarp laukų). Antrinė infekcija ant to paties augalo

ar greta esančių augalų plinta piknosporomis, kurios iš fomozės dėmėse

susiformavusių piknidžių su lietaus purslais pasklinda gana lokaliai. Antrinei

infekcijai palankios sąlygos susidaro, kai yra stiebinių paslėptastraublių Ceutorhynchus

napi ar C. pallidactylus pažeidimų, todėl fomozės prevencijai rapsų

pasėliuose yra svarbi šių kenkėjų kontrolė. Fomozės sukėlėjas gali plisti ir su

sėkla, tačiau tai yra mažai reikšminga.

Pagrindiniai

apsaugos principai

10.

Labai svarbios yra prevencinės priemonės – laikytis tinkamos sėjomainos,

kuo greičiau po derliaus nuėmimo užarti rapsų liekanas, suformuoti normalaus

tankio pasėlį – turėtų būti apie 30– 40 augalų m², auginti atsparias

fomozei veisles. Sėklos beicavimas gali būti naudojamas, siekiant sumažinti

pirminės infekcijos riziką. Rudenį, žieminių rapsų augalams pasiekus BBCH

31-51 tarpsnį ir fomozei pasiekus žalingumo ribą (pvz. 30–40 proc.

augalų su fomozės dėmėm ant lapų), galėtų būti panaudoti fungicidai. Ant ligotų

stiebų, padėtų lauke, galima stebėti (pro lupą) pseudotecių formavimosi

pradžią. Jeigu subrendus pseudoteciams (tuo pačiu metu pradeda iš jų byrėti

askosporos) lyja lietus, fungicidais vertėtų nupurkšti žieminius rapsus praėjus

keletui dienų.

Juodoji

dėmėtligė (alternariozė) (Alternaria brassicae)

11.

Juodoji dėmėtligė gali išplisti daigų tarpsniu ir pažeisti hipokotiles juodai

rudais dryžiais. Stipri daigų infekcija gali sukelti diegavirtę. Vėliau

įvairiuose tarpsniuose grybas gali pažeisti visas antžemines augalo dalis,

tačiau liga žalingiausia, kai išplinta ant ankštarų ir sėklų. Pirmiausia liga

išplinta ant lapų – susidaro įvairaus dydžio ir spalvos dėmės, dažniausiai

pilkos, pilkos su tamsiu apvadu arba juodos. Esant palankioms sąlygoms, dėmės

plečiasi, gali susilieti, pasidaryti netaisyklingos, kartais koncentriškai

rievėtos. Dėmių vietoje audiniai džiūsta. Ant stiebų ir ankštarų dėmės būna

juodos, iš pradžių mažos, drėgnu ir šiltu oru dėmių labai greit daugėja ir jos

didėja. Ligotos ankštaros bręsta anksčiau laiko, susproginėja, jose užauga

ligotos, smulkios, mažai daigios sėklos. Iš atsidariusių ankštarų sėklos išbyra

dar prieš derliaus nuėmimą.

Grybas

žiemoja augalų liekanose dirvoje, sėklų paviršiuje, ant įvairių piktžolių.

Plinta konidijomis.

Pirminis

infekcijos šaltinis yra pernykščių ligotų stiebų ir lapų liekanos dirvoje. Vėju

plintančiomis konidijomis grybas plinta nuo augalo ant augalo. A. brassicae

plinta ir per sėklą, bet tai praktikoje nėra labai svarbus juodosios dėmėtligės

infekcijos šaltinis. Liga išplinta drėgnu oru, ypač palanku, kai kaitaliojasi

drėgnas ir sausas periodai, šiltas oras (apie 18° C) taip pat skatina ligos

plitimą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

12.

Labai svarbios yra prevencinės priemonės – laikytis tinkamos sėjomainos,

kuo greičiau po derliaus nuėmimo užarti rapsų liekanas, vengti rapsus auginti

atribotose, uždarose, drėgnose vietose. Veislės šiek tiek skiriasi pagal

jautrumą juodajai dėmėtligei. Sėklos beicavimas gali būti naudojamas pirminės

infekcijos rizikai sumažinti. Augalų apsaugos produktų naudojimas šiltais ir

drėgnais metais gali būti reikalingas. Esant juodosios dėmėtligės išplitimo

rizikai, vienkartinis purškimas fungicidais turėtų būti naudojamas po žydėjimo,

kai pirmosios ligos dėmės pastebimos ant ankštarų. Meteorologinės sąlygos

dažniau būna palankios juodajai dėmėtligei plisti ant vasarinių rapsų ankštarų

nei ant žieminių, todėl ir fungicidų naudojimas dažniau yra reikalingas

vasarinių rapsų pasėliuose nei žieminių.

Verticiliozė

(Verticillium longisporum)

13.

Liga pažeidžia lapus, stiebus. Pagelsta pusė lapo, nuvytę lapai kabo ant

stiebo. Stiebai su išilginėmis gelsvomis juostomis, einančiomis iš viršaus

žemyn, pažeistos juostos ryškiai skiriasi nuo sveikų audinių. Vegetacijos

pabaigoje pažeistų stiebų audiniai lupasi, jie tamsiai pilkos spalvos, su

mikroskleročiais. Pažeistą augalą nesunku išrauti iš dirvos, nes šaknys

nupuvusios.

Grybas

žiemoja mikroskleročiais, kurie išlieka gyvybingi dirvoje iki 14 metų.

Grybas į augalą patenka per šakniaplaukius, pažeidžia augalo vandens indus.

Ligai plisti palankus šiltas oras (25° C ir daugiau).

Pagrindiniai

apsaugos principai

14.

Tinkama sėjomaina yra vienintelė efektyvi priemonė verticiliozės prevencijai.

Rapsai į tą patį lauką neturėtų sugrįžti dažniau nei kas 5–6 metai. Svarbu

naikinti piktžoles, vengti ligos užkrato pernešimo į kitus laukus dirvos

dirbimo ar kita technika.

Pilkasis

puvinys (Botrytis cinerea)

15.

Pilkasis puvinys plinta drėgnu oru. Ant įvairių rapsų augalų antžeminės dalies

organų: stiebų, lapų, žiedkočių, žiedų, ankštarų bei sėklų, infekcijos vietoje

atsiranda puvinio dėmės, kurių paviršius pasidengia pilka grybiena, o joje

formuojasi daug konidijų, kurios sudaro dulkantį apnašą. Pilkojo puvinio

apnikti žieminių rapsų augalai pavasarį būna su būdingu Botrytis cinerea

grybo apnašu kaklelio srityje. Tokie augalai vysta ir žūsta. Jei liga išplinta

vėlesniuose tarpsniuose, žūsta atskiros augalo dalys arba visi augalai.

Dažniausiai pilkojo puvinio infekcija prasideda nuo lapo prisegimo prie stiebo

vietos, kur prilimpa nukritę žiedlapiai, vėliau puvinys perauga į stiebą.

Galiausiai ant pilkojo puvinio pažeistų augalų liekanų formuojasi nedideli

juodi grybo skleročiai.

Ligotos

augalų liekanos dirvoje yra pagrindinis pilkojo puvinio infekcijos šaltinis. Botrytis

cinerea grybas į augalą dažniausiai patenka per šalčio ar vėlyvų šalnų,

kenkėjų bei mechaninių augalų pažeidimų vietas. Pilkojo puvinio išplitimas

labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir atskirais metais gali labai

skirtis. Lietuvoje liga paprastai masiškai neišplinta.

Pagrindiniai

apsaugos principai

16.

Auginant atsparias veisles, naudojant fungicidus pilkojo puvinio galima

išvengti. Pagrindinė pilkojo puvinio prevencinė priemonė yra normalaus tankio

žieminių rapsų pasėlio suformavimas – turėtų būti apie 30–40 augalų

m². Reikia vengti mechaninio augalų pažeidimo. Svarbu žieminius rapsus

optimaliai, ne per gausiai patręšti azoto trąšomis, o tręšimas turėtų būti

paskirstytas per du kartus ir atliktas pavasarį. Daugumoje atvejų fungicidų nuo

pilkojo puvinio naudoti nereikia. Susiklosčius ypač palankioms ligai plisti

sąlygoms ir žinant, kad bus labai didelė ligos išplitimo rizika, gali tekti

fungicidus naudoti prevenciškai. Fungicidų efektyvumas, purškiant rapsų

pasėlius nuo pilkojo puvinio jau ligai išplitus, yra labai mažas.

Netikroji

miltligė (Peronospora parasitica)

17.

Netikroji miltligė yra gana dažnai aptinkama rapsų pasėliuose, bet nėra labai

žalinga. Dažniausiai ši liga pasireiškia daigų tarpsniu, tačiau gali išplisti

ir vėliau. Ant skilčialapių viršutinės pusės pasirodo gelsvos dėmės, o

apatinėje pusėje dėmių vietos pasidengia balta grybiena. Grybienoje formuojasi

sporangės su sporangiosporomis, kuriomis grybas plinta. Stipriai pažeisti

daigai nustoja augti arba visai žūva. Ant senesnių augalų lapų požymiai panašūs –

lapų apatinėje pusėje gelsvai rudos dėmės, apribotos lapo gyslų, o apatinėje

pusėje matosi balta ar pilkšva grybiena. Ant ankštarų išsivysto netaisyklingos

rudai juodos dėmės su negausia grybiena. Intensyviai pažeisti lapai sensta ir

džiūsta. Grybas pažeistuose audiniuose formuoja oosporas, kurios išlieka

gyvybingos dirvoje ar augalų liekanose ilgą laiką (kelis mėnesius ar keletą

metų) ir yra pagrindinis netikrosios miltligės infekcijos šaltinis.

Pagrindiniai

apsaugos principai

18.

