18 straipsnis. Demarkacinių zonų nustatymas

1. Kai oficialiai patvirtinama viena iš 11 straipsnio pirmos pastraipos a ir b punktuose nurodytų situacijų, kompetentinga institucija nedelsdama nustato vieną ar daugiau zonų, kurioje (-iose) turi būti imtasi 17 straipsnio 1 dalyje nurodytų naikinimo priemonių (toliau – demarkacinė zona).

Demarkacinę zoną sudaro užkrėsta zona ir buferinė zona.

2. Užkrėstoje zonoje, kai taikytina, yra:

a) visi augalai, kurie, kaip žinoma, yra užkrėsti atitinkamu kenkėju;

b) visi augalai, turintys galimo užsikrėtimo tuo kenkėju požymių arba simptomų;

c) visi kiti augalai, kurie galėjo būti ar tapti užteršti arba užkrėsti tuo kenkėju, įskaitant augalus, kurie gali būti užkrėsti, nes yra imlūs tam kenkėjui ir yra netoli užkrėstų augalų arba kilę iš to paties auginimo šaltinio, jei jis žinomas, kaip ir užkrėsti augalai, arba iš užkrėstų augalų išauginti augalai;

d) žemė, dirvožemis, vandens gyslos ir kiti užkrėsti arba užkratui atitinkamu kenkėju imlūs elementai.

3. Buferinė zona ribojasi su užkrėsta zona ir ją supa.

Ji yra tinkamo dydžio, atsižvelgiant į riziką, kad atitinkamas kenkėjas gali išplisti už užkrėstos zonos ribų natūraliai arba dėl žmogaus veiklos užkrėstoje zonoje ir jos prieigose, ir nustatoma vadovaujantis II priedo 2 skirsnyje nustatytais principais.

Vis dėl to, jeigu kenkėjo išplitimo už užkrėstos zonos ribų rizika panaikinama arba sumažinama iki priimtino lygio natūraliomis arba dirbtinėmis kliūtimis, buferinės zonos nustatyti nereikalaujama.

4. Nukrypstant nuo 1 dalies, jeigu pirminio įvertinimo metu kompetentinga institucija, atsižvelgusi į atitinkamo kenkėjo, augalo, augalinio produkto ar kito objekto pobūdį ir jo aptikimo vietą, padaro išvadą, kad atitinkamas kenkėjas gali būti nedelsiant sunaikintas, ji gali priimti sprendimą nenustatyti demarkacinės zonos.

Tokiu atveju ji vykdo stebėseną, kad nustatytų, ar buvo užkrėsti kiti augalai arba augaliniai produktai. Remdamasi tos stebėsenos rezultatais kompetentinga institucija nusprendžia, ar reikia nustatyti demarkacinę zoną.

5. Kai pagal 2 ir 3 dalis demarkacinė zona turi apimti kitos valstybės narės teritoriją, valstybė narė, kurioje aptiktas atitinkamas kenkėjas, nedelsdama susisiekia su valstybe nare, kurios teritoriją turi apimti demarkacinė zona, kad ta valstybė narė galėtų imtis visų tinkamų veiksmų, kaip nurodyta 1–4 dalyse.

6. Valstybės narės praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie demarkacines zonas iš karto po jų nustatymo, kartu nurodydamos atitinkamus kenkėjus ir atitinkamas priemones, kurių imtasi. Tie pranešimai teikiami naudojant 103 straipsnyje nurodytą elektroninę pranešimo sistemą.

Ši dalis taikoma nedarant poveikio prievolėms pranešti apie demarkacines zonas, nustatytas 104 straipsnyje nurodytuose įgyvendinimo aktuose.