17 straipsnis. Išimtys priimančiojoje valstybėje narėje nebedirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams

1. Nukrypstant nuo 16 straipsnio, teisė į nuolatinį gyvenimą priimančiojoje valstybėje narėje suteikiama nepasibaigus penkerių ištisinių metų gyvenimo šalyje laikotarpiui tokiems asmenims:

a) darbuotojams ar savarankiškai dirbantiesiems, kurie baigę dirbti yra pasiekę tokį amžių, kuris pagal tos valstybės narės įstatymus suteikia teisę į senatvės pensiją, arba darbuotojams, kurie pasitraukia iš apmokamo darbo pareigų pirma laiko išėję į pensiją, jei jie dirbo toje valstybėje narėje ne trumpiau kaip paskutinius dvylika mėnesių ir gyveno joje ištisai ilgiau kaip trejus metus.

Jei priimančiosios valstybės narės įstatymai nesuteikia teisės į senatvės pensiją tam tikrų kategorijų savarankiškai dirbantiems asmenims, amžiaus reikalavimas laikomas įvykdytu, jei asmuo pasiekė 60 metų amžių;

b) darbuotojai ir savarankiškai dirbantieji, kurie priimančiojoje valstybėje narėje ištisai išgyveno daugiau kaip dvejus metus ir nustojo dirbti joje dėl nuolatinio nedarbingumo.

Jei toks nedarbingumas yra nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pasekmė, suteikiant atitinkamam asmeniui teisę į pašalpą, kurią visą ar iš dalies moka priimančiosios valstybės narės institucija, nekeliami jokie gyvenimo šalyje trukmės reikalavimai;

c) darbuotojai ir savarankiškai dirbantieji, kurie po trejų metų ištisinio darbo ir gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai kitoje valstybėje narėje, tačiau išlaiko savo gyvenamąją vietą priimančiojoje valstybėje narėje, į kurią jie paprastai grįžta kiekvieną dieną arba bent kartą per savaitę.

Suteikiant a ir b punktuose nurodytas teises, valstybėje narėje, kurioje atitinkamas asmuo dirba, išdirbtas laikas laikomas praleistu priimančiojoje valstybėje narėje.

Nedarbo ne savo noriu laikotarpiai, tinkamai užregistruoti atitinkamo įdarbinimo biuro, laikotarpiai, kuriais nedirbta ne dėl asmens pasirinkimo ir nedarbas ar darbo nutraukimas dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo laikomi darbo laikotarpiais.

2. Gyvenimo šalyje ir darbo laiko ilgio reikalavimai, nustatyti 1 dalies a punkte, ir gyvenimo šalyje trukmės reikalavimai, nustatyti 1 dalies b punkte, netaikomi, jei darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo sutuoktinis ar 2 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytas partneris yra priimančiosios valstybės narės pilietis arba neteko tos valstybės narės pilietybės dėl santuokos su tuo darbuotoju ar savarankiškai dirbančiuoju.

3. Neatsižvelgiant į pilietybę, darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo šeimos nariai, kurie kartu su juo gyvena priimančiosios valstybės narės teritorijoje, turi nuolatinio gyvenimo toje valstybėje narėje teisę, jei darbuotojas ar savarankiškai dirbantysis pats įgijo nuolatinio gyvenimo toje valstybėje narėje teisę pagal šio straipsnio 1 dalį.

4. Tačiau, jei darbuotojas ir savarankiškai dirbantysis miršta tebedirbdamas, tačiau dar neįgavęs nuolatinio gyventojo statuso priimančiojoje valstybėje narėje pagal šio straipsnio 1 dalį, jo šeimos nariai, kurie kartu su juo gyvena priimančiosios valstybės narės teritorijoje, įgyja nuolatinio gyvenimo toje valstybėje narėje teisę, jei:

a) darbuotojas ir savarankiškai dirbantysis iki mirties buvo išgyvenęs toje valstybėje narėje dvejus metus, arba

b) mirtis įvyko dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos, arba

c) likęs sutuoktinis neteko tos valstybės narės pilietybės dėl santuokos su tuo darbuotoju ir savarankiškai dirbančiuoju.