Augalų apsaugos produktus naudoti lauke nuo netikrosios miltligės retai kada

prireikia. Sėklos beicavimas gali pagelbėti, jei ligos išplitimo rizika yra

didelė. Tarpe prevencinių priemonių efektyvios yra tinkama sėjomaina, optimalus

pasėlio tankumas ir kt.

Šviesmargė

(Pyrenopeziza brassicae)

19. Pyrenopeziza

brassicae nelytinėje stadijoje vadinamas Cylindrosporium concentricum.

Šiam grybui plisti palankios sąlygos susidaro drėgną rudenį ir švelnią žiemą.

Baltos dėmės, kuriose koncentriškai išsidėstę grybo vaisiakūniai acervuliai,

susidaro ant žieminių rapsų lapų, tačiau liga gali pažeisti ir kitas antžemines

augalo dalis. Jei liga plinta intensyviai, pažeisti lapai nudžiūsta ir

infekcija plinta ant žiedinių pumpurų, jie paruduoja. Liga gali išplisti ir ant

ankštarų, jos deformuojasi, susproginėja. Ant stiebų infekcijos vietoje

atsiranda ryškiai rudos spalvos dėmės su taškuotu apvadu, kurios stiebui augant

ilgėja.

Augalai

užkrečiami rudenį, tačiau ligos pažeidimai išryškėja tik pavasarį. Pagrindinis

infekcijos šaltinis yra ligotų augalų liekanos, nuo kurių pasklidusios

konidijos užkrečia augalus. Herbicidams pažeidus rapsų lapų vaškinį sluoksnį,

šviesmargės išplitimo rizika padidėja.

Pagrindiniai

apsaugos principai

20.

Veislių jautrumas šviesmargei skiriasi, todėl rekomenduojama pasirinkti mažiau

šiai ligai jautrias veisles. Ligotos augalų liekanos turi būti užartos. Jei yra

ligos išplitimo rizika, fungicidai galėtų būti naudojami rudenį arba pavasarį

prasidėjus vegetacijai, arba žydėjimo pradžioje. Šviesmargės žalingumo riba yra

20 proc. pažeistų augalų.

Baltoji

lapų dėmėtligė (Pseudocercosporella capsellae)

21.

Ant lapų susidaro baltos ar gelsvai rudos spalvos, apskritos ar netaisyklingos

formos, 5–10 mm skersmens dėmės. Jei dėmių daug, lapai nudžiūsta. Gali

pažeisti ir ankštaras, jos bręsta anksčiau, atsidaro, sėklos išbyra.

Žiemoja

dirvoje mažais skleročiais su augalų liekanomis. Pirminis infekcijos šaltinis

yra konidijos, kurių vėliau per visą vegetaciją randama dėmėse ant lapų. Vėsūs

ir drėgni orai skatina ligos plitimą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

22.

Taikyti tinkamą sėjomainą, parinkti mažiau jautrias veisles, sudaryti

optimalias sąlygas augalams augti, didinti jų atsparumą. Jei yra didelė ligos

išplitimo rizika, pavasarį atsinaujinus vegetacijai ar žydėjimo metu galima

naudoti fungicidus.

Miltligė

(Erysiphe cruciferarum)

23.

Miltligė dažnai pasireiškia rapsų pasėliuose, tačiau ši liga nėra labai

žalinga. Ant įvairių augalo dalių atsiranda miltų pavidalo baltų dėmių, vėliau

susidaro baltos grybienos valktis. Senstant grybienai, ji patamsėja, jos

paviršiuje formuojasi grybo vaisiakūniai kleistoteciai. Grybas, sukeliantis

miltligę, gali išgyventi tiktai ant žalio audinio, todėl pažeisti augalai yra

pagrindinis infekcijos šaltinis.

Liga

plinta vėjo išnešiojamomis konidijomis. Liga labiau išplinta sausomis šiltomis

vasaromis.

Pagrindiniai

apsaugos principai

24.

Paprastai jokių apsaugos priemonių nuo miltligės naudoti nereikia.

Diegavirtės

25.

Rapsai yra jautrūs daugeliui dirvoje esančių grybų, kurie sukelia kitų augalų

diegavirtes, t. y. Pythium spp. ir Thanatephorus cucumeris

(nelytinėje stadijoje Rhizoctonia solani). Daigai gali žūti dar

nepasiekę dirvos paviršiaus, dėl ko pasėlis išretėja, arba daigai gali būti

pažeisti ir vėlesniuose tarpsniuose. Infekcijai palankios sąlygos susidaro

vėsiu oru, kai dirvoje pakankamai drėgmės. Jei sąlygos rapsų sėkloms sudygti

yra nepalankios, ligos išplitimo rizika padidėja.

Pagrindiniai

apsaugos principai

26.

Tinkama sėjomaina, dirvų drenavimas, tinkamas sėklos guolio paruošimas,

tinkamas sėjos gylis – pagrindinės diegavirtės prevencinės priemonės.

Sėklos beicavimas sumažina ligos išplitimo riziką ankstyvuose tarpsniuose.

Šaknų

gumbas (Plasmodiophora brassicae)

27.

Šaknų gumbas gali būti problema tuose laukuose, kur rapsai auginami dažnai.

Pažeistų augalų lapai vysta, ypač sausu oru. Išrovus tokį augalą, ant šaknų ar

stiebo pagrindo matomas sustorėjimas – gumbas, kuris vėliau suyra ir

išsiveržia gliti masė. Į dirvą pasklinda grybo sporos, kurios išlieka

gyvybingos daugelį metų, nepriklausomai nuo to, auginami tame lauke rapsai ar

ne. Pažeistų augalų vystymasis sulėtėja, jie blogiau dera. Liga dažniausiai

pasireiškia židiniais. Rūgščiose dirvose šaknų gumbo išplitimo rizika yra

didesnė.

Pagrindiniai

apsaugos principai

28.

Prevencinės priemonės: kalkinti rūgščias dirvas (pH 6,5 ir daugiau),

naudoti tinkamą sėjomainą, naikinti bastutines piktžoles.

Rapsiniai

žiedinukai (Meligethes aeneus)

29.

Rapsiniai žiedinukai pažeidžia rapsų butonus, lervos vystosi butonuose ir

žieduose. Pažeisti butonai nubyra, žiedai ir ankštaros nebeišsivysto. Vabalai

smulkūs, 1,5–2,0 mm ilgio, juodi, blizgantys, lervos gelsvos, su juoda

galva ir 3 poromis kojų, suaugusios esti apie 4 mm ilgio. Per metus

išsivysto viena generacija. Rapsiniai žiedinukai panašūs į sprages, tik

nešokinėja. Žalingiausi yra vabalai. Jie žiemoja dirvoje po nukritusiais

lapais, krūmais ir medžiais apaugusiuose plotuose. Palankios sąlygos kenkėjams

susidaro, kai rapsai pasėjami greta šių kenkėjų žiemojimo vietų. Žiedinukai

ypač žalingi, kai rapsų žiedpumpurių tarpsniu šilta ir saulėta –

temperatūra +15 °C ir

aukštesnė. Žemesnėje temperatūroje kenkėjai mažiau aktyvūs ir mažiau žalingi.

Pagrindiniai

apsaugos principai

30.

Rapsų pasėlius nuo stiebo augimo pradžios rekomenduojama nuolat apžiūrėti ir

nustatyti kenkėjų gausumą. Nuo rapsinių žiedinukų rapsus rekomenduojama purkšti

insekticidais, bet tik tuomet, kai šių kenkėjų skaičius pasiekia žalingumo

ribą. Žalingumo riba labai skiriasi priklausomai nuo žiedinukų invazijos į

rapsų pasėlius laiko, nuo augalų išsivystymo tarpsnio bei pasėlio būklės.

Stiebo ilgėjimo tarpsnyje (BBCH 30-39) žalingumo riba yra vidutiniškai

1–2 vabalai ant augalo, žiedpumpurių tarpsnio pradžioje (BBCH 50-53,

žiedpumpuriai laisvi, jaunų lapų aukštyje ar iškilę virš jų) –

2–3 vabalai, o šio tarpsnio pabaigoje (pagrindinio ir šoninių žiedynų

butonai išsiskirstę, bet dar neišsiskleidę) – 3–4 vabalai

vidutiniškai ant vieno patikrinto augalo. Purškimai nuo rapsinio žiedinuko turi

būti atlikti iki rapsų žydėjimo pradžios, žydinčio pasėlio purkšti negalima,

nes tai pažeidžia GAAP reikalavimus. Žiedinukų plitimo pradžioje reikėtų

apsiriboti lauko pakraščių (25–50 m pločio juostos aplink lauką)

apipurškimu. Tačiau, kur kenkėjai jau gausiau išplitę ir jų plitimas

intensyvus, turėtų būti nupurkštas visas laukas. Naudojami insekticidai ir jų

naudojimo laikas (negalima purkšti vidury dienos) turi būti saugūs bitėms.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

31.

Yra nustatytas rapsinių žiedinukų rezistentiškumas piretroidų klasės

insekticidams. Mažinant rapsinių žiedinukų atsparumo piretroidų klasės

insekticidams riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis

mokslo darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją

tinklalapyje www.irac-online.org/

Kryžmažiedinės

spragės (Phyllotreta spp.)

32.

Kryžmažiedinės spragės pradeda kenkti jau balandžio pabaigoje–gegužės

pradžioje, o ypač greit išplinta sausu ir šiltu oru. Pavojingiausios daigams

bei jauniems augalams. Daugiausiai žalingos vasariniams rapsams, bet sausu ir

šiltu oru gali būti žalingos ir žieminių rapsų daigams rugpjūčio mėn. Rapsams

kenkia šviesakojės ir lenktajuostės spragės. Vabalai 2–3,5 mm dydžio. Jie

išgraužia lapuose smulkias skylutes ir duobutes, skeletuoja lapus. Kartais

pažeidžia augimo kūgelį ir tokie daigai žūva. Žiemoja vabalai po nukritusiais

lapais, žolėje, tarp augalų liekanų, dirvos plyšeliuose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

33.

