12 straipsnis

1. Nukrypdamos nuo 13 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a, b ir c punktų bei 14 straipsnio, ir remdamosi tinkamu rizikos vertinimu, kuris įrodo mažą riziką, valstybės narės gali leisti įpareigotiesiems subjektams netaikyti tam tikrų deramo klientų tikrinimo priemonių elektroninių pinigų atžvilgiu, jei laikomasi visų toliau išdėstytų rizikos mažinimo sąlygų:

a) mokėjimo priemonės negalima papildyti arba jai taikoma maksimali 150 EUR dydžio mėnesinė mokėjimo sandorių riba ir ją galima naudoti tik toje valstybėje narėje;

b) didžiausia elektroniniu būdu saugoma suma neviršija 150 EUR;

c) mokėjimo priemonė yra naudojama tik prekėms ar paslaugoms pirkti;

d) mokėjimo priemonė negali būti finansuojama anoniminiais elektroniniais pinigais;

e) tokių pinigų išleidėjas vykdo pakankamą sandorių arba verslo santykių stebėseną, kad būtų galima nustatyti neįprastus ar įtartinus sandorius.

2. Valstybės narės užtikrina, kad šio straipsnio 1 dalyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata nebūtų taikoma elektroninių pinigų piniginės vertės išpirkimui grynaisiais pinigais arba grynųjų pinigų išėmimui, kai išperkama suma viršija 50 EUR, o nuotolinių mokėjimo operacijų, apibrėžtų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 4 straipsnio 6 punkte, atveju – jei per vieną operaciją sumokėta suma viršija 50 EUR.

3. Valstybės narės užtikrina, kad kreditų ir finansų įstaigos, kaip korteles aptarnaujantys teikėjai, leistų atsiskaityti trečiosiose valstybėse išduotomis anoniminėmis išankstinio mokėjimo kortelėmis tik tais atvejais, kai tokios kortelės atitinka reikalavimus, lygiaverčius nustatytiems 1 ir 2 dalyse.

Valstybės narės gali nuspręsti, kad jų teritorijoje nepriimami mokėjimai naudojantis anoniminėmis išankstinio mokėjimo kortelėmis.