3 straipsnis. Pagrindiniai asmens su negalia teisių apsaugos įgyvendinimo principai

Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, užtikrindami ir (ar) įgyvendindami asmens su negalia teises, vadovaujasi šiais principais:

1) pagarbos asmens su negalia prigimtiniam orumui, savarankiškumui, įskaitant laisvę rinktis, ir nepriklausomumui pripažinimo – gerbiami asmens su negalia skirtumai ir pripažįstami jo, kaip žmonių įvairovės ir žmonijos dalies, orumas, vertė, lygios ir neatimamos teisės, kaip laisvės ir teisingumo pagrindas;

2) lygiateisiškumo – asmuo su negalia, nepaisant jo lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos ar kitų ypatybių (toliau kartu – ypatybės), turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai, jam sudaromos tokios pačios ugdymosi, darbo, laisvalaikio, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės gyvenime sąlygos ir (ar) galimybės kaip ir kitiems visuomenės nariams. Tik tais atvejais, kai asmeniui su negalia sudarytos tokios pačios kaip ir kitiems visuomenės nariams sąlygos ir (ar) galimybės yra neveiksmingos, asmeniui su negalia numatomos palankesnės sąlygos ir (ar) didesnės galimybės visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime, palyginti su kitais asmenimis;

3) nediskriminavimo – draudžiama asmens su negalia bet kokia diskriminacija ir (ar) bet kokios formos išnaudojimas;

4) visapusiško įsitraukimo ir bendradarbiavimo – visi asmens su negalia gyvenimo klausimai sprendžiami kartu su juo ir (ar) jo atstovu pagal įstatymą ir (ar) bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, atstovaujančiomis asmens su negalia teisėms ir interesams;

5) individualizavimo ir prieinamumo – individualiųjų pagalbos poreikių tenkinimas organizuojamas planuojant ir (ar) įgyvendinant asmeniui su negalia skirtas priemones, atsižvelgiant į asmens su negalia poreikius ir asmenines savybes (įskaitant gebėjimus, amžių, brandą, lytį, psichikos ir fizines savybes, negalią, socialinę aplinką ir kitas ypatybes bei emocinius ir socialinius ryšius), kuo arčiau asmens su negalia gyvenamosios vietos;

6) destigmatizacijos – visuomenė šviečiama siekiant pašalinti neigiamas nuostatas ir (ar) stereotipus, susijusius su negalia;

7) kompleksiškumo – individualiųjų pagalbos poreikių tenkinimas organizuojamas taip, kad asmuo su negalia gautų visą reikiamą pagalbą ir būtų patenkinti būtiniausi jo individualieji pagalbos poreikiai;

8) negalios kompensavimo – dėl negalios atsiradę individualieji pagalbos poreikiai asmeniui su negalia kompensuojami teisės aktuose numatytomis finansinės pagalbos priemonėmis ir kitomis pagalbos ir (ar) paramos formomis, atsižvelgiant į individualiojo pagalbos, skatinančios asmens dalyvumą, poreikio mastą;

9) pagarbos besivystantiems vaiko su negalia gebėjimams ir jo teisei išsaugoti savo tapatybę – gerbiami vaiko su negalia skirtumai ir pripažįstamos lygios ir neatimamos jo teisės kaip laisvės ir teisingumo pagrindas;

10) asmens su negalia šeimos ar artimųjų įtraukimo – asmuo su negalia suvokiamas kaip neatskiriama šeimos ar kitų jam svarbių asmenų grupės dalis. Gerbiama ir užtikrinama ne tik asmens su negalia, tačiau ir jo tėvų, sutuoktinių, vaikų ar kitų artimą ryšį turinčių asmenų teisė į psichologinę, krizių įveikos, psichosocialinę pagalbą;

11) tinkamo sąlygų pritaikymo – būtini ir tinkami pakeitimai ir pritaikymas, dėl kurių nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti asmenims su negalia galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais asmenimis ar galimybę įgyvendinti šias teises ir laisves.