Sudaryti optimalias sąlygas rapsų sėkloms sudygti ir daigams augti. Sėklos

guolis turi būti gerai paruoštas, drėgnas ir pakankamai patręštas, kad būtų

užtikrintas vienodas sėklų dygimas ir kuo spartesnis daigų augimas.

Insekticidai nuo spragių naudojami sėkloms beicuoti arba pasėliams purkšti.

Sausu oru insekticidus reikia purkšti, pastebėjus pirmuosius spragių pažeidimus.

Dažniausiai pakanka vieno purškimo.

Rapsinės

spragės (Psylliodes chrysocephala)

34.

Kenkia žieminiams rapsams. Vabalai yra 3,5–4,5 mm ilgio, žaliai mėlynos

spalvos su blizgančiu atspalviu, kojos šokamosios. Vabalai rugpjūčio pabaigoje

ar rugsėjo mėn. pradžioje graužia skylutes skilčialapiuose ir kartais gali

padaryti daug žalos. Patelės deda kiaušinėlius į dirvą netoli dygstančių

žieminių rapsų augalų. Išsiritusios lervos įsigraužia į lapkočius, pasiekusios

augalo augimo pumpurą gali jį sunaikinti. Subrendusios lervos yra 6–8 mm

ilgio, turi 3 poras kojų, yra gelsvai baltos spalvos, su tamsiais

taškeliais, galva rusvai gelsva. Pažeisti augalai skursta ar visai žūva.

Kenkėjas išplitęs ten, kur daug auginama žieminių rapsų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

35. Sėklos

beicavimas gali būti efektyvus nuo suaugėlių pažeidimų bei siekiant sumažinti

lervų pažeidimus. Suaugėlių gausumas pasėlyje gali būti nustatomas naudojant

geltonas gaudykles. Jei lauke yra daug suaugėlių apgraužtų skilčialapių,

naudinga pasėlį nupurkšti piretroidais. Reikia atlikti lervų stebėjimus,

analizuojant jaunus augalus. Jei pasiekiama žalingumo riba (vidutiniškai

2–5 lervos viename augale), naudinga nupurkšti insekticidu. Paprastai

pakanka vieno purškimo.

Ankštariniai

paslėptastraubliai (Ceutorhynchus assimilis)

36.

Kenkia ankštarose. Suaugėliai žydėjimo tarpsnyje maitinasi bei deda

kiaušinėlius į jaunas ankštaras. Išsiritusios lervos minta sėklomis. Suaugusios

lervos yra apie 5 mm ilgio, bekojės. Ankštarinių paslėptastraublių žala

nėra didelė, kadangi lervos sunaikina tik kelias sėklas ankštaroje. Tačiau per

šių kenkėjų padarytas angeles į ankštaras deda kiaušinėlius ankštariniai

gumbauodžiai, kurių lervos sunaikina likusias sėklas. Pažeistos ankštaros turi

šviesias dėmeles, kuriose, subrendus ankštaroms, matosi angelė, per kurią lerva

iškrenta ant žemės. Per metus išsivysto viena generacija. Vabalas yra

2–2,5 mm ilgio, pilkas, neblizgantis, apaugęs pilkšvais plaukeliais.

Antsparniai pailgi, į viršūnę siauresni, prie viršūnės yra skersinė eilė smailių

gumburėlių. Vabalai žiemoja po nukritusiais lapais, augalų likučiais. Stipriau

pažeidžiami rapsai, pasėti netoli šių kenkėjų žiemojimo vietų. Palankios

sąlygos susidaro esant šiltam ir sausam orui. Atsėliuoti rapsai arba pasėti

greta pernykščių rapsų plotų gali būti pažeisti šių kenkėjų labiau, nei atokiau

esantys pasėliai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

37.

Ankštarinių paslėptastraublių kontrolė naudojant augalų apsaugos produktus

galima tik tuo metu, kai susiformuoja pirmos ankštaros ir kai šio kenkėjo

gausumas pasiekia žalingumo ribą (vidutiniškai 1 vabalas/augalo lauko

pakraštyje). Paprastai pakanka vieno purškimo. Žydėjimo metu turėtų būti

atliktos kelios kenkėjų apskaitos, nustatant vidutinį suaugėlių vabalų skaičių

lauko pakraščiuose ir lauko viduryje. Atskirais atvejais, kenkėjams išplitus

tik pakraščiuose, pakanka nupurkšti tik juostą aplink visą lauką. Purkšti po

žydėjimo – nebenaudinga. Insekticidų naudojimas turi būti saugus bitėms.

Ankštariniai

gumbauodžiai (Dasineura brassicae)

38.

Kenkia ankštarose. Patelės kiaušinėlius deda į jaunas ankštaras per kitų

kenkėjų, pvz., ankštarinių paslėptastraublių pažeistas vietas. Lervos iščiulpia

neprinokusias sėklas. Pažeistos ankštaros būna geltonos, pažeistose vietose

išpūstos, deformuotos. Lervos begalvės ir be kojų, baltos ar gelsvos, iki

2 mm ilgio. Pažeistos ankštaros plyšta išilgai ir per plyšelį lervos

migruoja į dirvą, kur virsta lėliukėmis. Vėliau pažeistos ankštaros atsidaro

daugiau ir likusios sėklos išbyra. Suaugę uodukai labai smulkūs, apie

1,5 mm ilgio, gelsvai rausvi. Per metus išsivysto kelios generacijos.

Ankštariniai gumbauodžiai kenksmingi drėgnomis, šiltomis vasaromis. Pirmi uodai

pasirodo, kai dirvos temperatūra pakyla iki 13° C tuose laukuose, kur augo rapsai. Kenkėjas dažniausiai

išplinta lauko pakraščiais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

39.

Kadangi ankštariniai gumbauodžiai kenkia rapsams, dėdami kiaušinėlius į

ankštarinio paslėptastraublio padarytas angas ankštarose, tai viena iš

pagrindinių apsaugos priemonių ir yra pastarųjų kontrolė. Augalų

rotacija – labai svarbus veiksnys, reguliuojantis ankštarinių gumbauodžių

plitimą. Auginant įvairius augalus, sąlygos šiems kenkėjams plisti yra

blogesnės nei tada, kai rapsai dažnai (kas 1–2 metai) auginami tame

pačiame lauke. Uodeliai gali nuskristi atstumą iki vieno kilometro. Jeigu

iškyla didelė ankštarinių gumbauodžių žalos rizika – gausu ankštarinių

paslėptastraublių pažeidimų, reikia purkšti insekticidais. Ankštarinių

gumbauodžių žalingumo riba nenustatyta.

Rapsiniai

pjūkleliai (Athalia rosae)

40.

Rapsiniai pjūkleliai nėra dažnas žieminių rapsų kenkėjas. Pirmoji generacija

išsivysto balandžio mėn., bet žalos nedaro, antroji – rugpjūtį ir

atskirais metais masinio antplūdžio metu padaro daug nuostolių. Suaugėlis

drugys yra 5–9 mm ilgio, oranžinės spalvos, galva ir šonai juodi. Sparnai

gelsvos spalvos, ramybės būklėje guli vienas ant kito. Drugiai deda

kiaušinėlius į lapų parenchimą iš apatinės lapų pusės, viena patelė gali padėti

iki 300 kiaušinėlių. Lervos minta lapų audiniais, pirmo-antro ūgio lervos

išgraužia nedideles skylutes, o ketvirto–penkto ūgio lervos per trumpą laiką

sunaikina visą lapo minkštimą, palieka tik stambiąsias gyslas. Ketvirto–penkto

ūgio lervos yra iki 18–25 mm ilgio, pilkai žalios, iki juodos spalvos, su

10 porų kojų. Lietuvoje šis kenkėjas išplinta nedažnai, pažeidžia įvairius

kryžmažiedžius augalus ir piktžoles. Pjūklelių išplitimas labai priklauso nuo

meteorologinių sąlygų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

41.

Žieminiams rapsams sudygus vyraujant šiltiems orams, reikia dažnai apžiūrėti

pasėlius. Pjūklelių kiaušinėliai matyti žiūrint į rapso lapą prieš šviesą.

Insekticidus reikėtų naudoti, kai jaunų (pirmo ir antro ūgio) lervų skaičius

pasiekia žalingumo ribą, t. y. jų randama vidutiniškai 2 vnt. ant augalo.

Rapsiniai

paslėptastraubliai (Ceutorhynchus napi) ir kopūstiniai stiebiniai

paslėptastraubliai (C. pallidactylus)

42.

Lervos pažeidžia stiebus. Rapsinių paslėptastraublių pažeistų augalų stiebai

nenormaliai vystosi, išsikraipo, sulėtėja augimas. Būdingas požymis –

stiebai susproginėja, pažeistose vietose supleišėja stiebo audiniai. Pažeisti

augalai dažnai formuoja naujus stiebus, kurie vėliau formuoja butonus ir vėliau

žydi, pasėlis netolygiai bręsta. Vabalai yra 2,5–3,5 mm ilgio, juodi, su

pilkais plaukeliais, dėl kurių kenkėjai atrodo pilkos spalvos. Lervos yra apie

7 mm ilgio, gelsvai baltos, bekojės, galva juosva.

Kopūstinių

stiebinių paslėptastraublių lervos išgraužia takus lapkočiuose, lapų gyslose,

vėliau įsigraužia į stiebą. Vabalai yra 2,0–3,0 mm ilgio, pilki, padengti

pilkais žvyneliais. Lervos yra 3–5 mm ilgio, gelsvai baltos, bekojės,

galva maža, rudos spalvos.

Žiemoja

šių kenkėjų suaugėliai dirvoje, praėjusio sezono rapsų lauke. Dirvai sušilus

2 cm gylyje iki 6° C,

paslėptastraubliai palieka žiemojimo vietas ir skrenda į naujus rapsų pasėlius.

