2 straipsnis. Taikymo sritis

1. Ši direktyva taikoma kredito sutartims.

2. Ši direktyva netaikoma:

a) kredito sutartims, užtikrintoms hipoteka arba kita panašia valstybėje narėje įprastai naudojama garantija nekilnojamuoju turtu arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise;

b) kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teises į žemės arba esamo ar projektuojamo statinio nuosavybę, įskaitant patalpas, naudojamas užsiėmimui, verslui ar profesijai;

c) kredito sutartims, kai bendra kredito suma yra didesnė nei 100 000 EUR;

d) kredito sutartims, kai darbdaviai, kuriems kreditavimas yra jų antrinė veikla, suteikia savo darbuotojams kreditą be palūkanų arba siūlydami mažesnę negu rinkoje vyraujanti bendros kredito kainos metinę normą ir kurios nėra siūlomos visuomenei;

e) kredito sutartims, kurios sudaromos su investicinėmis įmonėmis, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/65/ES 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, arba su kredito įstaigomis, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su viena ar daugiau Direktyvos 2014/65/ES I priedo C skirsnyje išvardytų priemonių, jei kreditą suteikianti investicinė įmonė arba kredito įstaiga dalyvauja tokiame sandoryje;

f) kredito sutartims, kurios yra sudarytos pagal susitarimą, pasiektą teisme arba kitoje valstybės valdžios institucijoje;

g) nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai nei pačia sutartimi, nei atskira sutartimi nenustatyta pareiga arba pasirinkimo galimybė pirkti sutarties objektą;

h) atidėtiesiems mokėjimams, kai:

i) prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas, trečiajai šaliai nesuteikiant kredito, suteikia vartotojui laiko sumokėti už to tiekėjo tiekiamas prekes ar to paslaugų teikėjo teikiamas paslaugas;

ii) pirkimo kaina turi būti sumokėta be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus nedidelius pagal nacionalinę teisę nustatytus mokesčius, kuriuos vartotojas turi mokėti už pavėluotus mokėjimus, ir

iii) mokėjimas turi būti visiškai atliktas per 50 dienų nuo prekės pristatymo ar paslaugos suteikimo.

Atidėtiesiems mokėjimams, kuriuos siūlo prekių tiekėjai ar paslaugų teikėjai, kurie nėra labai mažos, mažosios ar vidutinės įmonės, kaip apibrėžta Rekomendacijoje 2003/361/EB, kai jie siūlo informacinės visuomenės paslaugas, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b punkte, kurias sudaro nuotolinės prekybos sutarčių sudarymas su vartotojais dėl prekių pardavimo ar paslaugų teikimo, kaip apibrėžta Direktyvos 2011/83/ES 2 straipsnio 7 punkte; šis neįtraukimas į šios direktyvos taikymo sritį taikomas tik kai tenkinamos šios sąlygos:

i) trečioji šalis nesiūlo ir neperka kredito;

ii) mokėjimas turi būti visiškai atliktas per 14 dienų nuo prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo ir

iii) pirkimo kaina turi būti sumokėta be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, tik su nedideliais pagal nacionalinę teisę nustatytais mokesčiais, kuriuos vartotojas turi mokėti už pavėluotus mokėjimus;

i) kredito sutartims, kurios yra susijusios su nemokamai atidėtu esamos skolos mokėjimu;

j) kredito sutartims, pagal kurias iš vartotojo reikalaujama, kad jis kaip užstatą kreditoriui paliktų kokį nors daiktą, o vartotojo įsipareigojimas yra griežtai apribojamas tuo įkeistu daiktu;

k) kredito sutartims dėl paskolų, suteikiamų ribotai visuomenės daliai pagal įstatymų numatytą nuostatą, kuria siekiama bendro intereso, taikant mažesnę nei rinkoje vyraujanti kredito palūkanų normą arba visai be palūkanų, arba kitomis sąlygomis, kurios yra palankesnės vartotojui nei rinkoje vyraujančios sąlygos;

l) kredito sutartims, sudarytoms 2026 m. lapkričio 20 d.; tačiau 23 ir 24 straipsniai, 25 straipsnio 1 dalies antras sakinys, 25 straipsnio 2 dalis ir 28 bei 39 straipsniai taikomi visoms neterminuotoms kredito sutartims, sudarytoms 2026 m. lapkričio 20 d.

