112 straipsnis. Vaistų naudojimas nemaistinių rūšių gyvūnams gydyti ne pagal rinkodaros leidimo sąlygas

1. Nukrypdamas nuo 106 straipsnio 1 dalies, jeigu valstybėje narėje nėra suteiktas leidimas nemaistinės rūšies gyvūno indikacijai skirtam veterinariniam vaistui, atsakingas veterinarijos gydytojas išimties tvarka ir savo tiesiogine asmenine atsakomybe, visų pirma siekdamas nesukelti neleistinų kančių, gali gydyti konkretų gyvūną toliau nurodytais vaistais:

a) veterinariniu vaistu, kurio leidimas pagal šį reglamentą atitinkamoje valstybėje narėje arba kitoje valstybėje narėje suteiktas tos pačios rūšies gyvūnų arba kitos rūšies gyvūnų tai pačiai arba kitai indikacijai,

b) jeigu nėra šios dalies a punkte nurodyto veterinarinio vaisto, – žmonėms skirtu vaistu, dėl kurio leidimas suteiktas pagal Direktyvą 2001/83/EB arba Reglamentą (EB) Nr. 726/2004,

c) jeigu nėra šios dalies a arba b punkte nurodyto vaisto, – ekstemporaliu veterinariniu vaistu, atitinkančiu veterinarijos gydytojo išduotame recepte nustatytas sąlygas.

2. Išskyrus atvejus, susijusius su imunologiniais veterinariniais vaistais, kai nėra vaisto, kaip nurodyta 1 dalyje, atsakingas veterinarijos gydytojas savo atsakomybe ir, visų pirma, vengdamas sukelti neleistinų kančių, išimties tvarka gali gydyti nemaistinį gyvūną veterinariniu vaistu, kurio leidimas suteiktas trečiojoje valstybėje tų pačių rūšių gyvūnams gydyti ir esant toms pačioms indikacijoms.

3. Veterinarijos gydytojas gali duoti vaistą pats arba leisti kitam asmeniui tai daryti veterinarijos gydytojo atsakomybe, vadovaujantis nacionalinėmis nuostatomis.

4. Šis straipsnis taip pat taikomas veterinarijos gydytojo vykdomam arklinių šeimos gyvūno gydymui, su sąlyga, kad tas gyvūnas 8 straipsnio 4 dalyje nurodytame identifikavimo dokumente, galiojančiame visą gyvūno gyvenimo laikotarpį, paskelbtas neskirtu skersti žmonių maistui.

5. Šis straipsnis taikomas ir tada, kai atitinkamoje valstybėje narėje nėra veterinarinio vaisto, dėl kurio suteiktas leidimas.