49 straipsnis. Neįgalumo lygio nustatymas

1. Kai taikoma pagrindinio reglamento 46 straipsnio 3 dalis, dėl pareiškėjo neįgalumo lygio sprendimą priimti gali tik kontaktinė įstaiga, jei tos įstaigos taikomi teisės aktai yra įtraukti į pagrindinio reglamento VII priedą, o jeigu taip nėra – įstaiga, kurios teisės aktai įtraukti į tą priedą ir kurios teisės aktai paskutiniu metu buvo taikomi pareiškėjui. Šį sprendimą ji priima, kai tik tam tikrais atvejais atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 6 ir 51 straipsnius, ji gali nustatyti, ar yra įvykdytos taikomuose teisės aktuose nustatytos išmokų skyrimo atitikimo sąlygos. Apie savo sprendimą ji nedelsdama praneša kitoms atitinkamoms įstaigoms.

Jei asmuo neatitinka taikomuose teisės aktuose nustatytų išmokos skyrimo kriterijų, išskyrus susijusius su neįgalumo lygiu, atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 6 ir 51 straipsnius, kontaktinė įstaiga apie tai nedelsdama informuoja valstybės narės, kurios teisės aktai paskutiniu metu buvo taikomi pareiškėjui, kompetentingą įstaigą. Pastaroji įstaiga turi teisę priimti sprendimą dėl pareiškėjo neįgalumo lygio, jeigu įvykdomos jos taikomuose teisės aktuose nustatytos išmokų skyrimo atitikimo sąlygos. Apie savo sprendimą ji nedelsdama praneša kitoms atitinkamoms įstaigoms.

Prireikus, nustatant atitiktį išmokos skyrimo reikalavimams, klausimas gali būti grąžinamas tokiomis pačiomis sąlygomis valstybės narės, kurios teisės aktai iš pradžių buvo taikomi pareiškėjui, įstaigai, kompetetingai neįgalumo klausimu.

2. Kai pagrindinio reglamento 46 straipsnio 3 dalis netaikytina, kiekviena įstaiga pagal savo teisės aktus gali pasirinkti gydytoją ar kitą ekspertą, kuris patikrintų pareiškėjo sveikatą ir nustatytų neįgalumo lygį. Tačiau valstybės narės įstaiga atsižvelgia į iš kitos valstybės narės gautus dokumentus, medicinines išvadas ir administracinio pobūdžio informaciją, lyg jie būtų parengti jos pačios valstybėje narėje.