11 straipsnis. Teisė į nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas

1. Teisę į nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi asmenys, kuriems pripažintas atitinkamas teisinis statusas pagal Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusių nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos asmenų teisinio statuso pripažinimo įstatymą arba pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą:

1) Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjai, nukentėję nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos, (toliau – Nepriklausomybės gynėjai);

2) politiniai kaliniai, tremtiniai ir buvę beglobiai vaikai;

3) asmenys, Antrojo pasaulinio karo metais išvežti priverstiniams darbams (taip pat tuo metu jiems gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai) arba buvę getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose;

4) asmenys, dalyvavę likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius (išskyrus Slavutičiaus miesto Ukrainoje statytojus);

5) asmenys, pripažinti invalidais būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945-07-22–1991-12-31) metu arba vėliau pripažinti asmenimis su negalia (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – nedarbingais ar iš dalies darbingais; iki 2005 m. birželio 30 d. – invalidais) dėl ligų, susijusių su karine tarnyba;

6) asmenys, būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu atlikę tarnybą Afganistane;

7) asmenys, pagal Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. susitarimą dėl gyventojų mainų atkelti į Lietuvą (nukentėjusiojo asmens teisinis statusas pripažintas pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punktą);

8) asmenys, kurie nukentėjo nuo minų ir sprogmenų ir kurie iki 2005 m. birželio 30 d. buvo pripažinti I, II ar III grupės invalidais nuo vaikystės dėl sužeidimo, kontūzijos arba suluošinimo, susijusių su kovos veiksmais Antrojo pasaulinio karo metais arba su šio karo padariniais;

9) asmenų, žuvusių dėl 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos, tėvai (įtėviai).

2. Teisę į nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi:

1) asmenų, žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu, taip pat nužudytų ir mirusių neteisėto kalinimo ar tremties metu, tėvai (įtėviai);

2) asmenų, žuvusių ar mirusių būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945-07-22–1991-12-31) metu arba vėliau dėl ligų, susijusių su karine tarnyba, tėvai (įtėviai);

3) pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių, žuvusių kovos lauke ginkluoto susirėmimo, sulaikymo, suėmimo ar okupacinės valdžios vykdytų slaptų operacijų, baudžiamųjų akcijų metu, GULAG’o politinių kalinių sukilimų ar streikų malšinimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo ar kalinimo metu, nuteistų mirties bausme, jeigu bausmė įvykdyta, našlės (-iai) (toliau – žuvusių pasipriešinimo dalyvių sutuoktiniai), taip pat jų vaikai (įvaikiai), jeigu jie tėvų (įtėvių) mirties metu buvo nepilnamečiai, ir politinių kalinių vaikai (įvaikiai), jeigu jie abiejų kalinčių tėvų (įtėvių) mirties metu (taip pat jeigu vienas iš tėvų (įtėvių) buvo miręs, ištremtas arba dingęs be žinios, o kitas kalėjo) buvo nepilnamečiai, (toliau kartu – tremtinių ir politinių kalinių vaikai).

3. Getų, koncentracijos ar kitokio tipo stovyklų sąrašą tvirtina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius.