3.224 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, užsienio valstybės piliečių, asmenų be pilietybės, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, ir užsieniečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, teisė įvaikinti
CK 3.224 str. · Civilinio kodekso 3.224 straipsnis
1. Įvaikinantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, užsienio valstybės piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, taikomos šio kodekso 3.209–3.223 straipsniuose nustatytos taisyklės.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys turi teisę įvaikinti, jei yra visos šios sąlygos:
1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą neatsiranda Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku);
2) vaiko, kuriam paskirtas nuolatinis globėjas (rūpintojas) ir nustatyta globa (rūpyba) šeimoje, globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti. Atsisakymas duoti sutikimą įvaikinti turi būti motyvuotas;
3) atsisakymo duoti šios dalies 2 punkte nurodytą rašytinį sutikimą įvaikinti motyvai yra nepagrįsti.
3. Užsieniečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, taikomos šio kodekso 3.209–3.223 straipsniuose ir šio straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nustatytos taisyklės ir jie turi teisę įvaikinti tik tuo atveju, kai nėra turinčių teisę įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, užsienio valstybės piliečių ir asmenų be pilietybės, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
4. Teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.
5. Kai vaikas įvaikinamas kitoje valstybėje, turi būti imamasi visų reikiamų priemonių, kad vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamos materialinės naudos.
6. Jei vaiką įvaikina asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 ir 3 dalyse, privalo būti atsižvelgta į vaiko auklėjimo tęstinumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę, gimtąją kalbą, taip pat į tai, ar valstybės, į kurią vaikas įvaikinamas, teisė atitinka 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje reikalavimus.