3. Nepaisant 2 dalies c punkto, ši direktyva taikoma kredito sutartims, kurių paskirtis yra gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto renovavimas ir kurios nėra užtikrintos hipoteka arba kita panašia valstybėje narėje įprastai naudojama garantija dėl nekilnojamojo turto arba užtikrintos su nekilnojamuoju turtu susijusia teise, kai bendra kredito suma yra didesnė nei 100 000 EUR.

4. Kredito sutarčių, pagal kurias suteikiama teisė į likučio viršijimą, atveju taikomi tik šie straipsniai:

a) 1, 2, 3, 17, 19, 25, 31, 35, 36 bei 39–50 straipsniai ir

b) 18 straipsnis, nebent valstybės narės nustato kitaip.

5. Valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos kredito sutartims, pagal kurias teikiamos debeto kortelės su atidėtojo lėšų nurašymo funkcija:

a) kurias teikia kredito arba mokėjimo įstaiga;

b) pagal kurių sąlygas kreditas turi būti grąžintas per 40 dienų ir

c) kurioms netaikomos palūkanos, o už mokėjimo paslaugos teikimą taikomi tik nedideli mokesčiai.

6. Valstybės narės gali nustatyti, kad tik 1, 2, 3, 7, 8, 11, 19 ir 20 straipsniai, 21 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a–h ir l punktai, 21 straipsnio 3 dalis bei 23, 25 ir 28-50 straipsniai taikomi kredito sutartims, kurias sudaro organizacija, kurios nariai gali būti tik asmenys, gyvenantys arba dirbantys tam tikroje vietoje, arba konkretaus darbdavio darbuotojai ir į pensiją išėję darbuotojai, arba asmenys, atitinkantys kitus nacionalinės teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įrodančius narių tarpusavio ryšio buvimą, ir kuri atitinka visas toliau nurodomas sąlygas:

a) organizacija įsteigta siekiant jos narių tarpusavio naudos;

b) organizacija siekia pelno tik savo nariams;

c) organizacija siekia pagal nacionalinę teisę reikalaujamo socialinio tikslo;

d) organizacija gauna ir valdo tik savo narių santaupas ir tik jiems teikia kredito šaltinius;

e) organizacija suteikia kreditą taikydama mažesnę nei rinkoje vyraujanti bendros kredito kainos metinę normą arba normą, kurios viršutinė riba reglamentuojama nacionalinės teisės aktais.

Valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos pirmoje pastraipoje minimos organizacijos sudarytoms kredito sutartims, kai visų tos organizacijos sudarytų esamų kredito sutarčių bendra vertė, palyginti su visų toje valstybėje narėje, kurioje yra organizacija, sudarytų esamų kredito sutarčių bendra verte, yra nedidelė, ir visų tokių organizacijų toje valstybėje narėje sudarytų visų esamų kredito sutarčių bendra vertė yra mažesnė nei 1 % visų toje valstybėje narėje sudarytų esamų kredito sutarčių bendros vertės.

Valstybės narės kasmet peržiūri, ar vis dar tebetenkinamos sąlygos taikyti kurią nors iš antroje pastraipoje minimų išimčių, ir imasi veiksmų panaikinti išimtį, jeigu mano, kad tos sąlygos nebetenkinamos.

7. Valstybės narės gali nustatyti, kad tik 1, 2, 3, 7, 8, 11, 19 ir 20 straipsniai, 21 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a–h, l ir s punktai, 21 straipsnio 3 dalis bei 23, 25, 28–38 ir 40-50 straipsniai taikomi kredito sutartims tarp kreditoriaus ir vartotojo dėl atidėtojo mokėjimo arba dėl grąžinimo metodų, jei vartotojas jau neįvykdo įsipareigojimų pagal pradinę kredito sutartį arba tikėtina, kad jų neįvykdys, ir kai tenkinamos šios sąlygos:

a) tikėtina, kad toks susitarimas padės išvengti teisinio proceso dėl vartotojo įsipareigojimų neįvykdymo;

b) tokio susitarimo sudarymu vartotojui nebūtų nustatytos nepalankesnės sąlygos nei tos, kurios nustatytos pradinėje kredito sutartyje.

8. Valstybės narės gali nustatyti, kad 8 straipsnio 3 dalies d, e ir f punktai, 10 straipsnio 5 dalis, 11 straipsnio 4 dalis bei 21 straipsnio 3 dalis netaikomi vienai ar daugiau iš šių kredito sutarčių:

a) kredito sutartims, kai bendra kredito suma yra mažesnė nei 200 EUR;

b) kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių;

c) kredito sutartims, pagal kurių sąlygas kreditas turi būti grąžintas per tris mėnesius ir mokami tik nedideli mokesčiai.