116 punktas

Geros augalų apsaugos praktikos taisyklių 116 punktas

Galioja šiandien Šaltinis: Seimo kanceliarijos suvestinė redakcija nuo 2011-11-18 · oficialus tekstas e-tar.lt ↗ · ankstesnės redakcijos

116. Kalendra

(Coriander sativum) gerai auga lengvose, derlingose, silpnai rūgščiose

dirvose; blogai auga priemolinguose, glėjiškuose, sunkiuose dirvožemiuose.

Geriausiai auga pavėsingose vietose. Kalendra sėjama balandžio antroje pusėje.

Augalai pražysta liepos pradžioje, o sėklos prinoksta rugpjūčio pabaigoje.

Norint turėti žalumynų visą vasarą, sėjama kelis kartus – kas

12–15 dienų.

Ramuliariozė

(Ramularia coriandri)

117.

Liga gali būti problemiška esant drėgnam orui. Ant lapų atsiranda ovalios dėmės

su šviesesniu centru, kuriame vystosi grybo R. coriandri sporofikacijos

organai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

118.

Pasirodžius pirmiems ligos požymiams, purškiama fungicidais, kad neplistų

infekcija.

Sklerotinis

puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

119.

Jei kalendra auga po šakniavaisinių daržovių, galimas puvinio pasireiškimas.

Bakterinė

dėmėtligė (Pseudomonas sp.)

120.

Ankstyvuoju ligos pasireiškimo laikotarpiu ant lapų, lapkočių, atžalų atsiranda

rudos, šlapiuojančios dėmės. Stipriai pažeisti augalai vysta ir gelsta.

Bakterijos pernešamos su sėkla. Nėra cheminių augalų apsaugos produktų nuo

bakterijų.

Morkinė

musė (Psila rosae), pelėdgalviai (Noctuidae),

gluosninis-morkinis amaras (Cavariella aegopodii) ir nematodai

121.

Visi išvardinti kenkėjai gali pakenkti kalendrai, bet praktikoje jie išplinta

retai.

Kmynas

122.

Kmynų (Carum carvi) sėklos naudojamos aliejui išgauti arba kaip

prieskonis maisto gamyboje.

Puvinys

(Mycocentrospora acerina)

123.

Ligos simptomai – tamsiai rudos dėmės ant stiebų, lapų ir lapkočių.

Stipriai sergantys augalai vysta, nesubrandina sėklų. Jauni augalai gali

užsikrėsti rudenį ir žūti, per žiemą jų šaknys supūna. Ligos pasireiškimas

priklauso nuo oro sąlygų. Jeigu oras yra pakankamai drėgnas, sporos gali

infekuoti stiebus ar skėčius.

Pagrindiniai

apsaugos principai

124.

Ligos paplitimas įvairiais metais nevienodas. Jei veiklioji medžiaga iprodionas

naudojamas nuo S. sclerotiorum, ji gali būti veiksminga nuo M.

acerina. Sėti sveiką sėklą. Sėjomaina. Mažinti sėjos tankį ir azotinių

trąšų normą.

Sklerotinis

puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

125.

Simptomai pasireiškia rudų dėmių atsiradimu ant stiebų. Baltas, purus vatos

pavidalo grybienos apnašas su daugybe juodų skleročių būna matomas pažeidimo

vietose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

126.

Sėjomaina yra pagrindinė apsaugos priemonė. Galima biologinė apsauga naudojant

antagonistinį grybą Coniothyrium minitans. Purškimas fungicidais taip

pat gali būti naudojamas šios ligos kontrolei.

Amarai

127.

Amarai kmynuose kenkia tiesiogiai iščiulpdami lapus, kurie sukasi, džiūsta ir

nunyksta. Purškimas insekticidais galimas, kai dėl kenkėjų gausumo tikėtini

ženklūs nuostoliai.

Tuopinis-morkinis

amaras (Pemphigus phenax)

128.

Pemphigus genties amarai formuoja galus ant Populus nigra, vėliau

vasarą migruoja į pasėlius, kur žemėje apninka augalų-šeimininkų (pvz., kmynų)

šaknis. Šaknyse jie neformuoja galų, bet čiulpia audinių sultis, nuo ko šaknys

deformuojasi, augalai vysta, gelsta ir nyksta. Jei užsikrėtimas didelis,

augalai žūsta.

Pagrindiniai

apsaugos principai

129.

Neauginti kmynų arti tuopų, ypač Populus nigra. Geltonos spalvos lipnios

gaudyklės gali būti naudojamos nustatant jų atskridimą ir parenkant purškimo

laiką.

Kmyninė

kandis/Morkinė deprezarija (Depressaria daucella)

130.

Depressaria daucella žiemoja suaugėlio stadijoje. Pavasarį kovo pabaigoje

balandžio mėn. pradeda skraidyti ir deda kiaušinėlius ant lapkočių. Kiaušinėlių

dėjimas priklauso nuo oro sąlygų, tai apsprendžia lervų išsiritimą. Jos

dažniausiai išsirita gegužę ir minta stiebais ir lapais. Vėliau jos apraizgo

skėčius ir sunaikina jose žiedus ir sėklas. Stiebe lervos virsta puparijais.

Suaugėliai pasirodo trumpam prieš derliaus nuėmimą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

131.

Galima vienas purškimas, kai tik lervos pradeda kenkti skėčiuose.

XIII.

AGURKAI, AUGINAMI PO PRIEDANGOMIS

Agurkai, auginami lauke, bet daugiausiai po priedangomis: stikliniuose arba

polietileniniuose šiltnamiuose bei polietileno plėvelės tuneliuose. Oficialūs

reikalavimai agurkinių šeimos augalams, auginamiems po priedangomis, turi

užtikrinti, kad jie neužsikrėtę specifinėmis ligomis (virusinėmis ir

bakterinėmis), kenkėjais, ir atitikti tolerancijos standartus kitiems

kenksmingiesiems organizmams. Siekiant išvengti ligų, pagrindinės profilaktikos

priemonės – sudaryti agurkams palankias augimo sąlygas, teisingai

pasirinkti sėjomainą, tinkamai tręšti, laiku naikinti piktžoles, sėti sveiką,

ištirtą sėklą.

Laikytis sėjomainos – viena iš svarbių sąlygų norint išvengti ligų.

Rekomenduojama 2–4 metų sėjomaina. Nepatartina agurkų auginti po paprikos,

pomidorų ir baklažanų. Reikia auginti veisles, atsparias miltligei ir vytuliui.

Naujos, Šiaurės Europoje išvestos veislės yra atsparios rauplėms (Cladosporium

cucumerinum), sausligei (Corynespora cassiicola), todėl šie

patogenai jau nėra problema po priedangomis auginamiems agurkams.

Agurkai šiltnamiuose gali būti auginami lysvėse ar hidroponikoje. Pagal GAAP

reikia sėti sveiką, ištirtą sėklą į neužkrėstą patogenais kompostą, mineralinę

vatą. Agurkams reikia daug maisto medžiagų, jie bijo staigių oro, temperatūros

bei drėgnumo svyravimų ir maisto medžiagų pertekliaus. Augalų sodinimo tankumas

turi įtakos agurkų derliui, derėjimo ankstyvumui ir ligotumui. Šiltnamiai turi

būti vėdinami, vėdinimo angos, langai įrengiami šiltnamio stoge ir viršutinėje

šoninių sienų dalyje. Langų ir ventiliacijos angos uždengiamos tinklais

siekiant išvengti vabzdžių (amarų, kandžių, baltasparnių) patekimo į šiltnamį.

Nuskynus paskutinį derlių, patalpos išvėdinamos, išraunamos augalų liekanos,

išvežamos iš šiltnamių ir sunaikinamos, sterilizuojama laistymo sistema.

Pagal GAAP, visi cheminiai produktai, naudojami šiltnamiuose apsaugai nuo ligų

ir kenkėjų, ant augalų paskleidžiami naudojant aukštos kokybės rankinius ar

automatinius purškimo įrenginius (LVM). Gali būti naudojami mažatūriai purškimo

įrenginiai, tada pesticidai paskleidžiami sudarant rūką, miglą, paleidžiant

juos dūmų pavidalu. Kai vyksta purškimo darbai, durys ir langai turi būti

sandariai uždaryti, darbininkai turi dėvėti spec. aprangą.

Dirvos sterilizacija yra pagrindinė priemonė kontroliuoti kenksminguosius

organizmus (įskaitant piktžolių kontrolę) uždarame grunte. Šiam tikslui GAAP

naudojamas dirvos garinimas ir soliarizacija (pietinėse šalyse). Tačiau GAAP

neturima omeny sistemiško dirvos steriliantų naudojimo, tokie būdai turėtų būti

ribojami ir, esant būtinybei, leidžiami tik griežtai kontroliuojant. Pietų

šalyse dirvos soliarizacija yra labai efektyvi priemonė nuo dirvos patogenų (Didymella

bryoniae, Verticillium dahliae, Verticillium albo-atrum, Fusarium

oxysporum f. sp. cucumerinum, Fusarium oxysporum f. sp. melonis),

nematodų ir kai kurių piktžolių rūšių. Tai hidroterminis procesas, kurio metu

dirva uždengiama skaidria polietilenine plėvele ir laikoma mažiausiai

40 dienų. Prieš kaitinimą dirva turi būti supurenta ir gerai palaistyta.

Biologinė kontrolė yra dalis integruotos apsaugos ir yra neatsiejama praktika

auginant agurkus ir kitas agurkinių šeimos daržoves po priedangomis. Jei

naudojami biologiniai agentai ir yra apsaugos priemonių būtinybė, turėtų būti

įvertintas abipusis apsaugos produktų veikimas biologiniams agentams,

pasirenkant apsaugos produktus bei jų panaudojimo laiką. Jei augalų apsaugos

produktai, veikiantys žalingai natūralius priešus, vis dėlto turi būti

naudojami, purškiama tiktai dalis pasėlio, kad nebūtų suardyta biologinės

kontrolės sistema visame plote. Jei bitės ar kamanės yra naudojamos

apdulkinimui – aviliai turi būti išnešti iš šiltnamio arba apdengti tam

tikram laikui, priklausomai nuo naudojamo produkto. Partenokarpiniai agurkai

auginami be apdulkinimo.

Svarbiausi agurkams kenksmingieji organizmai, kurių naikinimui naudojami augalų

apsaugos produktai, yra šie: (1 lentelė).

1 lentelė.

Pagrindiniai kenksmingi organizmai agurkinių šeimos daržovėse

Kenksmingi

organizmai

Daržovės,

kurias auginant galimas ekonominis nuostolis

7.1. Diegavirtė ir

šaknų puviniai

Agurkas, melionas,

cukinija

7.2. Sklerotinis

puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

Agurkas, melionas,

cukinija

7.3. Juodasis

šaknų puvinys (Phomopsis sclerotioides)

Agurkas, melionas,

cukinija

7.4. Fuzariozinis ir

verticiliozinis vytuliai

Agurkas, melionas,

cukinija

7.5. Dėmėtligė (Didymella

bryoniae)

Agurkas, melionas,

cukinija

7.6. Netikroji miltligė (Pseudoperonospora

cubensis)

Agurkas, melionas,

cukinija

7.7. Kekerinis puvinys

(Botryotinia fuckeliana)

Agurkas, melionas,

cukinija

7.8. Bakterinės ligos

Agurkas (trumpavaisis,

karnišonas)

7.9. Virusinės ligos

Agurkas, melionas,

cukinija

7.10. Amarai

Agurkas, melionas,

cukinija

7.11. Pelėdgalvių

vikšrai

Agurkas, melionas,

cukinija

7.12. Minamusės

Agurkas, cukinija

7.13. Tripsai

Agurkas, melionas,

cukinija

7.14. Baltasparniai

Agurkas, melionas,

cukinija

7.15. Blakės

Agurkas

7.16. Erkės

Agurkas, melionas,

cukinija

7.17. Melaidogyne spp.

Agurkas, melionas,

cukinija

7.18. Piktžolės

Agurkas, melionas,

cukinija

Diegavirtė

ir šaknų puviniai

Keletas Pythium spp. rūšių (Pythium aphanidermatum, Pythium

ultimum) gali užkrėsti agurkinių šeimos augalus ankstyvuoju augimo

tarpsniu, sukeldami sėklų puvinį, daigų diegavirtę, šaknų ir stiebo puvinius.

Nebeicuotos sėklos infekuotoje dirvoje gali supūti. Jau dygstantys užsikrėtę augalai

turi tamsiai rudų ar juodų vandeningų dėmių. Susirgusių daigų šaknies kaklelis

ir šaknys paruduoja. Stiebelio dalis prie žemės suplonėja ir patamsėja.

Lapeliai vysta, daigai sunyksta. Daigų diegavirtė atsiranda židiniais, o

persodinus daigus į šiltnamį ji pasireikš ten, kur daigai buvo silpni, pažeisti

mechaniškai ar auga nepalankiomis sąlygomis. Pythium spp. išgyvena

dirvoje oosporų pagalba supuvusiuose audiniuose daugelį metų. Optimaliomis

sąlygomis šis patogenas gali augti neapibrėžtą laiką kaip vegetatyvinis micelis

ant įvairių organinių substratų dirvoje. Pythium spp. padeda plisti per

drėgna dirva, temperatūros svyravimai, nematodų pažeidimai.

Phytophthora cryptogea gali sukelti šaknų puvinį.

10.

Thanatephorus cucumeris (anamorfa Rhizoctonia solani)

yra plačiai paplitęs dirvos grybas, kuris sukelia agurkinių šeimos daržovių

diegavirtę, šaknų, stiebo (pamatinės stiebo dalies) puvinius. Šiltnamiuose

augančioms agurkinių šeimos daržovėms T. cucumeris mažai

reikšmingas. Grybas išsilaiko dirvoje, komposte ir užkrėstose liekanose

micelio ir skleročių pagalba. Kartais pažeidžia vaisius, kai jie guli ant

žemės, sukeldamas į rauples panašius pažeidimus. Agurkai yra jautresni šiam

patogenui nei kitų agurkinių šeimos daržovės.

Pagrindiniai

apsaugos principai

11. Į

apsaugos priemones įeina augalų kaita, atitinkamas laistymas. Vengti sėti ar

sodinti augalus į šaltą ir drėgną dirvą. Laikytis darbo higienos. Kadangi

grybai esti dirvoje, labai svarbu auginti neužkrėstoje patogenais dirvoje,

substratuose, puodeliuose ir t. t. Tai galima pasiekti naudojant naujas

arba garais sterilizuotas medžiagas. Puodelių, stiklų ir kt. valymas ir

sterilizavimas yra galimas su vario sulfatu, amonio junginiais ir kitomis

dezinfekuojančiomis medžiagomis (pvz., natrio hidrochloridu). Reikia stengtis

nepažeisti augalų. Turėtų būti vengiama temperatūrų skirtumo tarp laistomo

vandens ir šaknų zonoje esančios temperatūros. Uždarose sistemose, kur vanduo

yra naudojamas pakartotinai, jis turėtų būti dezinfekuojamas (pvz., karščiu,

smėlio filtrais, UV), nes pašaknio ir šaknų puviniai gali labai greitai

paplisti. Sėklų beicavimas taip pat gera praktika. Apdorojimas fungicidais

prieš sėją ar prieš sodinimą gali užtikrinti ankstyvą daigų apsaugą. Grybines

museles (Mycetophilidae ir Ephydridae) reikėtų naikinti, nes jos

yra Pythium nešiotojos.

Sklerotinis

puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

12.

Sclerotinia sclerotiorum yra dirvos grybas ir skleročių pagalba išlieka

gyvas ilgą laiką. Liga (sklerotinis puvinys) pasireiškia tuose šiltnamiuose,

kur vyrauja vėsūs ir drėgni orai vegetacijos metu, kur nesilaikoma

agrotechnikos reikalavimų, per tankiai susodinti augalai, per žema oro

temperatūra ir per didelė oro drėgmė.

13.

Dažniausiai patogenas pažeidžia stiebus. Paprastai pirmi požymiai pasirodo ant

stiebo pagrindo kaip baltas vatos pavidalo apnašas. Grybo micelyje ir

pažeistose augalo dalyse susidaro stambūs, pradžioje baltos spalvos, vėliau

pajuoduojantys skleročiai. Augalo dalis virš pažeistos vietos vysta ir pūna. Ši

liga nėra didelė problema, kai augalai auga dirbtiniuose substratuose. Pūvanti

augalo dalis suminkštėja ir pavandenija, apsitraukia balta, panašia į vatą

grybiena, kurios gabalėliais plinta ligos sukėlėjas. Iš grybienos susiformuoja

tamsūs kūneliai – skleročiai. Jie gali susidaryti ir stiebo viduje.

Agurkai gali sirgti ir uždara forma, kai išorėje grybienos apnašas nesusidaro,

o sergantis augalas vysta ir sudžiūna.

Pagrindiniai

apsaugos principai

14.

Daigai turi būti sveiki arba prieš sodinimą apdoroti. Bloga oro cirkuliacija ir

drėgmės perteklius skatina ligos paplitimą. Reikia šalinti pažeistus augalus

bei augalines liekanas, užkrėstas skleročiais. Nėra atsparių veislių. Jei

infekcija neišvengiama, dirva turi būti garinama. Fungicidai gali būti

naudojami ligos židiniams apdoroti, kai požymiai yra matomi.

Juodasis

šaknų puvinys (Phomopsis sclerotioides)

15.

Phomopsis sclerotioides yra dirvos grybas ir gali sukelti agurkinių šeimos

daržovėse juodąjį šaknų puvinį. Liga galima auginant daržoves dirbtiniuose

substratuose, bet dažniausiai dirvoje. Kai šaknys pažeistos, sutrinka augalo

mityba. Ligos požymiai pasireiškia kaip juodos dėmės ant šaknų ir augalo

vytimas. Šaknų audiniai pradžioje pasidaro geltonai rudos, vėliau juoduoja ir

galiausiai supūna. Grybas gali plisti oro, vandens, dirvos/substrato pagalba.

Esant nepalankioms sąlygoms grybas skleročių pagalba dirvoje gali išlikti gyvas

keletą metų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

16.

Jei naudojamas poskiepis Cucurbita ﬁcifolia, liga nepasireiškia. Kitu

atveju rekomenduojama dirvos garinimas ar soliarizacija. Laistymui naudoti

vandenį, neužkrėstą Phomopsis sclerotioides. Sergantys augalai šalinami

ir sunaikinami. Dirvos temperatūra turi būti palanki augalams augti.

Fuzariozinis

ir verticiliozinis vytuliai

17.

Įvairūs patogeniniai dirvos grybai Fusarium oxysporum (f. sp. cucumerinum,

f. sp. melonis), Verticillium albo-atrum ir Verticillium

dahliae sukelia vytulius, o kartais ir augalų žūtį. Šie grybai parazituoja

vandens apytakos audiniuose. Verticiliozė yra „šalto vandens“ liga. Abi Verticillium

spp. rūšys išlieka gyvybingos dirvoje tamsaus mycelio arba mikroskleročių

pagalba sirgusių augalų liekanose. Ligoti augalai saulėtą dieną apvysta, o

rytais ir apsiniaukusiomis dienomis vėl atsigauna. Progresuojant ligai, ant

lapų, dažniau ant apatinių, susidaro gelsvai rudos dėmės su ryškiai geltonu

apvadu. Vytimo priežastis – mechaniškas vandens indų užsikimšimas grybo

hifais ir jų išskiriamomis nuodingomis medžiagos.

18.

Fuzariozinis vytulys daugiau pasireiškia esant šiltam orui, rūgščiose,

smėlėtose dirvose. F. oxysporum dirvoje gali išsilaikyti keletą metų.

19.

Abu vytulio sukėlėjai Fusarium ir Verticillium gali taip pat

pasireikšti augaluose, auginamuose dirbtiniuose substratuose (ypač Fusarium).

20.

Būdingi abiejų vytulių požymiai – patamsėjusių vandens indų ratas apatinės

stiebo dalies skerspjūvyje. Pirmieji vytulio požymiai – gelstantys ir

vystantys žemutiniai lapai. Vytimas palaipsniui plinta link viršūnės, lapai

pradeda džiūti. Apsikrečiama dažniausiai per žaizdas šaknyse, kurios atsiranda

persodinant bei laistant augalus, purenant dirvą. Nematodų pažeidimai gali taip

pat išprovokuoti vytulius.

Pagrindiniai

apsaugos principai

21.

