41 straipsnis. Garantinės įmokos reikalavimai

1. PSŠ nustato, reikalauja pateikti ir iš savo tarpuskaitos narių bei, kai tinka, iš pagrindinių sandorio šalių, su kuriomis ji yra sudariusi sąveikos susitarimus, surenka garantines įmokas, kuriomis siekia riboti savo kredito riziką. Tokių garantinių įmokų pakanka galimai rizikai, kuri, PSŠ manymu, kils iki susijusių pozicijų likvidavimo, padengti. Šių garantinių įmokų taip pat turi pakakti padengti nuostoliams, kurie per atitinkamą laikotarpį patiriami mažiausiai 99 % rizikos kitimo atvejų, ir jomis užtikrinama, kad PSŠ bent kartą per dieną visiškai užtikrintų savo pozicijas visiems savo tarpuskaitos nariams ir, kai tinka, PSŠ, su kuriomis ji yra sudariusi sąveikos susitarimus. PSŠ nuolat stebi ir peržiūri savo garantinių įmokų dydį, kad jos atspindėtų esamas rinkos sąlygas, atsižvelgdama į tokios peržiūros galimą prociklinį poveikį.

2. Nustatydama garantinės įmokos reikalavimus, PSŠ taiko modelius ir parametrus, kuriais atsižvelgiama į priemonių, kurių tarpuskaita atliekama, rizikos ypatybes ir į laikotarpį tarp garantinių įmokų surinkimo, rinkos likvidumą ir galimybę daryti pakeitimus sandorio laikotarpiu. Modelius ir parametrus patvirtina kompetentinga institucija ir pagal 17b straipsnyje nustatytą procedūrą dėl jų teikiama 18 straipsnyje nurodytos kolegijos nuomonė pagal 19 straipsnį ir ESMA nuomonė pagal 24a straipsnio 7 dalies pirmos pastraipos bc punktą.

3. PSŠ kasdien reikalauja garantinių įmokų ir jas surenka, bent jau kai viršijamos iš anksto nustatytos ribos. Tai darydama PSŠ, kiek įmanoma, atsižvelgia į galimą savo vienos dienos garantinių įmokų surinkimo ir mokėjimo poveikį savo dalyvių likvidumo pozicijai ir PSŠ atsparumui. PSŠ, kiek įmanoma, nesulaiko vienos dienos kintamųjų garantinių įmokų mokėjimų po to, kai gauna visus tokius mokėtinus mokėjimus.

4. Pagrindinė sandorio šalis reikalauja pateikti ir surenka garantines įmokas, kurių pakanka padengti rizikai, susijusiai su kiekvienoje sąskaitoje, tvarkomoje pagal 39 straipsnį, užregistruotomis pozicijoms, susijusioms su konkrečiomis finansinėmis priemonėmis. Pagrindinė sandorio šalis gali skaičiuoti su tam tikru finansinių priemonių portfeliu susijusias garantines įmokas tuo atveju, kai naudojama riziką ribojanti ir patikima metodika.

5. Siekiant užtikrinti nuoseklų šio straipsnio taikymą, EVPRI, pasikonsultavusi su EBI ir ECBS, parengia techninių reguliavimo standartų, kuriuose, kaip nurodyta 1 dalyje, nurodoma procentinė dalis ir likvidavimo laikotarpio terminas bei praeities duomenų kintamumas, kurie būtų taikomi skirtingoms finansinių priemonių klasėms, atsižvelgiant į tikslą apriboti procikliškumą, taip pat sąlygos, kuriomis gali būti įgyvendinama su finansinių priemonių portfeliu susijusių garantinių įmokų nustatymo praktika, nurodyta 4 dalyje, projektus.

EVPRI tuos techninių reguliavimo standartų projektus pateikia Komisijai ne vėliau kaip 2012 m. rugsėjo 30 d.

Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti pirmoje pastraipoje nurodytus techninius reguliavimo standartus laikantis Reglamento (ES) Nr. 1095/2010 10–14 straipsnių.