28 straipsnis

1. Valstybės narės gali nesuteikti asmeniui laikinos apsaugos, jeigu:

a) yra rimtų priežasčių manyti, kad:

i) jis padarė nusikaltimą taikai, karo nusikaltimą arba nusikalto žmonijai, kaip nurodyta tarptautiniuose dokumentuose, parengtuose tam, kad būtų imamasi priemonių prieš tokius nusikaltimus;

ii) jis padarė sunkų nepolitinio pobūdžio nusikaltimą už priimančiosios valstybės narės ribų prieš priimant jį į tą valstybę narę kaip asmenį, kuris naudojasi laikina apsauga. Tikėtino baudžiamojo persekiojimo mastas turi būti nustatytas atsižvelgus į nusikaltimo, kuriuo atitinkamas asmuo įtariamas, pobūdį. Itin žiaurūs veiksmai, net ir tais atvejais, jei jie buvo padaryti tariamai politiniu tikslu, gali būti priskirti prie sunkių nepolitinio pobūdžio nusikaltimų. Tokia nuostata taikoma ir nusikaltimo dalyviams, ir jo kurstytojams;

iii) jis kaltinamas padaręs veiksmus, prieštaraujančius Jungtinių Tautų tikslams ir principams;

b) yra pakankamas pagrindas laikyti jį asmeniu, pavojingu priimančiosios valstybės narės saugumui, arba, įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl itin sunkaus nusikaltimo, jis pavojingas priimančiosios valstybės narės visuomenei.

2. Pagrindas nesuteikti asmeniui laikinos apsaugos pagal šio straipsnio 1 dalį priklauso tik nuo atitinkamo asmens elgesio. Sprendimai ar priemonės nesuteikti laikinos apsaugos remiasi proporcingumo principu.