28 straipsnis. Selekcininko teisių išimtys

1. Veislė gali būti naudojama be selekcininko sutikimo:

1) asmeniniams poreikiams, nesiekiant komercinių tikslų;

2) moksliniams tikslams;

3) naujoms veislėms kurti ir šio Įstatymo 26 straipsnyje nurodytiems veiksmams su šiomis veislėmis atlikti, išskyrus atvejus, kai taikomos šio Įstatymo 27 straipsnio nuostatos.

2. Žemės naudotojai gali naudoti saugomą veislę be selekcininko sutikimo, kai:

1) savo naudojamoje žemėje išaugintos saugomos veislės derliaus dauginamąją medžiagą naudoja savo reikmėms;

2) moka selekcinį užmokestį selekcininkui. Šio užmokesčio dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi pareiškėjo ir žemės naudotojo tarpusavio susitarimu. Jei tokio susitarimo nėra, užmokestis turi sudaryti 50 proc. vidutinio licencinio užmokesčio, mokamo Lietuvoje už tos pačios augalų rūšies sertifikuojamos žemiausios kategorijos dauginamąją medžiagą.

3. Šio straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos žemės naudotojams tik tais atvejais, kai jie:

1) augina savo naudojamoje žemėje šių rūšių augalus: avižas, miežius, rugius, minkštuosius ir kietuosius kviečius, kvietrugius, rapsus, linus (išskyrus pluoštinius), žirnius, pupas, vikius, lubinus, liucernas, bulves;

2) savo naudojamoje žemėje išaugintos šios dalies 1 punkte nurodytų rūšių Lietuvoje saugomos veislės (išskyrus hibridinę ar sintetinę veislę) dauginamąją medžiagą naudoja tolesniam dauginimui savo naudojamoje žemėje.

4. Žemės naudotojai gali nemokėti šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto užmokesčio, jeigu jų naudojamos žemės plotas neviršija žemės ūkio ministro nustatyto dydžio.

5. Žemės naudotojai, dauginantys saugomų veislių dauginamąją medžiagą, pareiškėjų reikalavimu privalo jiems pateikti duomenis apie saugomos veislės dauginamosios medžiagos naudojimą.