11 straipsnis. Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai

1. Jei dviejų arba daugiau valstybių narių įstaigos nesutaria dėl asmens, kuriam taikomas pagrindinis reglamentas, gyvenamosios vietos nustatymo, šios įstaigos bendru susitarimu nustato atitinkamo asmens interesų centrą remdamosi visas turimos atitinkamos informacijos bendru įvertinimu; šie veiksniai gali apimti atitinkamai:

a) buvimo atitinkamų valstybių narių teritorijoje trukmę ir nenutrūkstamumą;

b) to asmens padėtį, įskaitant:

i) vykdomos veiklos pobūdį ir konkrečias savybes, visų pirma vietą, kurioje tokia veikla paprastai vykdoma, veiklos pastovumą ir darbo sutarties trukmę;

ii) jo šeiminę padėtį ir šeimyninius ryšius;

iii) neapmokamos veiklos vykdymą;

iv) studentų atveju – jų pajamų šaltinį;

v) jo būsto sąlygas, visų pirma būsto pastovumą;

vi) valstybę narę, kurioje gyvenančiu asmuo laikomas apmokestinimo tikslais.

2. Jei, atsižvelgdamos į įvairius kriterijus, pagrįstus 1 dalyje išdėstytais atitinkamais faktais, atitinkamos įstaigos nesusitaria, nustatant asmens faktinę gyvenamąją vietą lemiamu veiksniu laikomi asmens ketinimai, apie kuriuos galima spręsti iš tokių faktų ir aplinkybių, ypač priežastys, dėl kurių tas asmuo persikraustė.