13 straipsnis

1. Deramo klientų tikrinimo priemones sudaro:

a) kliento tapatybės nustatymas ir patikrinimas remiantis iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio gautais dokumentais, duomenimis ar informacija, įskaitant, kai naudojamos, elektroninės atpažinties priemones ir patikimumo užtikrinimo paslaugas, išdėstytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 910/2014, arba kitus saugius nuotolinės arba elektroninės atpažinties procesus, reglamentuojamus, pripažįstamus, patvirtintus arba priimamus atitinkamų nacionalinės valdžios institucijų;

b) tikrojo savininko tapatybės nustatymas ir pagrįstų priemonių, reikalingų to asmens tapatybei patikrinti tam, kad įpareigotasis subjektas įsitikintų žinantis, kas yra tikrasis savininkas, taikymas, be kita ko, juridinių asmenų, patikos struktūrų, bendrovių, fondų ir panašių juridinių vienetų atveju imantis pagrįstų priemonių, reikalingų kliento nuosavybės ir kontrolės struktūrai suprasti. Tais atvejais, kai nustatytas tikrasis savininkas yra vyresnysis vadovas, kaip nurodyta 3 straipsnio 6 dalies a punkto ii papunktyje, įpareigotieji subjektai imasi būtinų pagrįstų priemonių, kad patikrintų vyresniojo vadovo pareigas užimančio fizinio asmens tapatybę, ir saugo įrašus apie atliktus veiksmus ir iškilusius sunkumus patikrinimo proceso metu, jei tokių esama;

c) verslo santykių tikslo ir numatomo pobūdžio vertinimas, o atitinkamais atvejais – informacijos apie juos gavimas;

d) nuolatinė verslo santykių stebėsena, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tikrinimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų įpareigotojo subjekto turimas žinias apie klientą, jo verslą ir rizikos pobūdį, prireikus įskaitant žinias apie lėšų šaltinį bei užtikrinant, kad turimi dokumentai, duomenys ar informacija būtų nuolat atnaujinami.

Vykdant pirmos pastraipos a ir b punktuose nurodytas priemones įpareigotieji subjektai taip pat patikrina, kad asmuo, kuris teigia veikiantis kliento vardu, turėtų leidimą tai daryti, ir nustato bei patikrina to asmens tapatybę.

2. Valstybės narės užtikrina, kad įpareigotieji subjektai taikytų visus 1 dalyje nustatytus deramo klientų tikrinimo reikalavimus. Tačiau įpareigotieji subjektai, atsižvelgdami į rizikos lygį, gali nustatyti tokių priemonių apimtį.

3. Valstybės narės reikalauja, kad įpareigotieji subjektai, vertindami pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką, atsižvelgtų bent jau į I priede nustatytus kintamuosius.

4. Valstybės narės užtikrina, kad įpareigotieji subjektai galėtų kompetentingoms institucijoms arba savireguliavimo organams įrodyti, kad priemonės yra tinkamos atsižvelgiant į nustatytą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką.

5. Gyvybės draudimo ar kito su investicijomis susijusio draudimo veiklos atveju valstybės narės užtikrina, kad kredito įstaigos ir finansų įstaigos, be deramo klientų tikrinimo priemonių, kurias reikalaujama taikyti klientui ir tikrajam savininkui, gyvybės draudimo ir kito su investicijomis susijusio draudimo sutarčių naudos gavėjų atžvilgiu, kai tik naudos gavėjai yra nustatomi arba nurodomi, taikytų toliau nurodytas deramo klientų tikrinimo priemones:

a) naudos gavėjų, kurie nustatomi kaip konkrečiai įvardyti asmenys arba juridiniai vienetai, atžvilgiu – pasižymėtų asmens vardą ir pavardę arba pavadinimą;

b) naudos gavėjų, kurie nurodomi pagal požymius ar klasę arba kitais būdais, atžvilgiu – gautų pakankamai informacijos apie tuos naudos gavėjus, kad kredito įstaigos ar finansų įstaiga įsitikintų, jog galės nustatyti naudos gavėjo tapatybę išmokų išmokėjimo metu.

Pirmos pastraipos a ir b punktuose nurodytais atvejais naudos gavėjų tapatybė patikrinama išmokant išmokas. Kai gyvybės draudimas ar kitas su investicijomis susijęs draudimas visiškai arba iš dalies perduodamas trečiajai šaliai, kredito įstaigos ir finansų įstaigos, žinodamos apie perdavimą, tikrojo savininko tapatybę nustato draudimą perduodant fiziniam ar juridiniam asmeniui arba juridiniam vienetui, savo naudai gaunantiems perduodamos draudimo sutarties vertę.

6. Patikos struktūrų ar panašių juridinių vienetų naudos gavėjų, kurie nurodomi pagal konkrečius požymius arba klasę, atžvilgiu įpareigotasis subjektas gauna pakankamai informacijos apie naudos gavėją, kad įsitikintų, jog galės nustatyti naudos gavėjo tapatybę išmokų išmokėjimo metu arba naudos gavėjui pasinaudojant jam suteiktomis teisėmis.