10 straipsnis. Teisė nepradėti gaivinimo

1. Leidžiama nepradėti gaivinimo:

1) jeigu yra neabejotinų mirties požymių: negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas, lavoniškas atšalimas, lavoniškas sustingimas, yra lavondėmių ir kitų ankstyvųjų bei vėlyvųjų lavoniškų reiškinių;

2) jeigu pacientas yra pareiškęs rašytinį nesutikimą, kad pacientas būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo sprendimas, kad paciento gaivinimas prilygtų beviltiškam gaivinimui. Į gydytojų konsiliumo sudėtį turi įeiti bent vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Gydytojų konsiliumo sprendimas priimamas vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro nustatytais vienos ar kelių žmogaus organų sistemų negrįžtamo pažeidimo, dėl kurio nėra mediciniškai pagrįstos tikimybės pagerinti arba atkurti paciento gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų, buvusių iki kritinės būklės, požymiais ir tvarka. Rašytinio paciento nesutikimo, kad būtų gaivinamas, pareiškimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras;

3) jeigu yra gydytojų konsiliumo sprendimas, kad paciento gaivinimas prilygtų beviltiškam gaivinimui. Į gydytojų konsiliumo sudėtį turi įeiti bent vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Gydytojų konsiliumo sprendimas priimamas vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro nustatytais vienos ar kelių žmogaus organų sistemų negrįžtamo pažeidimo, dėl kurio nėra mediciniškai pagrįstos tikimybės pagerinti arba atkurti paciento gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų, buvusių iki kritinės būklės, požymiais ir tvarka ir įgauna teisinę galią, kai yra paciento arba Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatytais atvejais – paciento atstovo rašytinis pritarimas. Rašytinio pritarimo davimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras;

4) tais atvejais, kai gaivinimas kelia tiesioginę grėsmę kritinę būklę nustačiusio asmens gyvybei.

2. Jeigu dėl šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų sąlygų yra abejonių, kritinę būklę nustatęs asmuo privalo pradėti gaivinimą.