30² straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara

1. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara už komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo, skaidrumo principais ir atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“. Solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo, skaidrumo principai komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaroje suprantami taip:

1) solidarumo – šis principas, nustatant rinkliavą ar įmoką, reiškia, kad palankesnes sąlygas dėl ekonominių, gyvenamosios vietos, atstumo iki atliekų tvarkymo įrenginių ar kitų priežasčių turintys komunalinių atliekų turėtojai prisideda prie komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymo finansavimo, kad būtų sudarytos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugomis komunalinių atliekų turėtojams, kurie tokių sąlygų neturi ir kuriems rinkliava ar įmoka tampa didesne našta;

2) proporcingumo – šio principo įgyvendinimas turi užtikrinti, kad rinkliavos ar įmokos dydis neviršytų to, kiek yra būtina komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos finansavimo tikslui pasiekti. Šis principas reiškia, kad komunalinių atliekų turėtojams nustatyta rinkliava ar įmoka turi būti proporcinga galinčiam susidaryti ar susidarančiam komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų kiekiui dėl atliekų turėtojų nekilnojamojo turto ir jo panaudojimo paskirties ir (ar) veiklos;

3) nediskriminavimo – šis principas reiškia, kad, nustatant rinkliavą ar įmoką tos pačios kategorijos komunalinių atliekų turėtojams, turi būti taikomi vienodi rinkliavos ar įmokos nustatymo ir apskaičiavimo metodai, tvarka ir dydis;

4) sąnaudų susigrąžinimo – šis principas reiškia, kad už suteiktą paslaugą gautos pajamos turi padengti būtinąsias su komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas, reikalingas tai paslaugai teikti. Įgyvendinant šį principą, reikia nustatyti tokį rinkliavos ar įmokos dydį, kuris užtikrintų, kad komunalinių atliekų turėtojai padengtų būtinąsias su komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas, kurios patiriamos siekiant užtikrinti, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistema atitiktų šiame Įstatyme ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimą ir funkcionavimą, nustatytus reikalavimus;

5) skaidrumo – šio principo įgyvendinimas turi užtikrinti, kad informacija apie rinkliavos ar įmokos nustatymo ir apskaičiavimo metodus, tvarką ir dydį būtų vieša.

2. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį komunalinėms atliekoms ir kitoms buityje susidarančioms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą ir sudaryti komunalinių atliekų turėtojams sąlygas dalyvauti tvarkant komunalines atliekas ir kitas buityje susidarančias atliekas, taip pat mažinti aplinkos taršą.

3. Nustatant rinkliavos ar įmokos dydį, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės tvirtinamomis rinkliavos ar įmokos dydžio nustatymo taisyklėmis ir savivaldybių rinkliavos ar įmokos dydžio nustatymo teisės aktais.

4. Savivaldybių tarybų nustatytos rinkliavos ar įmokos ir šio Įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodyta informacija skelbiama atitinkamos savivaldybės interneto svetainėje.

5. Regioninė kaina, įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą, nustatomą Tarybos vadovaujantis jos tvirtinama komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymo regioninių kainų nustatymo metodika, grindžiama būtinosiomis su komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymu susijusiomis pagrįstomis sąnaudomis, reikalingomis reguliuojamajai veiklai vykdyti, ilgalaikiam komunalinėms atliekoms ir kitoms buityje susidarančioms atliekoms tvarkyti skirtų regioninių komunalinių atliekų tvarkymo įrenginių eksploatavimui, jų atnaujinimui, plėtrai užtikrinti, priimtinos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo užtikrinimui ir aplinkos taršos mažinimui (toliau – regioninės kainos būtinosios sąnaudos). Į regioninės kainos būtinąsias sąnaudas neįskaičiuojamos sąnaudos, patiriamos vykdant veiklą, nepriskiriamą reguliuojamajai veiklai. Nustatant regioninės kainos būtinąsias sąnaudas, įvertinama ir atskirų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartys, būtinos investicijos ir atidėjinių sąvartynų uždarymui poreikis, siekiant užtikrinti nenutrūkstamą ir aplinkosauginius reikalavimus atitinkantį komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymą. Regioninio atliekų tvarkymo centro įgyvendinamų atliekų prevencijai skirtų priemonių, numatytų Vyriausybės tvirtinamame valstybiniame atliekų prevencijos ir tvarkymo plane, regioniniuose atliekų prevencijos ir tvarkymo planuose, savivaldybių atliekų prevencijos ir tvarkymo planuose, įgyvendinimo sąnaudos, gaminių, pakuočių, kurių gamintojams ir (ar) importuotojams taikomas gamintojo atsakomybės principas, atliekų tvarkymo savivaldybės pavedimu regioninių atliekų tvarkymo centrų valdomose didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse ir (ar) kompostavimo aikštelėse sąnaudos tokia apimtimi, kiek jų neįpareigoti finansuoti gamintojai ir (ar) importuotojai ir (arba) jų organizacijos pagal šio Įstatymo aštuntąjį1–aštuntąjį6 ir aštuntąjį11 skirsnius ir (ar) Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą, atliekų deginimo sąnaudos, patiriamos atsiskaitant su bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytoju už po rūšiavimo likusias netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti energinę vertę turinčias sudegintas komunalines atliekas, pripažįstamos regioninės kainos būtinosiomis sąnaudomis. Pareiga pagrįsti, kad regioninė kaina grindžiama būtinosiomis sąnaudomis, tenka regioniniam atliekų tvarkymo centrui.

