2 straipsnis. Įstatymo taikymas

1. Šis įstatymas taikomas, kai Lietuvos Respublikos institucijos teikia arba naudojasi kitų Europos Sąjungos valstybių narių (toliau – kita valstybė narė) institucijų pagalba, reikalavimams, susijusiems su:

1) visais bet kokio pobūdžio mokesčiais ir muitais, kuriuos taiko valstybė narė arba jos teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi valstybės narės arba jos padalinių ar Europos Sąjungos vardu;

2) grąžinamosiomis išmokomis, intervencijomis ir kitomis priemonėmis, sudarančiomis Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) visiško ar dalinio finansavimo sistemos dalį, įskaitant su jų vykdymu susijusias sumas;

3) rinkliavomis ir kitomis įmokomis, numatytomis atsižvelgiant į bendro cukraus sektoriaus rinkos organizavimo principus;

4) administracinėmis baudomis, nuobaudomis, papildomomis įmokomis ir rinkliavomis, kurios susijusios su šios dalies 1, 2, 3 punktuose išvardytais reikalavimais ir kurias nustato administracinės institucijos, kompetentingos taikyti atitinkamus mokesčius ar muitus arba vykdyti su jais susijusius administracinius tyrimus, arba kurias patvirtina administracinės ar teisminės institucijos tų administracinių institucijų prašymu;

5) rinkliavomis už sertifikatus ir panašius dokumentus, išduodamus vykdant administracines procedūras, susijusias su mokesčiais ir muitais;

6) delspinigiais ir išlaidomis, susijusiais su šią dalį apimančiais reikalavimais.

2. Įstatymas netaikomas:

1) privalomosioms socialinio draudimo įmokoms, mokėtinoms valstybei narei arba valstybės narės padaliniams, arba pagal viešąją teisę įsteigtoms socialinės apsaugos institucijoms;

2) sutartinio pobūdžio mokėjimams;

3) baudžiamosioms sankcijoms, pritaikytoms kaip baudžiamojo persekiojimo rezultatas;

4) visoms kitoms šio straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktuose nenurodytoms sumoms.