Naudoti tik sveiką sodinamąją augalinę medžiagą. Atsparių veislių ir poskiepių

auginimas galėtų padėti išvengti ligų ankstyvuoju periodu, bet visiškai

apsaugoti augalus nuo vytulių – ne. Nenaudoti infekuotų daigų, užkrėsto

dirvožemio, kuris gali patekti su technika, įrankiais, daigais, apkrėsta Fusarium

spp. sėkla. Higienos, profilaktinių ir prevencinių priemonių, taisyklių bei

reikalavimų vykdymas gelbsti nuo daugelio problemų ir užtikrina geras sąlygas

augalams augti. Dirva turėtų būti išgarinta prieš augalų sodinimą ar

persodinimą, taip pat pasibaigus augalų vegetacijai, jei buvo problemų su

šiomis ligomis. Sergantys augalai ir jų liekanos turėtų būti pašalinti ir

sunaikinti. Pasibaigus sezonui, paletės, vandens laistymo įrenginiai, šiltnamio

sienos, danga ir kt. turėtų būti rūpestingai išvalomi. Nenaudoti laistymui

vandens iš atvirų telkinių, nes jame gali būti patogenų. Vengti didelės natrio

ir azoto trąšų koncentracijos tręšiant. Jei yra galimybė, auginti atsparias

veisles arba naudoti atsparius poskiepius kaip Cucurbita ﬁcifolia.

Sėjomaina gali sumažinti nuostolius, bet visai išnaikinti patogenų negali dėl

plataus Fusarium spp ir Verticillium spp. augalų-šeimininkų rato.

Todėl piktžolių kontrolė yra būtina.

22.

Esant problemai, ištirti ir nustatyti patogeną, kadangi jautrumas fungicidams

yra labai svarbus. Iš apsaugos priemonių panaudojimo būdų šiuo atveju paprastai

pasirenkamas laistymas. Sėklų beicavimas taip pat galimas. Pietų šalyse

efektyvi priemonė yra dirvos soliarizacija.

Dėmėtligė

(Didymella bryonie)

23.

Didymella bryoniae (sinonimas Mycosphaerella citrullina, Mycosphaerella

melonis) viena pagrindinių ligų agurkinių šeimos daržovių, augančių po

priedangomis. Ligos požymiai gali atsirasti ant visų antžeminių augalo dalių

(lapų, šoninių atžalų, vaisinių užuomazgų). Jeigu pažeidžiamas stiebas šaknies

kaklelio srityje, daigai ir paaugę augalai sunyksta. Ant lapų atsiranda

stambių, pradžioje šviesių, vėliau tamsėjančių ir džiūstančių dėmių. Kartais

dėmes juosia gelsvas apvadas. Ant apsikrėtusių stiebų, šoninių atžalų atsiranda

pailgų, įdumbančių, pilkšvų sausų dėmių. Tose vietose audiniai išilgai plyšta

ir iš jų sunkiasi rusvo kietėjančio skysčio lašeliai. Ant pažeistų vaisių ir

atžalų susidaro daug smulkių, iš pradžių pilkšvų, vėliau tamsėjančių

kūnelių – grybo piknidžių. Ligos sukėlėjas žiemoja sirgusių augalų

liekanose, kartais randamas ant sėklų. Patogenas lengvai įsiskverbia į augalą

per įvairias žaizdas, padarytas skinant vaisius, šalinant atžalas ar paliktas

vabzdžių. Dažnai pažeidžiamas stiebo pagrindas, esantis arti žemės. Šiltnamyje

ligai plisti palanki žema temperatūra naktį ir aukšta – dieną.

Pagrindiniai

apsaugos principai

24.

Sėti neužkrėstą, beicuotą sėklą. Šalinti pirmuosius susirgusius augalus,

vaisius, lapus ir ūsus. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines

liekanas. Laikytis sėjomainos ir agrotechnikos reikalavimų. Vengti liesti

pažeistas vietas, nes infekciją galima pernešti rankomis ar įrankiais. Šildyti

ir vėdinti šiltnamius, kad nesusidarytų perteklinė drėgmė ir kondensatas. Ligą

pristabdo gausus tręšimas kaliu. Jei yra galimybė, geriau naudoti ilgos

rotacijos (mažiausiai 2 metai) sėjomainą. Pasirodžius pirmiesiems ligos

požymiams, naudoti fungicidus. Pavėluoti purškimai nėra efektyvūs dėl pernelyg

didelio infekcijos lygio. Nėra pakankamai komercinių veislių atsparių šiai

ligai. Nustatyti izoliatai D. bryoniae atsparūs benzimidazolui.

Miltligė

25.

Du patogeniniai grybai Podosphaera xanthii (sinonimas Sphaerotheca

fuliginea, Sphaerotheca fusca) ir Erysiphe cichoracearum gali

sukelti agurkų miltligę. Ligos požymiai – baltos spalvos grybienos apnašas

dėmių pavidalo lapų viršutinėje pusėje, vėliau apnašas aptraukia stiebą ir

jaunus lapus. Smarkiau pažeisti augalai menkai dera, skursta ir žūsta. Miltligė

ant agurkų vaisių aptinkama retai, tačiau ligos apimti lapai silpniau

asimiliuoja ir anksti sudžiūsta, dėl ko nukenčia vaisių kokybė, derlingumas. Dauguma

platinamų agurkų veislių ir hibridų yra atsparūs miltligei.

26.

Miltligei plisti palanki vidutinė oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė,

sausa dirva, sumažėjęs apšvietimas ir didelis augalų tankumas. Šiltnamiuose

konidijos plinta laistant vandeniu. Užkratą gali pernešti oro srovės. Miltligės

sukėlėjai peržiemoja augalinėse liekanose, ant piktžolių.

Pagrindiniai apsaugos principai

27.

Baigus derėti agurkams, pašalinti visas augalines liekanas, kad neliktų

žiemojančio užkrato. Agurkų nesodinti tankiai. Nepertręšti azoto trąšomis.

Auginti miltligei atsparias veisles. Naikinti piktžoles, kad jos neužsikrėstų

ir po to neperneštų ligos. Pastebėjus pirmus ligos požymius, purkšti

fungicidais.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

28.

Yra taikomos įvairios fungicidų naudojimo strategijos, kad būtų išvengta

atsparumo jiems atsiradimo. Patariama sisteminių fungicidų nenaudoti daugiau

kaip dvejus metus ar tris kartus per sezoną. Jei galima, reiktų naudoti

skirtingas veikliąsias medžiagas turinčius produktus arba naudoti jų mišinius

su kontaktiniais preparatais. Šis patogenas yra atsparus fungicidui

karbendazimui, imazalilui, metalaksilui ir azoksistrobinui. Nors miltligės

atsparumas kitiems fungicidams nėra nustatytas, atsparumo rizika visuomet turi

būti vertinama agurkų purškimo programose. Vadovautis naujausiomis atsparumo

mažinimo rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www.frac.info/).

Pagrindiniai

fungicidai

29.

Nuo miltligės yra registruoti ir rekomenduojami naudoti produktai, kurių

sudėtyje yra veikliosios medžiagos: krezoksim-metilas, penkonozolas.

Netikroji

miltligė (Pseudoperonospora cubensis)

30.

Netikroji miltligė žalingiausia agurkų grybinė lapų liga tiek šiltnamyje, tiek

lauke. Šildomuose šiltnamiuosi netikroji miltligė nėra labai žalinga, tačiau

didelius nuostolius padaro neapšildomuose šiltnamiuose, esant žemai

temperatūrai. Aukšta santykinė oro drėgmė labai palanki Pseudoperonospora

cubensis dauginimuisi ir plitimui. Viršutinėje sergančių lapų pusėje

atsiranda apibrėžtų gyslomis, kampuotų, šviesiai žalsvų, vėliau nugelstančių ir

nuruduojančių dėmių. Joms susiliejus, lapas sudžiūsta. Apatinėje lapo pusėje

susidaro pilkšvai violetinis apnašas iš grybo sporų. Grybo sporas oro srovės

perneša dideliais atstumais ir per trumpą laiką, esant palankioms ligai plisti

sąlygoms, gali masiškai susirgti augalai, sukeldami ligos epifitotiją. Netekę

lapų, agurkai nebedera, džiūsta. Jeigu ši liga pasireiškia anksti, derliaus

gali visai nebūti. Dėl ypatingo gebėjimo greitai apkrėsti augalus ligos eiga

gali būti žaibiška ir per kelias dienas žūsta dideli agurkų plotai. Stiebo ir

vaisių grybas nepažeidžia.

Pagrindiniai

apsaugos principai

31.

Pakankamai efektyvu, derinant technologines priemones, auginti atsparias

netikrajai miltligei agurkų veisles ir naudoti purškimą fungicidais. Augalų

sėjomaina, augalų tankio, drėgmės reguliavimas leidžia maksimaliai sumažinti

infekcijos plitimą. Purškiant fungicidais naudoti aukšto slėgio purkštuvus,

siekiant maksimaliai padengti tiek viršutinį, tiek apatinį lapų paviršių. Galimas

atsparumas fungicidų veikliosioms medžiagoms metalaksilui ir azoksistrobinui.

Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo rekomendacijomis, skelbiamomis

tinklalapyje (http://www.frac.info/ )

Kekerinis

puvinys (Botryotinia fuckeliana)

32.

Botryotinia fuckeliana (anamorfa Botrytis cinerea) – plačios

specializacijos parazitas, galintis pažeisti beveik visas agurkinių šeimos

daržoves. Paprastai grybas puola mechaniškai pažeistas augalo dalis, sukeldamas

kekerinį puvinį. Pažeistos augalo dalys nyksta, pasidengia pilkos spalvos

pelėsiu arba uždžiūsta. Pažeidus stiebą, sutrinka transpiracija bei mityba,

augalas vysta ir anksti žūsta. Ligos atveju ant augalo organų atsiranda rudų ar

juodų nekrotinių dėmių, kurios greitai pasidengia puriu, dulkančiu, pilkšvu

pelėsiniu apnašu. Nuo mažiausio judesio sporos pasklinda ore. Grybo skleročiai

ir grybiena peržiemoja augalinėse liekanose, skleročiai – taip pat ir

dirvoje.

Pagrindiniai

apsaugos principai

33.

Labai svarbi darbo higiena. Ligotus augalus, vaisius ir kitokias augalinės

liekanas šalinti ir sunaikinti. Dirva ir kitos augimo terpės (substratai)

turėtų būti gero laidumo ir tankio. Vengti temperatūros svyravimų, kad

nesusidarytų vandens kondensatas. Kuo mažiau drėkinti lapų paviršių.

Šiltnamiuose palaikyti optimalią drėgmę, gerai vėdinti šiltnamius, ypač

polietileninius, vengti per didelio augalų sutankinimo. Stengtis išlaikyti

sausą augalų paviršių, ypač naktimis, jei temperatūra nukrenta iki 15°C. Vengti

didelio augalų sužalojimo genint. Purškimas fungicidais sumažina ore B.

fuckeliana infekciją.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

34.

B. fuckeliana štamai (padermės) gali būti atsparūs daugeliui naudojamų

fungicidų. Nustatytas atsparumas veikliosioms medžiagoms: benzimidazolui

(karbendazimas), dikarboksimidui (iprodionas, procymidonas). Jeigu fungicidai

yra būtini, reikia naudoti skirtingų tipų produktus pakaitomis, kad nesumažėtų

efektyvumas dėl rezistentiškumo. Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo

rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www.frac.info/).

Bakterinės

ligos

35.

Bakterijų sukeltos ligos nėra dažnos ir reikšmingos šiltnamiuose augantiems

agurkams. Bakterija Pseudomonas syringae pv. lachrymans pernešama

su sėkla ir gali susargdinti agurkinių šeimos augalus. Agurkų bakterine

dėmėtlige gali sirgti trumpavaisiai agurkai. Ant pažeistų lapų gana gausiai

atsiranda šviesiai žalsvų, smulkių (iki 0,5 cm diametro), pradžioje

vandeningų, kampuotų dėmelių. Esant drėgnam orui, dėmėse iš apatinės lapo pusės

galima pamatyti šviesiai žalsvas, pavandenijusias dėmeles. Jos gana greit

plečiasi, pasidaro kampuotos, pilkšvos, vėliau paruduoja. Dėmių vietose

išsiveržia pilkšvo skysčio lašeliai, kuriuose būna daug bakterijų. Dėmių

vietose lapalakštis gali iškristi. Ant stiebų, lapkočių ir vaisių atsiranda

smulkių apskritų, įdumbančių dėmelių. Į jų paviršių taip pat gali išsiveržti

drumzlini, lipnūs skysčio lašeliai su bakterijomis. Susirgę vaisiai beaugdami

deformuojasi, praranda prekinę išvaizdą.

36.

Bakterija Erwinia carotovora subsp. carotovora gali sukelti

šlapiąjį stiebo pagrindo puvinį dirvoje augantiems agurkams.

37.

Bakterijos gali patekti į augalą per kenkėjo padarytus pažeidimus arba per

natūralius įtrūkimus, įskilimus. Vegetacijos metu plinta per orą,

vandenį – laistant arba mechaniškai – skinant vaisius, prižiūrint

augalus. Palankiausios sąlygos vystytis bakteriozei – didelė oro drėgmė,

kai lapų paviršiuje ilgesnį laiką išlieka vandens lašeliai ir 19–24°C

temperatūra.

38.

Bakterijos išlieka gyvybingos nesupuvusiose sirgusių augalų liekanose, sėklose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

39.

Sėti tik sveikų augalų sėklą. Laikytis agrotechnikos, higienos, fitosanitarijos

reikalavimų, šalinti pirmuosius susirgusius augalus. Rekomenduojama augalų

rotacija, kurioje nėra šioms bakterijoms augalų-šeimininkų. Baigus sezoną,

dezinfekuoti šiltnamius. Rekomenduojama dezinfekuoti dirvą ir substratus

karštais garais. Kiek įmanoma, laikyti agurkų stiebo pagrindą sausai, norint

išvengti Erwinia carotovora subsp. carotovora. Sumažinti

santykinę oro drėgmę, kad neplistų Pseudomonas syringae pv. lachrymans.

Turimos agurkų veislės atsparios šiam patogenui.

Virusinės

ligos

40.

Šiltnamiuose auginamuose agurkuose gali būti aptikti virusai: Cucumber

mosaic cucumovirus, Cucumber green mottle mosaic tobamovirus, Melon necrotic

spot carmovirus, Watermelon mosaic potyvirus, Zucchini yellow mosaic potyvirus.

Virusinių ligų požymiai įvairūs: tai mozaikos, lapų gelta, lapų ir vaisių

deformacijos, augimo sutrikimas, chlorotinės ir nekrotinės dėmės. Požymiai ir

jų pasireiškimas labai priklauso nuo viruso padermės, aplinkos sąlygų, nuo

augalo rūšies ir netgi nuo to, kokiu augimo tarpsniu augalas buvo pakenktas

virusu. Dažnai simptomai ne visai atitinka tikrą diagnozę. Gali būti reikalingi

papildomi diagnostiniai metodai (pvz., testuojamų augalų užkrėtimas, ELISA

testas).

41.

Cucurbit yellow stunting crinivirus nesenai tapo reikšmingas Europoje,

melionuose ir agurkuose jo aptikimas ribotas. Kai kuriais atvejais jų padidėjęs

paplitimas labai susijęs su naujų virusų nešiotojų – Bemisia tabaci. Šis

virusas yra kontroliuojamas daugelyje Europos šalių arba jo kontrolė

reglamentuojama. Jauni augalai ir jų gamybos vieta turėtų būti neužsikrėtę

virusais. Norint sumažinti virusų keliamus pažeidimus, labai svarbu žinoti,

kurie virusai sukelia ligas ir kaip jie pernešami. Kiekvienas virusas turi savą

perdavimo būdą (2 lentelė). Be to, visi virusai gali būti pernešami

skiepijimo metu arba transportuojant užkrėstus augalus.

2 lentelė.

Virusai, pažeidžiantys agurkus, ir jų plitimo būdai

Virusas

Perdavimo

būdas

Užkrečiami

augalai

Cucumber mosaic cucumovirus

Amarai, nepastoviai; kontaktiniu būdu,

sėklos

Melionas, cukinija, agurkas

Cucumber green mottle mosaic tobamovirus

Kontaktiniu būdu, sėklos

Ypač agurkai šiltnamyje

Capsicum mild mottle tobamovirus

Kontaktiniu būdu, sėklos

Cucurbit yellow stunting crinivirus

Baltasparniai

Melon necrotic spot carmovirus

Zoosporos (Olpidium bornovanus),

kontaktiniu būdu, sėklos

Agurkai šiltnamyje

Watermelon mosaic potyvirus

Amarai, nepastoviai; kontaktiniu būdu

Cukinija

Zucchini yellow mosaic potyvirus

Amarai, nepastoviai; kontaktiniu būdu,

sėklos

Pagrindiniai

apsaugos principai

42.

Virusines ligas sunku kontroliuoti, todėl patiriami dideli derliaus nuostoliai.

Nėra preparatų nuo virusinių ligų, todėl visos priemonės turėtų būti nukreiptos

infekcijos prevencijai. Į šias priemones įeina infekcijos šaltinių vengimas ir

šalinimas, virusų pernešėjų kontrolė ir naikinimas.

43.

Labai svarbu sėti sveiką, sertifikuotą sėklą ar daigus. Sėklos kaitinamos arba

veikiamos tam tikrais chemikalais. Auginimas atsparių veislių bei hibridų,

turinčių prieš virusus genetinį atsparumą, kuris aprašuose pažymimas

atitinkamais simboliais (Tm, TMV).

44.

Su kenkėjais – virusų pernešėjais kovojama cheminėmis, biologinėmis ir

fizinėmis priemonėmis (pvz., naudojami tinkleliai nuo vabzdžių, šiltnamiai

dalijami į kameras, sekcijas).

45.

Virusinės ligos dažniausiai išplinta kontaktiniu būdu per užkrėstus įrankius,

drabužius, rankas genint, raišiojant augalus, skinant vaisius, ligotiems augalams

susilietus su sveikais, per ūglius ir skiepijant. Kad neužsikrėstų augalai

virusais, kurie pernešami kontaktiniu būdu, labai svarbios higienos priemonės.

Virusų plitimą taip pat galima sumažinti augalų priežiūros darbus atliekant ta

pačia kryptimi, eilėmis, pradedant technologinius veiksmus visada nuo to paties

pradinio taško, darbuotojams visada dirbant toje pačioje paskirtoje vietoje.

46.

Reikia dezinfekuoti šiltnamius, inventorių, įrankius, tarą, pirštines ir kt.

Darbininkai, skindami vaisius, gali pernešti virusus nuo sergančių augalų ant

sveikų, todėl rekomenduojama eiti tam tikromis eilėmis ir kaskart dezinfekuoti

rankas ir įrankius. Ligotus augalus šalinti ir sunaikinti. Pasibaigus

vegetacijai, pašalinti ir sunaikinti augalines liekanas, šiltnamius

dezinfekuoti. Naikinti pasėliuose piktžoles. Pikuojant daigus, šalinant lapus,

rekomenduojama augalus nupurkšti vandens ir pieno mišiniu. Uždarose sistemose,

kur vanduo yra naudojamas pakartotinai, jis turėtų būti dezinfekuojamas.

Mineralinės vatos blokai prieš pakartotinį naudojimą kruopščiai išgarinami.

Auginti atsparias virusams veisles. Daugelis agurkų ir melionų veislių ir yra

atsparūs Cucumber mosaic cucumovirus.

Amarai

47.

Amarai yra čiulpiantys kenkėjai, kurie gali pakenkti agurkams tiesiogiai misdami

jais arba netiesiogiai pernešdami virusus. Pagrindinės amarų rūšys,

parazituojančios agurkuose, yra Aphis gossypii ir Myzus persicae.

Žala priklauso nuo amarų populiacijos gausumo. Amarai kolonijomis gyvena ant

augalų lapų, ūglių, stiebų bei čiulpia jų sultis. Pažeisti lapai susiraito,

deformuojasi, gelsta, žiedai, vaisių užuomazgos byra, pažeisti augalai skursta,

būna užteršti skystomis, cukringomis amarų išskyromis. Jose susidaro palankios

sąlygos juodgrybiui plisti. Aptrauktuose suodiniu apnašu lapuose sumažėja

fotosintezė, vaisiai praranda prekinę išvaizdą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

48.

Kontroliuoti amarų paplitimą geltonų lipnių gaudyklių pagalba, stebint tiek

pačius augalus, tiek gaudykles. Kai kurios piktžolės gali būti amarų

prieglobsčiu ir virusų šaltiniu, todėl turėtų būti naikinamos.

49.

Įvairūs biologiniai agentai yra efektyvūs prieš amarus: Aphidoletes

aphidimyza, Aphelinus abdominalis, Aphidius colemani, Hippodamia convergens,

Harmonia axyridis, Crysoptera carnea, Adalia bipunctata, Coccinella

septempunctata ir Verticillium lecanii. Jei amarų kolonijos vis

dėlto didėja, gali būti naudojami pesticidai, bet geriau korekcinis purškimas.

Insekticidų aktyvios medžiagos turėtų būti nekenksmingos natūraliems grobuonims

ir bitėms arba veikti ne visas natūralių priešų vystymosi stadijas, kad po

purškimo bioagentus būtų galima vėl leisti. Purškiant užkrėstos vietos turi

būti gerai sudrėkintos.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

50.

Keletas amarų rūšių (ypač Aphis gossypii ir Myzus persicae) turi

populiacijas su dideliu atsparumu tam tikroms insekticidų grupėms (pvz.,

pirimikarbas, fosforoorganiniai), todėl produktų parinkimas ir kaita yra labai

svarbūs. Produktai, pagaminti krakmolo ar riebalinių rūgščių pagrindu ir

pasižymintys grynai fiziniu veikimu, gali būti naudojami atrankiniam purškimui,

išvengiant amarų rezistentiškumo. Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo

rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www. irac-online.org/).

