13 punktas

13. Lapų

septoriozės sukėlėjo Mycosphaerella graminicola atsparių izoliatų

strobilurinų klasės fungicidams Lietuvoje pirmą kartą rasta 2005 m.

Šiaurės–Baltijos šalių regione pastebimas sumažėjęs DMI fungicidų (kuriems

priklauso ir triazolai) veiksmingumas nuo lapų septoriozės. Mažinant lapų

septoriozės sukėlėjo M. graminicola atsparumo riziką, vadovautis

naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose

populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.frac.info.

Kviečių

dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis)

14.

Kviečių dryžligės sukėlėjas gali parazituoti ant daugelio varpinių augalų. Pyrenophora

tritici-repentis plinta per užkrėstą sėklą ir augalų liekanas. Iš pažeistų

sėklų sudygę daigai yra su ligos simptomais. Pagrindinis Pyrenophora

tritici-repentis infekcijos šaltinis yra pernykščių šiaudų liekanos dirvos

paviršiuje. Pirminę infekciją sukelia askosporos, plintančios lietaus pagalba

nedideliais atstumais. Pirmieji simptomai stebimi dažniausia ant apatinių lapų.

Antrinė infekcija – konidijos plinta oru dideliu atstumu. Ant pažeistų

lapų paviršiaus susidaro pailgos, elipsiškos, rudos, dažnai su šviesesniu

apvadu ir tamsesniu centru dėmelės. Vėliau dėmės didėja, susijungia, jų vidurys

būna tamsiau rudas. Ligoti lapai galiausiai nudžiūsta. Kviečių dryžligei plisti

ypač palankūs šilti orai. Kviečių dryžligė dažniausiai plinta kartu su P.

nodorum sukeliama septorioze ir dėl simptomų panašumo gana sunku jas

atskirti.

Pagrindiniai

apsaugos principai

15.

Rekomenduojama auginti kuo atsparesnių kviečių dryžligei veislių kviečius.

Kviečių atsėliavimas skatina dryžligės plitimą, todėl turi būti laikomasi

sėjomainos. Ražienas reikėtų gerai užarti, kad dirvos paviršiuje neliktų augalų

liekanų. Rekomenduojama sėti neužkrėstą sėklą. Liga gali išplisti pasėlyje nuo

daigų tarpsnio iki žydėjimo. Fungicidais purškiama pasirodžius ligos

simptomams. Ypač palankiomis ligai plisti sąlygomis dryžligę gali būti labai

sunku kontroliuoti dėl trumpo inkubacinio periodo. Jeigu dryžligė plinta kartu

su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos produktus reikėtų naudoti nuo viso

ligų komplekso.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos

16.

Apie kviečių dryžligės sukėlėjo Pyrenophora tritici-repentis atsparumą

azolų ir strobilurinų grupių fungicidams Vakarų Europoje pirmą kartą paskelbta

2005 m. Šio patogeno atspari mutacija G143 A Lietuvoje buvo rasta

2008 m. Mažinant kviečių dryžligės sukėlėjo P. tritici-repentis atsparumo

riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo

darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją

tinklalapyje www.frac.info.

Rudosios

rūdys (Puccinia recondita), geltonosios rūdys (P. striiformis),

juodosios rūdys (P. graminis)

17.

Rūdys yra obligaciniai (tikrieji) parazitai ir specializuoti augalui

šeimininkui. Kviečius pažeidžia forma sp. tritici trijų rūdinių grybų: Puccinia

recondita – rudųjų, P. striiformis – geltonųjų ir

P. graminis – juodųjų rūdžių sukėlėjai. Juodosios ir rudosios

rūdys turi augalus tarpininkus, tačiau rudosios gali apsieiti ir be

tarpininkų – žiemoti uredostadijoje. Augalai užsikrečia pavasarį nuo

augalų tarpininkų acidiosporomis arba peržiemojusiomis uredosporomis per orą.

Rūdžių infekcija pasėlyje smarkėja nuo pakartotinio apsikrėtimo uredosporomis.

