2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos

1. Nepaprastoji padėtis – ypatingas teisinis režimas valstybėje ar jos dalyje, leidžiantis taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) ir šiame Įstatyme nustatytus laikinus naudojimosi fizinių asmenų teisėmis ir laisvėmis apribojimus ir laikinus juridinių asmenų veiklos apribojimus.

2. Nepaprastosios priemonės – šio Įstatymo nustatyti laikino pobūdžio apribojimai, veiksmai, taikomi nepaprastosios padėties metu, siekiant pašalinti grėsmę konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai.

3. Viešosios tvarkos apsaugos komendantūra – valstybės institucija, sudaryta iš vidaus tarnybos sistemos, Valstybės saugumo departamento pareigūnų, krašto apsaugos sistemos institucijų karių ir tarnautojų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų atstovų ir Lietuvos šaulių sąjungos narių (šaulių) siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką nepaprastosios padėties metu.

4. Specialus leidimas – viešosios tvarkos apsaugos komendantūros arba, jeigu komendantūros nesteigiamos, institucijos, atsakingos už nepaprastosios padėties valdymą, ar jos įgaliotos institucijos išduotas dokumentas, suteikiantis asmeniui ar transporto priemonei teisę būti tam tikru nustatytu laiku ir (ar) tam tikroje teritorijoje, kur yra įvesta nepaprastoji padėtis.

5. Komendanto valanda – paros laikas, kai teritorijoje, kurioje įvesta nepaprastoji padėtis, draudžiama būti viešose vietose be specialaus leidimo ir asmens dokumentų. Be specialaus leidimo teritorijoje, kurioje įvesta nepaprastoji padėtis, gali būti tik asmenys, išvardyti šio Įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje.

5¹. Neteko galios nuo 2023-01-01

6. Neteko galios nuo 2023-01-01

7. Laikinasis turto paėmimas ir turto rekvizicija suprantami taip, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos karo padėties įstatyme.