Pelėdgalviai

51.

Daugelis polifaginių pelėdgalvių, kaip Spodoptera exigua, Spodoptera

littoralis, Chrysodeixis chalcites, Lacanobia oleracea vikšrų minta

agurkų lapais. Spodoptera exigua yra subtropinių ir tropinių kraštų

pelėdgalvis ir aptinkamas EAAO pietiniuose karštuose, tačiau gali būti randamas

ir šiaurinių šalių šiltnamiuose. Nuo šviesiai iki tamsiai žalios spalvos

3 cm ilgio vikšras minta jaunais lapais, atžalomis ir žiedais. Jaunos

lervos misdamos lapais skeletuoja jų paviršių, didesnės išgraužia lapuose

skyles. Gali apgraužti pumpurus, augimo kūgelius ir vaisius. Drugeliai yra

pilkai rudos spalvos, dienos metu slepiasi.

52.

Spodoptera littoralis įtrauktas į A2 karantininių organizmų sąrašą.

Natūraliai gyvena pietiniuose kraštuose, šiaurės šalyse gali būti randamas

šiltnamiuose. Patelės deda kiaušinius apatinėje lapų pusėje. Esant dideliam

užkrėstumui, gali sukelti defoliaciją. Generacijų skaičius priklauso nuo

aplinkos sąlygų. Piktžolės gali būti prieglauda kenkėjui, todėl turi būti

naikinamos.

Pagrindiniai

apsaugos principai

53.

Suaugėliai paprastai patenka į šiltnamius su sodinamąja medžiaga arba įskrenda

per atidarytas vėdinimo angas pavasarį ir vasarą. Prieš vikšrus gali būti

naudojami natūralūs grobuonys. Jei būtina, purškiama insekticidais, įskaitant

ir Bacillus thuringiensis (nuo pirmos ir antros kartos lervų). Ne visos B.

thuringiensis padermės (štamai) yra efektyvūs (Spodoptera littoralis atsparus

daugeliui padermių). Natūralūs priešai, kurie parazituoja kiaušinėlius, yra Trichogramma

evanescens ir grobuoniškoji blakutė Podisus maculiventris.

54.

Spodoptera exigua kontrolės atveju reikalingas nuolatinis stebėjimas, nes

kenkėjas turi trumpą biologinio vystymosi periodą ir greitai dauginasi. Į

uždarytus per naktį šiltnamius kenkėjas neįskrenda. Gali būti naudojami

tinklai. Tik jaunos lervos yra jautrios insekticidams. Efektyvus biologinis

apsaugos metodas. Šalies šiltnamiuose didelės žalos nuo šių kenkėjų

nepastebėta.

Minamusės

55.

Liriomyza bryoniae, Liriomyza huidobrensis, Liriomyza trifolii ir

Phytomyza horticola yra pagrindiniai agurkų lapus minuojantys kenkėjai.

Suaugėlių (patelių) padarytos mažos baltos dėmelės ant lapų yra mažai

reikšmingos. Žalingos yra lervos. Pažeistų augalų lapų parenchimoje lervos

graužia siaurus, baltų vingiuotų juostelių pavidalo takus – minas. Viename

lape gali būti kelios minos, matomos abiejose lapo pusėse. Žiūrint prieš

šviesą, išilgai minos matomos lervos kruopėtos tamsios išmatos, o minos gale

galima rasti lervą. L. huidobrensis lerva yra balsvai gelsva, puparijus

rudos arba juodos spalvos. Lervos L. trifolii yra geltonos, puparijai

yra pilkai juodos spalvos. Virtimas lėliuke vyksta lapų išorėje, dirvoje po

augalais arba ant lapijos. Minamusės yra polifagai. L. huidobrensis ir L.

trifolii daugelyje šalių įtrauktos į karantininių objektų sąrašą, todėl

sodinamoji medžiaga turi būti neužkrėsta jais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

56.

Apsikrėtimas šiltnamiuose įmanomas per užkrėstą sodinamąją medžiagą ir patekus

kenkėjams per atviras duris bei langus. Geltonų lipnių gaudyklių naudojimas ir

reguliarus augalų inspektavimas padeda nustatyti kenkėjų pažeidimus. Kai

kuriose šalyse naudojami tinklai nuo vabzdžių.

57.

Parazitiniai plėviasparniai Dacnusa sibirica, Diglyphus isaea ir Opius

pallipes yra sėkmingai naudojami kaip bioagentai prieš minamuses

šiltnamiuose. Šie parazitai laisvai veisiasi Europoje, todėl jų gali

būti natūraliai šiltnamiuose. D. sibirica ir O. pallipes deda

savo kiaušinėlius į minamusių lervų kūnus. D. sibirica ir O. pallipes

lervos gali išlikti gyvos užkrėstų minamusių lėliukių viduje ir tapti

aktyviomis ankstyvą pavasarį. Diglyphus isaea deda kiaušinius į

minamusių kūną ir išsiritusios lervos minta šeimininko kūnu. Šios grobuoniškų

plėviasparnių rūšys, kur klimato sąlygos leidžia, šiltnamiuose gali atsirasti

natūraliai pavasarį. Kitur jos turi būti dirbtinai įveisiamos.

58.

Kai kurie insekticidai, iš dalies abamektinas ir augimo reguliatorius

cyromaxine, yra efektyvūs nuo L. huidobrensis ir L. trifolii

lervų kai kuriose populiacijose. Bet kitose minamusių populiacijose yra

išsivystęs atsparumas didelei insekticidų grupei, įskaitant abamektiną, ir tai

apsunkina cheminę apsaugą. Insekticidai nėra efektyvūs nuo puparijų. Yra

žinomas atsparumas piretroidams. Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo

rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www. irac-online.org/).

Tripsai

59.

Tripsai nebuvo problema uždarame grunte iki tol, kol į Europą nebuvo įvežtas Frankliniella

occidentalis. Lervos ir suaugėliai minta lapų, pumpurų, žiedų epidermio

ląstelėmis. Ant apniktų lapų, vaisių atsiranda smulkių balsvų dėmelių. Lapai

įgauna sidabrišką atspalvį, labiau pažeisti – džiūsta, pažeisti pumpurai

neišsiskleidžia, o vaisiai deformuojasi. Stipriau pažeisti daigai žūsta. Thrips

tabaci paprastai aptinkamas ant lapų, rečiau pakenkia žiedams. Apnikti

lapai išmarginti smulkiomis balsvomis sidabriškomis dėmelėmis. Netiesioginė

tripsų žala pasireiškia kaip virusinių ligų pernešėjų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

60.

Svarbu, kad sodinamoji medžiaga nebūtų apnikta tripsų. Geltonos arba mėlynos

(specialiai F. occidentalis) lipnios gaudyklės turėtų būti naudojamos,

kaip ir reguliarus augalų stebėjimas, nustatant tripsus. Geltonos gaudyklės

parodo ir kitų kenkėjų buvimą (pvz., baltasparnius, amarus, minamuses). Bet

kurie augalai, užsikrėtę virusais, turėtų būti sunaikinti, kad netaptų

infekcijos šaltiniu kitiems augalams.

61.

Grobuoniškos erkutės Amblyseius cucumeris, Amblyseius degenerans ir

grobuoniškos blakutės Orius spp. pagal galimybes turėtų būti

naudojamos ir išleidžiamos į agurkų pasėlį pačioje augalų vegetacijos pradžioje

ir nuolat palaikomas jų skaitlingumas. Grybas Verticillium lecanii pasižymi

dvigubu efektu ir nuo baltasparnių, ir nuo tripsų. Grobuoniškos erkės Stratiolaelaps

ir Gaeolaelaps (Hypoaspis) gali būti panaudotos kontroliuojant

tripsus. Tačiau jeigu tripsų populiacija auga, tenka naudoti insekticidus.

Sunkiau spręsti šią problemą F. occidentalis atveju, kadangi šis

kenkėjas pasižymi dideliu atsparumu daugeliui cheminių preparatų, o cheminiai

insekticidai yra žalingi naudingai entomofaunai. Kadangi tripsams būdingas

paslėptas gyvenimo būdas, įskaitant ir F. occidentalis, fumigacija yra

geriau nei purškimas, ypač kai tripsai apnikę žiedų pumpurus. Piretroidai yra

dažnai neefektyvūs nuo F. occidentalis ir nesuderinami su naudingų

vabzdžių naudojimu. Piretroidiniai insekticidai gali sutrikdyti biologinę

kontrolę 12 savaičių (pvz., A. cucumeris atveju). Insekticidai,

naudojami nuo kitų vabzdžių, turi tam tikrą ribotą veikimą. Vadovautis

naujausiomis atsparumo mažinimo rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje

(http://www. irac-online.org/).

Baltasparniai

62.

Šiltnaminiai baltasparniai Trialeurodes vaporariorum – visaėdžiai

kenkėjai, kenkiantys daugeliui augalų. Pastaraisiais metais kita baltasparnių

rūšis – Bemisia tabaci tapo rimta problema šiltnaminiams augalams.

Tai 1,5 mm ilgio vabzdžiai, turintys dvi poras ryškiai baltų sparnų,

kurie ramybės būklėje sudedami tarsi stogeliu išilgai kūno. Lervos plokščios,

gelsvos, nejudrios. Pajudinus baltasparniais apniktą augalą, į orą pakyla

pulkas smulkių baltų vabzdžių. Jeigu šiltnamyje ištisus metus auginami augalai,

galima nustatyti visas baltasparnio vystymosi fazes. Kenkėjai gyvena apatinėje

lapų pusėje, čiulpia augalo sultis. Baltasparnių pažeidimai pasireiškia kaip

chlorotinės dėmelės ant lapų ir vaisių, lapų chlorozė, augalų vystymosi

sutrikimas ir vytimas. Augalai būna užteršti lipniomis išskyromis, kuriose

vystosi suodligės sukėlėjai. Lapai ir vaisiai pasidengia juodu suodligės

sukėlėjų apnašu, sutrinka fotosintezė, vaisiai praranda prekinę išvaizdą.

63.

Bemisia tabaci daugelyje šalių yra reglamentuojamas kaip karantininis

kenkėjas, jo skirtingų biotipų paplitimas EAAO Šiaurės šalių šiltnamio

daržininkystės pramonėje yra toks, kaip ir Pietinių šalių lauko

daržininkystėje. Daigai turėtų būti neužsikrėtę kenkėjais ir dauginami tik tose

vietovėse, kur šių kenkėjų nėra. B. tabaci potencialus pernešėjas viruso

Cucurbit yellow stunting crinivirus, kuris yra įtrauktas į EAAO

Pavojingųjų sąrašą (Alert List) kaip potencialiai nauja kylanti problema

Viduržemio jūros šalyse.

Pagrindiniai

apsaugos principai

64.

Augalai reguliariai turėtų būti stebimi, naudojant geltonas lipnias gaudykles

kenkėjų monitoringui. Insekticidų panaudojimas nuo baltasparnių dažnai yra

neveiksmingas dėl kenkėjų atsparumo daugeliui pesticidų. Purškimai insekticidais

ir fumigavimas yra visiškai nesuderinami su pagrindine biologinės kontrolės

strategija prieš kitus šiltnamio kenkėjus. Todėl GAAP teikia pirmenybę

biologinei kontrolei. Pesticidų naudojimas turėtų būti minimalus, naudojant

juos nenumatytoms situacijoms, pasirenkant tuos pesticidus, kurie nežalingi

natūraliems priešams.

65.

Plėviasparnių parazitų Encarsia formosa panaudojimas nuo T.

vaporariorum duoda gerus rezultatus, bet B. tabaci jam yra blogi

šeimininkai. Entomopatogeninis grybas Verticillium lecanii (baltasparninis

štamas) ir Paecilomyces fumosoroseus, grobuoniškosios blakutės Macrolophus

caliginosus, parazitiniai plėviasparniai Eretmocerus eremicus (naudojami

daugiausiai nuo T. vapotariorum, ypač esant aukštai temperatūrai) ir Eretmocerus

mundus (daugiausiai efektyvūs nuo B. tabaci) bei grobuoniškieji

vabalai Delphastus pusillus gali būti naudojami abiejų baltasparnių

rūšių kontrolei.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

66.

T. vaporariorum tapo atsparūs daugeliui augalų apsaugos produktų. Išsivystė

didelis rezistentiškumas B. tabaci biotipų įprastiems insekticidams,

ypač veikliąjai medžiagai imidaklopridui. Vadovautis naujausiomis atsparumo

mažinimo rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www.

irac-online.org/). Vienintelis pagrindinės strategijos sprendimas yra

biologinis kovos metodas.

Blakės

67.

Po priedangomis auginamiems agurkams gali kenkti blakės, dažniausiai žolinė

pievablakė Lygocoris pabulinus. Pavasarį blakės gali migruoti į

šiltnamius nuo šalia šiltnamių augančių augalų. Tiek nimfos ir suaugę minta

augalų sultimis. Toksiškos blakių seilės išvirkštos į augalų audinius sukelia

nekrotines dėmes ant lapų. Stipriai pažeistų augalų krenta pumpurai ir

užuomazgos, vaisiai deformuojasi.

Pagrindiniai

apsaugos principai

68.

Gera piktžolių kontrolė šiltnamiuose ir už jų ribų sumažina blakių skaičių.

Prieš naudojant insekticidus, įsitikinti apie jų būtinumą. Paprastai naudojami

kontaktinio poveikio insekticidai prieš suaugėles.

Erkės

69.

Dvi skirtingos, bet biologiškai susijusios voratinklinių erkių formos Tetranychus

urticae ir Tetranychus cinnabarinus kartu su tarsoneminėmis erkėmis Polyphagotarsonemus

latus kenkia agurkams ir kitoms agurkinių šeimos daržovėms. Tai grynai

polifaginiai kenkėjai. Jaunos ir suaugusios erkės čiulpia augalo sultis.

Viršutinėje lapų pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių, kurių greitai

daugėja. Lapai gelsta ir nudžiūsta. Apnikti augalai skursta, mažai dera. Erkių

kolonijos vystosi ant visų augalo dalių ir paprastai yra randamos visų

stadijų – nuo kiaušinėlių iki suaugėlių. Jei šiltnamyje sąlygos palankios

erkėms plisti, jų prisidaugina begalė, plika akimi matomas voratinklis. Polyphagotarsonemus

latus sukelia augalo dalių raukšlėjimąsi, išsigimimus, dėmes. Karštas ir

sausas oras palankiai veikia erkių vystymąsi. Jei nenaikinamos erkės, augalas

žūsta per kelias dienas.

Pagrindiniai

apsaugos principai

70.

Voratinklinės erkės turi būti išnaikintos prieš tai augusiuose augaluose, kad

jos nepersikeltų į kitą sezoną ir nepasklistų kitais metais. Nuėmus derlių,

šiltnamis ir visi įrenginiai bei priemonės, laistymo ir drėkinimo sistemos turi

būti išvalyti. Šiltnamio konstrukcijos turėtų būti apdorotos dezinfekuojančia

medžiaga. Erkės tarpsta aukštoje temperatūroje ir kai žema santykinė oro

drėgmė. Padidinus santykinę drėgmę ar drėkinant lapus, galima žymiai sumažinti

erkių populiaciją, bet padidėja pavojus grybinėms ligoms. Erkių kontrolė turėtų

būti paremta pirmiausia biologiniu metodu, naudojant natūralius priešus.

Grobuoniškoji erkutė Phytoseiulus persimilis yra efektyvus bioagentas,

grobuoniškoji erkutė Neoseiulus californicus ir grobuoniškas uodelis Feltiella

acarisuga taip pat gali būti naudojami kaip biometodas. Grobuoniškosios

blakutės Macrolophus caliginosus gali taip pat būti veiksmingos

naikinant voratinklines erkes. Akaricidai turėtų būti naudojami tiktai tuomet,

kai biologiniu metodu negalima sumažinti erkių populiacijos. Tokiu atveju

turėtų būti pasirinkti preparatai, saugūs natūraliems priešams ir bitėms.

Piktžolių naikinimas tiek šiltnamio viduje, tiek išorėje sumažina erkių

skaičių.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

71.

Kai kurios erkių populiacijos turi išvystytą rezistentiškumą cheminėms grupėms,

o kai kuriais atvejais kryžminį rezistentiškumą. Reiktų mažiau naudoti

akaricidų, pirmenybę teikti biologinėms priemonėms. Vadovautis naujausiomis

atsparumo mažinimo rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www.

irac-online.org/).

Nematodai

72.

Meloidogyne arenaria, Meloidogyne hapla, Meloidogyne incognita, Meloidogyne

javanica ir Meloidogyne thamesi yra endoparazitiniai šaknų gumbiniai

nematodai, kurie sukelia augančių dirvoje agurkinių šeimos daržovių šaknyse

gumbus, išsipūtimus, auglius ir kitus išsigimimus. Augalai skursta, vysta,

sutrinka jų augimas, sumažėja derlingumas.

Pagrindiniai

apsaugos principai

73.

Sveiki, neužkrėsti nematodais daigai, švari dirva ir gera bendra higiena yra

pakankamos priemonės išvengti užsikrėtimo nematodais. Šiaurės šalyse, jei žiemą

nešildomi šiltnamiai ir paliekami atidaryti, sumažėja Meloidogyne spp.

Sėjomaina, kaip agrotechnikos dalis, turėtų būti naudojama auginant augalus.

Naudojant tokias efektyvias priemones, kaip augalinės medžiagos apdorojimas

karštu vandeniu, dirvos sterilizacija garais ir soliarizacija, paprastai

nelieka būtinybės naudoti nematocidų. Piktžolės turėtų būti naikinamos. Reikia

auginti atsparias veisles.

Piktžolės

74.

Paprastai piktžolės nesudaro problemų, kai agurkai auga dirbtiniuose

substratuose. Šiltnamiuose dumbliai ir samanos gali būti didesnė problema. Kai

jų yra ant stiklų, sumažėja šviesos intensyvumas.

Pagrindiniai

apsaugos principai

75.

Gera bendroji higiena yra svarbi. Jei agurkai auga žemėje, dirva gali būti

sterilizuojama (pvz., garais). Mechaninis piktžolių naikinimas gali išspręsti

kai kurias problemas. Piktžoles, augančias tarp eilių, išnaikinti nesunku. Jos

paprastai išravimos arba negiliai apkasamos ar mulčiuojamos. Sėjomainoje

herbicidai nenaudotini dėl galimo fitotoksiškumo kitiems augalams. Herbicidais

apdoroti galima tarpueilius prieš augalų sodinimą. Vengti herbicidų patekimo

ant šildymo vamzdžių, patekus ant jų išvalyti iki šildymo pradžios. Naudojant

priemones nuo dumblių ir samanų, šiltnamio langai, durys turi būti uždaryti

kelioms dienoms, kad nepakenktų greta augantiems augalams. Negyvi dumbliai ir

samanos nuo paviršių nuvalomi šveičiant ir nuplaunant vandens srove.

XIV.

AGURKAI, AUGINAMI LAUKE

Agurkai plačiai auginami visame pasaulyje pirmiausiai šviežių produktų rinkai,

taip pat ir perdirbimui. Perdirbimui (konservavimui, marinavimui, rauginimui)

auginami iš esmės tik lauke, tačiau kai kurie auginami ir po priedangomis:

Agurkinių šeimos augalų yra nedidelė maistinė vertė, tačiau gausu vitaminų,

mineralinių medžiagų. Vieni augalai pasižymi cukringumu, kiti krakmolingumu ar

sėklose esančiomis aliejinėmis medžiagomis.

Moliūginių daržovių sėklos santykinai yra didelės ir sėjamos tiesiai į dirvą.

Taip pat gali būti sodinami jų daigai prieš tai užauginti po priedangomis.

Moliūginių daržovių auginimo praktika gali skirtis priklausomai nuo vietovės,

tačiau visada išlieka reikalavimai dėl lauko parinkimo, paruošimo, drėkinimo,

tręšimo, sėjos ar daigų sodinimo laiko optimizavimo. Būtina atsižvelgti į

vegetacijos trukmę, kai kurioms moliūginėms daržovėms užaugti iki visiškos

brandos reikia 120–140 dienų. Moliūginėms daržovėms augti reikia šilumos

ir drėgmės. Jos jautrios šalnoms, bei staigiems oro temperatūros bei drėgmės

svyravimams. Todėl į atvirą gruntą juos galima sėti tik šalčiams pasibaigus ir

žemei įšilus. Agurkams reikia šviesios, šiltos, nuo vėjo apsaugotos vietos bei

puraus, humusingo dirvožemio, kadangi jų šaknims reikia daug oro. Agurkams

reikia daug vandens, tačiau per daug drėgmės grunte yra žalinga. Užmirkusiame

grunte šaknys negauna oro, sutrinka maisto medžiagų asimiliavimas. Jei dirva

linkusi užmirkti, ruošiamos paaukštintos lysvės. Kitu atveju paaukštintos

lysvės greičiau perdžiūsta, todėl reikalingas papildomas drėkinimas.