Straubliuku padaroma skylutė stiebe, per kurią patelės deda kiaušinėlius į

jaunus rapsų stiebus ar lapkočius. Lervos maitinasi stiebo audiniais. Palankios

sąlygos kenkėjams plisti susidaro oro temperatūrai pasiekus 9–12° C, o esant

20° C temperatūrai, kopūstiniai stiebiniai paslėptastraubliai tampa labai

aktyvūs.

Pagrindiniai

apsaugos principai

43.

Pagrindinė profilaktinė priemonė nuo stiebinių paslėptastraublių yra tinkama

sėjomaina (be kitų bastutinių augalų). Insekticidų naudojimas nuo šių kenkėjų

pasiteisina tik tuomet, kai jų gausumas pasiekia žalingumo ribą – kai

4-iose geltonose gaudyklėse per 3 dienas surenkama 25 ir daugiau

suaugėlių arba vidutiniškai randami 2 vabalai ant vieno augalo.

Kopūstiniai

amarai (Brevicoryne brassicae)

44.

Amarai nėra dažnas ir plačiai paplitęs rapsų kenkėjas, tačiau atskirais

atvejais išplinta, dažniausiai lokaliai. Tai čiulpiantis kenkėjas, čiulpia

augalo sultis, gali apnikti įvairias augalo dalis. Pažeistų augalų sėklos

smulkios.

Pagrindiniai

apsaugos principai

45.

Tik retais atvejais gali prireikti naudoti insekticidus nuo amarų. Žalingumo

riba yra 2 amarų kolonijos 1 m² lauko pakraštyje.

Šliužai

(Agriolimax arvensis, Deroceras reticulatum)

46.

Pažeidžia rapsų daigus iki 4 lapų tarpsnio. Šliužai dažniausiai yra

problema drėgnais metais vidutinės ar sunkios struktūros dirvose. Palankios

sąlygos šliužams plisti susidaro ir naudojant minimalų žemės dirbimą. Rapsų

veislės, turinčios mažai gliukozinolatų, yra labai jautrios šliužams.

Pagrindiniai

apsaugos principai

47.

Tinkamai paruošta dirva (su tvirtu pagrindu ir puriu viršutiniu sluoksniu)

sudaro palankias sąlygas rapsams sudygti ir jauniems augalams sparčiai augti

bei nepalankias sąlygas šliužams judėti dirvos paviršiumi. Rekomenduojama

atlikti šliužų gausumo stebėjimus, kad nustatyti šio kenkėjo išplitimo riziką.

Tai galima padaryti padedant lauke specialius masalus šliužams.

Piktžolės

48.

Rapsai herbicidais daugiausia purškiami nuo vienamečių dviskilčių piktžolių.

Vienametės vienaskiltės piktžolės naikinamos, kai jos rapsų pasėliuose sudygsta

labai anksti ir gausiai. Žieminiai rapsai vėlesniuose tarpsniuose gerai

konkuruoja su piktžolėmis, tačiau rapsų daigus ir jaunus augalus reikia

apsaugoti nuo piktžolių konkurencijos. Prieš naudojant pasėliuose herbicidus,

būtina įvertinti piktžolėtumą ir augalų apsaugos produktų naudojimo ekonominį

pagrįstumą. Problematiškos piktžolės yra bekvapiai šunramuniai (Tripleurospermum

inodorum), kibieji lipikai (Galium aparine), baltosios balandos (Chenopodium

album), garstukai (javų pabiros. Piktžolių žala vasariniams rapsams yra

daug mažesnė, palyginus su žieminiais rapsais, nes pavasarį, ruošiant dirvas jų

sėjai, nemažai piktžolių sunaikinama.

Pagrindiniai

apsaugos principai

49.

Piktžoles rapsuose galima naikinti ir mechaninėmis priemonėmis, tačiau šis

metodas – mažai paplitęs. Rapsų pasėliai būna mažiau piktžolėti, kai

piktžolės (ypač kibieji lipikai ir paprastieji varpučiai (Elytrigia repens)

naikinamos kituose sėjomainos augaluose. Auginant žieminius rapsus, svarbu

pasirinkti tinkamas herbicidų kombinacijas. Herbicidai turi ekonomiškai

apsimokėti ir efektyviai sunaikinti daugelį vyraujančių piktžolių. Prieš rapsų

sėją piktžolės gali būti naikinamos žemės dirbimu arba herbicidais, kurie

purškiami ant priešsėlinių augalų ražienų. Rapsai iki sudygimo purškiami,

vyraujant žalingoms piktžolėms. Dažniausiai purškiami sudygę rapsų pasėliai,

kadangi šiuo laikotarpiu yra matomos vyraujančios piktžolės, todėl galima

pasirinkti labiausiai tinkamą herbicidą pagal jo veikimo spektrą ir kainą.

Vasarinius rapsus purkšti nuo piktžolių ne visada reikia. Dažniausiai pakanka

vieno purškimo iki rapsų sudygimo arba rapsams sudygus.

Augimo

reguliatoriai

50.

Rapsus galima purkšti augimo reguliatoriais, siekiant sutvirtinti jų stiebus ir

išvengti išgulimo. Tačiau šiuo tikslu augimo reguliatoriai yra labai retai

naudojami. Dažniau augimo reguliatoriai naudojami žieminiuose rapsuose,

siekiant pristabdyti augalų vystymąsi rudenį ir pagerinti jų žiemojimą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

51.

Tik optimaliai išsivystę žieminių rapsų augalai gerai žiemoja. Ypač jautrūs

šalčiui yra augalai, kurių augimo pumpuras pakilęs nuo dirvos paviršiaus

daugiau nei 3 cm. Kad žieminių rapsų augalai neperaugtų rudenį, svarbu

juos pasėti optimaliu laiku, pasėlis turėtų būti ne per tankus, svarbu laiku

sunaikinti piktžoles, nerekomenduojama gausiau tręšti azoto trąšomis, kad

neskatinti augalų augimą. Naudinga žieminius rapsus rudenį, 4–5 lapų

tarpsniu nupurkšti fungicidu, turinčiu augalų augimą reguliuojančių savybių.

Desikavimas

52.

Rapsų desikavimo tikslas yra nudžiovinti rapsų lapus ir stiebus, kad lengvesnis

būtų derliaus nuėmimas ir sunaikinti piktžoles, trukdančias imti derlių.

Desikuojant patiriami sėklų derliaus nuostoliai, todėl ši priemonė rekomenduojama

naudoti tik tuomet, kai rapsų pasėlis labai nevienodai bręsta ir gausu

piktžolių.

Pagrindiniai

apsaugos principai

53.

Mažinant galimus sėklų derliaus nuostolius dėl desikavimo, labai svarbus yra

tinkamas desikavimo laiko parinkimas. Tinkamiausias desikavimo laikas –

kuomet 70 % rapsų ankštarų yra pageltusios, o sėklos parudavusios. Dažniausiai

tai yra 4–5 dienos iki derliaus nuėmimo.

XI.

BASTUTINIŲ ŠEIMOS KOPŪSTINĖS DARŽOVĖS

1.

Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) rekomendacijose pateikiami kopūstinių (Brassica

spp.) daržovių apsaugos būdai nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių. Brassica

spp. daržovės skirstomos į:

1.1.

lapines – B. oleracea var. capitata (gūžiniai kopūstai), B.

oleracea var. gemmifera (briuselio kopūstai), B. oleracea

var. acephala (lapiniai kopūstai), B. chinensis (pekininiai

bastučiai);

1.2.

žiedines – B. oleracea var. botrytis (brokoliai, žiediniai

kopūstai), B. oleracea var. gongylodes (kaliaropės);

1.3.

šakniavaisines – B. rapa (ropės), B. napus var. napobrassica

(griežčiai).

2. Iš

visų šitų daržovių Europoje daugiausia auginama gūžinių kopūstų, žiedinių

kopūstų ir ropių. Šios ir kitos giminingos rūšys ar veislės taip pat auginamos

pašarui ir sėkloms (garstyčios, rapsai). Ypač plačiai auginami rapsai turi

daugybę kenksmingųjų organizmų, būdingų kitoms kopūstinėms daržovėms. Tai gali

būti didelis užkrato šaltinis netoliese augantiems kopūstiniams augalams.

3.

Daugumą kopūstinių augalų kenkėjų mažesniu ar didesniu mastu galima aptikti

visų trijų tipų daržovėse. Rekomendacijose skirtinga GAAP informacija įvairiems

tipams yra pateikiama atskirai. GAAP svarbu žaladariai, turintys įtakos

prekinei produkcijos išvaizdai (lapams, gūžėms, šakniavaisiams). Prekinės

produkcijos kokybė ypač svarbi žiedinėms daržovėms.

4.

Kopūstinės daržovės dažniausiai auginamos iš sėklų, kurios yra sėjamos daigyne

arba į durpių briketus ir vazonėlius, o vėliau persodinamos lauke. Kartais iš

karto sėjama sėjamąja. Normali augalų sėjomaina padeda išvengti ligų kaupimosi

augalų liekanose ir dirvoje. Pageidautina kopūstines daržoves auginti

skirtingose vietose ir skirtingu metu. Tai padeda išvengti nepageidaujamų

žaladarių antplūdžio. Sėti galima tik sveiką, ištirtą sėklą. Agrotechnikos

priemonės padeda sumažinti užkrato lygį. Tai kryžmažiedžių piktžolių, kuriose veisiasi

kenkėjai, naikinimas, augalinių liekanų pašalinimas ir sunaikinimas, mitybos ir

drenažo, kuris pagerina oro judėjimą, reguliavimas. Viena iš tinkamiausių

priemonių pasipriešinti vietinių kenksmingųjų organizmų poveikiui yra atsparių

veislių parinkimas. Pavyzdžiui, briuselio ir baltagūžių kopūstų veislės turėtų

būti atsparios Erysiphe crusiferarum, Mycospharella brassicicola, Albugo

candida.

