2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
Veterinarijos įstatymo 2 straipsnis
1. Gyvūno ženklinimas – gyvūno žymėjimas išoriniu ženklu, tatuiruote ar mikroschema.
2. Gyvūnų laikymo vieta – pastatas arba tuo atveju, kai gyvūnai laikomi lauke, bet kuri vieta, kur gyvūnai yra laikomi, auginami ir prižiūrimi.
3. Gyvūnų užkrečiamosios ligos apsauginė zona (toliau – apsauginė zona) – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialiai kontroliuojama gyvūnų užkrečiamosios ligos grėsmės teritorija aplink gyvūnų užkrečiamosios ligos židinį, kurioje taikomos užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, neleidžiančios ligos sukėlėjams plisti iš šios teritorijos.
4. Gyvūnų užkrečiamosios ligos buferinė zona (toliau – ligos buferinė zona) – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialiai kontroliuojama gyvūnų užkrečiamosios ligos grėsmės teritorija, kuri yra aplink tos ligos židinį, apsauginę ir priežiūros zonas, arba teritorija, kurioje nustatyta laukinių gyvūnų užkrečiamosios ligos atvejų, bet tos ligos sukėlėjų ūkinių gyvūnų laikymo vietose dar nenustatyta, kurioms taikomos gyvūnų užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, neleidžiančios plisti ligos sukėlėjams.
5. Gyvūnų užkrečiamosios ligos priežiūros zona (toliau – priežiūros zona) – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialiai kontroliuojama gyvūnų užkrečiamosios ligos grėsmės teritorija aplink gyvūnų užkrečiamosios ligos apsauginę zoną, kurioje taikomos užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, neleidžiančios ligos sukėlėjams plisti iš gyvūnų užkrečiamosios ligos apsauginės zonos.
6. Išlauka – laikotarpis nuo paskutinio veterinarinio vaisto naudojimo gyvūnams nurodytomis sąlygomis iki maisto iš tokių gyvūnų gavimo, būtinas apsaugoti visuomenės sveikatą ir užtikrinti, kad tokiame maiste esantys veikliųjų ir pagalbinių medžiagų liekanų kiekiai neviršija nustatytos didžiausios veterinarinio vaisto medžiagų liekanų koncentracijos.
7. Privati veterinarijos praktika – veterinarijos gydytojo veikla, apimanti gyvūnų sveikatos priežiūrą (anamnezės surinkimą, gyvūno sveikatos būklės vertinimą, ligų diagnozavimą, profilaktiką ir gydymą), gyvūno gaišimo priežasčių nustatymą ir kitas teisės aktais pavestas funkcijas.
8. Privatus veterinarijos gydytojas – pagal veterinarijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus privačia veterinarijos praktika užsiimantis veterinarijos gydytojas.
9. Ūkinių gyvūnų apskaita – ūkinių gyvūnų apskaitos žurnaluose arba kompiuterinėje laikmenoje daromi įrašai apie laikymo vietoje esančius ūkinius gyvūnus, jų perkėlimą ir kaitą.
10. Valstybinė veterinarinė priežiūra – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veikla, apimanti metodinės pagalbos valstybinės veterinarinės kontrolės subjektams teikimą, prižiūrėjimą, kaip šie subjektai laikosi veterinarijos sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose, įskaitant Reglamentą (ES) 2017/625, nustatytų reikalavimų, kontroliavimą, ar tinkamai tuos reikalavimus vykdo, ir kitų priemonių, užtikrinančių tinkamą veterinarijos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi, įgyvendinimą.
11. Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektas (toliau – veterinarinės kontrolės subjektas) – fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jos filialas (filialai), tvarkantys gyvūninius produktus, pašarus ir jų priedus, šalutinius gyvūninius produktus ir jų gaminius, genetinės medžiagos produktus, naudojantys veterinarinius vaistus ir veterinarines priemones, laikantys, naudojantys, vežantys gyvūnus ar jais prekiaujantys arba vykdantys kitą veterinarijos reikalavimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą veiklą, kurią pagal kompetenciją kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
12. Veterinarija – mokslo ir praktinės veiklos sritis, apimanti gyvūnų priežiūrą, gerovę ir apsaugą, jų ligų diagnostiką, gydymą ir prevenciją, gyvūninių produktų, šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių, genetinės medžiagos produktų, veterinarinių vaistų ir veterinarinių priemonių, pašarų ir jų priedų tvarkymą ir valstybinę veterinarinę priežiūrą, teritorijos apsaugą nuo gyvūnų užkrečiamųjų ligų ir šių ligų kontrolę.
12¹. Veterinarijos felčeris – fizinis asmuo, įgijęs veterinarijos felčerio arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka jam prilygintą profesinę kvalifikaciją.
12². Veterinarijos gydytojas – asmuo, įgijęs veterinarijos gydytojo profesinę kvalifikaciją ar jai lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją.
13. Veterinarijos gydytojas rezidentas – veterinarijos gydytojas, studijuojantis pagal veterinarijos mokslų veterinarijos studijų krypties rezidentūros studijų programą.
14. Veterinarijos praktikos licencija – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad veterinarijos gydytojas turi teisę verstis privačia veterinarijos praktika.
15. Veterinarinės medicinos rezidentūra – universitetinės veterinarijos mokslų veterinarijos studijų krypties studijos, skirtos asmenims, turintiems veterinarijos mokslų magistro kvalifikacinį laipsnį (arba jam lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją) ir siekiantiems įgyti veterinarinės medicinos praktikos specializaciją.
16. Veterinarinės medicinos rezidentūros bazė – universitetas, vykdantis veterinarinės medicinos rezidentūrą, ir (ar) kitas žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro nustatyta tvarka universiteto įvertintas ir parinktas juridinis asmuo, kita organizacija, juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (filialas, atstovybė) veterinarinės medicinos rezidentūros studijų programos praktinei daliai vykdyti.
17. Veterinarinės priemonės – veterinariniai biocidiniai produktai, veterinarinėje medicinoje naudojami įrankiai, medžiagos.
18. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos maisto įstatyme, Lietuvos Respublikos pašarų įstatyme, Lietuvos Respublikos veterinarinių vaistų įstatyme ir Reglamente (ES) 2017/625.
Nuo 2027-01-01 bus taip
Jau priimtas, bet dar neįsigaliojęs tekstas (Seimo kanceliarijos suvestinė redakcija nuo 2027-01-01).
1. Gyvūno ženklinimas – gyvūno žymėjimas išoriniu ženklu, tatuiruote ar mikroschema.
2. Gyvūnų laikymo vieta – pastatas arba tuo atveju, kai gyvūnai laikomi lauke, bet kuri vieta, kur gyvūnai yra laikomi, auginami ir prižiūrimi.
3. Gyvūnų užkrečiamosios ligos apsauginė zona (toliau – apsauginė zona) – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialiai kontroliuojama gyvūnų užkrečiamosios ligos grėsmės teritorija aplink gyvūnų užkrečiamosios ligos židinį, kurioje taikomos užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, neleidžiančios ligos sukėlėjams plisti iš šios teritorijos.
4. Gyvūnų užkrečiamosios ligos buferinė zona (toliau – ligos buferinė zona) – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialiai kontroliuojama gyvūnų užkrečiamosios ligos grėsmės teritorija, kuri yra aplink tos ligos židinį, apsauginę ir priežiūros zonas, arba teritorija, kurioje nustatyta laukinių gyvūnų užkrečiamosios ligos atvejų, bet tos ligos sukėlėjų ūkinių gyvūnų laikymo vietose dar nenustatyta, kurioms taikomos gyvūnų užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, neleidžiančios plisti ligos sukėlėjams.
5. Gyvūnų užkrečiamosios ligos priežiūros zona (toliau – priežiūros zona) – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialiai kontroliuojama gyvūnų užkrečiamosios ligos grėsmės teritorija aplink gyvūnų užkrečiamosios ligos apsauginę zoną, kurioje taikomos užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, neleidžiančios ligos sukėlėjams plisti iš gyvūnų užkrečiamosios ligos apsauginės zonos.