6. Regioninės kainos projekto rengimo etapai:

1) regioniniai atliekų tvarkymo centrai, vadovaudamiesi šio straipsnio 1 dalyje nustatytais principais ir 2 dalyje nustatytais reikalavimais, Tarybos patvirtinta komunalinių atliekų tvarkymo regioninių kainų nustatymo metodika, likus ne mažiau kaip 5 mėnesiams iki regioninės kainos galiojimo termino pabaigos, parengia ir Tarybai pateikia regioninės kainos apskaičiavimo projektą;

2) regioniniams atliekų tvarkymo centrams rengiant regioninės kainos apskaičiavimo projektus, savivaldybės privalo suteikti visą jiems reikalingą informaciją;

3) su teikiamais derinti regioninių kainų apskaičiavimo projektais regioniniai atliekų tvarkymo centrai pateikia regioninių kainų apskaičiavimo projektų pagrindimą ir veiklos planus, atsižvelgdami į Tarybos patvirtintą komunalinių atliekų tvarkymo regioninių kainų nustatymo metodiką. Regioninės kainos apskaičiavimo projekto kopija teikiama komunalinių atliekų tvarkymo regiono savivaldybėms tuo pačiu metu kaip ir Tarybai. Komunalinių atliekų tvarkymo regiono savivaldybės ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo regioninės kainos apskaičiavimo projekto gavimo dienos pateikia pastabas regioniniams atliekų tvarkymo centrams ir Tarybai;

4) Taryba, per 5 mėnesius nuo regioninio atliekų tvarkymo centro visų tinkamų duomenų ir (arba) dokumentų, nurodytų Tarybos patvirtintoje komunalinių atliekų tvarkymo regioninių kainų nustatymo metodikoje, pateikimo dienos išnagrinėjusi regioninės kainos apskaičiavimo projektą, nustato naują konkretaus regiono regioninę kainą. Tarybai nenustačius naujos regioninės kainos per numatytą terminą, lieka galioti ankstesnė nustatyta regioninė kaina. Tarybos nustatyta regioninė kaina galioja ne trumpiau kaip 3 metus iki naujos Tarybos sprendimu nustatytos regioninės kainos įsigaliojimo;

5) Taryba turi teisę grąžinti papildyti regioninės kainos apskaičiavimo projektą regioniniam atliekų tvarkymo centrui, kai Tarybai pateiktame regioninės kainos apskaičiavimo projekte regioninė kaina apskaičiuota nesilaikant regioninės kainos nustatymo reikalavimų, nustatytų komunalinių atliekų tvarkymo regioninių kainų nustatymo metodikoje, ir (arba) yra klaidinga.