Kadangi agurkai labai jautrūs oro sąlygoms, tai atviroje dirvoje juos geriau

sėti juodoje plėvelėje įrėžtose vietose arba lysvėse. Tokiu atveju reikia labai

gerai patręšti dirvą, nes vėliau galima bus tręšti tik skystomis trąšomis per

plėvelėje įrėžtas skyles. Iš pradžių galima papildomai pridengti plėvele ir

tunelio formos plėvelės apdangalais. Polietileninis mulčas – gera apsaugos

priemonė nuo dirvoje plintančių grybų ir nematodų, piktžolių, taip pat nuo

maisto medžiagų išplovimo ir vandens išgarinimo iš dirvožemio. Plėvelė apsaugo

vaisius nuo tiesioginio sąlyčio su žeme, todėl mažiau jų supūva.

Kai kurioms moliūginėms daržovėms reikia vabzdžių apdulkintojų. Dažniausiai

naudojamos bitės, todėl būtina jas apsaugoti, jei purškiama augalų apsaugos

produktais. Partenokarpiniams agurkams apdulkintojų nereikia.

Siekiant išvengti ligų, pagrindinės profilaktikos priemonės – sudaryti

agurkams palankias augimo sąlygas, teisingai pasirinkti sėjomainą, ligoms

atsparias veisles, laiku naikinti piktžoles, sėti švarią, sveiką, beicuotą

sėklą, laikytis agrotechnikos reikalavimų. Biologinis apsaugos metodas plačiau

naudojamas po priedangomis auginamose moliūginėse daržovėse, o atvirame grunte

bioproduktų panaudojimas nuo ligų ir kenkėjų vis dar tiriamas. Todėl jų

naudojama mažai. Tiriamos feromoninės gaudyklės, jaukai ankstyvam kenkėjų

aptikimui. Piktžolės ne tik pablogina augimo sąlygas, bet ir apsunkina vaisių skynimą.

Todėl reikalinga savalaikė jų kontrolė.

Svarbiausi moliūginių daržovių kenksmingieji organizmai, nuo kurių naudojami

augalų apsaugos produktai, yra šie: (1 lentelė).

1 lentelė.

Pagrindiniai kenksmingi organizmai agurkinių šeimos daržovėse:

Kenksmingi

organizmai

Daržovės,

kurias auginant galimas ekonominis nuostolis

6.1. Diegavirtė

Visos moliūginės

daržovės

6.2. Fuzariozinis

vytulys

Visos moliūginės

daržovės

6.3. Juodasis stiebo puvinys (Didymella

bryonie)

Melionas, agurkas

6.4. Miltligė

Visos moliūginės

daržovės

6.5. Netikroji

miltligė (Pseudoperonospora cubensis)

Visos moliūginės

daržovės

6.6. Kekerinis

puvinys (Botryotinia fuckeliana)

Agurkas, cukinija,

arbūzas

6.7. Rauplės (Cladosporium

cucumerinum)

Agurkas, melionas, cukinija

6.8. Antraknozė (Glomerella lagenarium)

Visos moliūginės

daržovės

6.9. Bakterinės ligos

Agurkas, cukinija,

melionas

6.10. Virusinės ligos

Visos moliūginės

daržovės

6.11. Amarai

Visos moliūginės

daržovės

6.12. Spragšių,

grambuolių lervos

Visos moliūginės

daržovės

6.13. Pelėdgalvių

vikšrai

Visos moliūginės

daržovės

6.14. Tripsai

Agurkas, cukinija,

arbūzas

6.15. Baltasparniai

Agurkas, melionas,

cukinija

6.16. Erkės

Visos moliūginės

daržovės

6.17. Melaidogyne spp.

Visos moliūginės

daržovės

6.18. Piktžolės

Visos moliūginės

daržovės

Diegavirtė

Keletas Pythium spp. rūšių gali užkrėsti moliūginių šeimos augalus

ankstyvuoju augimo tarpsniu, sukeldami sėklų puvinį, daigų diegavirtę, šaknų ir

stiebo puvinius. Nebeicuotos sėklos infekuotoje dirvoje gali supūti. Jau

dygstantys užsikrėtę augalai turi tamsiai rudų ar juodų vandeningų dėmių.

Susirgusių daigų šaknies kaklelis ir šaknys paruduoja. Nepalankiomis sąlygomis Pythium

spp. išgyvena dirvoje oosporų pagalba supuvusiuose audiniuose daugelį metų.

Optimaliomis sąlygomis šis patogenas gali augti neapibrėžtą laiką kaip

vegetatyvinis micelis ant įvairių organinių substratų dirvoje. Pythium spp.

padeda plisti per drėgna dirva, temperatūros svyravimai, nematodų pažeidimai.

Thanatephorus cucumeris (anamorfa Rhizoctonia solani)

yra plačiai paplitęs dirvos grybas, kuris sukelia agurkinių šeimos daržovių

diegavirtę, šaknų, stiebo (pamatinės stiebo dalies) puvinius. Grybas išsilaiko

dirvoje, komposte ir užkrėstose liekanose micelio ir skleročių pagalba. Gali

pažeisti vaisius, kai jie guli ant žemės, sukeldamas į rauples panašius vaisių

išorinius pažeidimus. Agurkai yra jautresni šiam patogenui nei kitos moliūginių

šeimos daržovės.

Thielaviopsis basicola sukelia juodąjį šaknų puvinį pažeisdamas antrines

šakneles. Tai plačiai paplitęs dirvos grybas, turintis platų augalų-šeimininkų

ratą. Jauni audiniai ir nusilpę augalai daigyne yra lengviau ir greičiau

pažeidžiami, nors lauke ir subrendę augalai gali būti užkrečiami. Ligos

požymiai pasireiškia ant šaknų kaip juoduojančios nekrotinės dėmės, vėliau nuo

kurių audiniai raukšlėjasi ir pūva. Pažeistuose audiniuose grybas gausiai

daugina konidijas. Sergantys augalai anksti gelsta ir vysta.

Pagrindiniai

apsaugos principai

10. Į

apsaugos priemones įeina augalų kaita, atitinkamas laistymas. Parinkti

moliūginių daržovių auginimui neužmirkstančias dirvas. Vengti sėti ar sodinti

augalus į šaltą ir drėgną dirvą. Laikytis darbo higienos. Kadangi grybai esti

dirvoje, labai svarbu auginti neužkrėstoje patogenais dirvoje. Daigams

užauginti naudojami dezinfekuoti substratai, puodeliai ir t. t. Sėklų

beicavimas taip pat gera praktika. Apdorojimas fungicidais prieš sėją ar prieš

sodinimą gali užtikrinti ankstyvą daigų apsaugą.

Fuzariozinis

vytulys

11.

Įvairūs formae speciales patogeniniai dirvos grybai Fusarium

oxysporum (f. sp. cucumerinum, f. sp. melonis, f. sp. niveum)

sukelia moliūginių šeimos daržovių vytulius. Šie grybai parazituoja vandens

apytakos audiniuose. Infekcija į augalą patenka per šaknis, taip pat gali būti

užkrėstoje sėkloje. Augalai gali būti infekuojami bet kuriame vystymosi

tarpsnyje. Jaunų augalų pūva hipokotilis, vystosi diegavirtė. Subrendusių

augalų lapai pasidaro pilkšvai žali, apatiniai lapai ir atžalos gelsta ir

vysta. Apytakos audiniai nekrotizuojasi, keičiasi jų spalva.

Pagrindiniai

apsaugos principai

12.

Atsparių veislių ir poskiepių auginimas – veiksmingiausia priemonė, padedanti

išvengti fuzariozinio vytulio. Nėra efektyvių fungicidų. Ilgalaikė sėjomaina,

pūdymas gali sumažinti užkrato kiekį dirvoje, bet visai išnaikinti patogenų

negali dėl ilgai gyvybingų liekančių dirvoje chlamidosporų. Naikinti augalines

liekanas. Dirvos rekolonizacija vyksta labai greitai. Pietų šalyse vykdoma

dirvos soliarizacija. Dirvos kalkinimas iki pH 6,5–7,0 ir mažesnis azoto

trąšų kiekis dirvoje, sėklų beicavimas karbendazimu gali sumažinti vytulio

pasireiškimą.

Juodasis

stiebo puvinys (Didymella bryonie)

13.

Didymella bryoniae (sinonimas Mycosphaerella citrullina, Mycosphaerella

melonis) pažeidžia lapus, stiebus ir vaisius visų moliūginių šeimos

daržovių. Liga žinoma kaip juodasis stiebo puvinys (juodasis vaisių puvinys).

Pažeidimo vietose susiformuoja gausybė grybo piknidžių ir pseudotecių, augalo

audiniai išilgai plyšta ir iš jų sunkiasi rusvo kietėjančio skysčio lašeliai.

Grybui vystytis palankūs šilti ir drėgni orai. Patogenas lengvai įsiskverbia į

augalą per įvairias žaizdas, ypač senesnių audinių. Melionų ir arbūzų

skilčlapiai ir jauni lapeliai labai jautrūs. Rudos spalvos tamsėjančios

nekrotinės dėmės atsiranda pirmiausia lapų pakraščiuose, jos greitai plinta,

dėl to lapai nyksta. Tokios pat dėmės atsiranda ant stiebo, kurios gali

apjuosti stiebą ir augalas žūsta. Ant pažeistų vaisių atsiranda daug smulkių

vandeningų dėmelių, po kuriomis audiniai pūva. Infekcija į vaisius dažniausiai

patenka nuo apkrėstų žiedų. Melionuose ligos požymiai progresuoja nuo augalo

centro į išorę. Šviesiai rudos vandeningos dėmės ant lapų, lapkočių ir stiebų

pilkėja ir ištįsta. Infekcijos šaltinis yra užkrėstos sėklos, augalinės

liekanos, savaime įsisėjantys augalai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

14.

Sėti neužkrėstą, beicuotą sėklą. Jei yra galimybė, geriau naudoti ilgos

rotacijos (mažiausiai 2 metai) sėjomainą. Sirgusių augalų liekanos,

savaime išsisėjantys augalai gali būti užkrato pradžia, todėl turi būti

sunaikinami. Vengti liesti rankomis pažeistas vietas, nes sporos lengvai

prilimpa ir gali būti perneštos rankomis ar įrankiais. Rekomenduojama vaisių

formavimosi metu gausiai tręšti kalio trąšomis. Purkšti fungicidais tik

pasirodžius pirmiems ligos požymiams. Pavėluoti purškimai nėra efektyvūs dėl

pernelyg didelio infekcijos lygio. Purškiama prie stiebo pagrindo po

pasodinimo. Nėra pakankamai atsparių komercinių veislių šiai ligai. Nustatyti

izoliatai D. bryoniae atsparūs benzimidazolui.

Miltligė

15.

Du patogeniniai grybai Podosphaera xanthii (sinonimas Sphaerotheca

fuliginea, Sphaerotheca fusca) ir Erysiphe cichoracearum gali

sukelti moliūginių šeimos daržovių miltligę. Ligos požymiai – baltos

spalvos grybienos ir sporų apnašas dėmių pavidalu lapų viršutinėje pusėje,

vėliau apnašas aptraukia stiebą ir jaunus lapus. Stipriau pažeisti lapai

ruduoja ir žūsta. Stipriau pažeisti augalai menkai dera, skursta ir žūsta.

Miltligė ant agurkų ir arbūzų vaisių aptinkama retai. Miltligei palanki plisti

vidutinė oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė, sausa dirva, sumažėjęs

apšvietimas ir didelis augalų tankumas. Lauko sąlygomis ligos plitimą pristabdo

aukštesnė nei 38°C.

Pagrindiniai

apsaugos principai

16.

Auginti miltligei atsparias veisles. Kai kurios moliūgų, agurkų, melionų

veislės pasižymi atsparumu miltligei. Baigus derėti agurkams, pašalinti visas

augalines liekanas, kad neliktų žiemojančio užkrato. Agurkų nesodinti tankiai.

Nepertręšti azoto trąšomis. Naikinti piktžoles, kad jos neužsikrėstų (kaip

pvz., Sonchus) ir po to neperneštų ligos. Pastebėjus pirmus ligos

požymius, purkšti fungicidais kas 10–14 dienų.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

17.

Nustatytos Podosphaera xanthii padermės atsparios fungicidams. Šis

patogenas yra atsparus fungicidui karbendazimui, imazalilui, metalaksilui ir

azoksistrobinui. Nors miltligės atsparumas kitiems fungicidams nėra nustatytas,

atsparumo rizika visuomet turi būti vertinama purškimo programose. Mažinant

ligos sukėlėjo atsparumo riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis,

skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti

informaciją tinklalapyje www.frac.info.

Netikroji

miltligė (Pseudoperonospora cubensis)

18.

Netikroji miltligė žalingiausia moliūginių šeimos daržovių grybinė lapų liga

lauke. Aukšta santykinė oro drėgmė labai palanki Pseudoperonospora cubensis

dauginimuisi ir plitimui. Augalai labai linkę infekcijai žydėjimo metu.

Viršutinėje sergančių lapų pusėje atsiranda apibrėžtų gyslomis, kampuotų,

šviesiai žalsvų, vėliau nugelstančių ir nuruduojančių dėmių. Joms susiliejus,

lapas sudžiūsta. Apatinėje lapo pusėje susidaro pilkšvai violetinis apnašas iš

grybo sporų. Grybo sporas oro srovės perneša dideliais atstumais ir per trumpą

laiką, esant palankioms ligai plisti sąlygoms, gali masiškai susirgti augalai,

sukeldami ligos epifitotiją. Netekę lapų, augalai nebedera, džiūsta. Jeigu ši

liga pasireiškia anksti, derliaus gali visai nebūti. Dėl ypatingo gebėjimo

greitai apkrėsti augalus ligos eiga gali būti žaibiška ir per kelias dienas

žūsta dideli agurkų plotai. Stiebo ir vaisių grybas nepažeidžia.

Pagrindiniai

apsaugos principai

19.

Pakankamai efektyvu derinant technologines priemones auginti atsparias

netikrajai miltligei agurkų veisles ir naudojant purškimą fungicidais. Augalų

sėjomaina, augalų tankio, drėgmės reguliavimas leidžia maksimaliai sumažinti

infekcijos plitimą. Rekomenduojama naudotis ligos prognozavimo modeliais.

Purškiant fungicidais naudoti aukšto slėgio purkštuvus, siekiant maksimaliai

padengti tiek viršutinį, tiek apatinį lapų paviršių.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

20.

Galimas atsparumas fungicidų veikliosioms medžiagoms metalaksilui ir

azoksistrobinui. Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo rekomendacijomis,

skelbiamomis tinklalapyje (http://www.frac.info/).

Kekerinis

puvinys (Botryotinia fuckeliana)

21.

Botryotinia fuckeliana (anamorfa Botrytis cinerea) plačios

specializacijos parazitas, galintis pažeisti beveik visas moliūginių šeimos

daržoves sukeldamas kekerinį (pilkąjį) puvinį. Pažeidžia visas augalo dalis,

bet žalingiausiai pasireiškia ant vaisių. Pažeistos augalo dalys nyksta,

pasidengia pilkos spalvos pelėsiu arba uždžiūsta. Nuo mažiausio judesio sporos

pasklinda ore. Grybo skleročiai ir grybiena peržiemoja augalinėse liekanose, skleročiai –

taip pat ir dirvoje. Kekerinis puvinys yra labai žalinga agurkų, cukinijų ir

arbūzų liga.

Pagrindiniai

apsaugos principai

22.

Labai svarbi darbo higiena. Ligotus augalus, vaisius ir kitokias augalines

liekanas šalinti ir sunaikinti. Purškimas fungicidais (azoksistrobinas,

chlorotonilas) sumažina B. fuckeliana infekciją.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

23.

B. fuckeliana štamai (padermės) gali būti atsparūs daugeliui naudojamų

fungicidų. Nustatytas atsparumas veikliosioms medžiagoms: benzimidazolui

(karbendazimas), dikarboksimidui (iprodionas, procymidonas). Jeigu fungicidai

yra būtini, reikia naudoti skirtingų tipų produktus pakaitomis, kad nesumažėtų

efektyvumas dėl rezistentiškumo. Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo

rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www.frac.info/).

Rauplės

(Cladosporium cucumerinum)

24.

Cladosporium cucumerinum sukelia rauples. Agurkai ir cukinijos suserga

lauke esant vėsiam ir drėgnam orui. Infekcija persiduoda su sėkla, taip pat

gali išlikti dirvoje ant melionų ir moliūgų virkščių. Grybas pažeidžia bet

kurias antžemines augalo dalis. Ligos požymiai pastebimi ant atžalų, lapų,

vaisinių užuomazgų ir vaisių. Ant lapalakščio atsiranda 0,5–1,5 cm dydžio,

rudų, kampuotų, su būdingu šviesiu apvadu dėmių. Po kiek laiko dėmėse sudžiūvę

audiniai iškrinta, lapai pasidaro skylėti. Labai drėgnu oru dėmės apsitraukia

žalsvai juodu aksominiu grybo apnašu. Ant vaisių atsiranda pavandenijusių

dėmelių, vėliau, epidermiui plyšus, atsiveria iki 5 mm dydžio įdubusios

žaizdelės, iš kurių sunkiasi gelsvas, greitai kietėjantis skystis. Žaizdos gali

būti tokios gilios, kad pasiekia sėklų kameras. Susirgę jauni vaisiai

deformuojasi, pūva, netenka prekinės išvaizdos. Rauplių sukėlėjas žiemoja

sirgusių augalų liekanose. Užkratą perneša vėjas, vabzdžiai, įrankiai. Liga

ypač greitai plinta vėsią, drėgną vasarą. Karštis ir sausra sustabdo jos

plitimą. Dauguma naujų rekomenduojamų hibridų ir veislių agurkų atsparūs

rauplėms, tačiau kitiems moliūginių šeimos augalams ši problema išlieka.

Pagrindiniai

apsaugos principai

25.

Neauginti daržovių užmirkstančiose dirvose. Sėti sveiką neužkrėstą sėklą,

auginti atsparias rauplėms veisles. Sėjomaina 2–3 metų, neauginant augalų,

kurie gali būti C. cucumerinum šeimininkais. Ligoti vaisiai turi būti

šalinami iš lauko. Fungicidais purškiama, kai ligai plisti susidaro palankios

sąlygos.

Antraknozė

(Glomerella lagenarium)

26.

Glomerella lagenarium (anamorfa Colletotrichum orbiculare) sukelia

moliūginių šeimos daržovių antraknozę. Infekcija persiduoda per užkrėstą sėklą.

Kitas užkrato šaltinis – sirgusių augalų liekanos. Ligos požymiai

pasireiškia kaip gelsvos vandeningos dėmelės ant lapų, kurios vėliau tamsėja,

pajuoduoja (arbūzai), išryškėja apvadas. Ant lapkočių ir stiebų pažeidimai

pasireiškia negilių, pailgų, tamsių dėmių pavidalu. Ant pažeistų vaisių

atsiranda apvalios, įdubusios, vandeningos dėmės. Užkrėsti jauni vaisiai gali

nunykti, tuo tarpu ant subrendusių vaisių atsiranda tamsių dėmių su giliais

įtrūkimais. Ligai plisti palankus drėgnas oras.

Pagrindiniai

apsaugos principai

27.

Augalinės liekanos turi būti sunaikinamos. Gilus augalinių liekanų užarimas ir

2–3 metų sėjomaina – efektyvios priemonės, mažinančios infekcijos

lygį. Jei yra galimybė, auginti atsparias antraknozei veisles. Sėklų beicavimas

fungicidais efektyviai naikina infekcijos pradus.

Bakterinės

ligos

28.

Bakterija Pseudomonas syringae pv. lachrymans sukelia moliūginių

šeimos daržovių lapų bakterinę dėmėtligę. Bakterijos išlieka gyvybingos

nesupuvusiose sirgusių augalų liekanose, sėklose. Ligos požymiai pirmiausia

gali pasirodyti ant skilčlapių netaisyklingų ar ovalių vandeningų dėmelių

pavidalu. Ant pažeistų lapų gana gausiai atsiranda rudų vandeningų, kampuotų

dėmelių. Ant stiebų, lapkočių ir vaisių taip pat atsiranda smulkių apskritų,

įdumbančių dėmelių. Dėmių vietose išsiveržia pilkšvo skysčio lašeliai, kuriuose

būna daug bakterijų. Susirgę vaisiai beaugdami deformuojasi, praranda prekinę

išvaizdą, supūva. Vegetacijos metu bakterijos plinta per orą, vandenį –

laistant arba mechaniškai – skinant vaisius, prižiūrint augalus.

Pagrindiniai

apsaugos principai

29.