5.

Nors GAAP plačiai naudojami augalų apsaugos produktai, norima sumažinti jų

naudojimą, maksimaliai išnaudojant kultūrines ir kitas nechemines priemones.

Augintojai turi būti labiau apsišvietę ir įsitikinę jų svarbumu. Produktai

turėtų būti tinkamai parenkami ir naudojami. Pirmenybė teikiama sėklų

apdorojimui, nes tada sunaikinami su sėkla plintantys patogenai ir dirvos

kenkėjai. Produktų naudojimas daigų tarpsniu apsaugo nuo ankstyvo kenksmingų

organizmų pasirodymo. Produktai gali būti įterpiami į dirvą arba jais purškiami

lapai. Purškimų skaičių galima sumažinti reguliariai stebint augalus, naudojant

prognozavimo ir purškimo metodus, mažinančius produktų normas, kartu

nesumažinant apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų efektyvumo. Pažymėtina, kad

taip pat gali būti apsaugos problemų laikant kopūstines daržoves saugyklose.

6.

Lietuvoje svarbiausi kopūstinių daržovių kenksmingieji organizmai, nuo kurių

naudojami augalų apsaugos produktai, yra šie:

6.1.

Vėžys, lapų dėmėtligė, sausasis puvinys, fomozė (Leptosphaeria

maculans).

6.2.

Žiedinė dėmėtligė (Mycospharella brassicicola).

6.3.

Netikroji miltligė (Peronospora parasitica).

6.4.

Baltosios rūdys (Albugo candida).

6.5.

Miltligė (Erysiphe crusiferarum).

6.6.

Juodoji dėmėtligė, alternariozė (Alternaria brassicae, A. brassicicola).

6.7.

Šviesmargė (Pyrenopeziza brassicae).

6.8.

Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea).

6.9.

Diegavirtė (Pythium spp.).

6.10.

Šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae).

6.11.

Šaknų puvinys, sandėliuojamų kopūstų puvinys (Phytophthora spp.).

6.12.

Vytulys (Verticillium dahliae).

6.13.

Kopūstų fuzariozė (Fusarium oxysporum f. sp. conglutinas).

6.14.

Juodasis puvinys (Xantamonas compestris pv. campestris).

6.15.

Bakterinis šlapiasis puvinys (Ervinia ir Pseudomonas spp.).

6.16.

Bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. maculicola).

6.17.

Cauliflower mosaic caulimovirus.

6.18.

Mažai paplitusios ligos.

6.19.

Kopūstinis amaras, persikinis amaras (Brevicoryne brassicae, Myzus

persicae).

6.20.

Pavasarinė kopūstinė musė (Delia radicum).

6.21.

Vasarinė kopūstinė musė (Delia floralis).

6.22.

Kopūstinis stiebinis paslėptastraublis (Ceutorhynchus pallidactylus).

6.23.

Rapsiniai žiedinukai (Meligethes spp.).

6.24.

Kopūstinis baltasparnis (Aleyrodes proletella).

6.25.

Vikšrai.

6.26.

Kryžmažiedės spragės (Phyllotreta spp.).

6.27.

Cistas sudarantis nematodas (Heterodera cruciferae).

6.28.

Šliužai.

6.29.

Piktžolės.

Vėžys,

lapų dėmėtligė, sausasis puvinys, fomozė (Leptosphaeria maculans)

7.

Leptosphaeria maculans (anomorfa – Phoma lingam) yra su sėkla

plintantis patogenas, turintis daug skirtingo virulentiškumo padermių.

Užsikrėtusios sėklos gali būti dėmių ant skilčialapių atsiradimo priežastimi.

Vėliau grybai išplinta ant visų augalo dalių: lapų, lapkočių, šakniavaisių,

žiedkočių, ankštarų, sėklų. Tipiški šios ligos požymiai – pilkšvai rusvos,

apskritos, džiūstančios, melsvai pilkais pakraščiais, kartais rievėtos dėmės,

kuriose yra daug juodų taškelio dydžio vaisiakūnių – piknidžių. Nuo lapų

užkratas pereina ant lapkočių ir stiebų micelio pagalba. Ant stiebų fomozės

pažeistose vietose susidaro šviesiai rudas ar rausvo atspalvio vėžinės žaizdos,

kurių viduje taip pat formuojasi sporofikacijos organai – piknidės. Kitos

augalo dalys – stiebo pamatas, šaknys, žiedynkočiai, ankštaros, sėklos.

Sunkiai pažeisti augalai vysta ir žūsta. Grybas išlieka gyvybingas sirgusių

augalų liekanose. Plinta liga drėgnu ir vėjuotu oru.

8.

Tas pats patogenas gali sukelti kopūstinių daržovių šaknų sausąjį puvinį. Tai

labiau būdinga griežčiams nei ropėms, ypač ankstyvosios sėjos. Infekcija

laukuose pastebima rudenį, bet gali išplisti laikymo metu ir padaryti didžiulių

nuostolių. Ant šakniavaisių pastebimos stambios, giliai įsiskverbusios,

pilkšvai rudos dėmės su gausybe juodų piknidžių. Piknidžiai iš pradžių būna po

epidermiu, vėliau, jį praplėšę, iškyla į paviršių. Pažeistose vietose dauginasi

bakterijos (Erwinia spp., Pseudomonas spp.), sukeldamos antrinę

infekciją. Dirvoje grybo sporos išlieka gyvybingos daugelį metų. Grybai gerai

išsilaiko užsikrėtusių augalų liekanose, sėklose, juos platina vėjas, lietus,

gyvuliai. Esant drėgnam orui, piknidžiai gausiau produkuoja sporas. Fomoze

serga bastutinės piktžolės, kurios tai pat gali būti užkrato šaltinis. Jeigu

fomozė pasireiškia ankstyvais tarpsniais, liga gali padaryti daug žalos, nes

pažeisti augalai šaknies kaklelio srityje, nutrūkus medžiagų apykaitai, bręsta

anksčiau laiko. Ant ankštarų dėmės dažniausiai būna tamsiai pilkos.

Pagrindiniai

apsaugos principai

9.

Kopūstinių daržovių apsaugos nuo fomozės strategijos esmė yra sunaikinti su

sėkla plintančius grybus ir sumažinti infekcijos išplitimo galimybę augalų

vegetacijos metu. Sėklų patogenai geriausiai išnaikinami sėklas beicuojant arba

apdorojant kaštu vandeniu. Būtina laikytis sėjomainos (į tą pačią vietą augalus

sodinti ne anksčiau kaip po 4 metų), neauginti daigų kasmet tame pačiame

daigyne, sodinti tik sveikus daigus, naikinti kryžmažiedes piktžoles, šalinti

ir naikinti ligotus augalus. Fungicidais galima purkšti pasirodžius pirmiesiems

ligos požymiams, nors purškimai vegetacijos metu ne visada efektyviai apsaugo

lapus ir stiebus nuo fomozės sukėlėjų.

Žiedinė

dėmėtligė (Mycospharella brassicicola)

10.

Žiedinė dėmėtligė yra svarbi lapinių ir žiedinių kopūstų liga, paplitusi

Šiaurės vakarų Europos dalyje. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra infekuotų

augalų liekanos, subrendę augalai, žieminiai rapsai. Liekanose pseudoteciai

produkuoja askosporas, kurios plinta oru ir vandens lašeliais. Infekcijai

plisti reikalinga 16–20ºC temperatūra ir drėgmė ant lapų. Dėmės yra žiedinės

(rutuliškos), pilkos arba juodos spalvos, padengtos daugybės mažų, juodų

piknidžių (spermagonių), iki 1,5 cm diametro. Spermagonė produkuoja

konidijas, kurios taip pat plinta su vėju ir lietumi. Paprastai senesni lapai

užsikrečia pirmieji. Jie gelsta ir žūsta anksčiau laiko. Grybai gali pažeisti

sėklų luobelę ir įsiskverbti į vidų, bet su sėkla plintanti infekcija nėra

labai reikšmingas epidemiologijos veiksnys. Didesnę reikšmę turi užkrato

išsilaikymas infekuotų augalų liekanose ir dirvoje.

Pagrindiniai

apsaugos principai

11.

Apsaugai turi būti taikomi agrotechnikos metodai, mažinantys infekcijos

išsilaikymą ir plitimą. Būtina laikytis rotacijos, izoliuoti daigyną, parinkti

tinkamą auginimo vietą (mažiausiai 500 m nuo rapsų lauko), naikinti ligų

pažeistus lapus, vengti drėgmės pertekliaus ir nesaikingo tręšimo, auginti

žiedinei dėmėtligei atsparias veisles (briuseliniai kopūstus Cor, Gabion,

Lunet, Topaz). Fungicidais purškiama pasirodžius pirmiesiems infekcijos

požymiams. Prognozavimo modelio pritaikymas padeda nustatyti geriausią purškimo

laiką ir sumažinti fungicidų naudojimą.

Netikroji miltligė (Peronospora parasitica)

12.

Netikroji miltligė yra paplitusi visų rūšių kopūstinėse daržovėse, tačiau

daugiausiai žalos padaro žiediniams kopūstams ir kaliaropėms, auginamiems po

priedangomis, o mažiausiai – šakniavaisinėms daržovėms. Netikroji miltligė

gali pažeisti augalus daigų stadijos, ypač kai susidaro palankios sąlygos:

aukšta santykinė drėgmė, žema temperatūra, drėgmė ant lapų. Viršutinėje lapo

pusėje atsiranda margų, geltonų dėmių, o apatinėje – baltos grybo apnašos,

sudarytos iš sporangiosporų, kuriomis plinta liga. Smarkiai pažeisti daigai

skursta arba net žūsta. Panašūs ligos požymiai pasirodo ant lauke auginamų

augalų. Pažeisti lapai pirma laiko pasensta ir nukrenta, sukeldami antrinę

sausojo puvinio infekciją. Ant infekuotų briuselio kopūstų atsiranda atskirų

juodų dėmelių, kurios blogina produkcijos kokybę. Smarkiai pažeistos žiedinių

kopūstų galvos praranda prekinę vertę. Grybai oosporas formuoja pažeistuose

audiniuose, jos išsilaiko dirvoje, augalų liekanose daugelį mėnesių ir metų

kaip naujų augalų užkratas.