7. Tarybos nustatytos regioninės kainos koreguojamos kartą per metus, jeigu pasikeičia reguliuojamosios veiklos apimtis ir (ar) jeigu vadovaujantis šio Įstatymo 306 straipsnyje numatyta reguliuojamosios veiklos ataskaita yra nustatoma, kad reguliuojamojoje veikloje patirtos faktinės regioninės kainos būtinosios sąnaudos 5 ar daugiau procentų skiriasi nuo į regioninę kainą įskaičiuotų regioninės kainos būtinųjų sąnaudų, ir (ar) Tarybos sprendimu po šio Įstatymo 308 straipsnyje nustatyta tvarka Tarybos atlikto regioninio atliekų tvarkymo centro vykdomos reguliuojamosios veiklos patikrinimo paaiškėjus aplinkybėms, turinčioms įtakos regioninės kainos koregavimui, ir (ar) savivaldybės iniciatyva, jeigu faktiškai patiriamų regioninės kainos būtinųjų sąnaudų suma viršija arba yra mažesnė už visų tos savivaldybės komunalinių atliekų turėtojų per kalendorinius metus turimą sumokėti dalį rinkliavos ar įmokos sumos, kuria apmokamos regioninės kainos būtinosios sąnaudos. Regioninis atliekų tvarkymo centras regioninės kainos perskaičiavimo projektą, parengtą vadovaujantis Tarybos patvirtinta komunalinių atliekų tvarkymo regioninių kainų nustatymo metodika, Tarybai pateikia ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nurodytų aplinkybių atsiradimo dienos, o tais metais, kai baigiasi Tarybos nustatytos regioninės kainos galiojimo terminas, likus ne mažiau kaip 3 mėnesiams iki mėnesio ir dienos, kai buvo nustatyta galiojanti regioninė kaina.

8. Tarybos nustatytos galiojančios regioninės kainos skelbiamos Tarybos interneto svetainėje ir kitomis priemonėmis.

9. Savivaldybių skaičiuojamos rinkliavos ar įmokos dalies būtinosioms sąnaudoms priskiriamos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administravimo, komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo sąnaudos, komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų surinkimo ir vežimo iš atliekų turėtojų paslaugų sąnaudos, komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų surinkimo infrastruktūros (išskyrus didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių ir (ar) kompostavimo aikštelių, kurias savivaldybių pavedimu valdo regioninis atliekų tvarkymo centras, šio Įstatymo 30 straipsnio 10 dalies 3 punkte nurodytų priemonių) įrengimo, priežiūros, atnaujinimo ir plėtros sąnaudos, savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose surinktų komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų apdorojimo sąnaudos, patiriamos vykdant veiklą, nepriskiriamą reguliuojamajai veiklai, atliekų prevencijai skirtų priemonių, numatytų Vyriausybės tvirtinamame valstybiniame atliekų prevencijos ir tvarkymo plane, regioniniuose atliekų prevencijos ir tvarkymo planuose, savivaldybių atliekų prevencijos ir tvarkymo planuose, įgyvendinimo sąnaudos, patiriamos vykdant veiklą, nepriskiriamą reguliuojamajai veiklai, gaminių, pakuočių, kurių gamintojams ir (ar) importuotojams taikomas gamintojo atsakomybės principas, atliekų tvarkymo ne regioninių atliekų tvarkymo centrų valdomose didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse ir (ar) kompostavimo aikštelėse sąnaudos tokia apimtimi, kiek jų neįpareigoti finansuoti gamintojai ir (ar) importuotojai, ir (arba) jų organizacijos pagal šio Įstatymo aštuntąjį1–aštuntąjį6 ir aštuntąjį11 skirsnius ir (ar) Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą, (toliau – savivaldybių skaičiuojamos rinkliavos ar įmokos dalies būtinosios sąnaudos).