Sėti tik sveikų augalų sėklą. Rekomenduojama 3 metų augalų rotacija,

kurioje nėra šioms bakterijoms augalų-šeimininkų. Laikytis agrotechnikos,

higienos, fitosanitarijos reikalavimų, šalinti iš lauko pirmuosius susirgusius

augalus, po derliaus nuėmimo – augalines liekanas. Įrankiai ir technika

dezinfekuojami. Nepertręšti azotinėmis trąšomis. Bakterijos gali plisti su

laistomu vandeniu, todėl nenaudoti vandens iš telkinių, esančių arti moliūginių

šeimos daržovių pasėlių. Turimos agurkų ir kitų moliūginių daržovių veislės

atsparios P. syringae pv. lachrymans patogenui. Anksti pastebėjus

ligos požymius, rekomenduojama purkšti vario grupės fungicidais. Varis

preventyviai naudojamas, padarius su technika mechaninius pažeidimus. Nuo lapų

bakterinės dėmėtligės yra registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veikliosios

medžiagos – vario hidroksido.

Virusinės

ligos

30.

Moliūginių šeimos daržovėse dažnai aptinkami virusai: Cucumber mosaic cucumovirus,

Cucumber green mottle mosaic tobamovirus, Melon necrotic spot carmovirus,

Watermelon mosaic potyvirus, Zucchini yellow mosaic potyvirus. Virusinių

ligų požymiai įvairūs: tai mozaikos, lapų gelta, lapų ir vaisių deformacijos,

augimo sutrikimas, chlorotinės ir nekrotinės dėmės. Virusinių ligų požymiai ir

jų pasireiškimas labai priklauso nuo viruso padermės, aplinkos sąlygų, nuo

augalo rūšies ir netgi nuo to, kokiu augimo tarpsniu augalas buvo pakenktas

virusu. Dažnai simptomai ne visai atitinka tikrą diagnozę. Gali būti reikalingi

papildomi diagnostiniai metodai (pvz., testuojamų augalų užkrėtimas, ELISA

testas).

31.

Cucurbit yellow stunting crinivirus nesenai aptiktas Europoje, melionuose

ir agurkuose jo išplitimas ribotas. Kai kuriais atvejais jų padidėjęs

paplitimas labai susijęs su naujų virusų nešiotoju – Bemisia tabaci. Šis

virusas yra kontroliuojamas daugelyje Europos šalių arba jo kontrolė

reglamentuojama. Norint sumažinti virusų keliamus pažeidimus, labai svarbu

žinoti, kurie virusai sukelia ligas ir kaip jie pernešami. Kiekvienas virusas

turi savą perdavimo būdą (2 lentelė). Be to, visi virusai gali būti

pernešami skiepijimo metu arba transportuojant užkrėstus augalus.

2 lentelė.

Virusai, pažeidžiantys agurkus, ir jų plitimo būdai

Virusas

Perdavimo

būdas

Užkrečiami

augalai

Cucumber mosaic cucumovirus

Amarai, nepastoviai; kontaktiniu būdu,

sėklos

Melionai, cukinijos, agurkai, arbūzai

Cucumber green mottle mosaic tobamovirus

Kontaktiniu būdu, sėklos

Išimtinai agurkai šiltnamyje

Cucurbit yellow stunting disorder

closterovirus

Baltasparniai

Melionai, agurkai

Melon necrotic spot carmovirus

Olpidium bornovanus (zoosporos), kontaktiniu būdu, sėklos

Melionai, agurkai šiltnamyje

Watermelon mosaic potyvirus

Amarai, nepastoviai; kontaktiniu būdu

Melionai, cukinijos, agurkai

Zucchini yellow mosaic potyvirus

Amarai, nepastoviai; kontaktiniu būdu,

sėklos

Cukinijos, melionai, arbūzai

Pagrindiniai

apsaugos principai

32.

Virusines ligas sunku kontroliuoti, todėl patiriami dideli derliaus nuostoliai.

Nėra preparatų nuo virusinių ligų, todėl visos priemonės turėtų būti nukreiptos

infekcijos prevencijai. Į šias priemones įeina infekcijos šaltinių vengimas ir

šalinimas, virusų pernešėjų kontrolė ir naikinimas, veislių atsparių virusams auginimas.

Svarbu šalinti visus virusuotus augalus tiek iš kultūrinio pasėlio, tiek

virusuotas piktžoles, nuo kurių virusai gali būti pernešti atsiradus

vektoriniams organizmams. Tačiau visiškai eliminuoti piktžoles nėra įmanoma dėl

labai plataus augalų-šeimininkų rato.

33.

Labai svarbu sėti sveiką, sertifikuotą sėklą ar daigus. Tai padeda išvengti

ankstyvos virusinės infekcijos. Sertifikavimas grindžiamas tikrinimu ir

ištyrimu dėl virusų, erdvinės izoliacijos sudarymu ir sodinimu tais

laikotarpiais, kai mažos užkrato nešiotojų (vektorinių organizmų) populiacijos.

Sėklos kaitinamos arba veikiamos tam tikrais chemikalais. Auginimas atsparių

veislių bei hibridų, turinčių prieš virusus genetinį atsparumą, kuris aprašuose

pažymimas atitinkamais simboliais (Tm, TMV).

34.

Vektorinių organizmų kontrolė labai svarbi, jei virusai pernešami vabzdžių

pagalba. Su kenkėjais – virusų pernešėjais kovojama cheminėmis,

biologinėmis priemonėmis. Pastarosios yra tik tiriamos daržovėse, auginamose

atvirame grunte. Purškimas insekticidais nėra veiksminga priemonė prieš

nepastovius virusų pernešėjus, pvz., kai sparnuoti amarai atskrenda iš

aplinkinių augalų. Apdorojimas augalų mineraline alyva pasižymi tam tikru

veiksmingumu. Vektorinių organizmų stebėjimas ir savalaikis apsaugos produktų

panaudojimas augalų augimo sezono pradžioje gali būti atliekamas naudojant

lipnias geltonos spalvos gaudykles. Svarbios kitos naudojamos alternatyvios

priemonės: tinkleliai nuo vabzdžių, mulčiavimas plėvele (dažniausiai nuo

amarų). Dėl virusų, kurie daugiausia perduodami tiesioginio kontakto būdu, ypač

svarbios darbo higienos priemonės. Darbo įrankių dezinfekcija padeda sumažinti

virusų plitimą. Virusų plitimą taip pat galima sumažinti augalų priežiūros

darbus atliekant ta pačia kryptimi, eilėmis, pradedant technologinius veiksmus

visada nuo to paties pradinio taško, darbuotojams visada dirbant toje pačioje

paskirtoje vietoje. Atsparių virusams veislių auginimas taip pat labai svarbi

prevencinė priemonė. Yra agurkų ir melionų veislės atsparios Cucumber mosaic

cucumovirus. Arbūzai taip pat yra atsparūs.

35.

Virusinės ligos dažniausiai išplinta kontaktiniu būdu per užkrėstus įrankius,

drabužius, rankas, genint, raišiojant augalus, skinant vaisius, ligotiems

augalams susilietus su sveikais, per ūglius ir skiepijant. Kad neužsikrėstų

augalai virusais, kurie pernešami kontaktiniu būdu, labai svarbios higienos

priemonės.

Amarai

36.

Amarai yra čiulpiantys kenkėjai, kurie gali pakenkti moliūginių šeimos

daržovėms tiesiogiai misdami jais arba netiesiogiai pernešdami virusus.

Pagrindinės amarų rūšys, parazituojančios lauke auginamose daržovėse, yra Aphis

gossypii, Aphis fabae, Aphis craccivora ir Myzus persicae.

Žala priklauso nuo amarų populiacijos gausumo. Amarai kolonijomis gyvena ant

augalų lapų, ūglių, stiebų bei čiulpia jų sultis. Amarų žala ypač didelė, kai

jie apninka jaunus ūglius. Pažeisti lapai, ūgliai susiraito, deformuojasi,

gelsta, žiedai, vaisių užuomazgos byra, pažeisti augalai skursta, būna užteršti

skystomis, cukringomis amarų išskyromis. Jose susidaro palankios sąlygos

juodgrybiui plisti. Aptrauktuose suodiniu apnašu lapuose sumažėja fotosintezė,

vaisiai praranda prekinę išvaizdą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

37.

Jeigu pavasarį orai vėsūs ir šalti, natūralių amarų priešų populiacijos yra

labai negausios, todėl amarų antplūdis gali būti labai didelis. Geros

agrotechninės sąlygos užtikrina geresnį sėklų sudygimą bei augalų augimą ir

vystymąsi, tai palankiai veikia augalų atsparumą prieš amarus. Stebėti ir

kontroliuoti amarų paplitimą geltonų lipnių gaudyklių, vandens gaudyklių

pagalba, stebint tiek pačius augalus, tiek gaudykles, tai reikia daryti

susiformavus pirmiesiems 3 tikriesiems lapeliams. Kai kurios piktžolės

gali būti amarų prieglobsčiu ir virusų šaltiniu, todėl turėtų būti naikinamos.

Purškimas pesticidais yra neišvengiamas, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių

agrotechninės ir kitos priemonės nepajėgia išlaikyti amarų populiacijos žemiau

žalingumo ribos. Purškiant užkrėstos vietos turi būti gerai sudrėkintos. Prieš

purškimą reikia įvertinti natūralių grobuoniškų organizmų – boružių,

žiedmusių – buvimą pasėlyje. Jeigu aptinkami natūralūs grobuonys,

purškimui reikia parinkti selektyvius produktus. Insekticidų aktyviosios

medžiagos turėtų būti nekenksmingos natūraliems grobuonims ir bitėms.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

38.

Keletas amarų rūšių (ypač Aphis gossypii ir Myzus persicae) turi

populiacijas su dideliu atsparumu tam tikroms insekticidų grupėms (pvz.,

pirimikarbas, fosforoorganiniai), todėl produktų parinkimas ir kaita yra labai svarbūs.

Produktai, pagaminti krakmolo ar riebalinių rūgščių pagrindu ir pasižymintys

grynai fiziniu veikimu, gali būti naudojami atrankiniam purškimui, išvengiant

amarų rezistentiškumo. Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo

rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www. irac-online.org/).

Tripsai

39.

Abi tripsų rūšys Thrips tabaci, Frankliniella occidentalis yra

polifaginiai organizmai, besimaitinantys ant augalų lapų, žiedų, stiebų. Suaugę

tripsai yra mažesni nei 2 mm ilgio, tamsaus kūno. Kenkia suaugėliai ir

lervos. Lervos ir suaugėliai minta lapų, pumpurų, žiedų epidermio ląstelėmis.

Ant apniktų lapų, vaisių atsiranda smulkių balsvų dėmelių. Lapai įgauna

sidabrišką atspalvį, labiau pažeisti – džiūsta, pažeisti pumpurai

neišsiskleidžia, o vaisiai deformuojasi. Stipriau pažeisti daigai žūsta. Frankliniella

occidentalis paprastai aptinkamas ant žiedų. Ant apniktų tripsais agurkų

vaisių atsiranda randeliai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

40.

Tripsų populiacija stebima naudojant lipnias gaudykles (mėlynos, geltonos,

baltos spalvos), jos turėtų būti naudojamos, kaip ir reguliarus augalų

stebėjimas. Purkšti nustačius žalingumo ribą, kuri yra 2 tripsai ant lapo.

Prieš naudojant ir parenkant purškimui insekticidus, reikia įvertinti natūralių

entomofagų buvimą pasėlyje. Kadangi tripsams būdingas slaptas gyvenimo būdas,

ypač kai jie apninka žiedų pumpurus, juos labai sunku sunaikinti. Be to,

kenkėjai pasižymi dideliu atsparumu daugeliui cheminių preparatų. Po derliaus

nuėmimo augalinės liekanos turėtų būti sunaikinamos. Rekomenduojama piktžolių

kontrolė pasėlyje.

Baltasparniai

41.

Baltasparniai Trialeurodes vaporariorum, o pastaraisiais metais kita

baltasparnių rūšis – Bemisia tabaci tampa rimta problema

moliūginių šeimos daržovių pasėliuose. Suaugėliai yra 1,5 mm ilgio,

turintys dvi poras ryškiai baltų sparnų, kurie ramybės būklėje sudedami tarsi

stogeliu išilgai kūno. Lervos plokščios, gelsvos, nejudrios. Pajudinus

baltasparniais apniktą augalą, į orą pakyla pulkas smulkių baltų vabzdžių.

Kenkėjai gyvena apatinėje lapų pusėje, čiulpia augalo sultis. Baltasparnių

pažeidimai pasireiškia kaip chlorotinės dėmelės ant lapų ir vaisių, lapų

chlorozė, augalų vystymosi sutrikimas ir vytimas. Augalai būna užteršti

lipniomis išskyromis, kuriose vystosi suodligės sukėlėjai. Lapai ir vaisiai

pasidengia juodu suodligės sukėlėjų apnašu, sutrinka fotosintezė, vaisiai

praranda prekinę išvaizdą.

42.

isia tabaci daugelyje šalių yra reglamentuojamas kaip karantininis

kenkėjas, jo skirtingų biotipų paplitimas EAAO Šiaurės šalių šiltnamio

daržininkystės pramonėje yra toks, kaip ir Pietinių šalių lauko

daržininkystėje. Daigai turėtų būti neužsikrėtę kenkėjais ir dauginami tik tose

vietovėse, kur šių kenkėjų nėra. B. tabaci potencialus pernešėjas

virusas Cucurbit yellow stunting crinivirus, kuris yra įtrauktas į EAAO

Pavojingųjų sąrašą (Alert List) kaip potencialiai nauja kylanti problema

Viduržemio jūros šalyse.

Pagrindiniai

apsaugos principai

43.

Augalai reguliariai turėtų būti stebimi, naudojant geltonas lipnias gaudykles

kenkėjų monitoringui. Kenkėjų stebėjimas turi prasidėti, kai tik sudygsta

augalai. Insekticidų panaudojimas nuo baltasparnių dažnai yra neveiksmingas dėl

kenkėjų atsparumo daugeliui pesticidų. Todėl naudojimas pesticidų turėtų būti

derinamas šalies nustatytais reglamentais. Po derliaus nuėmimo augalinės

liekanos turėtų būti sunaikinamos.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

44.

T. vaporariorum tapo atsparūs daugeliui pesticidų. Išsivystė didelis

atsparumas B. tabaci biotipų įprastiems insekticidams, ypač imidaklopridui.

Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo rekomendacijomis, skelbiamomis

tinklalapyje (http://www. irac-online.org/). Svarbus atsparumo mažinimo būdas

yra biologinis kovos metodas.

Spragšių

ir grambuolių lervos

45.

Spragšių (Elateridae Agriotes spp.) ir grambuolių (Melolonthidae

Melolontha spp.) lervos gali apgraužti augalų šaknis ir stiebo apatinę

dalį. Augalai gelsta, vysta ir žūsta. Spragšių lervų vystymasis trunka

3–5 metus, todėl tais pačiais metais galima aptikti ir suaugėlių, ir

įvairaus amžiaus lervų. Grambuolių vystymasis trunka 2–3 metus ir yra

daugiau sinchroniškas. Daugiausia žalos patiriama trečiais metais po suaugėlių

vabalų skraidymo.

Pagrindiniai

apsaugos principai

46.

Spragšių prisiveisia pievose, piktžolėtose dirvose, todėl nerekomenduojama

auginti daržoves tokiuose plotuose. Prieš sodinant reikia išsitirti dirvožemį

ir nustatyti spragšių ir grambuolių populiacijos gausumą. Jei randama

10 lervų viename kvadratiniame metre, sodinti tokiame lauke

nerekomenduojama. Kai kurie insekticidai gali būti naudojami dirvos

apdorojimui. Tai reglamentuoja kiekvienos šalies augalų apsaugos produktų

naudojimo reglamentai.

Pelėdgalviai

47.

Daugelis polifaginių pelėdgalvių lervų gali kenkti moliūginių šeimos daržovėms

(ypač melionams) panašiai kaip Agrotis segetum, Agrotis ypsilon, Euxoa

temera. Daugiau žalingi karštą sausą vasarą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

48.

Patelės dažnai deda kiaušinėlius piktžolėtose dirvose, todėl gera piktžolių

kontrolė padeda išvengti galimų nuostolių. Gaudyklės suaugėliams ir suminis

temperatūros skaičiavimas padeda nustatyti purškimo augalų apsaugos produktais

laiką. Augalų purškimas priimtinesnis nei dirvos apdorojimas chemikalais.

Svarbu lervas sunaikinti laiku, kol jos nenusileido nuo augalų lapų ir

neįsirausė į žemę.

Erkės

49.

Tetranychus urticae ir Tetranychus cinnabarinus aptinkamos

moliūginių šeimos augalų apatinėje lapų pusėje. Tai grynai polifaginiai

kenkėjai. Jaunos ir suaugusios erkės čiulpia augalo sultis. Viršutinėje lapų

pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių, kurių greitai daugėja. Lapai gelsta ir

nudžiūsta, neapsaugo vaisių nuo saulės spindulių. Apnikti erkėmis augalai

skursta, augalai silpnai dera. Erkių kolonijos vystosi ant visų augalo dalių ir

paprastai yra randamos visų stadijų – nuo kiaušinėlių iki suaugėlių. Jei

sąlygos palankios erkėms plisti, jų prisidaugina begalė, plika akimi matomas

voratinklis. Jei erkės nenaikinamos, augalas žūsta per kelias dienas.

Pagrindiniai

apsaugos principai

50.

Piktžolių naikinimas aplink pasėlio lauką rudenį ir pavasarį sumažina galimybę

erkių populiacijoms peržiemoti. Piktžolių naikinimas vegetacijos metu nėra

rekomenduojamas, nes erkės tuomet migruoja į daržovių pasėlį. Stebėjimas turėtų

būti vykdomas augimo sezono pradžioje (pvz., prieš moliūgų žydėjimą ar vyriškų žiedų

susidarymą melionuose, arba palaipų susidarymą arbūzuose). Esant būtinybei

akaricidai turėtų būti naudojami. Tokiu atveju turėtų būti pasirinkti

preparatai saugūs natūraliems priešams. Grobuoniškoji erkutė Phytoseiulus

persimilis yra efektyvus bioagentas prieš erkes ir gali būti naudojamas

užsikrėtimo erkėmis pradžioje, jei tik sąlygos yra palankios. Entomopatogenas Beauveria

bassiana yra kita alternatyvi akaricidams priemonė. Atramos, jei naudojamos

daržovių auginimui, turi būti dezinfekuojamos, nes erkės gali būti ir ant jų.

Kai kurios erkių populiacijos gali būti atsparios akaricidams, o kai kuriais

atvejais turėti kryžminį rezistentiškumą. Šiuo atveju retesnis akaricidų

naudojimas galėtų mažinti atsparumo išsivystymo problemą.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

51.

Kai kurios erkių populiacijos turi išvystytą rezistentiškumą cheminėms grupėms,

o kai kuriais atvejais kryžminį rezistentiškumą. Reiktų mažiau naudoti

akaricidų, pirmenybę teikti biologinėms priemonėms. Vadovautis naujausiomis

atsparumo mažinimo rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www.

irac-online.org/).

Nematodai

52.

Gumbiniai nematodai Meloidogyne spp. yra labai pavojingi visoms

moliūginių šeimos daržovėms. Tai polifaginiai endoparazitai, kurie sukelia

šaknyse gumbus, išsipūtimus, auglius ir kitus išsigimimus. Augalai skursta,

vysta, sutrinka jų augimas, sumažėja derlingumas. Užsikrėtusių augalų anksti

gelsta lapai, sumažėja jų dydis ir skaičius, jie džiūsta ir vysta. Tai sumažina

derlių ir pablogina vaisių kokybę. Meloidogyne incognita yra dažniausiai

pasitaikanti nematodų rūšis. Šios rūšies nematodai aptinkami smėlėtame

dirvožemyje. Meloidogyne javanica paplitusi šilto klimato zonoje. Meloidogyne

arenaria gali būti aptinkama priemolio dirvose ir dažnai kartu su M.

incognita. Meloidogyne hapla yra įprastinė rūšis žemyninio klimato

arba Viduržemio jūros regionuose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

53.

Sveiki, neužkrėsti nematodais daigai, švari dirva ir gera bendra higiena,

atsparių namatodams veislių auginimas yra pakankamos priemonės išvengti

užsikrėtimo nematodais. Gilus arimas, piktžolių, kurios gali būti nematodų

šeiminkais, naikinimas yra dalis integruotos apsaugos nuo nematodų. Nematodų

žalingumas priklauso nuo temperatūros, drėgmės, dirvožemio tipo, augalų

amžiaus, užkrato tankumo. Tinkamas laistymas, tręšimas mažina augalo stresą ir

gali sumažinti nematodų kenkimą. Dėl to, kad nematodai turi platų

augalų-šeimininkų ratą, sunku juos kontroliuoti vien sėjomaina, išskyrus tuos

atvejus, kai priešsėlyje auginami augalai ne šeimininkai ir atsparios

nematodams veislės. Jei dirvos labai užkrėstos, nerekomenduojama jose auginti

daržoves. GAAP nerekomenduoja naudoti nematocidus, išskyrus kai auginami

dauginimui skirti augalai ir yra grėsmė išplisti nematodams su sodinamąja

medžiaga. Kai kuriose Viduržemio jūros regiono šalyse geri rezultatai gaunami

derinant dirvos soliarizaciją ir nematocidų naudojimą sumažintomis dozėmis.