Kuo palankesnės sąlygos rūdžių vystimuisi, tuo trumpesnis jų inkubacinis

periodas ir didesnė rizika smarkios rūdžių infekcijos. Rudys tarpusavyje

skiriasi tiek pagal pažeidimo pobūdį, tiek simptomais. Rudųjų rūdžių ant

viršutinės lapų pusės ir ant lapalakščių suformuoti uredžiai yra ovalūs,

išsidėstę pakrikai. Iš geltonųjų rūdžių uredžių ant pažeistų augalų dalių

paviršiaus susidaro eilėmis geltonos spalvos praplyštančios pūslelės. Vėliau

uredžių vietose lapų apatinėje pusėje susiformuoja smulkūs poepiderminiai rudi

teliai su teliosporomis, kurios apkrečia augalus tarpininkus. Geltonųjų rūdžių

teliosporos gali dygti tuoj pat arba peržiemojusios. Juodųjų rūdžių ant stiebų,

lapalakščių ar lapų susidaro pailgi rudi dryžiai, pridengti epidermiu –

grybo uredžiai, kuriuose formuojasi ir, jiems plyšus, išbyra uredosporos.

Vėliau uredžių vietose susiformuoja juodi teliai su teliosporomis viduje.

Rudosios rūdys stipriai gali išplisti karštą vasarą, geltonosios rūdys

atvirkščiai – stipriau išplinta vyraujant vėsiems ir drėgniems orams. Juodosios

rūdys gali labai išplisti, kai šalia kviečių lauko auga augalai tarpininkai

raugerškiai ar mahonijos.

Pagrindiniai

apsaugos principai

18.

Kad būtų išvengta rūdžių infekcijos, turėtų būti auginamos atsparios ligai

augalų veislės, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusias javų

pabiras reikia sunaikinti. Reikėtų vengti per ankstyvos sėjos ir per gausaus

tręšimo azoto trąšomis. Taip pat išnaikinti augalus tarpininkus, augančius

šalia lauko. Jeigu jau pavasarį iškyla rūdžių stipraus išplitimo rizika, būtina

purkšti fungicidais. Gali būti reikalingi vienas arba net du purškimai labai

jautrių ligai veislių pasėliuose. Prieš purškiant fungicidais, reikėtų

atkreipti dėmesį į ligų žalingumo ribą. Jeigu rūdys kviečiuose pasirodo kartu

su kitomis lapų ligomis augalų bambėjimo – žydėjimo tarpsniu (BBCH 32-65),

tai praktikoje purškiama fungicidais nuo viso ligų komplekso.

Varpų

fuzariozė (Fusarium spp.)

19.

Varpų fuzariozę sukelia visa eilė Fusarium genties grybų. Liga pažeidžia

varpas. Varpų fuzariozė žalinga ne tik dėl to, kad dažniausiai virš pažeidimo

vietos varpa būna tuščia arba grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti,

mažo daigumo, bet ir dėl Fusarium grybų gebėjimo produkuoti

mikotoksinus, kurie yra pavojingi tiek žmonių, tiek gyvulių sveikatai. Varpų

fuzariozei plisti palankios sąlygos yra, kai po išplaukėjimo, ypač kviečių

žydėjimo metu, vyrauja lietingi orai. Fusarium infekcija lietais lašų

pagalba nuo augalų liekanų ant dirvos ir javų pašaknio patenka ant varpų. Iš

varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir į grūdus. Virš vietos, kur

buvo pažeistas varpos stagarėlis, varpa išbąla. Sergančios varpos vietomis arba

ištisai padengtos rausva grybiena. Ligos sukėlėjai žiemoja dirvoje, augalų

liekanose arba patenka į pasėlį su užsikrėtusia sėkla. Nuo varpų fuzariozės

sumažėja 1000-čio grūdų masė, netenkama dalies derliaus. Be to, infekuoti

grūdai, ypač laikant netinkamomis sąlygomis, gali būti užteršti mikotoksinais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

20.