Pagrindiniai

apsaugos principai

13.

Svarbiausia – kontroliuoti infekcijos pasirodymą daigyne, kartu išvengiant

ankstyvų nuostolių ir ligos išplitimo lauke. Tai pasiekti galima reguliuojant

santykinę oro drėgmę ir drėgmės išsilaikymą ant lapų ir profilaktiškai

naudojant fungicidus.

14.

Lauke, siekiant sumažinti per dirvą plintančią infekciją, naudojamos

agrotechninės priemonės: taikoma sėjomaina, sudaromos palankios augalams augti

sąlygos, nesodinami jie drėgnoje vietoje ir per arti vienas kito, auginamos

atsparios baltagūžių kopūstų, brokolių ir kaliaropių veislės. Fungicidų

naudojimas kopūstų auginimo lauke, palyginti su daigynu, yra sudėtingesnis.

Produktai, naudojami nuo Albugo candida sukeliamų ligų, gali būti

efektyvūs ir nuo Peronospora parasitica.

Baltosios

rūdys (Albugo candida)

15. Albugo

candida yra svarbus žiedinių ir lapinių kopūstų patogenas, kuris gali

pažeisti ir kryžmažiedes piktžoles (Capsella bursa-pastoris). Pirmiausia

zoosporos patenka per žioteles. Oosporos sudygsta augalų liekanose ar dirvoje.

Ligos požymiai – lapų viršutinėje pusėje matomos apskritos, stambios, šiek

tiek iškilios, iš pradžių šviesiai žalsvos, vėliau paraustančios dėmės. Lapų

apačioje dėmės būna su baltom apnašom, iš pradžių blizgančiu paviršiumi, vėliau

panašiu į dulkingas karputes. Baltos karputės išauga ir ant kitų ligos apimtų

organų, kurie smarkiai deformuojasi: išsiraito arba pastorėja. Sėklos ant

deformuotų sėklojų arba visai neišsivysto, arba nesubręsta. Briuselinių kopūstų

gūželės gali būti labai pažeidžiamos rūdžių. Baltosios rūdys mažiau pavojingos

šakniavaisinėms daržovėms.

16.

Drėgmė ant lapų yra viena pagrindinių sąlygų infekcijai plisti. Žemoje

temperatūroje liga turi ilgą inkubacijos periodą. Pakilus temperatūrai virš 16 ºC, procesas būna spartesnis.

Ypač smarkiai liga išplinta rudenį. Infekcija dažnai siejasi su Peronospora

parasitica. Žiemoja oosporos infekuotų augalų liekanose. Dirvoje gyvybingos

išlieka daugelį metų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

17.

Baltųjų rūdžių infekcijos išvengti galima taikant sėjomainą, daigynui parenkant

neužmirkusią, atvirą vietą, taip pat svarbu laiku užkirsti kelią infekcijos

pradų kaupimuisi, t. y. šalinti ir naikinti infekuotus augalus ir jų

liekanas, piktžoles. Auginti ligai atsparias veisles. Geru atsparumu A.

candida poveikiui pasižymi briuselinių kopūstų veislės Predora, Lunet,

Lauris, Peer Gynt. Pasirodžius pirmiesiems ligų požymiams, reikia purkšti

fungicidais. Pradėti naudoti ligos prognozavimo modeliai.

Miltligė

(Erysiphe cruciferarum)

18.

Miltlige dažniausiai užsikrečia briuselio kopūstai, griežčiai ir ropės, rečiau

gūžiniai kopūstai, ridikėliai, ridikai. Ligos pažeisti lapai, lapkočiai

vietomis arba ištisai apsitraukia balta grybienos valktimi, kuri vėliau

pasidaro šviesiai rusvos spalvos. Ji būna ant abiejų lapo pusių. Tačiau ant viršutinės

požymiai būna ryškesni. Dėl sutrikusios asimiliacijos ligotų augalų lapai

džiūsta, todėl griežčių bei ropių šakniavaisiai būna smulkūs. Augalų paviršiuje

esantis valktis sudarytas iš hifų ir bespalvių, ovalių, vienaląsčių,

grandinėlėmis sukibusių konidijų. Vėliau valktyje atsiranda juodų, rutuliškų,

retai išsidėsčiusių vaisiakūnių – kleistotecių. Grybas geriausiai

išsilaiko žaliuosiuose audiniuose. Konidijas platina vėjas. Miltligė smarkiai

gali išplisti sausą, šiltą vasarą, esant +15–20ºC temperatūrai. Pavasarį

pasėtuose augaluose pirmieji ligų požymiai pasirodo liepą ir sparčiai vystosi

rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

19.

Geriausias būdas išvengti miltligės infekcijos – auginti atsparias ligai

veisles. Tokia savybe pasižymi daugelis briuselinių kopūstų veislių, taip pat

gūžiniai kopūstai ir griežčiai. Be to, negalima augalų pertręšti azoto

trąšomis, nes tai sudaro sąlygas vystytis patogenui. Negalima sodinti per

tankiai augalų, būtina tinkamai sureguliuoti vandens režimą. Vegetacijos metu

pastebėjus miltligės požymius, reikia purkšti fungicidais. Nuėmus derlių,

pašalinti augalines liekanas. Neauginti greta kitų bastutinių daržovių,

naikinti piktžoles.

Juodoji

dėmėtligė, alternariozė (Alternaria brassicae, A. brassicicola)

20. Alternaria

brassicae ir A. brassicicola grybai pekininius bastučius,

kaliaropes, baltagūžius, žiedinius ir briuselio kopūstus pažeidžia vegetacijos

ir laikymo metu. Grybai plinta su sėkla, juos platina vėjas, lietus. Svarbus

užkrato šaltinis yra kryžmažiedžių šeimos piktžolės ir sergančių augalų

liekanos. Infekcijai plisti palankiausia 20–24ºC oro temperatūra ir 85–100%

santykinė oro drėgmė. A. brassicicola grybų vystymuisi reikia

žemesnės temperatūros nei A. brassicae. Esant palankioms sąlygoms, juodoji

dėmėtligė gali pažeisti visas augalo dalis. Pekininiai bastučiai pažeidžiami

galvučių formavimo ir brendimo metu. Pirmiausia pažeidžiami baltagūžių ir

žiedinių kopūstų išoriniai lapai. Ant jų atsiranda smulkių, juodų, apskritų

dėmelių, kurios plečiasi, pasidaro rievėtos, apsitraukia rudai juodomis

apnašomis, jų centras paruduoja. Vėliau infekcija pereina ir ant aukštesnių, į

gūžes besisukančių lapų. Tuomet gūžės išauga mažos, laikomos sandėliuose pūva.

Ant brokolių ir žiedinių kopūstų galvučių atsiranda įdumbančių dėmelių, kurios

pasidengia juodu, aksominiu pelėsiu.

Pagrindiniai

apsaugos principai

21.

Šiuo metu beveik nėra visiškai atsparių Alternaria spp. lapinių ir

žiedinių kopūstų veislių, tačiau ropių veislės pasižymi didesniu atsparumu.

Infekcijos galima išvengti beicuojant sėklas, reguliuojant aplinkos sąlygas

daigyne, nuolat stebint augalų būklę lauke. Pasirodžius pirmiesiems ligos

požymiams, reikia naudoti efektyvius fungicidus. Būtina sunaikinti sirgusių

augalų liekanas bei piktžoles, laikytis sėjomainos ir nesodinti kopūstinių

daržovių arti rapsų ir kitų kryžmažiedžių augalų.

Šviesmargė

(Pyrenopeziza brassicae)

22. Pyrenopeziza

brassicae (anamorfa Cylindrosporium concentricum) pasireiškia

nestipriai, bet gali smarkiau pažeisti briuselinius, žiedinius kopūstus ir

griežčius. Pagrindinis infekcijos šaltinis – augalinės liekanos ir

sergantys augalai. Konidijas padeda platinti vėjas ir lietus. Šiam grybui

plisti palankios sąlygos susidaro drėgną rudenį ir švelnią žiemą. Baltos dėmės,

kuriose koncentriškai išsidėstę grybo vaisiakūniai acervuliai, susidaro ant

lapų, tačiau liga gali pažeisti ir kitas antžemines augalo dalis. Jei liga

plinta intensyviai, pažeisti lapai paruduoja, nudžiūsta. Liga gali išplisti ir

ant ankštarų, jos deformuojasi, susproginėja. Ant stiebų infekcijos vietoje

atsiranda ryškiai rudos spalvos dėmės su taškuotu apvadu, kurios stiebui augant

ilgėja.

23.

Visos augalų dalys gali būti užkrėstos. Lytinė stadija aptinkama pagrinde ant

rapsų. Augalai užkrečiami rudenį, tačiau ligos pažeidimai išryškėja tik

pavasarį. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra ligotų augalų liekanos, nuo kurių

pasklidusios konidijos užkrečia augalus. Herbicidams pažeidus rapsų lapų

vaškinį sluoksnį, šviesmargės išplitimo rizika padidėja.

Pagrindiniai

apsaugos principai

24.

Ligotos augalų liekanos turi būti užartos. Sėjomaina 4 ir daugiau metų.

Vengti artimų laukų su rapsais. Briuselinių kopūstų veislių jautrumas

šviesmargei skiriasi, todėl rekomenduojama pasirinkti mažiau šiai ligai

jautrias veisles. Jei yra ligos išplitimo rizika, fungicidai galėtų būti

naudojami su didesniu vandens kiekiu. Tačiau laiku nediagnozavus ligos,

purškimai dažnai suvėlinami.

Kekerinis

puvinys (Botrytis cinerea)

25.

Kekerinis puvinys Botryotinia fuckeliana (anamorfa – Botrytis

cinerea) pažeidžia visas antžemines kopūstinių daržovių dalis. Grybas į

augalo audinius patenka per įvairius mechaninius pažeidimus. Pašalę augalų

audiniai, augalai su įvairiais mechaniniais, kenkėjų padarytais pažeidimais yra

neatsparūs kekeriniui puviniui. Paprastai kekerinis puvinys būna jau pastebimas

imant derlių, ypač ant peraugusių baltagūžių ir žiedinių kopūstų, brokolių.

Dažnai puvinys pasirodo ant jau esamų pažeidimų, kuriuos sukelia kitos ligos ar

kenkėjai. Pažeidimų vietose susidaro gan didelės, rudos, vandeningos dėmės.

Drėgnu, vėsiu oru jos pasidengia pilkos spalvos grybo apnašu, kuriame vėliau

susiformuoja smulkūs, 2–7 mm dydžio, juodi skleročiai. Infekuotos vietos

praskysta ir pūna ypač intensyviai, kai įsimeta bakterijos.

26.

Kekerinio puvinio plitimui didelę reikšmę turi krituliai, aukšta santykinė oro

drėgmė, augalų mechaniniai pažeidimai. Infekcija su vėju, lietumi greitai

paplinta. Optimali temperatūra grybo vystymuisi yra 10–15°C, nors puviniai

masiškai plinta ir esant 0°C temperatūrai. Naudojant etileno dujas produkcijos

brandinimui, patogenas geba pasklisti kartu su dujomis, sukeldamas masinį

produkcijos puvimą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

27.

Kekerinio puvinio infekcijos galima išvengti naikinant infekuotų augalų

liekanas, augalus sodinant tinkamais atstumais atviroje vietoje. Esant

palankioms ligai plisti sąlygoms, prieš nuimant vėlyvųjų veislių kopūstus,

skirtus sandėliavimui, reikia nupurkšti fungicidais. Produkciją laikyti

tinkamose sąlygose.

Diegavirtė

(Pythium spp.)

28.

Diegavirte serga visi bastutinių šeimos augalai. Liga pažeidžia daigų šaknies

kaklelį. Jis paruduoja arba pajuosta, suplonėja, pradeda pūti. Anksti apsikrėtę

daigai išvirsta ir sudžiūsta. Infekcija dažniausiai pradeda plisti tik sudygus

daigams. Palankios ligai plisti sąlygos yra rūgšti, gausiai laistoma žemė, kai

augalai susodinti tankiai. Infekcija labiau plinta vėsiu oru. Ligos sukėlėjas

gyvena dirvoje ar daigyno žemėje, jo sporos gyvybingos gali išlikti keletą

metų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

29.

Ligos išvengti galima laikantis augalų sėjomainos, dezinfekuojant daigynų žemę.

Negalima sėti sėklų ar sodinti daigų į drėgną, šaltą dirvą. Raunant sodinimui,

reikia iš karto išbrokuoti diegavirtės pažeistus daigus. Sėklų beicavimas gali

padėti išvengti ankstyvos augalų infekcijos.

Šaknų

gumbas (Plasmodiophora brassicae)

30.

Šaknų gumbas yra labai žalinga, plačiai paplitusi liga. Juo sirgti gali įvairūs

kultūriniai ir laukiniai bastutiniai augalai. Ant apsikrėtusių augalų šaknų

atsiranda įvairaus dydžio išaugų, o šakniaplaukių būna mažai, todėl augalas

nepajėgia apsirūpinti vandeniu bei maisto medžiagomis, kurių daug sunaudoja

išaugų ląstelės. Šaknų gumbu sergančių augalų antžeminės dalys silpnai vystosi,

kopūstai nesuka gūžių. Kopūstinis gumbiagrybis gyvena dirvoje. Palankios

sąlygos jam plisti yra rūgšti dirvos reakcija. Kultūriniai augalai šaknų gumbu

gali apsikrėsti vieni nuo kitų ir nuo laukinių augalų zoosporomis. Į audinių

vidų zoosporos patenka per daigų arba suaugusių augalų šakniaplaukius.

Susidariusiose šaknų išaugose išsivysto plazmodžiai, pilni smulkių, rutuliškų,

bespalvių ilgalaikių sporų. Supuvus pažeistiems augalo audiniams, jos patenka į

dirvą, kur gali išsilaikyti gyvybingos iki 4–20 metų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

31.

Rūgščias dirvas, prieš auginant bastutines daržoves, reikia pakalkinti. Dirvos

pH turėtų būti mažiausiai 7. Rekomenduojama šių daržovių 8 metus nesodinti

į tą pačią dirvą, bet sporos gali išlikti gyvybingos ir ilgiau. Sodinant

patikrinti daigų šaknis ir ligotus augalus išbrokuoti. Sodinti tik į nusausintą

dirvą. Per vegetaciją naikinti piktžoles, ypač bastutines. Nuėmus derlių

pašalinti ar sunaikinti augalų liekanas, o dirvą suarti. Kasmet dezinfekuoti

daigyno žemę. Prieš sodinant daigus, juos reikėtų pamirkyti fungicidų tirpale.

Šaknų

puvinys, sandėliuojamų kopūstų puvinys (Phytophthora spp.)

32. Phytophthora

megasperma sukelia šaknų puvinį bastutinėse daržovėse, dažniausia

briuseliniuose ir žiediniuose kopūstuose. Taip randama ši liga rapsuose.

Sergantys augalai vysta, nyksta. Ligai plisti palankūs drėgni orai, šlapios

dirvos. Phytophthora porri aptinkama baltagūžiuose kopūstuose ir

pekininiuose bastučiuose. Puvinio dėmės plinta nuo stiebo pagrindo link gūžės.

Pagrindiniai

apsaugos principai

33.

Užkrėstuose laukose neauginti bastutinių daržovių. Giliai suarti dirvas.

Laikyti švariai sandėlius ir tarą daržovėms. Esant palankioms ligai plisti

sąlygoms, prieš nuimant vėlyvųjų veislių kopūstus, skirtus sandėliavimui,

nupurkšti fungicidais. Produkciją laikyti tinkamose sąlygose.

Kopūstų

fuzariozė (Fusarium oxysporum f. sp. conglutinas)

34.

Kopūstų fuzariozės sukėlėjas į kopūstus patenka per šaknis arba žaizdeles,

esančias požeminėje augalo dalyje. Vėliau vandens indais patenka į antžemines

augalo dalis. Apsikrėtę daigai dažniausiai žūsta. Sergančių augalų lapai

pasidaro gelsvai žalsvi, vysta. Geltimas gali būti netolygus arba gelsta

ištisai visas lapalakštis. Ant sergančių lapų pastebimos neryškios dėmės ir

šiek tiek patamsėjusios gyslos. Perpjovus ligotą stiebą arba lapkotį, matomas

parudavęs vandens indų ratas. Sergantys lapai nukrenta, todėl gūžės užauga

smulkios.

35.

Fuzariozės sukėlėjas yra tipiškas dirvos grybas, galintis ilgai išsilaikyti

dirvoje. Ligos išplitimas priklauso nuo augalų atsparumo ir nuo auginimo

sąlygų. Ypač pavojinga aukšta grunto temperatūra (optimali 23–24°C). Esant

žemesnei kaip 20°C temperatūrai, ligos plitimas pristabdomas. Pastaruoju metu

atsirado grybo rasė, kurios vystymuisi yra palankesnė šiek tiek žemesnė

temperatūra. Šiuo atveju tokios rūšies fuzariozė mūsų klimato sąlygomis gali

būti grėsmingesnė.

Pagrindiniai

apsaugos principai

36.

Reikia auginti atsparias veisles, sėti beicuotas sėklas, dezinfekuoti daigynų

dirvožemį. Laukuose būtina laikytis sėjomainos, toje pačioje vietoje neauginti

kopūstinių daržovių 5–6 metus.

Vytulys

(Verticillium dahliae)

37.

Verticilioze serga briuselio, žiediniai ir pekino kopūstai. Patogeno grybiena

žiemoja dirvoje ir gali infekuoti augalus. Pirmieji ligos požymiai pasirodo ant

arčiau žemės esančių lapų, kurie gelsta, ruduoja, o vėliau nukrenta. Verticillium

dahliae pažeidžia augalo vandens indų sistemą. Infekcija laukuose plinta

lopiniais, ypač kai yra drėgna.

Pagrindiniai

apsaugos principai

38.

Šita liga nėra ekonomiškai svarbi, tad nelabai reikalingi specifiniai apsaugos

produktai. Reikia taikyti augalų sėjomainą, užkrėstus augalus pašalinti iš

lauko ir sunaikinti.

Gyslų

bakteriozė, juodasis puvinys (Xantamonas compestris pv. campestris)

39.

Kopūstų gyslų bakteriozė (juodasis puvinys) labai daug žalos padaro gamybiniams

pasėliams, sandėliuojamoms daržovėms. Ligos simptomai išryškėja kaip „V“ raidės

formos chlorozinės dėmės, išsidėsčiusios lapų pakraščiuose. Ligai

progresuojant, dėmės plečiasi. Pažeisti audiniai pradeda ruduoti ir pūti,

kopūsto koto skersiniame pjūvyje matosi pajuodavę vandens indai (iš čia ligos

pavadinimas). Pažeistas vietas apninka kitos bakterijos. Pažeisti lapai prieš

laiką nukrinta.

