2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos

1. Neteko galios nuo 2018-01-01.

2. Draudėjai – juridiniai asmenys ir jų filialai bei atstovybės, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnyje nurodytus asmenis.

3. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos – draudžiamųjų ir (arba) jų draudėjų mokamos šio Įstatymo nustatyto dydžio įmokos.

4. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas – šiame Įstatyme nustatytų pajamų ir išlaidų planas biudžetiniams metams.

5. Privalomasis sveikatos draudimas – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, šio Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims sveikatos priežiūrą ir jos išlaidų kompensavimą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Privalomasis sveikatos draudimas yra valstybinio socialinio draudimo rūšis.

6. Papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas – papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo sutartyse nustatytos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, atlyginamos pagal šias sutartis po papildomojo sveikatos draudimo draudiminio įvykio. Papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas vykdomas šio Įstatymo, Draudimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

7. Individuali veikla – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas).

8. Atlikėjo veikla – kaip ši sąvoka apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

9. Sporto veikla – kaip ši sąvoka apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

10. Žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis – dydis, nustatomas bendrąjį standartinį gamybinį pelną, kurio apskaičiavimas reglamentuojamas žemės ūkio ministro nustatyta tvarka, padalijus iš ekonominio dydžio vieneto, kuris lygus 1 200 eurų.

11. Tarpvalstybinė sveikatos priežiūra – kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje sveikatos priežiūros specialistų apdraustiesiems teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, siekiant įvertinti, palaikyti ar pagerinti jų sveikatos būklę, taip pat vaistų, medicinos pagalbos priemonių ir medicinos priemonių išrašymas ir išdavimas. Tarpvalstybinė sveikatos priežiūra neapima socialinių paslaugų ir patarnavimų, nepriskirtų asmens sveikatos priežiūrai, transplantacijai skirtų audinių, ląstelių ir (arba) organų paskirstymo bei gavimo ir skiepijimo paslaugų pagal gyventojų skiepijimo nuo užkrečiamųjų ligų programas ir nėra taikoma suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, asmens sveikatos priežiūrai.

12. Užsienietis – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

13. Ortopedijos techninės priemonės – prie medicinos priemonių priskiriami įtvarai, papildomieji ir keičiamieji kūno dalių protezai, tvirtinami iš išorės prie kūno dalies ir ją sustiprinantys, pagerinantys jos funkcijas, palengvinantys ligos ar sužeidimo padarinius, padedantys atraminei judėjimo sistemai.

14. Perkeliamasis asmuo – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatyme.

15. Paciento priemoka – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos farmacijos įstatyme.

16. Gydymo prieinamumo gerinimo ir finansinės rizikos pasidalijimo sutartis – sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir vaistinio preparato registruotojo (jo atstovo) arba juridinio asmens, turinčio didmeninio platinimo licenciją, arba medicinos pagalbos priemonės, arba specialiosios medicininės paskirties maisto produkto gamintojo ar jų atstovo, arba medicinos pagalbos priemonės platintojo, arba specialiosios medicininės paskirties maisto produkto tiekėjo sudaroma sutartis dėl gydymo tam tikru vaistiniu preparatu, medicinos pagalbos priemone arba specialiosios medicininės paskirties maisto produktu prieinamumo pacientams gerinimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto stabilumo užtikrinimo nustatant numatomą gydymo efektyvumo ir (ar) finansinį rezultatą ir susitariant pasidalyti finansinę riziką ar prisiimti kitus įsipareigojimus pagal pasiektus gydymo efektyvumo ir (ar) finansinius rezultatus.

17. Specialiosios medicininės paskirties maisto produktai – kaip ši sąvoka apibrėžta 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 609/2013 dėl kūdikiams ir mažiems vaikams skirtų maisto produktų, specialiosios medicininės paskirties maisto produktų ir viso paros raciono pakaitalų svoriui kontroliuoti ir kuriuo panaikinami Tarybos direktyva 92/52/EEB, Komisijos direktyvos 96/8/EB, 1999/21/EB, 2006/125/EB ir 2006/141/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/39/EB ir Komisijos reglamentai (EB) Nr. 41/2009 ir (EB) Nr. 953/2009 su visais pakeitimais.