107 straipsnis. Antimikrobinių vaistų naudojimas

1. Antimikrobiniai vaistai neturi būti naudojami nuolat ar naudojami norint kompensuoti prastą higieną, netinkamą gyvulininkystę, priežiūros trūkumą ar prastą ūkio valdymą.

2. Antimikrobiniai vaistai neturi būti naudojami gyvūnams siekiant skatinti augimą arba padidinti produktyvumą.

3. Antimikrobiniai vaistai neturi būti naudojami profilaktikos tikslais, išskyrus išskirtinius atvejus, susijusius su vaisto davimu atskiram gyvūnui ar ribotam gyvūnų skaičiui, kai infekcijos ar infekcinės ligos rizika yra labai didelė ir tikėtina, kad jos pasekmės bus sunkios.

Tokiais atvejais antibiotinis vaistas profilaktikos tikslais skiriamas tik atskiram gyvūnui ir tik pirmoje pastraipoje nustatytomis sąlygomis.

4. Antimikrobiniai vaistai naudojami metafilaktiškai tik tada, kai infekcijos arba infekcinės ligos plitimo gyvūnų grupėje rizika yra didelė ir kai nėra kitų tinkamų alternatyvų. Valstybės narės gali teikti gaires dėl tokių kitų tinkamų alternatyvų ir aktyviai remia gairių, kuriomis skatinamas supratimas apie su metafilaktika susijusius rizikos veiksnius ir kurios apima jos inicijavimo kriterijus, rengimą ir taikymą.

5. Vaistai, kuriuose yra 37 straipsnio 5 dalyje nurodytų nustatytų antimikrobinių medžiagų, neturi būti naudojami vadovaujantis 112, 113 ir 114 straipsniais.

6. Komisija, atsižvelgdama į Agentūros mokslines rekomendacijas, įgyvendinimo aktais gali nustatyti antimikrobinių medžiagų sąrašą, kurios:

a) neturi būti naudojamos vadovaujantis 112, 113 ir 114 straipsniais, arba

b) turi būti naudojamos tik vadovaujantis 112, 113 ir 114 straipsniais laikantis tam tikrų sąlygų.

Priimdama tuos įgyvendinimo aktus, Komisija atsižvelgia į šiuos kriterijus:

a) riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai, jeigu antimikrobinė medžiaga naudojama laikantis 112, 113 ir 114 straipsnių;

b) riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai, jei vystosi antimikrobinis atsparumas;

c) kitų gyvūnams skirtų gydymo būdų pasirinkimą;

d) kitų žmonėms skirtų antimikrobinio gydymo būdų pasirinkimą,

e) poveikį akvakultūrai ir ūkininkavimui, jei gyvūnas, kuriam jo būklė daro poveikį, negautų gydymo.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 145 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

7. Valstybė narė gali dar labiau apriboti arba uždrausti tam tikrų antimikrobinių medžiagų naudojimą gyvūnams savo teritorijoje, jeigu tokių antimikrobinių medžiagų davimas gyvūnams prieštarauja nacionalinei politikai dėl atsargaus antimikrobinių medžiagų naudojimo.

8. Remiantis 7 dalimi valstybių narių priimtos priemonės turi būti proporcingos ir pagrįstos.

9. Valstybės narės informuoja Komisiją apie visas priemones, priimtas remiantis 7 dalimi.