40.

Nuimant vėlyvųjų veislių kopūstų derlių, pažeidimo požymių galima ir nematyti.

Puviniai gali išryškėti vėliau sandėliuose. Ropinių kopūstų gyslos patamsėja

tik sustorėjusių ūglių pažastyse, o stiebagumbiuose dažnai susiformuoja

tuštumos. Pažeistų griežčių šakniavaisiuose išsivysto sausasis puvinys.

41.

Patogenas peržiemoja dirvoje su augalinėmis liekanomis, kur išsaugo aktyvumą

2 metus. Pirminis infekcijos šaltinys gali būti sėkla. Bakterijos sėklos

išorėje išlieka gyvybingos metus, o jos viduje – keletą metų. Ligos

plitimui didelę reikšmę turi aukšta temperatūra, intensyvus tręšimas, tankiai

pasodinti augalai, daigų pikavimas į per drėgną gruntą, blogas grunto drenažas

daigyne ir inspekte, daigų užmirkimas, auginimas monokultūroje. Vegetacijos

metu bakterijos į augalą gali patekti per mechaninius audinių pažeidimus ar

natūralias augalo ertmes. Lietingomis vasaromis ar intensyviai lietinamuose

plotuose, esant 27–30°C oro temperatūrai, ligos požymiai pasirodo po

10–12 dienų po užsikrėtimo. Sumažėjus drėgmei, inkubacinis periodas

pailgėja 2–3 kartus. Infekcija pernešama rankomis bei įrankiais,

prižiūrint augalus, išnešiojama vabzdžių.

Pagrindiniai

apsaugos principai

42.

Reikia sėti sveikas, geros kokybės, beicuotas sėklas. Laikytis sėjomainos,

kopūstines daržoves toje pačioje vietoje auginti po 3–4 metų. Daigus

auginti neinfekuotame grunte, auginimui skirtas priemones dezinfekuoti.

Nelaistyti daigų stipria vandens srove. Netrumpinti daigų šaknų ir lapų prieš

sodinant į lauką. Naikinti kenkėjus pasėliuose. Tinkamų augalų apsaugos

produktų nėra.

Bakterinis

šlapiasis puvinys (Ervinia ir Pseudomonas spp.)

43. Erwinia

spp., Pseudomonas spp. gali būti labai kenksmingas kai pekininių bastučių

galvučių formavimo metu ir brokoliams, žiediniams kopūstams formuojant žiedynus

vyrauja lietingi orai ir aukšta santykinė oro drėgmė. Pažeistos galvutės per

keletą dienų praranda prekinę išvaizdą.

44.

Gūžiniai kopūstai, griežčiai, ridikai, ropės nuo šlapiojo puvinio daugiausiai

nukenčia sandėliavimo metu, ypač kai yra netinkama laikymo drėgmė ir

temperatūra. Kopūstai su bakteriniais šlapiojo puvinio simptomais aptinkami jau

lauke. Ant lapų atsiranda smulkių, persišviečiančių taškinių dėmelių. Esant

sausam orui, pažeidimai toliau neprogresuoja. Drėgnu oru nekrozinės dėmės

didėja ir susilieja. Infekcijai apėmus didžiąją lapo dalį, jis pradeda pūti.

Nupjovę kopūsto gūžę, dažniausiai neatkreipiame dėmesio į kote esančią nežymią

dėmelę, kurioje audiniai suminkštėję ir yra šiek tiek pakeitę spalvą. Patekę į

saugyklas, vos pastebimai pažeisti kopūstai pradeda pūti, apkrečia sveikus

šalia esančius kopūstus ir paverčia juos gleivinga, dvokiančia mase. Kartu su

bakterijomis dažnai aptinkamas ir kekerinio puvinio sukėlėjas (Botrytis

cinerea). Esant mišriam pažeidimui, šlapiai pūvanti kopūsto gūžė būna

padengta pilku pelėsiu.

45.

Nuo šlapiojo puvinio dažnai nukenčia kopūstų sėklojai. Puviniui labai išplitus,

dvokia jų laukas. Pažeisti sėklojai pūva, nebeišaugina gerų sėklų.

46.

Augalai bakterijomis gali užsikrėsti per sėklas, dirvą, kurioje yra likę

sergančių nesupuvusių augalų liekanų, ypač kopūstų kotų. Bakterijas platina

įvairūs kenkėjai, ypač musės. Infekcijos vieta dažnai tampa mechaniniai

pažeidimai, atsiradę dėl kitų ligų ar kenkėjų. Dažniausiai šlapieji puviniai

išplinta padarydami daug žalos lietingomis, karštomis (25–30°C) vasaromis.

Pagrindiniai

apsaugos principai

47.

Kenkėjų kontrolė. Transportuoti ir sandėliuoti sausą, be mechaninių pažeidimų

produkciją. Būtina sandėliuoti neperaugusias ir nepernokusias gūžes su geru

dengiamuoju vaškiniu sluoksniu. Efektyvių cheminių produktų nuo bakterinio

šlapiojo puvinio nėra.

Bakterinė

dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. maculicola)

48.

Bakterinė dėmėtligė dažna brokolių, briuselio ir žiedinių kopūstų, kartais

ridikų liga. Dekoratyviniai kopūstai šiai bakterijai atsparūs. Bakterinės

dėmėtligės simptomai – smulkios (iki 3 mm) taškinės dėmelės. Iš

pradžių jos būna apvalios, vandeningos, tamsiai žalios. Vėliau dėmelės

susilieja, įgauna netaisyklingą formą, pasidaro rusvai pilkos arba rudos su

beveik juodu pakraščiu. Dėmėse audiniai ištrupa. Smarkiai pažeisti lapai

raukšlėjasi, gelsta ir nukrinta.

49.

Labiausiai nuo bakterinės dėmėtligės nukenčia žiediniai kopūstai ir jų

sėklojai. Pirmiausiai ant galvučių pasirodo rudos, sausos dėmės, kurios greitai

susilieja ir padengia visą galvutės paviršių. Drėgnesniu oru tokia galvutė

pajuoduoja, pradeda pūti (kitos bakterijos Erwinia spp. sukelia šlapiąjį

puvinį), atsiranda specifinis kvapas. Ant sėklojų žiedynkočių ir žiedų

atsiranda juodų, pailgų dėmių, o vėliau visi žiedai juoduoja ir pūva. Kartais

ką tik pažeisti žiedynkočiai tuoj pat nulinksta ir nuvysta. Ant lapkočių ir

sėklojų stiebų dėmės pailgos, ant ankštarų – įvairios formos ir dydžio,

rusvai juodos, blizgančios. Sėklos pažeistose ankštarose būna nedaigios.

50.

Bakterijos peržiemoja dirvoje ant augalinių liekanų. Tačiau aktyvumą išlaiko

tik vienerius metus. Pagrindinis infekcijos šaltinis – infekuotos sėklos.

Ligą platina vabzdžiai ir kenkėjai. Drėgnu, vėsiu oru liga gali padaryti

didelių nuostolių.

Pagrindiniai

apsaugos principai

51.

Reikia sėti sveiką sėklą, daigus auginti neužkrėstuose gruntuose arba juos

dezinfekuoti terminiu ar cheminiu būdu. Būtina naudoti švarią, dezinfekuotą

tarą. Laikytis sėjomainos. Cheminių produktų nuo bakterinės dėmėtligės nėra.

Žiedinių

kopūstų mozaikos virusas (Cauliflower mosaic caulimovirus)

52.

Žiedinių kopūstų mozaika dažniausiai serga žiediniai kopūstai. Tačiau ja gali

užsikrėsti ir kitos bastutinių šeimos daržovės, piktžolės. Sergančių augalų

lapų gyslos pašviesėja, lėčiau auga, todėl lapalakštis išsigarbanoja, o kraštai

užsiraito. Smarkiau ligos apnikti žiediniai kopūstai nesudaro žiedynų, o

gūžiniai kopūstai nepajėgia susukti gūžių. Virusus išplatina amarai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

53.

Labai sunku apsisaugoti nuo virusų, bet galima naudoti agrotechnines apsaugos

priemones, padedančias išvengti amarų pasirodymo, o kartu ir virusų. Būtina

naikinti bastutines piktžoles, izoliuoti daigus nuo augalų, naikinti augalų

liekanas. Virusų platintojus reikia naikinti insekticidais.

Mažai

paplitusios ligos

54.

Retkarčiais bastutinių šeimos daržovės gali sirgti dėmėtligėmis, kurias sukelia

Pseudocercosporella capsellae ir Pleospora herbarum, bet šitos

ligos nėra ekonomiškai reikšmingos. Augalus pažeisti gali bakterijos: Agrobacterium

tumefaciens, Rhodococcus fascians, virusai: ropių geltonosios mozaikos

timovirusas, ridikų mozaikos komovirusas, ropių lapų skrotelės virusas. Streptomyces

scabies patogenai pažeidžia šakniavaisines daržoves.

Kopūstinis

amaras (Brevicoryne brassicae), persikinis amaras (Myzus persicae)

55.

Amarai labiausiai pažeidžia griežčius, gūžinius, briuselio ir žiedinius

kopūstus. Amarai didelėmis kolonijomis gyvena ant augalų lapų, ūglių, žiedų ir

čiulpia jų sultis. Pažeisti lapai susiraito, deformuojasi, būna užteršti

skystomis cukringomis amarų išskyromis, todėl susidaro palankios sąlygos

juodgrybiui ir kitoms ligoms plisti. Be to, abi amarų rūšys platina virusus.

Ištisus metus amarai veisiasi partenogenetiškai. Žiemoja suaugėliai

apšildomuose šiltnamiuose ir daržovių saugyklose. Lietuvoje amarai labiau

išplinta šiltomis, ne per daug lietingomis vasaromis.

Pagrindiniai

apsaugos principai