Piktžolės

54.

Piktžolės pasėlyje turi didelę įtaką augalų augimui, vystymuisi ir derliui. Piktžolėtame lauke sunku rasti ir rinkti

vaisius.

Pagrindiniai

apsaugos principai

55.

Gera bendroji higiena yra svarbi. Jei agurkai auga žemėje, dirva gali būti

sterilizuojama (pvz., garais). Mechaninis piktžolių naikinimas gali išspręsti

kai kurias problemas. Piktžoles, augančias tarp eilių, išnaikinti nesunku. Jos

paprastai išravimos arba negiliai apkasamos ar mulčiuojamos. Sėjomainoje

herbicidai nenaudotini dėl galimo fitotoksiškumo kitiems augalams. Herbicidais

apdoroti galima tarpueilius prieš augalų sodinimą. Vengti herbicidų patekimo

ant šildymo vamzdžių, patekus ant jų – išvalyti iki šildymo pradžios.

Naudojant priemones nuo dumblių ir samanų, šiltnamio langai, durys turi būti

uždaryti kelioms dienoms, kad nepakenktų greta augantiems augalams. Tušti

šiltnamiai nuo dumblių ir samanų valomi alkildimetilbenzilamonio chloridu.

Negyvi dumbliai ir samanos nuo paviršių nuvalomi šveičiant ir nuplaunant

vandens srove.

56.

Laukuose, kur auginami agurkai, mechanizuotas piktžolių naikinimas yra

sudėtingas, nes agurkų daigai dideli ir prie jų sunku prieiti. Todėl daugiausia

naudojami herbicidai. Dirva suariama ir išakėjama prieš pat daigų sodinimą.

Piktžolių augimas sumažinamas sodinant agurkus po mulčo plėvele. GAAP

rekomenduoja herbicidus naudoti prieš ir po sodinimo, atitinkamoms piktžolėms

tinka atitinkami herbicidai.

57.

Intensyvus moliūginių šeimos daržovių augimas leidžia taikyti integruotą

piktžolių kontrolės metodą ir sumažina herbicidų poreikį. Integruotas metodas

reikalingas dėl mažai registruotų, veiksmingų, selektyvių herbicidų. Patartina

stebėti ir įvertinti laukų piktžolėtumą, nustatyti piktžolių rūšis. Sėjomaina

leidžia naudoti įvairias kontrolės priemones įvairiuose pasėliuose, todėl

išvengiama specifinių piktžolių populiacijos didėjimo. Žemės dirbimas sunaikina

daugumą piktžolių, bet taip pat iškelia į dirvos paviršių piktžolių sėklas,

kurios vėliau gali sukelti problemų. Žemės dirbimas turėtų būti atliktas kaip

galima sekliau ir tik prieš moliūginių daržovių sodinimą. Po pasodinimo žemės

dirbimas galimas iki virkščių susidarymo. Ravėjimas derinamas su mechanizuotu

piktžolių naikinimu, be to, ravint pasėlis retinamas, kad būtų optimalus augalų

tankumas. Moliūginės daržovės gali būti mulčiuojamos siekiant atsisakyti

herbicidų.

58.

Herbicidai derinant su GAAP kontroliuoja daugelį piktžolių. Herbicidai

naudojami pieš sodinimą arba po sėjos (prieš sudygimą) arba po sodinimo (po

sudygimo) ant sudygusių piktžolių. Herbicidų parinkimas priklauso nuo piktžolių

rūšių ir pasėlyje augančių augalų jautrumo. Sudygusios moliūginės daržovės gali

būti sunaikintos, jei nupurkštos netinkamu herbicidu (pvz., glifosata).

Specialių atsargumo priemonių turi būti imamasi dėl herbicidų panaudojimo

priešsėlio pasėlyje, nes likučiai gali toksiškai veikti kitais metais

auginamoms moliūginių šeimos daržovėms.

XV.

BULVINIŲ ŠEIMOS DARŽOVĖS UŽDARAME GRUNTE

Šiaurinėse EAAO regiono šalyse bulvinių šeimos daržovės pomidorai (Lycopersicon

esculentum), ankštiniai pipirai (paprikos) (Capsicum annuum) ir

baklažanai (Solanum melongena) auginamos daugiausia uždarame grunte (po

priedangomis). Kur klimato sąlygos leidžia, šios vaisinės daržovės auginamos

atvirame grunte (lauke), taip pat ne sezono metu – plėvele dengtuose

tuneliuose arba šiltnamiuose. Tokiomis sąlygomis pagrindinė strategija,

kontroliuojant kenksminguosius organizmus, lieka beveik panaši. Aukštame lygyje

laikomasi būtinų pagrindinių higienos standartų (reikalavimų). GAAP bulvinių

šeimos daržovėse taip pat reiškia aplinkos apsaugos valdymą, kai kenkėjų ir

patogenų paplitimas gali būti veikiamas pagrindinėmis auginimo sąlygomis.

Intensyviose auginimo technologijose sėjomaina (augalų kaita) retai kada

įmanoma, o ir augalus čia linkę greitai apnikti kenkėjai. Tačiau augalų kaita,

veikianti tiek dirvos sąlygas, tiek kenkėjų vystymosi ciklą, yra laikoma svarbia

bulvinių šeimos daržovių po plėveline priedanga auginimo dalimi. Rekomenduojama

mažiausiai 2–4 metus neauginti bulvinių šeimos augalų, atsižvelgiant į

rūšių atsparumą tam tikriems patogenams. Kur tik įmanoma, reikia auginti

atsparias veisles ar mažiau jautrias ligoms, tokioms kaip miltligės ir

vytuliai.

Bulvinių šeimos daržovės paprastai auginamos iš daigų. Daigai, užauginti

mažuose durpių puodeliuose (ar kitoje panašioje taroje), durpių blokeliuose,

persodinami į pastovią augimo vietą. Augintojai dažnai perka daigus arba patys

juos užsiaugina. Duoti žemiau nurodymai skirtingiems kenkėjams remiasi

atskiromis rekomendacijomis daigams. Daigai turi būti auginami aukštos kokybės

komposte. Jie turėtų būti auginami izoliuotoje vietoje, toliau nuo kitų bulvinių

šeimos augalų. Daigai turėtų atitikti sertifikuotų standartų normas. Normose

turėtų būti išdėstyti reikalavimai, kaip išvengti daigų diegavirtės, įskaitant

sėklų beicavimą.

GAAP rekomenduoja naudoti sėklų beicavimą nuo žaladarių, nes tokie būdai sumažina

purškimus. Sveika beicuota sodinamoji medžiaga ir auginimas neužkrėstame

dirvožemyje ar steriliame augimo substrate yra nepaprastai svarbūs. Panašūs

reikalavimai keliami vandeniui. Jis turėtų būti švarus, neužkrėstas patogenais,

ypač kai dirbtiniuose substratuose naudojama uždara laistymo sistema.

Bulvinių šeimos daržovės daugiausiai auginamos dirbtiniame substrate, kaip,

pvz., mineralinėje vatoje. Mineralinė vata ir kitos plaušinės medžiagos turėtų

būti naudojamos pakartotinai tik po sterilizacijos garais. Įrankiai,

mechanizmai po naudojimo turėtų būti išvalomi. Augalai neturėtų būti žalojami

mechaniškai. Auginimo sezono pabaigoje laistymo sistema turėtų būti

dezinfekuojama (pvz., vandenilio peroksidu/PAA) nuo patogenų. Tuščiuose

šiltnamiuose langai turėtų būti valomi nuo dumblių ir žalių samanų. Žiemą gali

būti panaudotos pertvaros, kad būtų sumažintos šildymo išlaidos. Ankstyvą

pavasarį yra būtina pašalinti pertvaras, kad būtų išvengta pernelyg didelės

drėgmės ir šviesos trūkumo. Langai ir ventiliacijos angos uždengiamos tinklais,

kad nepatektų vabzdžiai, tokie kaip amarai, kandys, minamusių suaugėliai ir

baltasparniai. Tinklo angos turi būti labai mažos tripsams ir kitiems mažiems

vabzdžiams.

Kenkėjai turėtų būti visad reguliariai stebimi. Skirtingų augalų apsaugos

produktų purškimo programa yra taip pat GAAP, kai yra aptiktos arba laukiamos

tam tikros kenkėjų rūšys, kurios kontroliuojamos tik cheminiu būdu. Turėtų būti

nustatoma vietinė žalingumo riba. Normos turėtų atitikti reikalavimus etiketėje,

atsižvelgiant į individualų (savitą) veikimą ir galimą sąveiką.

GAAP naudojamos tik aukštos kokybės rankiniai ar automatiniai purškimo

įrengimai. Dažniausiai augalų apsaugos produktai paskleidžiami purškiant.

Šiltnamiuose gali būti naudojami mažatūriai purškimo įrenginiai, kai pesticidai

gali būti paskleidžiami sudarant rūką, miglą, paleidžiant juos dūmų pavidalu,

taip pat per drėkinimo ir maitinimo sistemas. Kai vyksta purškimo darbai, ypač

purškiant šiltnamio erdvę, durys ir langai turi būti sandariai uždaryti, kad

nuodingos medžiagos nepasklistų į aplinką. Darbininkai tokiems darbams turėtų

būti specialiai paruošti, turi dėvėti speciali aprangą. Karencijos laikas,

kuris turi praeiti po apsaugos produktų panaudojimo, nustatomas atskiroms veikliosioms

medžiagoms ir šių reikalavimų turi būti prisilaikoma. Nuodingas vanduo turėtų

būti saugiai sunaikintas.

Sterilizacija yra pagrindinė priemonė kontroliuoti kenksminguosius organizmus

(įskaitant piktžolių kontrolę) uždarame grunte. Šiam tikslui GAAP naudojamas

dirvos garinimas ir soliarizacija (pietinėse šalyse). Tačiau GAAP neturima

omeny sistemiško dirvos steriliantų naudojimo, tokie būdai turėtų būti ribojami

ir, esant būtinybei, leidžiami tik griežtai kontroliuojant. Pietų šalyse dirvos

soliarizacija yra labai efektyvi priemonė nuo dirvos patogenų, tokių kaip Pyrenochaeta

lycopersici, Didymella lycopersici, Verticillium

dahliae, Phytophthora capsici, Fusarium oxysporum f. sp. radicis-lycopersici,

nematodams ir kai kurioms piktžolių rūšims naikinti.

Biologinė kontrolė, kaip dalis integruoto augalų auginimo (IAA) programos,

tampa pagrindine praktika bulvinių šeimos daržovių apsaugoje. Jei naudojami

biologiniai agentai ir yra būtinybė augalų apsaugos produktų, turėtų būti

įvertintas abipusis veikimas ir apsaugos produktai naudojami tinkamu laiku

(žr.: Plantenziektenkundige Dienst (1998) Effects of active substances of plant

protection products on biological control agents used in glasshouses. Bulletin

OEPP/EPPO Bulletin 28, 423–429). Jei augalų apsaugos produktai, veikiantys

žalingai natūralius priešus, vis dėlto turi būti naudojami, purškiama tiktai

dalis pasėlio, kad nebūtų suardyta biologinės kontrolės sistema visame plote.

Kamanių ir bičių naudojimas apdulkinimui bulvinių šeimos daržovių pasėliuose

yra įprasta praktika uždarame grunte, todėl jie turėtų būti apsaugoti, kai

naudojami augalų apsaugos produktai. Aviliai turi būti išnešti iš šiltnamio

arba apdengti tam tikram laikui, priklausomai nuo naudojamo produkto. Biologinė

dirvos patogenų kontrolė yra sprendžiama su antagonistiniais organizmais (pvz.,

Trichoderma harzianum, Streptomyces griseoviridis).

Pagrindiniai

kenksmingieji organizmai bulvinių šeimos daržovėse uždarame grunte, nuo kurių

naudojami augalų apsaugos produktai, yra šie: (1 lentelė).

Kenksmingi

organizmai

Daržovės,

kurias auginant galimas ekonominis nuostolis

8.1. Stiebo ir šaknų

puviniai

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.2. Sklerotinis puvinys (Sclerotinia

sclerotiorum)

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.3. Vaisių puvinys (Phytophthora

nicotianae)

Pomidoras

8.4. Diegavirtė (Phytophthora

capsici)

Paprika

8.5. Šaknų rudasis

puvinys (Pyrenochaeta lycopersici)

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.6. Vėžys (Didymella

lycopersici)

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.7. Sausligė (Alternaria

solani)

Pomidoras

8.8. Pomidorų

septoriozė (Septoria lycopersici)

Pomidoras, (baklažanas)

8.9. Vytulys (Fusarium oxysporum ir

Verticillium spp.)

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.10. Fuzariozinis

šaknų puvinys (Fusarium oxysporum f. sp. radicis-lycopersici)

Pomidoras

8.11. Kekerinis puvinys

(Botryotinia fuckeliana)

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.12. Maras (Phytophthora

infestans)

Pomidoras

8.13. Miltligė

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.14. Rudoji dėmėtligė,

kladosporiozė (Fulvia fulva)

Pomidoras

8.15. Bakterinės ligos

Pomidoras, paprika

8.16. Virusinės ligos

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.17. Amarai

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.19. Pelėdgalvių ir

kiti vikšrai

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.20. Minamusės

Pomidoras, baklažanas

8.21. Tripsai

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.22. Baltasparniai

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.23. Skydamariai

Pomidoras

8.24. Žolblakės

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.25. Hauptidia

maroccana

Pomidoras

8.26. Erkės

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.27. Melaidogyne spp.

Pomidoras, paprika,

baklažanas

8.28. Piktžolės

Pomidoras, paprika,

baklažanas

Plėvele dengtiems tuneliams ir šiltnamiams yra svarbus tinkamų plėvelių

parinkimas. Gauti geri rezultatai, naudojant fotoselektyvines plėveles, kurios

gali sumažinti vabzdžių antplūdį. Labai svarbu apriboti virusus, įskaitant Tomato

yellow leaf curl begomovirus (TYLCV), sėkmingai auginant bulvinių šeimos

daržoves, ypač pomidorus. Paplitimas Bemisia tabaci, TYLCV nešiotojo,

yra taip pat svarbus. Augalų transportavimas iš daigyno į auginimo vietą turėtų

būti vykdomas atitinkamomis sąlygomis, naudojant dangas, kad būtų išvengta

augalų užsikrėtimo. Plėveliniai šiltnamiai turėtų turėti tinklinę dangą,

dvigubas duris ir ribotą personalo priėjimą. Specialus dėmesys turėtų būti

skiriamas piktžolių naikinimui šiltnamiuose ir aplink juos, nes jos yra

daugelio kenkėjų (įskaitant virusus), taip pat piktžolių sėklų šaltinis.

Augalai turėtų būti reguliariai tikrinami dėl virusų požymių, o užkrėsti tuoj

pat pašalinami. Geltonų lipnių gaudyklių naudojimas baltasparniams stebėti ir

jų skaičiui nustatyti yra gera praktika.

Vaisių

ir šaknų puviniai

10.

Keletas Pythium spp. rūšių gali užkrėsti bulvinių šeimos augalus

ankstyvuoju augimo tarpsniu, sukeldami sėklų puvinį, daigų diegavirtę, šaknų ir

stiebo puvinius. Nebeicuotos sėklos infekuotoje dirvoje gali supūti. Jau

dygstantys augalai turi tamsiai rudų ar juodų vandeningų dėmių. Susirgusių

daigų šaknies kaklelis ir šaknys paruduoja. Stiebelio dalis prie žemės

suplonėja ir patamsėja. Lapeliai vysta, daigai sunyksta. Daigų diegavirtė

atsiranda židiniais, o persodinus daigus į šiltnamį ji pasireikš ten, kur

daigai buvo silpni, pažeisti mechaniškai ar auga nepalankiomis sąlygomis. Pythium

spp. išgyvena dirvoje oosporų pagalba supuvusiuose audiniuose daugelį metų.

Optimaliomis sąlygomis šis patogenas gali augti neapibrėžtą laiką kaip

vegetatyvinis micelis ant įvairių organinių substratų dirvoje. Pythium spp.

padeda plisti per drėgna dirva, temperatūros svyravimai, nematodų pažeidimai.

Grybines museles (Mycetophilidae ir Ephydridae) reikėtų naikinti,

nes jos yra Pythium nešiotojos.

11.

Thanatephorus cucumeris (anamorfa Rhizoctonia solani)

yra plačiai paplitęs dirvos grybas, kuris sukelia bulvinių šeimos daržovių

diegavirtę, šaknų, stiebo (pamatinės stiebo dalies) ir vaisių puvinį. R.

solani išsilaiko dirvoje, komposte ir užkrėstose liekanose micelio ir

skleročių pagalba. Patogenas sukelia rusvai rudas ar tamsiai rudas dėmes ant

dygstančių daigų. Daigai gali nunykti prieš sudygimą ar ką tik sudygę. Jaunas

stiebelis suplonėja, įsismaugia ir augalas žūsta. Šaknų puvinys pasireiškia ant

augalų, kurių šaknys jau yra pažeistos kitų patogenų ir ypač nematodų Melaidogyne

spp. Virš žemės esančios stiebo dalies pažeidimas vystosi dėl atsitiktinai

padarytų genėjimo žaizdų. Šiltu ir drėgnu oru rudas puvinys su besikeičiančiais

šviesiais ir tamsiais apskritimais (žiedais) gali vystytis ant pomidorų vaisių.

12.

Thielaviopsis basicola – juodojo sausojo šaknų puvinio

sukėlėjas – yra paplitęs dirvoje ir turi platų augalų-šeimininkų ratą.

Patogenas pažeidžia augalo antrines jaunas šakneles, kurios aprūpina augalą

maisto medžiagomis. Patogenas gali būti ypač žalingas pomidorams, kurie

auginami po plėvele.

13.

Phytophthora cryptogea gali sukelti pomidorų pašaknio puvinį tuoj po

daigų pasodinimo. Liga paprastai apima augalus, augančius šaltoje ir drėgnoje

dirvoje. Dėl patogeno nustoja augti šaknys, augalai gali žūti. Augalų dauginimo

metu yra būtina gera higiena; infekcija gali kilti ir plisti nuo užkrėstos

dirvos, laistymo linijos ar vandens.

Pagrindiniai

apsaugos principai

14. Į

apsaugos priemones įeina augalų kaita, atitinkamas laistymas. Vengti sėti ar

sodinti augalus į šaltą ir drėgną dirvą. Kadangi grybai esti dirvoje, labai

svarbu auginti neužkrėstoje patogenais dirvoje, substratuose, puodeliuose ir

t. t. Tai galima pasiekti naudojant naujas arba garais sterilizuotas

medžiagas. Puodelių, stiklų ir kt. valymas ir sterilizavimas yra galimas su

vario sulfatu, amonio junginiais ir kitomis dezinfekuojančiomis medžiagomis

(pvz., natrio hidrochloridas). Reikia stengtis nepažeisti augalų. Turėtų būti

vengiama temperatūrų skirtumo tarp laistomo vandens ir šaknų zonoje esančios

temperatūros. Uždarose sistemose, kur vanduo yra naudojamas pakartotinai, jis

turėtų būti dezinfekuojamas (pvz., karščiu, smėlio filtrais, UV), nes pašaknio

ir šaknų puviniai gali labai greitai paplisti. Sėklų beicavimas taip pat gera

praktika. Apdorojimas fungicidais prieš sėją ar prieš sodinimą gali užtikrinti

ankstyvą daigų apsaugą.

Sklerotinis

puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

15.

Sclerotinia sclerotiorum (sklerotinis puvinys) kartais pasitaiko bulvinių

šeimos daržovėse, ypač ja serga paprika, kai vyrauja vėsūs ir drėgni orai

vegetacijos metu. Paprastai pirmi požymiai pasirodo ant stiebo pagrindo kaip

baltas vatos pavidalo apnašas. Grybo micelyje ir pažeistose augalo dalyse

susidaro stambūs, pradžioje baltos spalvos, vėliau pajuoduojantys skleročiai.

Augalo dalis virš pažeistos vietos vysta ir pūna. Ši liga nėra didelė problema,

kai augalai auga dirbtiniuose substratuose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

16.

Daigai turi būti sveiki arba prieš sodinimą apdoroti. Bloga oro cirkuliacija ir

drėgmės perteklius skatina ligos paplitimą. Reikia šalinti pažeistus augalus

bei augalines liekanas, užkrėstas skleročiais. Jei infekcija neišvengiama,

dirva turi būti garinama. Fungicidai gali būti naudojami ligos židiniams

apdoroti, kai požymiai yra matomi.

Vaisių

puvinys (Phytophthora nicotianae)

17.

Phytophthora nicotianae sukelti pomidorų vaisių pažeidimai gali būti

pastebėti, kur laistymui yra naudojami antžeminiai purkštuvai. Apatiniai

vaisiai atrodo pilki su raudonai rudos spalvos koncentriškai rievėtomis

dėmėmis. Infekciją sukelia besitaškantis vanduo ar užkrėsta žemė. Apkrėstų

augalų sutrinka šaknų augimas, sumažėja derlius, augalai gali žūti.

