28 straipsnis. Sąjungos priemonės dėl konkrečių Sąjungos karantininių kenkėjų

1. Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais būtų nustatytos priemonės, taikytinos konkretiems Sąjungos karantininiams kenkėjams. Tomis priemonėmis kiekvieno konkretaus karantininio kenkėjo atžvilgiu įgyvendinamos viena ar kelios iš šių nuostatų:

a) 10 straipsnis dėl priemonių, taikytinų kompetentingoms institucijoms kilus įtarimų dėl to Sąjungos karantininio kenkėjo buvimo ir joms oficialiai patvirtinus jo buvimą;

b) 14 straipsnis dėl priemonių, kurių nedelsdami turi imtis profesionalūs veiklos vykdytojai;

c) 15 straipsnis dėl priemonių, kurių turi imtis asmenys, kurie nėra profesionalūs veiklos vykdytojai;

d) 17 straipsnis dėl Sąjungos karantininių kenkėjų naikinimo;

e) 18 straipsnis dėl demarkacinių zonų nustatymo;

f) 19 straipsnis dėl stebėsenos ir demarkacinių zonų keitimo ir apribojimų panaikinimo;

g) 22 straipsnis dėl stebėsenos, susijusios su Sąjungos karantininiais kenkėjais ir kenkėjais, laikinai priskiriamiems Sąjungos karantininiams kenkėjams;

h) 24 straipsnis dėl stebėsenos, susijusios su prioritetiniais kenkėjais, kiek tai susiję su konkrečių prioritetinių kenkėjų vizualinių apžiūrų, mėginių ėmimo ir tyrimų skaičiumi;

i) 25 straipsnis dėl nenumatytų atvejų planų dėl prioritetinių kenkėjų;

j) 26 straipsnis dėl imitavimo pratybų, susijusių su prioritetiniais kenkėjais;

k) 27 straipsnis dėl veiksmų planų dėl prioritetinių kenkėjų.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 107 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2. Nukrypstant nuo 17 straipsnio, tais atvejais, kai, remiantis 19 straipsnyje nurodyta stebėsena ir kitais įrodymais, daroma išvada, kad demarkacinėje zonoje atitinkamo Sąjungos karantininio kenkėjo sunaikinti neįmanoma, Komisija priima šio straipsnio 1 dalyje nurodytus įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos priemonės, kuriomis siekiama izoliuoti.

Siekdama padaryti tą išvadą, Komisija, iš atitinkamos valstybės narės ar bet kurio kito šaltinio gavusi atitinkamų įrodymų, nedelsdama imasi reikiamų veiksmų.

3. Jeigu Komisija padaro išvadą, kad zonose, esančiose ne demarkacinėse zonose, būtina imtis prevencijos priemonių siekiant apsaugoti tą Sąjungos teritorijos dalį, kurioje atitinkamo Sąjungos karantininio kenkėjo nėra, ji gali priimti įgyvendinimo aktus, kaip nurodyta 1 dalyje, kuriais nustatomos tokios priemonės.

4. 1, 2 ir 3 dalyse nurodytų priemonių imamasi remiantis II priedu, atsižvelgiant į konkrečią atitinkamų Sąjungos karantininių kenkėjų riziką, konkrečias ekologines bei klimato sąlygas ir riziką atitinkamose valstybėse narėse, ir į poreikį Sąjungos lygmeniu suderintai įgyvendinti būtinas rizikos mažinimo priemones.

5. Kol Komisija patvirtins priemonę, valstybė narė gali toliau taikyti priemones, kurių ji ėmėsi.

6. Remdamasi tinkamai pagrįstomis priežastimis, dėl kurių privaloma skubėti didelės kenkėjo rizikos atžvilgiu, Komisija pagal 107 straipsnio 3 dalyje nurodytą procedūrą priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus. Tie aktai priimami remiantis II priedu, atsižvelgiant į konkrečią atitinkamų Sąjungos karantininių kenkėjų keliamą riziką, konkrečias ekologines bei klimato sąlygas ir riziką atitinkamose valstybėse narėse, ir į poreikį Sąjungos lygmeniu suderintai įgyvendinti būtinas rizikos mažinimo priemones.

7. Valstybės narės, naudodamos 103 straipsnyje nurodytą elektroninę pranešimo sistemą, praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie bet kuriuos atvejus, kai nesilaikoma pagal šį straipsnį patvirtintų priemonių, dėl kurių kyla Sąjungos karantininių kenkėjų išplitimo rizika.