49¹ straipsnis. Investavimas į išvestines finansines priemones

1. Pensijų turtą leidžiama investuoti tik į tas išvestines finansines priemones (įskaitant tas, kurios suteikia teisę tik gauti pinigų), kurios atitinka šias sąlygas:

1) yra įtrauktos į prekybą šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytose rinkose arba jomis prekiaujama už tokių rinkų ribų;

2) yra susietos su šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytomis finansinėmis priemonėmis, finansiniais indeksais, palūkanų normomis, valiutomis ar valiutos kursais, į kuriuos, kaip nurodyta pensijų fondo taisyklėse, pensijų fondas turi teisę investuoti;

3) kita sandorių dėl išvestinių finansinių priemonių, sudarytų už šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų rinkų ribų, šalis atitinka priežiūros institucijos nustatytus kriterijus ir jai taikoma riziką ribojanti priežiūra;

4) išvestines finansines priemones, kuriomis prekiaujama už šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų rinkų ribų, kiekvieną dieną galima patikrinti, patikimai ir tiksliai įvertinti ir bet kuriuo metu parduoti ar kitaip atlyginamai realizuoti jų tikrąja verte.

2. Valdymo įmonė privalo:

1) riziką valdyti taip, kad galėtų bet kuriuo metu stebėti ir skaičiuoti investicinių sandorių (investicinių pozicijų) riziką ir jos poveikį bendrai investicinių priemonių portfelio rizikai;

2) tiksliai ir nepriklausomai vertinti išvestinių finansinių priemonių, kuriomis prekiaujama už šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų rinkų ribų, vertę;

3) priežiūros institucijos nustatyta tvarka pateikti jai informaciją apie išvestinių finansinių priemonių rūšis, dėl jų kylančią riziką, kiekybines ribas ir metodus, kuriais vertinama su išvestinių finansinių priemonių sandoriais susijusi kiekvieno pensijų fondo rizika.

3. Pagal sandorius dėl išvestinių finansinių priemonių prisiimtos rizikos apimtis negali būti didesnė už pensijų fondo grynųjų aktyvų vertę. Skaičiuojant rizikos apimtį, turi būti atsižvelgiama į išvestinės finansinės priemonės vertę skaičiavimo metu, sandorio šalies riziką, būsimus rinkos pasikeitimus ir laiką, kurio reikia įsipareigojimams pagal sandorius įvykdyti, taip pat į tai, kad išvestinė finansinė priemonė įeina į perleidžiamojo vertybinio popieriaus ar pinigų rinkos priemonės sudėtį. Į išvestines finansines priemones gali būti investuojama iki 35 procentų pensijų fondo grynųjų aktyvų vertės, bet tik tuo atveju, jeigu nebus viršytos šio įstatymo 47 straipsnyje nustatytos ribos. Nustatant, ar neviršytos šio įstatymo 47 straipsnyje nustatytos ribos, investicijos į su finansinių priemonių indeksu susietas išvestines finansines priemones skaičiuojamos atskirai.

4. Pagal sandorius dėl išvestinių finansinių priemonių, sudarytų už šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų rinkų ribų, prisiimtos rizikos apimtis negali būti didesnė kaip 5 procentai pensijų fondo grynųjų aktyvų vertės, o jeigu kita sandorio šalis yra šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta kredito įstaiga – negali būti didesnė kaip 10 procentų pensijų fondo grynųjų aktyvų vertės.

5. Kai pensijų turtas investuojamas į išvestines finansines priemones tik rizikai valdyti, šio straipsnio 2–4 dalys netaikomos, tačiau kiekviena išvestinė finansinė priemonė turi būti pagrįsta konkrečiu investiciniu sandoriu (investicine pozicija). Toks sandoris ir jo rizikai valdyti naudojama išvestinė finansinė priemonė turi būti nurodyti valdymo įmonės periodinėse ataskaitose.