19 straipsnis. Ekologinės apsaugos zonos

1. Ekologinės apsaugos zonų nustatymo tikslai:

1) užtikrinti bendrąją ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą;

2) išsaugoti saugomų bei geoekologiškai svarbių gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų ar objektų (vertybių) aplinką, izoliuoti juos nuo neigiamo veiklos poveikio;

3) sumažinti neigiamą ūkinės veiklos objektų poveikį žmogui ir aplinkai.

2. Pagal apsaugos pobūdį ekologinės apsaugos zonos yra:

1) bendrosios ekologinės apsaugos – pajūrio, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos, intensyvaus karsto žemės;

2) buferinės apsaugos – valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir valstybinių draustinių, biosferos rezervatų, paveldo objektų buferinės apsaugos zonos;

3) fizinės apsaugos – paveldo objektų fizinės apsaugos zonos;

4) vizualinės (regimosios) apsaugos – paveldo objektų vizualinės (regimosios) apsaugos zonos; tai plotai, kuriuose aplinkos keitimas gali pakenkti šių objektų aplinkai ar trukdyti juos apžvelgti.

3. Ekologinės apsaugos zonos pagal išsidėstymo pobūdį gali būti nustatomos kaip sklypai, juostos arba žiedai. Bendrosios ekologinės ir buferinės apsaugos zonos gali būti skirstomos į skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius.

4. Ekologinės apsaugos zonos nustatomos atitinkamo lygmens ir rūšies teritorijų planavimo dokumentuose arba kituose dokumentuose šio įstatymo, Žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Statybos įstatymo, Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nustatyta tvarka.