16b straipsnis. Teisė atsisakyti nuotolinės prekybos sutarčių dėl finansinių paslaugų

1. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojas turėtų 14 kalendorinių dienų laikotarpį atsisakyti sutarties be sankcijų ir nenurodant jokios priežasties. Nuotolinėse prekybos sutartyse, susijusiose su asmeninių pensijų sandoriais, tas laikotarpis turi būti ilgesnis – 30 kalendorinių dienų.

Pirmoje pastraipoje nurodytas sutarties atsisakymo laikotarpis prasideda:

a) nuotolinės prekybos sutarties sudarymo dieną arba

b) dieną, kurią vartotojas gauna sutarties sąlygas ir informaciją pagal 16a straipsnį, jeigu ta diena yra vėlesnė nei šios pastraipos a punkte nurodyta data.

Jeigu vartotojas negavo sutarties sąlygų ir informacijos pagal 16a straipsnį, sutarties atsisakymo laikotarpis bet kuriuo atveju baigiasi praėjus 12 mėnesių ir 14 dienų po nuotolinės prekybos sutarties sudarymo. Tai netaikoma, jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie teisę atsisakyti sutarties pagal 16a straipsnio 1 dalies p punktą.

2. Teisė atsisakyti sutarties netaikoma:

a) vartotojams skirtoms finansinėms paslaugoms, kurių kaina priklauso nuo prekiautojo nekontroliuojamų svyravimų finansų rinkoje, galinčių įvykti per sutarties atsisakymo laikotarpį, pavyzdžiui, paslaugoms, susijusioms su:

— užsienio valiuta,

— pinigų rinkos priemonėmis,

— perleidžiamaisiais vertybiniais popieriais,

— kolektyvinio investavimo subjektų investiciniais vienetais,

— finansiniais ateities sandoriais, įskaitant lygiavertes priemones, už kurias atsiskaitoma grynaisiais pinigais,

— išankstiniais palūkanų normų sandoriais,

— palūkanų normų, valiutų ir nuosavybės vertybinių popierių apsikeitimo sandoriais,

— pasirinkimo sandoriais siekiant įsigyti ar perleisti bet kokias šiame punkte nurodytas priemones, įskaitant lygiavertes priemones, už kurias atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Ši kategorija apima, visų pirma, valiutų ir palūkanų normų pasirinkimo sandorius;

b) kelionių ir bagažo draudimo sutartims ar panašioms trumpalaikėms draudimo sutartims, kurių trukmė trumpesnė nei vienas mėnuo;

c) vartotojui aiškiai paprašius – sutartims, kurias abi šalys yra visiškai įvykdžiusios, vartotojui dar nepasinaudojus teise atsisakyti sutarties.

3. Laikoma, kad vartotojas pasinaudojo savo teise atsisakyti sutarties per 1 dalyje nurodytą sutarties atsisakymo laikotarpį, jeigu jis nusiuntė pranešimą apie teisę atsisakyti sutarties iki to laikotarpio pabaigos.

4. Tais atvejais, kai prekiautojas ar trečioji šalis pagal tos trečiosios šalies ir prekiautojo susitarimą teikia su nuotolinės prekybos sutartimi dėl finansinių paslaugų susijusią papildomą paslaugą, vartotojui ta papildoma sutartis nėra privaloma, jeigu vartotojas pasinaudoja savo teise atsisakyti sutarties pagal šį straipsnį. Jei vartotojas nusprendžia nutraukti papildomą sutartį, iš vartotojo neimamas joks mokestis.

5. Šis straipsnis nedaro poveikio jokiai nacionalinės teisės taisyklei, kuria nustatomas laikotarpis, kurio metu sutartis negali būti pradėta vykdyti.

6. Jei kitame Sąjungos akte, kuriuo reglamentuojamos konkrečios finansinės paslaugos, pateikiamos taisyklės dėl teisės atsisakyti sutarties, toms konkrečioms finansinėms paslaugoms taikomos tik to Sąjungos akto taisyklės dėl teisės atsisakyti sutarties, išskyrus atvejus, kai tame kitame Sąjungos akte numatyta kitaip. Jei tuo kitu Sąjungos aktu valstybėms narėms suteikiama teisė pasirinkti teisę atsisakyti sutarties arba alternatyva jai, pavyzdžiui, apsvarstymo laikotarpis, toms konkrečioms finansinėms paslaugoms taikomos tik to Sąjungos akto atitinkamos taisyklės, išskyrus atvejus, kai tame kitame Sąjungos akte numatyta kitaip.

7. Nukrypstant nuo šio straipsnio, valstybės narės gali nuspręsti toliau nurodytoms finansinėms paslaugoms, kiek tai susiję su teise atsisakyti sutarties ar apsvarstymo laikotarpiu, taikyti šias nuostatas:

a) Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES 14 straipsnio 6 dalį – kredito sutartims, kurioms ta direktyva yra išimtinai netaikoma pagal jos 3 straipsnio 2 dalį, ir

b) Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2023/2225 26 ir 27 straipsnius – kredito sutartims, kurioms ta direktyva yra išimtinai netaikoma pagal jos 2 straipsnio 2 dalį.