17 straipsnis. Mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų apsaugos reikalavimai

1. Mokėjimo įstaiga, kuri teikia Mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 1–6 punktuose nurodytas mokėjimo paslaugas, privalo apsaugoti tiesiogiai iš mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautas mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas mokėjimo operacijoms vykdyti vienu iš šių būdų:

1) atskirdama šias lėšas nuo kitų fizinių arba juridinių asmenų, kurie nėra mokėjimo paslaugų vartotojai, lėšų. Jeigu gautas lėšas kitos darbo dienos pabaigoje vis dar turi mokėjimo įstaiga ir jos nėra perduotos gavėjui ar pervestos kitam mokėjimo paslaugų teikėjui, šios lėšos turi būti laikomos atskiroje sąskaitoje, atidarytoje Lietuvos Respublikos arba kitos valstybės narės kredito įstaigoje (įskaitant užsienio valstybės kredito įstaigos filialą, įsteigtą Lietuvos Respublikoje arba kitoje valstybėje narėje), Lietuvos banke arba kitos valstybės narės centriniame banke (jeigu centrinis bankas sudaro tokią galimybę), arba investuojamos į saugų, likvidų ir mažos rizikos turtą priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka. Mokėjimo įstaiga, šiame punkte nustatytu būdu saugodama mokėjimo paslaugų vartotojų tiesiogiai arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautas mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas mokėjimo operacijoms vykdyti, privalo imtis priemonių, užtikrinančių mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės teisių apsaugą, ypač jeigu ji yra nemoki. Mokėjimo paslaugų vartotojų lėšos, perduotos mokėjimo įstaigai mokėjimo paslaugoms vykdyti, yra jų nuosavybė ir į jas negali būti nukreiptas išieškojimas pagal mokėjimo įstaigos skolas;

2) apdrausdama šias lėšas draudimo sutartimi arba gaudama dėl jų garantiją ar laidavimo raštą, išduotą Lietuvos Respublikos draudimo įmonės ar kredito įstaigos (įskaitant užsienio valstybės draudimo įmonės ar kredito įstaigos filialą, įsteigtą Lietuvos Respublikoje) arba kitos valstybės narės draudimo įmonės ar kredito įstaigos, nepriklausančios tai pačiai kaip mokėjimo įstaiga įmonių grupei, tokiai mokėjimo įstaigai negalint įvykdyti savo įsipareigojimų dėl išmokamos sumos, kuri turėtų būti atskirta, jeigu būtų taikomas šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas būdas.

2. Kai mokėjimo įstaigos gautų iš mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo lėšų dalis bus naudojama būsimoms mokėjimo operacijoms vykdyti, o likusi suma – paslaugoms, kurios nėra mokėjimo paslaugos, teikti, šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai taikomi ir lėšų daliai, gautai būsimoms mokėjimo operacijoms vykdyti. Kai ši dalis nėra pastovi arba jos dydis nėra žinomas iš anksto, mokėjimo įstaiga gali ją apskaičiuoti remdamasi pavyzdine dalimi, kuri, mokėjimo įstaigos nuomone, bus naudojama mokėjimo paslaugoms teikti, jeigu tokia pavyzdinė dalis gali būti pagrįstai nustatyta remiantis ankstesniais duomenimis, tenkinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus.

3. Detalius šio straipsnio 1 dalyje nurodytų mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų apsaugos vykdymo reikalavimus nustato priežiūros institucija.

4. Mokėjimo įstaiga prieš vieną mėnesį privalo pranešti priežiūros institucijai apie šiame straipsnyje nustatytų apsaugos reikalavimų, taikomų mokėjimo paslaugų vartotojų lėšoms, esminius pasikeitimus.