12⁵ straipsnis. Žalioji infrastruktūra

Planuojant ir diegiant žaliąją infrastruktūrą siekiama:

1) didinti gamtinio karkaso, želdynų sistemos vientisumą, palaikyti ir stiprinti ekosistemines reguliavimo, palaikymo funkcijas abiejose šiose struktūrose;

2) kompensuoti ūkinės veiklos, urbanistinės plėtros neigiamą poveikį;

3) stiprinti gamtinio karkaso teritorijų ekologinį potencialą, numatyti papildomas žalinimo priemones teritorijose, kuriose neįvykdytos atskirųjų ir priklausomųjų želdynų normos;

4) didinti atsparumą klimato kaitos padariniams;

5) saugoti ir didinti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę;

6) mažinti energijos ir įvairių gamtinių išteklių vartojimą;

7) gerinti gyvenamosios aplinkos socialinę, estetinę, ekologinę kokybę, stiprinti kultūrines ekosistemų funkcijas.

Žalioji infrastruktūra valstybės ir savivaldybės lygmeniu planuojama pagal teritorijų planavimo dokumentų gamtinio karkaso sprendinius, išskyrus miestus ir miestelius. Miestuose ir miesteliuose žalioji infrastruktūra planuojama pagal teritorijų planavimo dokumentų gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos sprendinius. Žalioji infrastruktūra taip pat įtraukiama į inžinerinių, susisiekimo, agrarinių sistemų planavimą, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros, viešųjų erdvių, pastatų ir jų aplinkos projektavimą.

Žalinimo planai gali būti rengiami urbanizuotoms ir urbanizuojamoms teritorijoms. Šiuose planuose nustatomi žalinimo tikslai ir priemonės, kaip pagerinti urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės būklę. Žalinimo planai gali būti rengiami siekiant:

1) miestuose, miesteliuose nustatyti priemones ir veiksmus, kurie užtikrintų teritorijų planavimo dokumentuose numatytų gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos sprendinių įgyvendinimą;

2) teritorijų planavimo dokumentuose nurodytoje želdynų sistemoje ar jos dalyje nustatyti konkrečias vietas, kuriose nepasiektos želdynų normos ir (ar) didintinas želdinių ir želdynų kiekis, ir pateikti veiksmų ir priemonių rinkinį šiai problemai spręsti;

3) nustatyti, ištirti teritorijas, kuriose prastėja kraštovaizdžio kokybė, įvairovė ir ekologinė būklė, atsiranda klimato kaitos padarinių, ir numatyti konkrečias priemones ir veiksmus šioms problemoms spręsti, jeigu tokie sprendiniai nedetalizuoti patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose.

Žalinimo planai neturi prieštarauti patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ir žemės valdos projektų sprendiniams. Žalinimo planus tvirtina savivaldybių atstovaujamosios institucijos.

Žalinimo planą sudaro žaliosios infrastruktūros poreikio analitinė schema (žemėlapis) ir žalinimo plano veiksmų planas. Žalinimo planų turinį ir sudėtį, jų derinimo ir tvirtinimo tvarką, kvalifikacinius reikalavimus žalinimo planų rengėjams nustato aplinkos ministras.

Žalinimo planų rengimas ir šiuose planuose numatytų žaliosios infrastruktūros priemonių įgyvendinimas valstybinėje žemėje, įskaitant valstybinę žemę, valdomą patikėjimo ar panaudos teise, gali būti finansuojamas:

1) savivaldybės biudžeto lėšomis;

2) Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšomis;

3) valstybės biudžeto lėšomis;

4) Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.