Pagrindiniai

apsaugos principai

18.

Labai svarbu higiena. Pasibaigus auginimo sezonui, svarbu sterilizuoti auginimo

substratus garais, išvalyti įrankius ir šiltnamio sienas. Sirgę augalai turėtų

būti pašalinti ir sunaikinti. Rekomenduojama auginti dalinai atsparias veisles.

Jei būtina, apdoroti fungicidais (purškimai apsaugo vaisius).

Diegavirtė

(Phytophthora capsici)

19.

Phytophthora capsici sukelia paprikos diegavirtę. Pažeidimas

atsiranda ant šaknų, šaknies kaklelio ir plinta į stiebo pagrindą. Augalai

greitai vysta ir galiausiai žūsta.

Pagrindiniai

apsaugos principai

20.

P. capsici paplitimą sumažina drėkinimo apribojimas paprikos pasėliuose.

Laistymas padidina zoosporų išsisklaidymą.

Šaknų

rudasis puvinys (Pyrenochaeta lycopersici)

21.

Pyrenochaeta lycopersici sukelia augalų, ypač augančių dirvoje,

šaknų rudąjį puvinį ir sukamštėjimą. Šaknų išorinio sluoksnio audiniai

pabrinksta, sukamštėja ir palaipsniui suyra. Dėl progresuojančio šaknų audinių

irimo augalai vysta ir žūsta.

Pagrindiniai

apsaugos principai

22.

Daržoves auginti neužkrėstoje dirvoje. Jei šaknų sistema yra labai pažeista,

pilti aplink stiebo pagrindą žemes, kad augalas išleistų pridėtines šaknis virš

pažeistos vietos. Tai atlikti reikia tiktai tuomet, jei šaknys kartu

apdorojamos ir fungicidais. Fungicidais laistyti reikėtų pastebėjus pirmus

ligos požymius ir, jei būtina, pakartoti kas mėnesį.

Vėžys

(Didymella lycopersici)

23.

Didymella lycopersici sukelia stiebo vėžį – vieną pagrindinių

pomidorų ligų šiltnamiuose. Visa antžeminė augalo dalis gali būti pažeidžiama.

Būdingi ligos požymiai pastebimi žemutinėje stiebo dalyje prie žemės. Pradžioje

atsiranda mažos rudos įdubusios dėmelės su charakteringais šiai ligai juodais

taškeliais – piknidžiais. Dėmės pamažu plečiasi ir gali apjuosti stiebą

aplink. Piknidžių susidaro tiek daug, kad pažeista stiebo dalis atrodo ištisai

pajuodusi. Dėmių vietose audiniai sutręšta. Apatiniai lapai gelsta, ant jų taip

pat atsiranda rudų koncentriškai rievėtų dėmių, kurių centras šviesesnis su

matomais piknidžių telkiniais juose. Augalai vysta, nudžiūsta ir žūsta.

Infekcija plinta per žaizdas, padarytas genint augalus. Vaisių pažeidimai

šiltnamiuose pasitaiko retai, dažniau lauke.

Pagrindiniai

apsaugos principai

24.

Užkrėsta sėkla gali būti daigų žuvimo priežastimi, todėl sėkla turėtų būti

sveika. Ligotų augalų liekanos yra pagrindinis infekcijos šaltinis, todėl

turėtų būti šalinamos ir sunaikinamos. Labai svarbu neliesti rankomis

pažeidimų, nes sporos prilimpa ir gali greitai persinešti nuo augalo prie

augalo priežiūros metu, pvz., genint, šalinant lapus. Bendra higiena, dirbant

su apkrėstais augalais, yra esminė. Rekomenduojama augalų kaita, dirvos

sterilizacija garais ar soliarizacija. Neauginti neatsparių vėžiui veislių. Kai

būtina, gali būti naudojami fungicidai. Vegetacijos pabaigoje visos liekanos

turėtų būti pašalintos, šiltnamiai ir bet kurie pakartotinai naudojami

substratai dezinfekuojami.

Sausligė

(Alternaria solani)

25.

Alternaria solani pomidorus infekuoja bet kuriuo augimo tarpsniu.

Pažeidžiami stiebas, lapai ir vaisiai. Požymiai pasireiškia kaip įvairios

formos, rudos, koncentriškai rievėtos 0,5–1,0 cm skersmens dėmės. Dėmėms

susiliejus, lapai džiūsta, todėl užsimezga mažiau vaisių, jie būna smulkesni.

Palankiomis ligai plisti sąlygomis vaisiai užsikrečia juoduoju puviniu. Nuo

vaiskočio ar kitos mechaniškai sužalotos vaisiaus vietos plinta tamsios spalvos

sauso puvinio dėmė. Jos paviršius greit apsitraukia rudai juodomis grybo

micelio ir konidijų apnašomis. Užsikrėtimo pradžiai svarbu, kad keletą valandų

lapai būtų sudrėkę. Pomidorų sausligė intensyviau plinta, kai oro temperatūra

+25–30°C ir augalai nuolat drėkinami (lietinant, sudarant rūką).

Pagrindiniai

apsaugos principai

26.

Pomidorai dažnai gali būti apsikrėtę vienu metu ir A. solani, ir Septoria

lycopersidi (žr. žemiau), todėl apsaugos priemonės yra panašios. Labai

svarbu, kad pradinė medžiaga būtų sveika, todėl reikėtų sėti sveiką ir

dezinfekuotą sėklą, dezinfekuoti daigyną. Vengti drėgmės pertekliaus, santykinė

oro drėgmė turėtų būti žema. Augalinės liekanos ir ligoti vaisiai turėtų būti

šalinami. Fungicidais reikėtų purkšti, kai pasirodo pirmi ligos požymiai, kas

8–10 dienų, priklausomai nuo fungicido grupės.

Pomidorų

septoriozė (Septoria lycopersici)

27.

Septoria lycopersici sukelia pomidorų lapų septoriozę bet kuriuo augalų

vystymosi tarpsniu. Ligos požymiai gali pasireikšti jau ant daigų ir, esant

stipriam pažeidimui, sukelti jų žūtį. Simptomai taip pat stebimi ant apatinių,

senesnių lapų ir stiebų, kai vaisiai dar tik užuomazgų tarpsnio. Pirmiausiai

matomos nedidelės, 2–3 mm skersmens, apvalios ar netaisyklingos formos

rudos dėmelės. Jų centras vėliau pašviesėja, o pakraščiais lieka tamsios

spalvos apvadas. Šviesioje dėmelių vietoje yra tamsūs taškeliai – grybo

piknidžiai su išryškėjusia balta konidijų mase. Stipriau pažeisti lapai gelsta,

džiūsta ir byra. Panašias pigmentines dėmes, tik labiau pailgos formos, galima

aptikti ant atžalų, lapkočių, taurėlapių, vaiskočių. Vaisiai labai retai kada

nukenčia ir dėmės pasitaiko tik paviršiuje. Optimalios sąlygos patogenui

vystytis yra +25°C temperatūra ir aukšta santykinė drėgmė. Konidijas perneša

vėjas, lietus (vanduo) ir gyvūnai. Grybas į augalą-šeimininką patenka per

žioteles. Patogenas peržiemoja augalinėse liekanose, ant sėklų, taip pat ant

bulvinių šeimos piktžolių.

Pagrindiniai

apsaugos principai

28.

Pirminių infekcijos židinių pašalinimas sumažina ligos pasireiškimo riziką.

Auginimo vieta turėtų būti be jautrių patogenui piktžolių ir prieš tai augusių

pomidorų liekanų. Naudoti sveiką arba beicuotą sėklą. Daigus auginti

neužkrėstame substrate. Vengti drėgmės pertekliaus. Fungicidais purkšti, kai

pastebimi pirmi ligos požymiai.

Fuzariozinis

ir verticiliozinis vytuliai

29.

Įvairūs patogeniniai dirvos grybai Fusarium oxysporum, Verticillium

albo-atrum ir Verticillium dahliae sukelia vytulius, o kartais ir

augalų žūtį. Šie grybai parazituoja vandens apytakos audiniuose. Dažniau serga

augalai ten, kur žemesnė temperatūra. Abi Verticillium spp. rūšys

išlieka gyvybingos dirvoje tamsaus mycelio arba mikroskleročių pagalba sirgusių

augalų liekanose. Ligoti augalai saulėtą dieną apvysta, o rytais ir

apsiniaukusiomis dienomis vėl atsigauna. Progresuojant ligai, ant lapų, dažniau

ant apatinių, išryškėja „V“ formos rudos dėmės su ryškiai geltonu apvadu.

Vytimo priežastis – mechaniškas vandens indų užsikimšimas grybo hifais ir

jų išskiriamomis nuodingomis medžiagos. F. oxysporum dirvoje gali

išsilaikyti keletą metų. Abu vytulio sukėlėjai Fusarium ir

Verticillium gali taip pat pasireikšti augaluose, auginamuose dirbtiniuose

substratuose.

30.

Būdingi abiejų vytulių požymiai – patamsėjusių vandens indų ratas apatinės

stiebo dalies skerspjūvyje. Pirmieji vytulio požymiai – gelstantys ir

vystantys žemutiniai lapai. Vytimas palaipsniui plinta link viršūnės, lapai

pradeda džiūti. Apsikrečiama dažniausiai per šaknų sistemą. Ligą galima

išplatinti persodinant bei laistant augalus, purenant dirvą. Nematodų

pažeidimai gali išprovokuoti vytulius. Baklažanai ypač jautrūs Verticillium spp.,

nuo kurių daigai dažnai žūsta; išryškėja aiškiai apibrėžtos charakteringos

geltonos spalvos dėmės ant lapų.

Pagrindiniai apsaugos principai

31.

Naudoti tik sveiką augalinę medžiagą. Atsparių veislių ir poskiepių auginimas

galėtų padėti išvengti ligų ankstyvuoju periodu, bet visiškai apsaugoti augalus

nuo vytulių – ne. Nenaudoti infekuotų daigų, užkrėsto dirvožemio, kuris

gali patekti su technika, įrankiais, daigais, apkrėsta Fusarium spp.

sėkla. Higienos, profilaktinių ir prevencinių priemonių, taisyklių bei

reikalavimų vykdymas gelbsti nuo daugelio problemų ir užtikrina geras sąlygas

augalams augti. Dirva turėtų būti išgarinta prieš augalų sodinimą ar

persodinimą, taip pat pasibaigus augalų vegetacijai, jei buvo problemų su

šiomis ligomis. Sergantys augalai ir jų liekanos turėtų būti pašalinti ir

sunaikinti. Pasibaigus sezonui, paletės, vandens laistymo įrenginiai, šiltnamio

sienos, danga ir kt. turėtų būti rūpestingai išvalomi. Nenaudoti laistymui

vandens iš atvirų telkinių, nes jame gali būti patogenų. Vengti didelės natrio

ir azoto trąšų koncentracijos tręšiant. Sėjomaina gali sumažinti nuostolius,

bet visai išnaikinti patogenų – negali dėl plataus Verticillium

spp. augalų-šeimininkų rato.

32.

Esant problemai, ištirti ir nustatyti patogeną, kadangi jautrumas fungicidams

yra labai svarbus. Iš apsaugos priemonių panaudojimo būdų šiuo atveju paprastai

pasirenkamas laistymas. Sėklų beicavimas taip pat galimas. Pietų šalyse

efektyvi priemonė yra dirvos soliarizacija.

Fuzariozinis

šaknų puvinys (Fusarium oxysporum f. sp. radicis-lycopersici)

33.

Fusarium oxysporum f. sp. radicis-lycopersici sukelia stebo pagrindo

ir šaknų puvinį, dėl ko pomidorai staigiai vysta dar prieš pirmąjį vaisių

skynimą. Stipriau pažeisti augalai žūsta. Ant šaknų stebimos tamsiai rudos

puvinio dėmės, vandens apytakos audiniai 30 cm aukštyje nuo šaknies

kaklelio tampa rausvai rudi. Ligai plisti palanki žemesnė temperatūra

(15–18°C). Grybas išlieka dirvoje chlamidosporų pagalba, plinta konidijomis

arba su užkrėstos dirvos dulkėmis, vandeniu (laistant, drėkinant) ir vėju.

Grybas yra nepaprastai pavojingas, kai patenka į dezinfekuotus ar sterilius

gruntus ir substratus, kur nelieka konkuruojančių ir jam antagonistinių

mikroorganizmų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

34.

Auginti atsparias veisles. Mulčiavimas durpėmis aplink stiebo pagrindą skatina

pridėtinių šaknų augimą, kurie santykinai yra neužsikrėtę ir sveiki. Apskynus

vaisius sezono pradžioje, galima išvengti stipresnio augalų susirgimo. Rekomenduojama

dezinfekuoti dirvą ar substratą prieš sėja, sodinimą ir pašalinti visus

sunykusius augalus. Vegetacijos metu fungicidai nėra efektyvūs.

Kekerinis

puvinys (Botryotinia fuckeliana)

35.

Botryotinia fuckeliana (anamorfa Botrytis cinerea) plačios specializacijos

parazitas, galintis pažeisti beveik visas auginamas daržoves. Paprastai grybas

puola mechaniškai pažeistas augalo dalis, pvz., apyžiedžio likučius,

žiedstiebius, nebesivystančius vaisius, atžalų, lapų šalinimo, parišamo špagato

įtrintas vietas sukeldamas kekerinį puvinį. Pažeidus stiebą, sutrinka

transpiracija bei mityba, augalas vysta ir anksti žūsta. Infekcija dažnai

aptinkama vaisiaus prisegimo vietoje. Ligos atveju ant augalo organų atsiranda

rudų ar juodų nekrotinių dėmių, kurios greitai pasidengia puriu, dulkančiu,

pilkšvu pelėsiniu apnašu. Nuo mažiausio judesio sporos pasklinda ore. Kai

sporos patenka ant nesubrendusių vaisių, ant jų atsiranda vadinamųjų

„vaiduokliškų dėmių“, nuo kurių labai pablogėja prekinė pomidorų išvaizda. Dėl

pažeistų žiedų taip pat sumažėja derlius. Grybo skleročiai ir grybiena

peržiemoja augalinėse liekanose, skleročiai – taip pat ir dirvoje.

Pagrindiniai

apsaugos principai

36.

Labai svarbi darbo higiena. Dirva ir kitos augimo terpės (substratai) turėtų

būti gero laidumo ir tankio. Vengti temperatūros svyravimų, kad nesusidarytų

vandens kondensatas. Kuo mažiau drėkinti lapų paviršių. Šiltnamiuose palaikyti

optimalią drėgmę, gerai vėdinti šiltnamius, ypač polietileninius, vengti per

didelio augalų sutankinimo. Stengtis išlaikyti sausą augalų paviršių, ypač

naktimis, jei temperatūra nukrenta iki 15°C. Ligotus augalus ir vaisius šalinti

ir sunaikinti. Tačiau, jei santykinė oro drėgmė laikosi žemiau nei 85%,

pašalinti ir numesti ant žemės lapai nebus, kaip įprasta, infekcijos šaltinis.

Esant būtinybei purkšti fungicidais.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

37.

B. fuckeliana štamai (padermės) gali būti atsparūs daugeliui naudojamų

fungicidų. Nustatytas atsparumas veikliosioms medžiagoms: benzimidazolui

(karbendazimas), dikarboksimidui (iprodionas, procymidonas). Jeigu fungicidai

yra būtini, reikia naudoti skirtingų tipų produktus pakaitomis, kad nesumažėtų

efektyvumas dėl rezistentiškumo. Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo

rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www.frac.info/).

Maras

(Phytophthora infestans)

38.

Phytophthora infestans – bulvių ir pomidorų maro sukėlėjas –

pažeidžia lapus, stiebus, vaisius. Grybo sporangės išplinta drėgnu oru.

Pažeidus šaknis ir stiebo pagrindą, augalai vysta, pažeidimo vietose audiniai

ruduoja, praskysta. Lapai tampa pilkai žali ir džiūsta. Rudos dėmės pasirodo

ant žalių ir nokstančių vaisių. Puvinio dėmės plinta ir vaisiaus viduje. Lapų

gyslos juoduoja, lapai džiūsta. Ant pažeistų augalo dalių susiformuoja pilkšvai

baltas grybo pelėsinis apnašas. Ši liga paprastai greitai paplinta, kai

pomidorai auga šalia bulvių. Dėl specifinių šiltnamio sąlygų liga labai greitai

paplinta nuo pirminių židinių ir per keletą dienų augalai gali visiškai

sudžiūti.

Pagrindiniai

apsaugos principai

39.

Turi būti naudojama sveika sodinamoji medžiaga. Sudaryti augalams kuo geresnes

augimo sąlygas. Augalus genėti tik ryte, kad pažeistos vietos spėtų apdžiūti.

Naudojami substratai turėtų būti iškaitinti. Infekuoti augalai pašalinami.

Šiltnamyje palaikyti kuo aukštesnę santykinę oro drėgmę. Jeigu būtina, purkšti

fungicidais.

Miltligės

40.

Miltligė yra santykinai nauja pomidorų liga. Oidium sp. (anamorfa Erysiphe)

pastaruoju metu plačiai paplito pasaulyje. Pradžioje ligos sukėlėjas buvo

žinomas kaip Oidium lycopersici, bet dabar, atrodo, yra žinomos dvi

grybų rūšys: Oidium neolycopersici, kuri formuoja tik konidijas ir yra

plačiai paplitusi pasaulyje, išskyrus Australiją, ir kita rūšis – O.

lycopersici, kuri formuoja konidijas grandinėlėmis ir paplitusi Australijoje.

O. neolycopersici gali pažeisti visas augalo dalis, išskyrus vaisius.

Stipriai pažeisti lapai ruduoja, sudžiūsta, augalai anksti netenka jų. Dėl

ligos prarandamas prekinis derlius, nukenčia vaisių dydis ir kokybė. Miltligės

plitimui palankūs sausi orai (paprastai per sausrą), vidutinė temperatūra ir

sumažėjęs šviesos intensyvumas. Infekcijai palanki aukšta santykinė oro drėgmė.

Grybas išlieka gyvybingas ant augalinių liekanų.

41.

Baklažanų patogenas Oidium longipes nėra patogeniškas pomidorams. Baklažanuose

liga pasireiškia chlorotinėmis dėmėmis ant viršutinės lapų pusės, kurie

galiausiai sudžiūsta ir nunyksta. Lapai pasidengia apnašu iš grybo micelio.

42.

Ankštiniai pipirai yra pažeidžiami polifaginio sukėlėjo Leveillula taurica, kuris

paprastai plinta šiltuose kraštuose. Augalų-šeimininkų daugiausiai pažeidžiami

lapai. Lapkočiai, žiedynkočiai ir žiedai yra retai pažeidžiami, o

vaisiai – dar rečiau. Skirtingai nei kitos miltligės, kurių sukėlėjai

produkuoja paviršinį micelį, L. taurica vystosi augalo-šeimininko audinių

viduje. Besiplečiančios geltonos

dėmės plinta viršutinėje lapo pusėje, tuo tarpu patogeno baltas miltuotas

apnašas – apatinėje. Dėmių vietose lapų audiniai sudžiūsta, augalai

netenka lapų. Palankios sąlygos infekcijai plisti – aukšta temperatūra ir

sausas oras. Šis patogenas labai paplitęs Viduržemio jūros šalyse, aptiktas ir

Lietuvoje.

Pagrindiniai

apsaugos principai

43.

Jei liga pasirodė ir yra būtinybė, purškiama fungicidais. Rekomenduojami

fungicidai gali būti fitotoksiški augalams žiemos metu (dėl mažo šviesos

intensyvumo) arba jauniems augalams. Perspektyvu atsparių veislių išvedimas,

taip pat biologinio metodo panaudojimas nuo O. neolycopersici.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

44.

Šis patogenas gali greitai tapti atsparus, pvz., veikliajai medžiagai

azoksistrobinui. Todėl turi būti panaudota tinkama strategija, kad būtų

išvengta sukėlėjo rezistentiškumo. Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo

rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www.frac.info/).

Rudoji

dėmėtligė, kladosporiozė (Fulvia fulva)

45.

Fulvia fulva (sinonimas Cladosporium fulvum) daugiausia pažeidžia

pomidorų lapus sukeldama rudąją dėmėtligę (kladosporiozę). Viršutinėje lapo

pusėje atsiranda šviesiai žalsvų, vėliau gelstančių ir paruduojančių apskritų,

0,5–1,0 cm skersmens arba netaisyklingų dėmių. Apatinėje jų pusėje

susidaro pradžioje šviesiai pilkos, vėliau paruduojančios, lyg aksomas apnašos.

Pažeisti lapai džiūsta ir nunyksta. Panašius požymius galima taip pat aptikti

ant stiebų, lapkočių ir žiedų. Vaisiai, ant kurių liga sukelia juosvas

nekrotines dėmes, pažeidžiami retai. Sergančių augalų derlius mažėja, vaisiai

lėtai noksta. Infekcijai plisti palankios sąlygos, kai santykinė oro drėgmė yra

80 %, o temperatūra tarp 10°C ir 27°C (optimali 22°C). Sukėlėjas išlieka

gyvybingas sirgusių augalų liekanose, ant medinių šiltnamio konstrukcijų, taip

pat gali būti pernešamas su sėkla.

