26 straipsnis. Šaunamojo ginklo panaudojimo pagrindai

1. Apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą, kai tai neišvengiamai būtina, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, nepaisydamas to, ar galėjo išvengti kėsinimosi, arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas, taip pat siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

2. Šaunamasis ginklas, išskyrus įspėjamuosius šūvius, negali būti naudojamas prieš įtariamą teisės pažeidėją, kuris vengia sulaikymo nesukeldamas grėsmės nei jo, nei aplinkinių, nei saugomo asmens gyvybei.

3. Draudžiama panaudoti šaunamąjį ginklą žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti pašaliniai asmenys, prieš moteris, jeigu akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, jeigu akivaizdu, kad jie neįgalūs, prieš nepilnamečius, jeigu jų amžius yra žinomas arba išvaizda atitinka amžių, išskyrus atvejus, kai šie asmenys priešinasi pavojingu žmogaus gyvybei būdu arba kai užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę žmogaus gyvybei.