18 punktas

18. Gruntinių medžiagų užtvankos gali būti statomos ir ant neuolinių pagrindų, ir ant uolinių pagrindų:

18.1. neuolinio grunto tinkamumas pagrindams nustatomas įvertinant bendrąsias ir ypač išskirtines šio grunto savybes:

18.1.1. atsparumą filtracinėms deformacijoms;

18.1.2. vandenyje tirpstančių druskų kiekį grunte, ypač jei jis didesnis už nurodytą Reglamento 51 p.;

18.1.3. porų vandens slėgio pobūdį gruntui tankėjant (konsoliduojantis) nuo apkrovų;

18.1.4. durpinio (durpėto) grunto suslūgimo ir mineralizavimosi ypatybes;

18.1.5. dumblinio grunto laikymo galios ir deformacijų rodiklius;

18.2. uolinio grunto tinkamumas pagrindams nustatomas įvertinant:

18.2.1. plyšius, užpildytus lengvai išplaunamomis grunto frakcijomis;

18.2.2. tektoninius pažeidimus (sprūdžius, stūmius);

18.2.3. silpnesnes zonas, kurios gali išryškėti dėl įmirkimo ir geofiltracijos.

Pastaba. Gruntinių medžiagų užtvankų statybai nepalankios pagrindo grunto savybės verčia taikyti sudėtingesnes užtvankų konstrukcijas, dirbtinai stiprinti gruntą, šalinti jį (jei tai paviršinis sluoksnis, pvz., durpės), o jei visa tai techniškai neįmanoma arba neapsimoka, reikia keisti užtvankos statybos vietą.