10. Savivaldybių tarybos, vadovaudamosi šio straipsnio 1 dalyje nustatytais principais ir šio straipsnio 2 dalyje nustatytais reikalavimais, taikydamos Tarybos nustatytas regionines kainas, vadovaudamosi Vyriausybės tvirtinamomis rinkliavos ar įmokos dydžio nustatymo taisyklėmis ir savivaldybių rinkliavos ar įmokos dydžio nustatymo teisės aktais, pridėdamos savivaldybių skaičiuojamos rinkliavos ar įmokos dalies būtinąsias sąnaudas, ne vėliau kaip per 7 mėnesius nuo pirmą kartą nustatytų regioninių kainų nustatymo dienos apskaičiuoja ir patvirtina naujus rinkliavos ar įmokos dydžius arba ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo perskaičiuotų arba vėlesnių metų naujų regioninių kainų nustatymo dienos apskaičiuoja ir patvirtina naujus arba patvirtina esamus rinkliavos ar įmokos dydžius. Sprendimą dėl patvirtintų naujų rinkliavos ar įmokos dydžių taikymo pradžios ir trukmės priima savivaldybės taryba, atsižvelgdama į Tarybos nustatytos regioninės kainos likusį galiojimo laikotarpį, naujo rinkliavos ar įmokos dydžio, perskaičiuoto dėl šio straipsnio 7 ir 11 dalyse ir (ar) Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių, patvirtinimo datą. Jeigu savivaldybės taryba per šioje dalyje nurodytą terminą nepatvirtina naujų arba esamų rinkliavos ar įmokos dydžių, taikomi rinkliavos ar įmokos dydžiai, galioję iki naujų apskaičiuotų regioninių kainų dydžių (toliau – seni rinkliavos ar įmokos dydžiai). Jeigu pasibaigus šioje dalyje nustatytam terminui patvirtinti nauji rinkliavos ar įmokos dydžiai yra didesni už senus rinkliavos ar įmokos dydžius, savivaldybei ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriui apskaičiuojant sumas, mokėtinas atliekų turėtojų už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą per laikotarpį nuo šioje dalyje nurodyto naujų rinkliavos ar įmokos dydžių patvirtinimo termino pabaigos iki faktinio naujų rinkliavos ar įmokos dydžių įsigaliojimo dienos, taikomi seni rinkliavos ar įmokos dydžiai. Dėl šioje dalyje nustatyto termino nesilaikymo susidariusį sumų, mokėtinų už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, skirtumą savivaldybės kompensuoja iš savivaldybių biudžetų lėšų. Jeigu pasibaigus šioje dalyje nustatytam terminui patvirtinti nauji rinkliavos ar įmokos dydžiai yra mažesni už senus rinkliavos ar įmokos dydžius, savivaldybė arba savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius perskaičiuoja sumas, mokėtinas atliekų turėtojų už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą per laikotarpį nuo šioje dalyje nurodyto naujų rinkliavos ar įmokos dydžių patvirtinimo termino pabaigos iki faktinio naujų rinkliavos ar įmokos dydžių įsigaliojimo dienos, ir grąžina atliekų turėtojams permokėtas sumas arba užskaito šias sumas kaip dalį būsimų rinkliavos ar įmokos mokėjimų už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą.

11. Taikant rinkliavą ar įmoką savivaldybėje, savivaldybė ar jos pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius turi užtikrinti savivaldybėje faktiškai patiriamų komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymo ir atliekų prevencijos priemonių įgyvendinimo sąnaudų, kurios šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka turi būti įskaičiuotos į rinkliavos ar įmokos dydį, apmokėjimą regioniniam atliekų tvarkymo centrui ir atliekų tvarkytojams. Jeigu savivaldybėje faktiškai patiriamos komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymo ir atliekų prevencijos priemonių įgyvendinimo sąnaudos viršija atliekų turėtojų per kalendorinius metus sumokėtą rinkliavos ar įmokos lėšų sumą arba yra už ją mažesnės, savivaldybės turi iš naujo įvertinti savivaldybių skaičiuojamos rinkliavos ar įmokos dalies būtinąsias sąnaudas ir (arba) inicijuoti regioninės kainos koregavimą šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, perskaičiuoti ir nustatyti tokį rinkliavos ar įmokos dydį, kuris leistų užtikrinti savivaldybėje faktiškai patiriamų komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymo ir atliekų prevencijos priemonių įgyvendinimo sąnaudų, kurios šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka turi būti įskaičiuotos į rinkliavos ar įmokos dydį, apmokėjimą regioniniam atliekų tvarkymo centrui ir atliekų tvarkytojams. Savivaldybės taryba gali teikti lengvatas atliekų turėtojams savivaldybės biudžeto sąskaita. Lengvatos atliekų turėtojams teikiamos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka.

