21 straipsnis. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, veiklos jose reglamentavimas

1. Siekiant užtikrinti, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, taip pat kad būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, išsaugota migracinių koridorių funkcija, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis, išskiriamos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. Pakrantės apsaugos juosta gali sutapti su paviršinių vandens telkinių apsaugos zona. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos nustatomos Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių registro informacinėje sistemoje registruotiems paviršiniams vandens telkiniams, taip pat Kuršių marių rytinei pakrantei nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto šiaurinio molo iki Skirvytės upės žiočių. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nenustatomos prie rezervatuose esančių paviršinių vandens telkinių, taip pat jūrų uosto teritorijoje ir rezervinėse teritorijose, kurių ribas nustato Vyriausybė.

2. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką ir jų dydžius nustato aplinkos ministras, atsižvelgdamas į šiuos kriterijus: vandens telkinio kategoriją (ežeras, upė, kanalas, dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys, tarpiniai vandenys), paviršinio vandens telkinio dydį (ilgis ir (ar) plotas), paviršinio vandens telkinio kilmę (natūralus ar dirbtinis), paviršinio vandens telkinio padėtį gyvenamųjų vietovių ir saugomų teritorijų atžvilgiu.

3. Jeigu dėl įvykusios kranto erozijos (vandens telkinio kranto linijos pasislinkimo) nebeužtikrinamas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytas reikalavimas dėl tvorų, kitų statinių, įrenginių ar įveisiamų želdinių, medžių ir krūmų liekanų, kliudančių pakrante eiti asmenims (toliau šiame straipsnyje – užtvėrimai), nebuvimo, žemės savininkas ar valdytojas gali imtis priemonių atkurti erozijos pažeistą pakrantę. Jeigu pakrantės atkūrimo priemonės nevykdomos, užtvėrimai iš Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodyto pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalies, kurioje šis įstatymas draudžia užtvėrimus (toliau šiame straipsnyje – pakrantė be užtvėrimų), turi būti pašalinti per vienus metus nuo kranto erozijos fakto paaiškėjimo. Kranto erozijos fakto paaiškėjimo momentu laikomas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno surašytas aktas, kuriuo, įvertinus kranto būklę ir erozijos tendencijas, konstatuojama, kad reikalavimas dėl užtvėrimų pakrantėje nebuvimo neįvykdomas dėl įvykusios kranto erozijos.

4. Asmenų teisė naudoti pakrantę be užtvėrimų apsistoti yra neatskiriama nuo pareigos užtikrinti, kad apsistojimo vietoje aplinka nebūtų teršiama atliekomis ir kad čia esančios atliekos būtų surinktos ir išvežtos (išneštos). Apsistojimu pakrantėje be užtvėrimų laikomas asmenų buvimas vienoje vietoje ilgesnį laiką, negu reikia pereiti pakrantę be užtvėrimų. Jeigu pasirinktoje apsistoti pakrantės be užtvėrimų dalyje nurodyta informacija (pastatytas aplinkos ministro patvirtintos rekomenduojamos formos informacinis ženklas), kad žemės sklypas yra privati nuosavybė, savarankiškai pakrantėje be užtvėrimų asmenys be žemės savininko sutikimo gali apsistoti tik šviesiu paros metu (ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus).

5. Šio straipsnio nuostatos draustiniuose, paveldo objektų teritorijose ir valstybiniuose parkuose taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo 9, 12 ir 14 straipsnių nuostatoms.