Turėtų būti auginamos kuo atsparesnės varpų fuzariozei veislės, vengiama sėti

javus po javų ir ypač po kukurūzų. Sėjant į ražienas susidaro palankios sąlygos

užsikrėtimui. Sėklos beicavimas kiek sumažina varpų fuzariozės riziką.

Vyraujant palankiems varpų fuzariozei plisti šiltiems ir lietingiems orams, po

augalų išplaukėjimo – žydėjimo metu reikia pasėlius purkšti fungicidais.

Stiebalūžė

(Oculimacula yallundae, O. acuformis)

21.

Kviečių stiebalūžę sukelia grybai O. yallundae ir O. acuformis. Pagrindinis

užkrato šaltinis yra vandens lašais plintančios konidijos. Sąlygos abiems

patogenams vystytis yra panašios. Šių patogenų sukelti simptomai –

elipsiškos dėmės ant augalų stiebo pamato, vizualiai nesiskiria. Tačiau O.

yallundae ir O. acuformis skiriasi epidemiologija, specializacija, taip

pat šie patogenai yra nevienodai jautrūs fungicidams. Abu patogenai dažniausiai

parazituoja kartu. Sukėlėjai žiemoja augalų liekanose, konidijas formuoja

pavasarį. Augalai pažeidžiami per dengiamuosius lapalakščius. Pavasarį ant

augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebimas

lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau infekcija

pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių pailgų,

apjuostų tamsesniu apvadu dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi

smulkūs skleročiai – grybų mikroskleročiai. Stiebo viduje ligos pažeistose

vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas

suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Smarkiai pažeisti javai išgula.

Pagrindiniai

apsaugos principai

22.

Rizikos faktoriai stipriam stiebalūžės išplitimui: ilgas ruduo, švelni su

atlydžiais žiema, vėsus pavasaris, auginamos jautrios kviečių veislės, ankstyva

sėja ir tankūs, gausiai patręšti azoto trąšomis pasėliai, minimalus žemės

dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai. Liga mažai žalinga

vasariniams kviečiams.

23.

Geros augalų augimo sąlygos gali sumažinti stiebalūžės išplitimą. Turėtų būti

auginamos tolerantiškos veislės, javų procentas sėjomainoje neturėtų būti

didesnis nei 50 proc., reikėtų vengti ankstyvos žieminių kviečių sėjos.

Jeigu bambėjimo pradžioje stiebalūžė išplitusi ant daugiau nei trečdalio augalų

bei vyrauja lietingi ir vėsūs orai, ankstyvos sėjos pasėlius reikėtų purkšti

fungicidais. Optimalus fungicidų naudojimo laikas nuo stiebalūžės yra

pirmo–antro bamblio tarpsniu (BBCH 31-32). Vėliau grybai perauga į stiebą ir

kontrolė beveik nebeįmanoma. Parenkant fungicidus, reikėtų nenaudoti tų pačių

veikliųjų medžiagų kasmet, nes yra pavojus atsparumui atsirasti ir vieno kurio iš

patogenų populiacijos pagausėjimui.

Pavasarinis

pelėsis bei pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella nivalis,

Fusarium spp.)

24.

Pavasarinio pelėsio sukėlėjas Monographella nivalis ir kiti Fusarium genties

grybai yra dirvos patogenai, kurie pažeidžia augalų apatinę stiebo dalį ir

šaknis. Šie patogenai gali plisti ir per sėklą. Fuzarioziniai puviniai gali

pažeisti daigus ir gerokai išretinti pasėlį. Pavasariniam pelėsiui stipriai

išplitus, nutirpus sniegui, matyti išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai.

Želmenų lapeliai būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo atspalvio

voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų,

vandeningų dėmių. Ant pažeistų augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja

sporodochijos su grybo konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo

lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru

subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus ir varpas. Fuzarioziniu

puviniu pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna parudę, papilkėję.