12. Savivaldybės tarybos sprendimu atliekų turėtojams (fiziniams asmenims ir juridiniams asmenims), kompostuojantiems komunalinėms atliekoms priskiriamas biologines atliekas jų susidarymo vietoje, gali būti nustatyta mažesnė mokėtina rinkliavos ar įmokos suma. Savivaldybė arba savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, vykdydami komunalinių atliekų turėtojų registravimą aplinkos ministro nustatyta tvarka, turi teisę tvarkyti duomenis apie atliekų turėtojų (fizinių asmenų ir juridinių asmenų) vykdomą biologinių atliekų, kurios priskiriamos komunalinėms atliekoms, kompostavimą jų susidarymo vietoje.

13. Atliekų turėtojai su savivaldybe ar juridiniu asmeniu, atliekančiu komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkciją, atsiskaito mokėdami nustatytą rinkliavą ar įmoką vadovaudamiesi:

1) Rinkliavų įstatymo nuostatomis, jeigu savivaldybės teritorijoje taikoma rinkliava;

2) sudarytomis sutartimis, jeigu savivaldybės teritorijoje taikoma įmoka.

14. Bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojai taiko komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainį už regioninio atliekų tvarkymo centro sudegintas po rūšiavimo likusias netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti energinę vertę turinčias komunalines atliekas. Visais atvejais bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojų taikomas komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainis negali viršyti pagal šio straipsnio 16 dalį nustatytos komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos.

15. Bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojai, vadovaudamiesi Tarybos patvirtinta po rūšiavimo likusių, perdirbti ir pakartotinai panaudoti netinkančių energinę vertę turinčių komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos nustatymo metodika, parengia ir Tarybai pateikia komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos apskaičiavimo projektą. Taryba, per 5 mėnesius nuo visų tinkamų duomenų ir (ar) dokumentų, nurodytų jos tvirtinamoje po rūšiavimo likusių, perdirbti ir pakartotinai panaudoti netinkančių energinę vertę turinčių komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos nustatymo metodikoje, pateikimo dienos, išnagrinėjusi komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos apskaičiavimo projektą, nustato komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinę ribą konkrečiam bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojui. Komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos apskaičiavimo projektas Tarybai turi būti pateiktas likus ne mažiau kaip 5 mėnesiams iki galiojančio įkainio viršutinės ribos termino galiojimo pabaigos. Taryba privalo grąžinti koreguoti komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos apskaičiavimo projektą bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojui, kai Tarybai pateikta komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinė riba yra apskaičiuota nesilaikant komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos nustatymo reikalavimų, nustatytų po rūšiavimo likusių, perdirbti ir pakartotinai panaudoti netinkančių energinę vertę turinčių komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos nustatymo metodikoje, ir (arba) šis projektas yra klaidingas.

16. Komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinė riba nustatoma atsižvelgiant į aplinkosauginius reikalavimus bei alternatyvius atliekų šalinimo būdus ir yra pagrįsta būtinosiomis komunalinių atliekų deginimo sąnaudomis. Būtinosios komunalinių atliekų deginimo sąnaudos nustatomos atsižvelgiant į bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojų išlaikymo sąnaudas, protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą, nustatomą Tarybos vadovaujantis jos tvirtinama komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymo regioninių kainų nustatymo metodika. Pareiga pagrįsti, kad komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinė riba grindžiama būtinosiomis komunalinių atliekų deginimo sąnaudomis, tenka bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojui.

17. Komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinė riba nustatoma ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui ir yra koreguojama kartą per metus. Bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojas perskaičiuoto komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos projektą, parengtą vadovaujantis Tarybos tvirtinama po rūšiavimo likusių, perdirbti ir pakartotinai panaudoti netinkančių energinę vertę turinčių komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos nustatymo metodika, Tarybai pateikia likus ne mažiau kaip 5 mėnesiams iki datos, kai buvo patvirtinta galiojanti komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinė riba. Taryba, per 5 mėnesius nuo visų tinkamų duomenų ir (ar) dokumentų, nurodytų jos tvirtinamoje po rūšiavimo likusių, perdirbti ir pakartotinai panaudoti netinkančių energinę vertę turinčių komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos nustatymo metodikoje, pateikimo dienos išnagrinėjusi komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos apskaičiavimo projektą, nustato perskaičiuotą komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinę ribą.

18. Tarybos nutarimas dėl komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinės ribos nustatymo oficialiai skelbiamas Teisės aktų registre, o juo nustatyta komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainio viršutinė riba įsigalioja nuo kito mėnesio pirmosios dienos.