6. Išlauka – laikotarpis nuo paskutinio veterinarinio vaisto naudojimo gyvūnams nurodytomis sąlygomis iki maisto iš tokių gyvūnų gavimo, būtinas apsaugoti visuomenės sveikatą ir užtikrinti, kad tokiame maiste esantys veikliųjų ir pagalbinių medžiagų liekanų kiekiai neviršija nustatytos didžiausios veterinarinio vaisto medžiagų liekanų koncentracijos.
7. Privati veterinarijos praktika – veterinarijos gydytojo veikla, apimanti gyvūnų sveikatos priežiūrą (anamnezės surinkimą, gyvūno sveikatos būklės vertinimą, ligų diagnozavimą, profilaktiką ir gydymą), gyvūno gaišimo priežasčių nustatymą ir kitas teisės aktais pavestas funkcijas.
8. Privatus veterinarijos gydytojas – pagal veterinarijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus privačia veterinarijos praktika užsiimantis veterinarijos gydytojas.
9. Ūkinių gyvūnų apskaita – ūkinių gyvūnų apskaitos žurnaluose arba kompiuterinėje laikmenoje daromi įrašai apie laikymo vietoje esančius ūkinius gyvūnus, jų perkėlimą ir kaitą.
9¹. Ūkinių gyvūnų banda – vienoje laikymo vietoje laikoma vienos rūšies ūkinių gyvūnų grupė, kuriai suteikiamas atpažinties numeris.
10. Valstybinė veterinarinė priežiūra – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veikla, apimanti metodinės pagalbos valstybinės veterinarinės kontrolės subjektams teikimą, prižiūrėjimą, kaip šie subjektai laikosi veterinarijos sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose, įskaitant Reglamentą (ES) 2017/625, nustatytų reikalavimų, kontroliavimą, ar tinkamai tuos reikalavimus vykdo, ir kitų priemonių, užtikrinančių tinkamą veterinarijos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi, įgyvendinimą.
11. Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektas (toliau – veterinarinės kontrolės subjektas) – fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jos filialas (filialai), tvarkantys gyvūninius produktus, pašarus ir jų priedus, šalutinius gyvūninius produktus ir jų gaminius, genetinės medžiagos produktus, naudojantys veterinarinius vaistus ir veterinarines priemones, laikantys, naudojantys, vežantys gyvūnus ar jais prekiaujantys arba vykdantys kitą veterinarijos reikalavimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą veiklą, kurią pagal kompetenciją kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
12. Veterinarija – mokslo ir praktinės veiklos sritis, apimanti gyvūnų priežiūrą, gerovę ir apsaugą, jų ligų diagnostiką, gydymą ir prevenciją, gyvūninių produktų, šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių, genetinės medžiagos produktų, veterinarinių vaistų ir veterinarinių priemonių, pašarų ir jų priedų tvarkymą ir valstybinę veterinarinę priežiūrą, teritorijos apsaugą nuo gyvūnų užkrečiamųjų ligų ir šių ligų kontrolę.
12¹. Veterinarijos felčeris – fizinis asmuo, įgijęs veterinarijos felčerio arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka jam prilygintą profesinę kvalifikaciją.
12². Veterinarijos gydytojas – asmuo, įgijęs veterinarijos gydytojo profesinę kvalifikaciją ar jai lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją.
13. Veterinarijos gydytojas rezidentas – veterinarijos gydytojas, studijuojantis pagal veterinarijos mokslų veterinarijos studijų krypties rezidentūros studijų programą.
14. Veterinarijos praktikos licencija – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad veterinarijos gydytojas turi teisę verstis privačia veterinarijos praktika.
15. Veterinarinės medicinos rezidentūra – universitetinės veterinarijos mokslų veterinarijos studijų krypties studijos, skirtos asmenims, turintiems veterinarijos mokslų magistro kvalifikacinį laipsnį (arba jam lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją) ir siekiantiems įgyti veterinarinės medicinos praktikos specializaciją.
16. Veterinarinės medicinos rezidentūros bazė – universitetas, vykdantis veterinarinės medicinos rezidentūrą, ir (ar) kitas žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro nustatyta tvarka universiteto įvertintas ir parinktas juridinis asmuo, kita organizacija, juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (filialas, atstovybė) veterinarinės medicinos rezidentūros studijų programos praktinei daliai vykdyti.
17. Veterinarinės priemonės – veterinariniai biocidiniai produktai, veterinarinėje medicinoje naudojami įrankiai, medžiagos.
18. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos maisto įstatyme, Lietuvos Respublikos pašarų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme, Lietuvos Respublikos veterinarinių vaistų įstatyme, Reglamente (ES) 2016/429, Reglamente (ES) 2017/625 ir Deleguotajame reglamente (ES) 2019/2035.
Kas keičiasi (2)
nauja: 91. Ūkinių gyvūnų banda – vienoje laikymo vietoje laikoma vienos rūšies ūkinių gyvūnų grupė, kuriai suteikiamas atpažinties numeris.
pakeista: 18. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos yra apibrėžtos apibrėžiamos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos maisto įstatyme, Lietuvos Respublikos pašarų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme, Lietuvos Respublikos veterinarinių vaistų įstatyme ir įstatyme, Reglamente (ES) 2017/625. 2016/429, Reglamente (ES) 2017/625 ir Deleguotajame reglamente (ES) 2019/2035.
Veterinarijos įstatymas įgyvendina 5 ES teisės aktus (sąrašas).
Kitos šio straipsnio redakcijos šiame tekste (1)
Redakcija
1. Gyvūno ženklinimas – gyvūno žymėjimas išoriniu ženklu, tatuiruote ar mikroschema.
2. Gyvūnų laikymo vieta – pastatas arba tuo atveju, kai gyvūnai laikomi lauke, bet kuri vieta, kur gyvūnai yra laikomi, auginami ir prižiūrimi.
3. Gyvūnų užkrečiamosios ligos apsauginė zona (toliau – apsauginė zona) – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialiai kontroliuojama gyvūnų užkrečiamosios ligos grėsmės teritorija aplink gyvūnų užkrečiamosios ligos židinį, kurioje taikomos užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, neleidžiančios ligos sukėlėjams plisti iš šios teritorijos.
4. Gyvūnų užkrečiamosios ligos buferinė zona (toliau – ligos buferinė zona) – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialiai kontroliuojama gyvūnų užkrečiamosios ligos grėsmės teritorija, kuri yra aplink tos ligos židinį, apsauginę ir priežiūros zonas, arba teritorija, kurioje nustatyta laukinių gyvūnų užkrečiamosios ligos atvejų, bet tos ligos sukėlėjų ūkinių gyvūnų laikymo vietose dar nenustatyta, kurioms taikomos gyvūnų užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, neleidžiančios plisti ligos sukėlėjams.
5. Gyvūnų užkrečiamosios ligos priežiūros zona (toliau – priežiūros zona) – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialiai kontroliuojama gyvūnų užkrečiamosios ligos grėsmės teritorija aplink gyvūnų užkrečiamosios ligos apsauginę zoną, kurioje taikomos užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, neleidžiančios ligos sukėlėjams plisti iš gyvūnų užkrečiamosios ligos apsauginės zonos.
6. Išlauka – laikotarpis nuo paskutinio veterinarinio vaisto naudojimo gyvūnams nurodytomis sąlygomis iki maisto iš tokių gyvūnų gavimo, būtinas apsaugoti visuomenės sveikatą ir užtikrinti, kad tokiame maiste esantys veikliųjų ir pagalbinių medžiagų liekanų kiekiai neviršija nustatytos didžiausios veterinarinio vaisto medžiagų liekanų koncentracijos.
7. Privati veterinarijos praktika – veterinarijos gydytojo veikla, apimanti gyvūnų sveikatos priežiūrą (anamnezės surinkimą, gyvūno sveikatos būklės vertinimą, ligų diagnozavimą, profilaktiką ir gydymą), gyvūno gaišimo priežasčių nustatymą ir kitas teisės aktais pavestas funkcijas.
