111 straipsnis. Kitose valstybėse narėse paslaugas teikiančių veterinarijos gydytojų naudojami veterinariniai vaistai

1. Veterinarijos gydytojas, teikiantis paslaugas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje veterinarijos gydytojas yra įsisteigęs (toliau – priimančioji valstybė narė), gali turėti ir duoti veterinarinius vaistus, kuriems nėra išduotas leidimas priimančiojoje valstybėje narėje, skirtų savo prižiūrimiems gyvūnams ar gyvūnų grupėms, naudodamas būtiną kiekį, kuris neviršytų gydymui reikalingo kiekio, kurį skyrė veterinarijos gydytojas, jeigu tenkinamos šios sąlygos:

a) valstybės narės, kurioje veterinarijos gydytojas yra įsisteigęs, kompetentingos institucijos arba Komisija veterinarijos vaistui, kuris turi būti duodamas gyvūnams, yra suteikusios rinkodaros leidimą;

b) veterinarijos gydytojas atitinkamus veterinarinius vaistus gabena jų originalioje pakuotėje;

c) veterinarijos gydytojas laikosi priimančiojoje valstybėje narėje taikomų gerosios veterinarijos praktikos taisyklių;

d) veterinarijos gydytojas nustato naudojamo veterinarinio vaisto ženklinime ar pakuotės lapelyje nurodytą išlauką,

e) veterinarijos gydytojas priimančiojoje valstybėje narėje gydomų gyvūnų savininkui ar laikytojui neparduoda jokių veterinarinių vaistų, išskyrus atvejus, kai tai leidžiama pagal priimančiosios valstybės narės taisykles.

2. 1 dalis netaikoma imunologiniams veterinariniams vaistams, išskyrus toksinų ir serumų atvejus.