1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas

1. Šis įstatymas nustato kibernetinio saugumo principus, kibernetinio saugumo politiką formuojančias ir ją įgyvendinančias institucijas, jų funkcijas ir įgaliojimus, kibernetinio saugumo subjektų identifikavimo pagrindus ir šių subjektų pareigas, keitimąsi informacija ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą, kibernetinio saugumo subjektų atitikties šio įstatymo reikalavimams patikrinimus ir vykdymo užtikrinimo priemones, nacionalinės kibernetinio saugumo sertifikavimo institucijos įgaliojimus, Saugiojo valstybinio duomenų perdavimo tinklo naudojimo pagrindus.

2. Šis įstatymas, išskyrus VII skyrių, netaikomas žvalgybos institucijoms. Šis įstatymas netaikomas kredito unijoms, išskyrus kredito unijas, kurios paslaugoms teikti ar veiklai vykdyti valdo ir (ar) tvarko tinklų ir informacines sistemas nepriklausomai nuo centrinių kredito unijų.

3. Šio įstatymo 14 straipsnio, 15 straipsnio ir 18 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 2 punktų nuostatos netaikomos kibernetinio saugumo subjektams, jeigu jiems taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose yra keliami reikalavimai įgyvendinti kibernetinio saugumo rizikos valdymo priemones, pranešti apie didelius kibernetinius incidentus ar skirti už kibernetinį saugumą atsakingus asmenis ir jeigu šių reikalavimų poveikis yra bent lygiavertis šio įstatymo 14 straipsnyje ar jo pagrindu priimtuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, 15 straipsnio 1–4 dalyse, 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4 dalyje ir (ar) 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 dalyje nustatytų reikalavimų poveikiui.

4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimų poveikis yra laikomas lygiaverčiu:

1) šio įstatymo 14 straipsnyje ar jo pagrindu priimtuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų poveikiui, jeigu nustatytos kibernetinio saugumo rizikos valdymo priemonės apima priemones, kuriomis siekiama užtikrinti tinklų ir informacinių sistemų saugumą prieinamumo, autentiškumo, vientisumo ir konfidencialumo atžvilgiu, be to, yra grindžiamos visus pavojus apimančiu požiūriu, įskaitant tinklų ir informacinių sistemų fizinį ir aplinkos saugumą;

2) šio įstatymo 15 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų poveikiui, jeigu yra numatytas už kibernetinį saugumą atsakingų asmenų skyrimas, kurio poveikis yra bent lygiavertis šio įstatymo 15 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams;

3) šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4 dalyje nustatytų reikalavimų poveikiui, jeigu yra numatyta reagavimo į kibernetinius incidentus tarnybos neatidėliotina prieiga, kai tinkama, automatinė ir tiesioginė, prie pateiktų pranešimų apie incidentus, o nustatyti reikalavimai pranešti apie didelius incidentus pagal poveikį yra bent lygiaverčiai šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4 dalyje nustatytiems reikalavimams;

4) šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 dalyje nustatytų reikalavimų poveikiui, jeigu yra numatyta reagavimo į kibernetinius incidentus tarnybos neatidėliotina prieiga, kai tinkama, automatinė ir tiesioginė, prie pateiktų pranešimų apie incidentus, o nustatyti reikalavimai pranešti apie incidentus pagal poveikį yra bent lygiaverčiai šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 dalyje nustatytiems reikalavimams.

5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šio įstatymo 1 ir 2 prieduose nurodytuose atskiruose sektoriuose politiką formuojančių ministerijų teikimu tvirtina Europos Sąjungos teisės aktų, atitinkančių bent vieną šio straipsnio 4 dalyje nurodytą kriterijų, sąrašą.

6. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo 3 priede.