8. Privatus veterinarijos gydytojas – pagal veterinarijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus privačia veterinarijos praktika užsiimantis veterinarijos gydytojas.
9. Ūkinių gyvūnų apskaita – ūkinių gyvūnų apskaitos žurnaluose arba kompiuterinėje laikmenoje daromi įrašai apie laikymo vietoje esančius ūkinius gyvūnus, jų perkėlimą ir kaitą.
9¹. Ūkinių gyvūnų banda – vienoje laikymo vietoje laikoma vienos rūšies ūkinių gyvūnų grupė, kuriai suteikiamas atpažinties numeris.
10. Valstybinė veterinarinė priežiūra – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veikla, apimanti metodinės pagalbos valstybinės veterinarinės kontrolės subjektams teikimą, prižiūrėjimą, kaip šie subjektai laikosi veterinarijos sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose, įskaitant Reglamentą (ES) 2017/625, nustatytų reikalavimų, kontroliavimą, ar tinkamai tuos reikalavimus vykdo, ir kitų priemonių, užtikrinančių tinkamą veterinarijos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi, įgyvendinimą.
11. Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektas (toliau – veterinarinės kontrolės subjektas) – fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jos filialas (filialai), tvarkantys gyvūninius produktus, pašarus ir jų priedus, šalutinius gyvūninius produktus ir jų gaminius, genetinės medžiagos produktus, naudojantys veterinarinius vaistus ir veterinarines priemones, laikantys, naudojantys, vežantys gyvūnus ar jais prekiaujantys arba vykdantys kitą veterinarijos reikalavimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą veiklą, kurią pagal kompetenciją kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
12. Veterinarija – mokslo ir praktinės veiklos sritis, apimanti gyvūnų priežiūrą, gerovę ir apsaugą, jų ligų diagnostiką, gydymą ir prevenciją, gyvūninių produktų, šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių, genetinės medžiagos produktų, veterinarinių vaistų ir veterinarinių priemonių, pašarų ir jų priedų tvarkymą ir valstybinę veterinarinę priežiūrą, teritorijos apsaugą nuo gyvūnų užkrečiamųjų ligų ir šių ligų kontrolę.
12¹. Veterinarijos felčeris – fizinis asmuo, įgijęs veterinarijos felčerio arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka jam prilygintą profesinę kvalifikaciją.
12². Veterinarijos gydytojas – asmuo, įgijęs veterinarijos gydytojo profesinę kvalifikaciją ar jai lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją.
13. Veterinarijos gydytojas rezidentas – veterinarijos gydytojas, studijuojantis pagal veterinarijos mokslų veterinarijos studijų krypties rezidentūros studijų programą.
14. Veterinarijos praktikos licencija – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad veterinarijos gydytojas turi teisę verstis privačia veterinarijos praktika.
15. Veterinarinės medicinos rezidentūra – universitetinės veterinarijos mokslų veterinarijos studijų krypties studijos, skirtos asmenims, turintiems veterinarijos mokslų magistro kvalifikacinį laipsnį (arba jam lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją) ir siekiantiems įgyti veterinarinės medicinos praktikos specializaciją.
16. Veterinarinės medicinos rezidentūros bazė – universitetas, vykdantis veterinarinės medicinos rezidentūrą, ir (ar) kitas žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro nustatyta tvarka universiteto įvertintas ir parinktas juridinis asmuo, kita organizacija, juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (filialas, atstovybė) veterinarinės medicinos rezidentūros studijų programos praktinei daliai vykdyti.
17. Veterinarinės priemonės – veterinariniai biocidiniai produktai, veterinarinėje medicinoje naudojami įrankiai, medžiagos.
18. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos maisto įstatyme, Lietuvos Respublikos pašarų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme, Lietuvos Respublikos veterinarinių vaistų įstatyme, Reglamente (ES) 2016/429, Reglamente (ES) 2017/625 ir Deleguotajame reglamente (ES) 2019/2035.