Pagrindiniai

apsaugos principai

46.

Laikytis auginimo technologijų, t. y. vėdinti šiltnamius, jei

būtina – šildyti anksti pavasarį, vengti rasos susidarymo ir nereikalingos

drėgmės ant lapų, auginti atsparius rudajai dėmėtligei pomidorus, sėti sveiką,

neužkrėstą arba beicuotą sėklą, dezinfekuoti šiltnamio medines konstrukcijas.

Fungicidai gali būti naudojami, kai pasirodo pirmieji ligos požymiai, vėliau

purškimus reikia kartoti 2–3 kartus kas 7–8 dienos. Atsparių veislių

auginimas daugelyje šalių žymiai sumažino ligos paplitimą ir fungicidų

naudojimą.

Bakterinės

ligos

47.

Bakterijos sukelia nekrozes, vytulius, puvinius ir audinių anomalijas.

Nekrozės – tai besiplečiantis lokalus augalo ląstelių ar audinių

apmirimas, pasireiškiantis įvairaus dydžio dėmėmis. Kartu su nekrozėmis ant

pažeistų lapų susidaro gelsvos zonos – chlorozės. Vytulys pasireiškia

bakterijoms patekus į augalo vandens indų sistemą. Bakterijos užkemša ksilemos

vandens indus, dėl to audiniai negauna pakankamai vandens ir ima vysti.

Bakterijos įsiskverbia į parenchiminius audinius, supančius pažeistus indus, ir

suformuoja augliukus arba tuštumas (kavernas). Charakteringas vytulio

požymis – vandens indų patamsėjimas. Puviniai – audinių struktūros

suirimas ir pažeistų audinių suminkštėjimas. Anomalijos (išaugos,

išsigimimai) – tai augalo ląstelių nenormalaus augimo pasekmė, sukėlėjui

dauginantis ant šaknų arba antžeminių augalo dalių. Dauguma bulvinių šeimos

daržoves puolančių bakterijų pernešamos su sėkla: Pseudomonas syringae pv.

tomato (pomidorų bakterinė dėmėtligė), Clavibacter michiganense subsp.

michiganensis (sinonimas Corynebacterium michiganense subsp.

michiganensis) (pomidorų bakterinis vėžys), Xanthomonas vesicatoria (pomidorų

juodoji bakterinė dėmėtligė (rauplės)), Xanthomonas axonopodis pv.vesicatoria

(sin. Xanthomonas vesicatoria) (paprikos bakterinė dėmėtligė

(rauplės)). Paskutinės trys priklauso karantininiams organizmams daugelyje EAAO

regiono šalių, taip pat ir Lietuvoje. Ralstonia solanacearum (bakterinis

vytulys) įtrauktas į Europos Sąjungos karantininių objektų sąrašą. Daugiau

paplitęs šiltuose kraštuose. Duomenų apie šios ligos išplitimą Lietuvoje nėra.

Pagrindiniai

apsaugos principai

48.

Labai svarbu sėti sveiką, iškaitintą ir beicuotą sėklą, todėl pirkti reikėtų

tik sertifikuotą sėklą iš patikimų firmų. Augalų vegetacijos metu sąlygos

augalams augti turi būti kuo geresnės. Bus mažiau nuostolių, jei augalai nebus

pertręšti azoto trąšomis, gaus daugiau kalio trąšų. Daigus prieš išsodinant

rekomenduojama profilaktiškai nupurkšti vario grupės preparatais. Vegetacijos

metu ligos plitimą šiek tiek stabdo purškimas vario turinčiais preparatais,

tačiau ši priemonė norimo efekto neduoda. Kartais purškiant pesticidais

užkratas dar labiau išplatinamas. Ligai kartą išplitus, būtina griežtai

laikytis profilaktinių ir higieninių priemonių. Daigynas turi būti atskirtas

nuo užkrėsto šiltnamio, nes bakterijos gali išlikti gyvybingos kelis mėnesius

užkrėstoje žemėje ant sirgusių augalų liekanų. Iš šiltnamio atsargiai

pašalinami užkrėsti ir keli aplink augantys augalai, sudedami į maišą ir

sunaikinami. Dezinfekuojamas šiltnamių, daigynų gruntas, patalpos, įrankiai,

rankos, rūbai, avalynė, pirštinės. Dirbant užkrėstame šiltnamyje stengtis

nesiliesti prie augalų. Uždarose sistemose, kur vanduo yra naudojamas

pakartotinai, jis turėtų būti dezinfekuojamas (pvz., kaitinant, smėlio

filtrais, UV). Toje pačioje vietoje neauginti bulvinių šeimos augalų

3–4 metus.

Virusinės ligos

49.

Šiltnaminiuose auginamuose bulvinių šeimos augaluose dažnai aptinkami virusai: Alfalfa

mosaic alfamovirus, Cucumber mosaic cucumovirus, Capsicum mild mottle

tobamovirus, Tomato mosaic tobamovirus, Potato Y potyvirus. Virusinių ligų

požymiai įvairūs: tai mozaikos, lapų gelta, lapų ir vaisių deformacijos, augimo

sutrikimas, chlorotinės ir nekrotinės dėmės. Požymiai ir jų pasireiškimas labai

priklauso nuo viruso padermės, aplinkos sąlygų, nuo augalo rūšies ir netgi nuo

to, kokiu augimo tarpsniu augalas buvo pakenktas virusu. Nekrozė ant pomidorų

vaisių yra labai panaši į Phytophthora spp. infekcijos sukeltus

pažeidimus. Dažnai simptomai ne visai atitinka tikrą diagnozę. Gali būti

reikalingi papildomi diagnostiniai metodai (pvz., testuojamų augalų užkrėtimas,

ELISA testas).

50.

Kai kurie kiti pomidorų virusai tapo svarbūs Europoje tiktai pastaruoju metu (Tomato

spotted wilt tospovirus, Tomato yellow leaf curl begomovirus, Tomato chlorosis

crinivirus, Pepino mosaic potexvirus). Kai kuriais atvejais jų padidėjęs

paplitimas labai susijęs su naujų virusų nešiotojų – Bemisia tabaci

ir Frankliniella occidentalis paplitimu. Šie virusai yra

kontroliuojami daugelyje Europos šalių arba jų kontrolė reglamentuojama. Jauni augalai

ir jų gamybos vieta turėtų būti neužsikrėtę virusais.

51.

Norint sumažinti virusų keliamus pažeidimus, labai svarbu žinoti, kurie virusai

sukelia ligas ir kaip jie pernešami. Kiekvienas virusas turi savą perdavimo

būdą (2 lentelė). Be to, visi virusai gali būti pernešami skiepijimo metu

(pvz., per pomidorų veislės „Beaufort“ poskiepius) arba transportuojant

užkrėstus augalus.

2 lentelė.

Virusai, pažeidžiantys bulvinių šeimos daržoves, ir jų plitimo būdai

Virusas

Perdavimo

būdas

Užkrečiami

augalai

Alfalfa mosaic alfamovirus

Amarai, nepastoviai

Pomidorai, paprika

Capsicum mild mottle tobamovirus

Kontaktiniu būdu, sėklos

Paprika

Cucumber mosaic cucumovirus

Amarai, nepastoviai; kontaktiniu būdu,

sėklos

Pomidorai, paprika

Pepino mosaic potexvirus

Kontaktiniu būdu

Pomidorai

Potato Y potyvirus

Amarai, nepastoviai

Pomidorai, paprika

Tomato chlorosis crinivirus

Baltasparniai

Pomidorai

Tomato mosaic tobamovirus

Kontaktiniu būdu, sėklos

Pomidorai, paprika

Tomato spotted wilt tospovirus

Tripsai, ypač Frankliniella

occidentalis, pastoviai

Pomidorai, paprika, baklažanai

Tomato yellow leaf curl begomovirus

Bemisia tabaci, ypač biotipas B, pastoviai ir vietinis Europinis biotipas

(Q)

Pomidorai

Pagrindiniai

apsaugos principai

52.

Virusines ligas sunku kontroliuoti, todėl patiriami dideli derliaus nuostoliai.

Nėra preparatų nuo virusinių ligų, todėl visos priemonės turėtų būti nukreiptos

infekcijos prevencijai. Į šias priemones įeina infekcijos šaltinių vengimas ir

šalinimas, virusų pernešėjų kontrolė ir naikinimas.

53.

Labai svarbu sėti sveiką, sertifikuotą sėklą ar daigus. Sėklos kaitinamos arba

veikiamos tam tikrais chemikalais. Auginimas atsparių veislių bei hibridų,

turinčių prieš virusus genetinį atsparumą, kuris aprašuose pažymimas

atitinkamais simboliais (Tm, TMV).

54.

Su kenkėjais – virusų pernešėjais kovojama cheminėmis, biologinėmis ir

fizikinėmis priemonėmis (pvz., naudojami tinkleliai nuo vabzdžių, šiltnamiai

dalijami į kameras, sekcijas).

55.

Virusinės ligos dažniausiai išplinta kontaktiniu būdu per užkrėstus įrankius,

drabužius, rankas genint, raišiojant augalus, skinant vaisius, ligotiems

augalams susilietus su sveikais, per ūglius ir skiepijant. Kad neužsikrėstų

augalai virusais, kurie pernešami kontaktiniu būdu, labai svarbios higienos

priemonės. Virusų plitimą taip pat galima sumažinti augalų priežiūros darbus

atliekant ta pačia kryptimi, eilėmis, pradedant technologinius veiksmus visada

nuo to paties pradinio taško, darbuotojams visada dirbant toje pačioje paskirtoje

vietoje.

56.

Reikia dezinfekuoti šiltnamius, inventorių, įrankius, tarą, pirštines ir kt.

Darbininkai, skindami vaisius, gali pernešti virusus nuo sergančių augalų ant

sveikų, todėl rekomenduojama eiti tam tikromis eilėmis ir kaskart dezinfekuoti

rankas ir įrankius. Ligotus augalus šalinti ir sunaikinti. Pasibaigus

vegetacijai, pašalinti ir sunaikinti augalines liekanas. Naikinti pasėliuose

piktžoles. Pikuojant daigus, šalinant lapus rekomenduojama augalus nupurkšti

vandens ir pieno mišiniu. Uždarose sistemose, kur vanduo yra naudojamas

pakartotinai, jis turėtų būti dezinfekuojamas.

Amarai

57.

Amarai yra čiulpiantys kenkėjai, kurie gali pakenkti bulvinių šeimos augalams

tiesiogiai misdami jais arba netiesiogiai pernešdami virusus. Pagrindinės amarų

rūšys, parazituojančios bulvinių šeimos daržovėse, yra Aphis gossypii, Myzus

persicae, Macrosiphum euphorbiae ir Aulacorthum solani. Amarai

kolonijomis gyvena ant augalų lapų, ūglių, stiebų bei čiulpia jų sultis.

Pažeisti lapai susiraito, deformuojasi, gelsta, žiedai, vaisių užuomazgos byra,

pažeisti augalai skursta, būna užteršti skystomis, cukringomis amarų

išskyromis. Jose susidaro palankios sąlygos juodgrybiui plisti. Aptrauktuose

suodiniu apnašu lapuose sumažėja fotosintezė, vaisiai praranda prekinę išvaizdą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

58.

Kontroliuoti amarų paplitimą geltonų lipnių gaudyklių pagalba, stebint tiek

pačius augalus, tiek gaudykles. Kai kurios piktžolės gali būti amarų

prieglobsčiu ir virusų šaltiniu, todėl turėtų būti naikinamos.

59.

Įvairūs biologiniai agentai yra efektyvūs prieš amarus: Aphidoletes

aphidimyza, Aphelinus abdominalis, Aphidius ervi, Aphidius colemani, Hippodamia

convergens, Harmonia axyridis, Adalia bipunctata, Coccinella septempunctata,

Crysoptera carnea ir Verticillium lecanii. Jei amarų kolonijos vis

dėlto didėja, gali būti naudojami pesticidai, bet geriau kaip „korekcinis“

(taisomasis) purškimas. Insekticidų aktyvios medžiagos turėtų būti

nekenksmingos natūraliems grobuonims ir bitėms arba veikti ne visas natūralių

priešų vystymosi stadijas, kad po purškimo bioagentus būtų galima vėl leisti.

Purškiant užkrėstos vietos turi būti gerai sudrėkintos.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

60.

Keletas amarų rūšių (ypač Aphis gossypii ir Myzus persicae) turi

populiacijas su dideliu atsparumu tam tikroms insekticidų grupėms (pvz.,

pirimikarbas, fosforoorganiniai), todėl produktų parinkimas ir kaita yra labai

svarbūs. Produktai, pagaminti krakmolo ar riebalinių rūgščių pagrindu ir

pasižymintys grynai fiziniu veikimu, gali būti naudojami kaip atrankiniam

purškimui, išvengiant amarų rezistentiškumo. Vadovautis naujausiomis atsparumo

mažinimo rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www.

irac-online.org/).

Pelėdgalviai

61.

Daugelis polifaginių pelėdgalvių vikšrų minta bulvinių šeimos daržo augalų

lapais. Tai Agrotis spp., Autographa gamma, Chrysodeixis chalcites,

Lacanobia oleracea (kurie taip pat minta vaisiais), Spodoptera exigua

ir Spodoptera littoralis. Helicoverpa armigera gali būti problema

tuneliniuose šiltnamiuose Pietų Europoje.

62.

Spodoptera exigua yra subtropinių ir tropinių kraštų pelėdgalvis ir

aptinkamas EAAO pietiniuose karštuose, tačiau gali būti randamas ir šiaurinių

šalių šiltnamiuose. Nuo šviesiai iki tamsiai žalios spalvos 3 cm ilgio

vikšras minta jaunais lapais, atžalomis ir žiedais.

63.

Spodoptera littoralis įtrauktas į A2 karantininių organizmų sąrašą.

Natūraliai gyvena pietiniuose kraštuose, šiaurės šalyse gali būti randamas

šiltnamiuose. Patelės deda kiaušinius apatinėje lapų pusėje. Generacijų

skaičius priklauso nuo aplinkos sąlygų. Esant dideliam užsikrėtimui, sukelia

defoliaciją, taip pat apgraužia vaisius.

Pagrindiniai

apsaugos principai

64.

Suaugėliai paprastai patenka į šiltnamius su sodinamąja medžiaga arba įskrenda

per atidarytas vėdinimo angas pavasarį ir vasarą. Prieš vikšrus gali būti

naudojami natūralūs grobuonys. Jei būtina, purškiama insekticidais, įskaitant

ir Bacillus thuringiensis (nuo pirmos ir antros kartos lervų), kurie yra

nekenksmingi kitiems bioagentams. Ne visos B. thuringiensis padermės

(štamai) yra efektyvios (Spodoptera littoralis atsparus daugeliui

padermių). Natūralūs priešai, kurie parazituoja kiaušinėlius, yra Trichogramma

evanescens ir grobuoniškoji blakutė Podisus maculiventris.

65.

Spodoptera exigua atveju reikalingas nuolatinis stebėjimas, nes kenkėjas

turi trumpą biologinio vystymosi periodą ir greitai dauginasi. Tik jaunos

lervos yra jautrios insekticidams. Efektyvus biologinis apsaugos metodas.

Šalies šiltnamiuose didelės žalos nuo šių kenkėjų nepastebėta.

Minamusės

66.

Liriomyza bryoniae, Liriomyza huidobrensis, Liriomyza trifolii ir

Phytomyza horticola yra pagrindiniai bulvinių šeimos daržovių lapus

minuojantys kenkėjai. Suaugėlių (patelių) padarytos mažos baltos dėmelės ant

lapų yra mažai reikšmingos. Žalingos yra lervos. Pažeistų augalų lapų

parenchimoje lervos graužia siaurus, baltų vingiuotų juostelių pavidalo

takus – minas. Viename lape gali būti kelios minos, matomos abiejose lapo

pusėse. Žiūrint prieš šviesą, išilgai minos matomos lervos kruopėtos tamsios

išmatos, o minos gale galima rasti lervą. L. huidobrensis lerva yra

balsvai gelsva, puparijus rudos arba juodos spalvos. Lervos L. trifolii yra

geltonos, puparijai yra pilkai juodos spalvos. Virtimas lėliuke vyksta lapų

išorėje, dirvoje po augalais arba ant lapijos. Minamusės yra polifagai. L.

huidobrensis ir L. trifolii daugelyje šalių įtrauktos į karantininių

objektų sąrašą, todėl sodinamoji medžiaga turi būti neužkrėsta jais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

67.

Apsikrėtimas šiltnamiuose įmanomas per užkrėstą sodinamąją medžiagą ir patekus

kenkėjams per atviras duris bei langus. Geltonų lipnių gaudyklių naudojimas ir

reguliarus augalų inspektavimas padeda nustatyti kenkėjų pažeidimus. Kai

kuriose šalyse naudojami tinklai nuo vabzdžių.

68.

Parazitiniai plėviasparniai Dacnusa sibirica, Diglyphus isaea ir Opius

pallipes yra sėkmingai naudojami kaip bioagentai prieš minamuses

šiltnamiuose. Šie parazitai laisvai veisiasi Europoje, todėl jų gali

būti natūraliai šiltnamiuose. D. sibirica ir O. pallipes deda

savo kiaušinėlius į minamusių lervų kūnus.

69.

Kai kurie insekticidai, iš dalies abamektinas ir augimo reguliatorius

cyromaxine, yra efektyvūs nuo L. huidobrensis ir L. trifolii

lervų kai kuriose populiacijose. Bet kitose minamusių populiacijose yra

išsivystęs atsparumas didelei insekticidų grupei, įskaitant abamektiną, ir tai

apsunkina cheminę apsaugą. Insekticidai nėra efektyvūs nuo puparijų. Yra

žinomas atsparumas piretroidams. Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo

rekomendacijomis, skelbiamomis tinklalapyje (http://www. irac-online.org/).

Tripsai

70.

Tripsai nebuvo problema uždarame grunte iki tol, kol į Europą nebuvo įvežtas Frankliniella

occidentalis. Lervos ir suaugėliai minta lapų, pumpurų, žiedų epidermio

ląstelėmis. Ant apniktų lapų, vaisių atsiranda smulkių balsvų dėmelių. Lapai

įgauna sidabrišką atspalvį, labiau pažeisti – džiūsta, pažeisti pumpurai

neišsiskleidžia, o vaisiai deformuojasi. Stipriau pažeisti daigai žūsta.

Netiesioginė tripsų žala pasireiškia kaip virusinių ligų pernešėjų. F.

occidentalis yra žinomas kaip Tomato spotted wilt tospovirus (TSWV)

ir Impatiens necrotic spot tospovirus (INSV) nešiotojas.

71.

Thrips tabaci paprastai aptinkamas ant lapų, rečiau pakenkia žiedams.

Apnikti lapai išmarginti smulkiomis balsvomis dėmelėmis.

72.

Echinothrips americanus yra lengvai atpažįstamas pagal baltą juostą skersai

krūtinės ląstos sparnų pagrinde. Jis aptinkamas dažniausiai ant paprikos lapų.

Kai jų esti gausiai, pakenkia žiedus.

Pagrindiniai

apsaugos principai

73.

Svarbu, kad sodinamoji medžiaga nebūtų apnikta tripsų. Geltonos arba mėlynos

(specialiai F. occidentalis) lipnios gaudyklės turėtų būti naudojamos,

kaip ir reguliarus augalų stebėjimas, nustatant tripsus. Geltonos gaudyklės

parodo ir kitų kenkėjų buvimą (pvz., baltasparnius, amarus, minamuses). Bet

kurie augalai, užsikrėtę virusais, turėtų būti sunaikinti, kad netaptų

infekcijos šaltiniu kitiems augalams.

74.

Grobuoniškos erkutės Amblyseius cucumeris, Amblyseius degenerans ir

grobuoniškos blakutės Orius spp. turėtų būti naudojamos paprikos

ir baklažanų apsaugai. Grybas Verticillium lecanii pasižymi dvigubu

efektu ir nuo baltasparnių, ir nuo tripsų. Jeigu tripsų populiacija auga,

būtina naudoti insekticidus. Sunkiau spręsti šią problemą F. occidentalis

atveju, kadangi šis kenkėjas pasižymi dideliu atsparumu daugeliui cheminių

preparatų. Vadovautis naujausiomis atsparumo mažinimo rekomendacijomis,

skelbiamomis tinklalapyje (http://www. irac-online.org/). Kadangi tripsams

būdingas paslėptas gyvenimo būdas, įskaitant ir F. occidentalis,

fumigacija yra geriau nei purškimas, ypač kai tripsai apnikę žiedų pumpurus.

Piretroidai yra dažnai neefektyvūs nuo F. occidentalis ir nesuderinami

su naudingų vabzdžių naudojimu. Piretroidiniai insekticidai gali sutrikdyti

biologinę kontrolę 12 savaičių (pvz., A. cucumeris atveju).

Insekticidai, naudojami nuo kitų vabzdžių, turi tam tikrą ribotą veikimą.