4 straipsnis. Draudžiami nesąžiningos prekybos praktikos veiksmai

1. Draudžiama ši nesąžiningos prekybos praktika, kai pirkėjas su tiekėju atsiskaito:

1) už greitai gendančius žemės ūkio ir maisto produktus – vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų;

2) už kitus žemės ūkio ir maisto produktus, nepriskirtinus šios dalies 1 punkte nurodytiems produktams, kurių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, vadovaudamasi Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatomis:

a) vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų;

b) kai atsiskaitoma dalimis, – 50 procentų sumos vėliau nei per 30 kalendorinių dienų ir likusius 50 procentų sumos vėliau nei per 60 kalendorinių dienų;

3) už kitus žemės ūkio ir maisto produktus, nepriskirtinus šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytiems produktams:

a) vėliau kaip per Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus terminus, kai pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tarp tiekėjo ir pirkėjo, kuris yra viešasis subjektas;

b) vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų, kai pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tarp tiekėjo ir pirkėjo, nenurodyto šio punkto a papunktyje.

2. Atsiskaitymo terminai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, į kuriuos įskaitoma žemės ūkio ir maisto produktų įkainojimo trukmė, skaičiuojami nuo:

1) žemės ūkio ir maisto produktų pristatymo laikotarpio, kuris baigiasi paskutinę kalendorinio mėnesio dieną, pabaigos, kai pirkimo–pardavimo sutartyje numatytas reguliarus žemės ūkio ir maisto produktų tiekimas;

2) žemės ūkio ir maisto produktų pristatymo dienos, kai pirkimo–pardavimo sutartyje nenumatytas reguliarus tiekimas.

3. Nepaisant šio straipsnio 2 dalies nuostatų, atsiskaitymo terminai, į kuriuos įskaitoma žemės ūkio ir maisto produktų įkainojimo trukmė, skaičiuojami nuo mokėtinos sumos už pristatytus žemės ūkio ir maisto produktus nustatymo dienos, jeigu yra tenkinamos visos šios sąlygos:

1) mokėtiną sumą nustatė tiekėjas savo aiškiai raštu išreikšta valia;

2) mokėtinos sumos nustatymo diena yra vėlesnė negu žemės ūkio ir maisto produktų pristatymo diena ar pristatymo laikotarpio pabaiga.

4. Draudžiama ši nesąžiningos prekybos praktika, kai:

1) pirkėjas atšaukia greitai gendančių žemės ūkio ir maisto produktų užsakymus likus per mažai laiko, kad būtų galima pagrįstai tikėtis, jog tiekėjas suras alternatyvių tų produktų pardavimo arba panaudojimo būdų; pranešimas dėl greitai gendančių žemės ūkio ir maisto produktų užsakymų atšaukimo likus mažiau kaip 30 kalendorinių dienų visada laikomas pavėluotu pranešimu;

2) pirkėjas vienašališkai pakeičia pirkimo–pardavimo sutarties ir (arba) paslaugų teikimo sutarties sąlygas dėl žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo arba pristatymo dažnumo, būdo, vietos, laiko arba tiekimo ar pristatymo apimties, kokybės standartų, mokėjimo sąlygų, kainų arba dėl tiekėjui teikiamų paslaugų, nurodytų šio straipsnio 7 dalies 2–6 punktuose, teikimo;

3) pirkėjas reikalauja, kad tiekėjas atliktų tiesioginius arba netiesioginius mokėjimus, nesusijusius su tiekėjo žemės ūkio ir maisto produktų pardavimu;

4) pirkėjas reikalauja, kad tiekėjas sumokėtų už sugedusius arba prarastus žemės ūkio ir maisto produktus, arba abiem atvejais, kai nuostoliai patiriami pirkėjo patalpose arba po to, kai patiekti žemės ūkio ir maisto produktai perduoti pirkėjo nuosavybėn, jeigu toks sugedimas arba praradimas įvyko ne dėl tiekėjo aplaidumo ar kaltės;

5) pirkėjas perka žemės ūkio ir (ar) maisto produktus nesudaręs su šių produktų tiekėju rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties pagal iš anksto su tiekėju sutartas sąlygas; tai netaikoma tais atvejais, kai žemės ūkio ir maisto produktus gamintojų organizacijos, įskaitant kooperatinę bendrovę (kooperatyvą), narys turi pristatyti (patiekti) gamintojų organizacijai (kooperatinei bendrovei (kooperatyvui), kurios narys yra tiekėjas, jeigu tos gamintojų organizacijos (kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) įstatuose arba pagal juos priimtose taisyklėse ir sprendimuose įtvirtintos nuostatos atitinka Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme nustatytas žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties tipines sąlygas;

6) pirkėjas neteisėtai gauna, naudoja arba atskleidžia tiekėjo komercines paslaptis, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatyme;

7) pirkėjas grasina imtis arba imasi komercinių atsakomųjų veiksmų dėl tiekėjo, kai tiekėjas naudojasi savo sutartinėmis arba teisės aktuose nustatytomis teisėmis, be kita ko, pateikdamas ir skundą priežiūros institucijai arba tyrimo metu bendradarbiaudamas su priežiūros institucija;

8) pirkėjas reikalauja, kad tiekėjas kompensuotų išlaidas, susijusias su vartotojų skundų dėl tiekėjo žemės ūkio ir maisto produktų pardavimo nagrinėjimu, nors dėl to nėra tiekėjo aplaidumo ar kaltės.

5. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti draudimai nedaro poveikio:

1) pasekmėms, susijusioms su Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme nurodytais pavėluotais mokėjimais už parduotą žemės ūkio produkciją ir žalos atlyginimo priemonėmis;

2) galimybei pirkėjui ir tiekėjui susitarti dėl vertės pasidalijimo sąlygų, kaip nustatyta Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 172a straipsnyje.

6. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti draudimai netaikomi mokėjimams:

1) kuriuos pirkėjas atlieka tiekėjui, kai tokie mokėjimai atliekami įgyvendinant Vaisių ir daržovių bei pieno ir pieno produktų vartojimo skatinimo vaikų ugdymo įstaigose programą, vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 23 straipsnio nuostata;

2) pagal vyno gamybai skirtų vynuogių arba misos tiekėjų ir jų tiesioginių pirkėjų tiekimo sutartis, jeigu:

a) į standartines sutartis, kurias iki 2019 m. sausio 1 d. Europos Sąjungos valstybė narė padarė privalomas pagal Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 164 straipsnį, įtraukiamos konkrečios prekybos sandoriuose nurodytos mokėjimo sąlygos ir kad nuo tos datos Europos Sąjungos valstybės narės atnaujins šį standartinių sutarčių taikymo pratęsimą be esminių mokėjimo sąlygų pakeitimų, kurie būtų nepalankūs vynuogių arba misos tiekėjams, ir

b) vyno gamybai skirtų vynuogių arba misos tiekėjų ir jų tiesioginių pirkėjų tiekimo sutartys bus daugiametės arba taps daugiametės.

7. Draudžiama bet kuri toliau nurodyta prekybos praktika ir paslaugų, susijusių su žemės ūkio ir maisto produktų pardavimu ir nurodytų šios dalies 1, 2, 4, 5 ir 6 punktuose, teikimas, jeigu dėl jų nebuvo iš anksto aiškiai ir nedviprasmiškai susitarta ir toks susitarimas nebuvo patvirtintas pirkimo–pardavimo sutartyje ir (arba) paslaugų teikimo sutartyje arba vėliau tiekėjo ir pirkėjo sudarytose sutartyse, kai:

1) pirkėjas grąžina neparduotus žemės ūkio ir maisto produktus tiekėjui nesumokėjęs jam už tuos neparduotus produktus arba nesumokėjęs už tų neparduotų produktų pašalinimą, arba abiem atvejais;

2) tiekėjas turi tiesiogiai arba netiesiogiai sumokėti mokestį, kad galėtų savo parduodamus žemės ūkio ir maisto produktus pirkėjo patalpose sandėliuoti, demonstruoti arba juos įtraukti į tiekimo sąrašus, arba tuos produktus tiekti rinkai;

3) pirkėjas reikalauja, kad tiekėjas tiesiogiai arba netiesiogiai padengtų visas su žemės ūkio ir maisto produktams taikomomis nuolaidomis susijusias išlaidas arba jų dalį, kai pirkėjas juos parduoda naudodamasis pardavimo skatinimo priemonėmis;

4) pirkėjas reikalauja, kad tiekėjas tiesiogiai arba netiesiogiai mokėtų arba kitokiu būdu atlygintų už pirkėjo vykdomą žemės ūkio ir maisto produktų reklamą;

5) pirkėjas reikalauja, kad tiekėjas tiesiogiai arba netiesiogiai mokėtų arba kitokiu būdu atlygintų už pirkėjo vykdomą žemės ūkio ir maisto produktų rinkodarą;

6) tiekėjas turi tiesiogiai arba netiesiogiai sumokėti mokestį už tai, kad pirkėjas naujai įrengia ar atnaujina patalpas, naudojamas tiekėjo produktų pardavimui.

8. Šio straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodyta prekybos praktika yra draudžiama, nebent pirkėjas iki jo inicijuoto žemės ūkio ir maisto produktų pardavimo skatinimo pradžios nurodo tokio pardavimo skatinimo laikotarpį ir numatomą iš tiekėjo tam laikotarpiui užsakytų žemės ūkio ir maisto produktų, kuriems būtų taikoma mažesnė kaina, kiekį.

9. Jeigu pirkėjas iš tiekėjo reikalauja mokesčio:

1) šio straipsnio 7 dalies 2, 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais pirkėjui teikiant paslaugas tiekėjui, tiekėjo prašymu pirkėjas privalo raštu pateikti tiekėjui informaciją apie mokėtiną pinigų sumą už parduodamų žemės ūkio ir maisto produktų vienetą (vienetus) arba bendrą mokėtiną pinigų sumą, priklausomai nuo to, kuris atvejis nurodytas pirkimo–pardavimo sutartyje;

2) šio straipsnio 7 dalies 2, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais pirkėjui teikiant paslaugas tiekėjui, tiekėjo prašymu pirkėjas privalo raštu pateikti tiekėjui dar ir išlaidų sąmatą bei tos sąmatos pagrindimą.

10. Šio straipsnio 1, 4 ir 7 dalyse nustatyti draudimai yra privalomi, nepriklausomai nuo šalių sudarytai pirkimo–pardavimo sutarčiai taikytinos teisės.