2 straipsnis

1. Ši direktyva taikoma šiems įpareigotiesiems subjektams:

1. kredito įstaigoms;

2. finansų įstaigoms;

3. šiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kai jie vykdo savo profesinę veiklą:

a) auditoriams, išorės apskaitininkams ir mokesčių konsultantams bei visiems kitiems asmenims, kurie vykdydami savo pagrindinę verslo arba profesinę veiklą įsipareigoja tiesiogiai arba per kitus asmenis, su kuriais tas kitas asmuo yra susijęs, teikti materialinę pagalbą, paramą ar patarimus mokesčių klausimais;

b) notarams ir kitiems nepriklausomiems teisininkams, kai jie dalyvauja kokiame nors finansų ar nekilnojamojo turto sandoryje, tiek veikdami kliento vardu ir jo naudai, tiek padėdami savo klientui planuoti ar vykdyti sandorius, susijusius su:

i) nekilnojamojo turto ar verslo subjektų pirkimu ir pardavimu;

ii) klientų pinigų, vertybinių popierių ar kito turto valdymu;

iii) banko, taupomųjų ar vertybinių popierių sąskaitų atidarymu ar valdymu;

iv) įnašų, reikalingų bendrovių sukūrimui, veikimui ar valdymui, organizavimu;

v) patikos, bendrovių, fondų ar panašių struktūrų sukūrimu, veikimu ar valdymu;

c) patikos ar bendrovių paslaugų teikėjams, nenumatytiems a arba b punkte;

d) nekilnojamojo turto agentams, be kita ko, atliekantiems tarpininkavimo funkcijas išnuomojant nekilnojamąjį turtą, tačiau tik sandoriams, kurių atveju mėnesinis nuomos mokestis siekia 10 000 EUR arba daugiau;

e) kitiems asmenims, prekiaujantiems prekėmis, jeigu mokėjimai atliekami arba gaunami grynaisiais pinigais, o mokėjimo suma yra 10 000 EUR ar daugiau, nepriklausomai nuo to, ar sandoris vykdomas kaip viena operacija ar kaip keletas operacijų, kurios atrodo tarpusavyje susijusios;

f) lošimo paslaugų teikėjams;

i) asmenims, vykdantiems prekybos arba tarpininkavimo veiklą prekybos meno kūriniais srityje (be kita ko, kai tai atlieka meno galerijos ir aukcionų namai), jei sandorio ar grupės susijusių sandorių vertė siekia 10 000 EUR arba daugiau;

j) asmenims, vykdantiems saugojimo, prekybos arba tarpininkavimo veiklą prekybos meno kūriniais srityje, jei tai atlieka laisvieji uostai (angl. „freeports“) ir sandorio ar grupės susijusių sandorių vertė siekia 10 000 EUR arba daugiau.

2. Valstybės narės, atlikusios tinkamą rizikos vertinimą, gali nuspręsti tam tikrų lošimo paslaugų teikėjams, išskyrus kazino, visiškai arba iš dalies netaikyti nacionalinių nuostatų, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, remdamosi įrodyta maža rizika, kurią kelia tokių paslaugų operacijų pobūdis ir, atitinkamais atvejais, mastas.

Kaip vieną iš veiksnių, į kuriuos valstybės narės atsižvelgia atlikdamos rizikos vertinimą, jos turi įvertinti vykdomų sandorių pažeidžiamumo laipsnį, įskaitant su mokėjimo metodais susijusius aspektus.

Savo atliktame rizikos vertinime valstybės narės nurodo, kaip jos atsižvelgė į ataskaitose, kurias Komisija paskelbė pagal 6 straipsnį, pateiktas atitinkamas išvadas.

Komisijai pranešama apie pagal pirmą pastraipą valstybės narės priimtą sprendimą ir pateikiamas jo pagrindimas, grindžiamas konkrečiu rizikos vertinimu. Komisija apie tą sprendimą praneša kitoms valstybėms narėms.

3. Valstybės narės gali nuspręsti, kad asmenys, kurie finansine veikla užsiima retai arba labai ribotai, o pinigų plovimo ar teroristų finansavimo rizika yra maža, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, jei laikomasi visų šių kriterijų:

a) finansinės veiklos absoliuti vertė yra ribota;

b) finansinė veikla yra apribota sandoriais;

c) finansinė veikla nėra tokių asmenų pagrindinė veikla;

d) finansinė veikla yra tokių asmenų pagalbinė ir tiesiogiai susijusi su jų pagrindine veikla;

e) tokių asmenų pagrindinė veikla nėra 1 dalies 3 punkto a–d arba f papunktyje nurodyta veikla;

f) finansinė veikla yra teikiama tik tokių asmenų pagrindinės veiklos klientams ir nėra apskritai siūloma visuomenei.

Pirma pastraipa netaikoma asmenims, užsiimantiems piniginių perlaidų, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB 4 straipsnio 13 punkte, veikla.

4. 3 dalies a punkto tikslais valstybės narės reikalauja, kad bendra finansinės veiklos apyvarta neviršytų ribinės vertės, kuri turi būti pakankamai žema. Ta ribinė vertė turi būti pakankamai žema. Ta ribinė vertė nustatoma nacionaliniu lygiu, atsižvelgiant į finansinės veiklos pobūdį.

5. 3 dalies b punkto tikslais valstybės narės taiko didžiausią leistiną ribinę vertę kiekvienam klientui ir kiekvienam nenuolatiniam sandoriui, nepaisydamos, ar sandoris vykdomas kaip viena operacija, ar kaip keletas operacijų, kurios atrodo susijusios tarpusavyje. Ta didžiausia ribinė vertė nustatoma nacionaliniu lygiu atsižvelgiant į finansinės veiklos pobūdį. Ji turi būti pakankamai žema siekiant užtikrinti, kad nurodyto pobūdžio sandoriai būtų nepraktiškas ir neveiksmingas metodas pinigams plauti arba teroristams finansuoti, ir neturi viršyti 1 000 EUR sumos.

6. 3 dalies c punkto tikslais valstybės narės reikalauja, kad finansinės veiklos apyvarta neviršytų 5 % bendros atitinkamo fizinio ar juridinio asmens vykdomos veiklos apyvartos.

7. Šio straipsnio tikslais atlikdamos pinigų plovimo arba teroristų finansavimo rizikos vertinimą valstybės narės ypatingą dėmesį skiria tai finansinei veiklai, apie kurią manoma, kad dėl jos pobūdžio ypač galima ja naudotis arba piktnaudžiauti siekiant plauti pinigus ar finansuoti teroristus.

8. Valstybių narių pagal 3 dalį priimtuose sprendimuose nurodomos priežastys, kuriomis remiantis jie yra priimami. Pasikeitus aplinkybėms, valstybės narės gali nuspręsti atšaukti tokius sprendimus. Valstybės narės apie tokius sprendimus praneša Komisijai. Komisija apie tuos sprendimus praneša kitoms valstybėms narėms.

9. Valstybės narės pradeda rizika grindžiamą stebėsenos veiklą arba imasi kitų pakankamų priemonių užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama pagal šį straipsnį priimtuose sprendimuose suteiktomis išimtimis.