29 straipsnis. Įmonių civilinė atsakomybė ir teisė į visą kompensaciją

2. Kai įmonė pagal nacionalinę teisę laikoma atsakinga už žalą, padarytą fiziniam ar juridiniam asmeniui dėl išsamaus patikrinimo reikalavimų pagal šią direktyvą nesilaikymo, valstybės narės užtikrina, kad tie asmenys turėtų teisę į visą kompensaciją. Visa kompensacija neturėtų lemti kompensacijos permokos, pavyzdžiui, dėl baudinių nuostolių, daugkartinės žalos ar kitų rūšių nuostolių.

3. Valstybės narės užtikrina, kad:

a) nacionalinės taisyklės dėl senaties terminų pradžios, trukmės, sustabdymo arba nutraukimo nepagrįstai netrukdytų pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo ir bet kuriuo atveju nebūtų griežtesnės už taisykles dėl nacionalinių bendrosios civilinės atsakomybės režimų;

ieškinių dėl žalos atlyginimo pagal šią direktyvą pareiškimo senaties terminas būtų bent 5 metų trukmės ir bet kuriuo atveju ne trumpesnis nei senaties terminas, nustatytas pagal nacionalinius bendrosios civilinės atsakomybės režimus;

senaties terminai nebūtų pradedami skaičiuoti iki tol, kol pažeidimas nesustabdomas ir ieškovas sužino arba galima pagrįstai manyti, kad jis žino apie:

i) elgesį ir tai, kad toks elgesys yra pažeidimas;

ii) faktą, kad dėl šio pažeidimo jis patyrė žalą, ir

iii) pažeidėjo tapatybę;

b) proceso išlaidos nebūtų pernelyg didelės ieškovams siekiant teisingumo;

c) ieškovai galėtų siekti uždraudžiamųjų priemonių, įskaitant per supaprastintą procesą; tokios uždraudžiamosios priemonės yra galutinės arba laikinos priemonės, kad imantis veiksmų arba nutraukiant elgesį būtų nutraukti pagal šią direktyvą priimtų nacionalinių nuostatų pažeidimai;

e) kai pateikiamas ieškinys ir ieškovas pateikia motyvuotą pagrindimą, kuriame pateikiami gana prieinami faktai ir įrodymai, kurių pakanka jo ieškinio dėl žalos atlyginimo patikimumui pagrįsti, ir nurodo, kad papildomus įrodymus kontroliuoja įmonė, teismai galėtų nurodyti įmonei atskleisti tokius įrodymus pagal nacionalinę proceso teisę;

nacionaliniai teismai nurodo atskleisti tik tuos įrodymus, kurie yra būtini ir proporcingi galimam ieškiniui arba ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagrįsti, o išsaugoti įrodymus – tik tiek, kiek būtina ir proporcinga tokiam ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagrįsti; nustatydami, ar nurodymas atskleisti arba išsaugoti įrodymus yra proporcingas, nacionaliniai teismai apsvarsto, kokiu mastu ieškinys arba gynyba yra grindžiami turimais faktais ir įrodymais, pagrindžiančiais prašymą atskleisti įrodymus; įrodymų atskleidimo mastą ir išlaidas, taip pat teisėtus visų šalių, įskaitant susijusias trečiąsias šalis, interesus, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nekonkrečiai informacijos paieškai, kuri procedūros šalims greičiausiai nebūtų aktuali; tai, ar įrodymai, kuriuos siekiama atskleisti, apima konfidencialią informaciją, ypač susijusią su trečiosiomis šalimis, ir tvarką, nustatytą tokiai konfidencialiai informacijai apsaugoti;

valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniai teismai turėtų įgaliojimus nurodyti atskleisti įrodymus, apimančius konfidencialią informaciją, kai jie mano, kad ji yra aktuali ieškiniui dėl žalos atlyginimo; valstybės narės užtikrina, kad nurodydami atskleisti tokią informaciją nacionaliniai teismai turėtų veiksmingų priemonių tokiai informacijai apsaugoti.

4. Įmonės, dalyvavusios pramonės ar daugiašalėse suinteresuotųjų subjektų iniciatyvose arba pasinaudojusios nepriklausomu trečiosios šalies atliekamu tikrinimu ar sutarčių sąlygomis, kad padėtų įgyvendinti konkrečias savo išsamaus patikrinimo pareigas, vis tiek gali būti laikomos atsakingomis pagal nacionalinę teisę.

5. Įmonės civilinė atsakomybė už žalą, kaip nurodyta šiame straipsnyje, nedaro poveikio jos patronuojamųjų įmonių ar bet kokių tiesioginių ir netiesioginių verslo partnerių įmonės veiklos grandinėje civilinei atsakomybei.

Kai žalą padaro bendrai įmonė ir jos patronuojamoji įmonė, tiesioginis arba netiesioginis verslo partneris, jie atsako solidariai, nedarant poveikio nacionalinės teisės nuostatoms dėl solidariosios atsakomybės sąlygų ir atgręžtinio reikalavimo teisių.

6. Taisyklės dėl civilinės atsakomybės pagal šią direktyvą neapriboja įmonių atsakomybės pagal Sąjungos ar nacionalines teisines sistemas ir nedaro poveikio Sąjungos ar nacionalinėms taisyklėms dėl civilinės atsakomybės, susijusios su neigiamu poveikiu žmogaus teisėms ar neigiamu poveikiu aplinkai, kuriose numatyta atsakomybė tokiais atvejais, kai netaikoma ši direktyva, arba numatyta griežtesnė atsakomybė nei šioje direktyvoje.