Ligoti augalai blogiau krūmijasi, vystosi, auga ir dera. Ligos sukėlėjai

peržiemoja augalų liekanose ir sėklų paviršiuje arba luobelėje. Pažeidžia

daugiau žieminius nei vasarinius kviečius.

Pagrindiniai

apsaugos principai

25.

Sėjomaina mažina pavasarinio pelėsio bei pašaknio ir šaknų puvinių išplitimo

riziką, ypač kai sėjama į ražienas. Reikėtų sėti tik sertifikuotą sėklą,

neužkrėstą Fusarium grybais. Sėklos beicavimas nuo šių patogenų yra

reikalingas. Beicuojat sėkla yra apvaloma nuo infekcijos, o dygimo metu

apsaugoma nuo dirvoje esančių patogenų.

Javaklupė

(Gaeumannomyces graminis)

26.

Javaklupės sukėlėjas G. graminis yra dirvos patogenas. Pirminis

G. graminis infekcijos šaltinis yra anksčiau užkrėstų augalų liekanos.

Grybas, pasiekęs vidinius šaknies audinius, patenka į vandens indus ir ksilemą,

sutrikdo vandens ir maisto medžiagų apykaitą. Pažeistų šaknų ir stiebo audiniai

patamsėja, beveik pajuoduoja, ant apatinių lapų pastebima chlorozė. Jei

pažeisti augalai nežūva daigų tarpsniu, vėliau jie blogai krūmijasi, juodos

dėmės atsiranda ant šaknų ir stiebo pagrindo, apie šaknis matomi tamsūs

besidriekiantys grybo hifai. Javaklupės pažeisti augalai skursta, silpniau

auga. Vėliau augalai žūva nesubrendę, pasėlyje matosi išbalusios jų varpos, o tokie

stiebai dėl nupuvusių šaknų lengvai išsirauna iš dirvos. Drėgnose dirvose

javaklupė plinta židiniais su būdingu pažeistų stiebų pagrindo pajuodavimu. Po

javapjūtės pažeistos augalų šaknys ir ražiena įsimaišo į dirvą ir, į tą dirvą

pasėjus javaklupei jautrius augalus, infekcijos procesas prasideda iš naujo.

Pagrindiniai

apsaugos principai

27.

Atsėliuotuose javuose ženklus javaklupės infekcijos gausėjimas stebimas keletą

metų, dažniausia iki ketvirtų–šeštų javų atsėliavimo metų, vėliau dėl dirvos

mikroorganizmų tarpusavio sąveikos stebimas javaklupės infekcijos sumažėjimas.

Ligos išplitimas gerai kontroliuojamas sėjomainoje įvedus 1–2 metų ne

varpinių augalų intarpus arba priešingai – auginant javus monokultūroje.

Užariant apsikrėtusių augalų liekanas daugiau nei 15 cm gyliu, taip pat

galima sumažinti javaklupės infekciją iki 50 proc.

Kietosios

kūlės (Tilletia tritici) ir dulkančiosios kūlės (Ustilago

tritici)

28.

Tilletia tritici sukelia kietąsias kviečių kūles. Liga sistemiškai

pažeidžia augalą. Dygstant grūdams, kūliasporės taip pat sudygsta ir

įsiskverbia į augalą. Žieminiuose kviečiuose ligos sukėlėjo grybiena žiemoja

kviečių želmenyse. Apsikrėtusių augalų varpos pieninės brandos tarpsniu būna

labiau pasišiaušusios, tamsiai žalios, truputį mažesnės už sveikų augalų.

Vaškinės brandos sergančių augalų varpose vietoje grūdų būna tamsi kūliasporių

masė, padengta suplonėjusia grūdo luobele. Pažeistos varpos lengvesnės nei

sveikos, todėl subrendusios nenusvyra, nuimant derlių ligoti grūdai sutraiškomi

ir sporos apkrečia visus grūdus.

29.

Ustilago tritici sukelia dulkančiąsias kviečių kūles. Liga plinta per

sėklą. Kūlėmis kviečiai apsikrečia žydėjimo metu. Kūliasporė, patekusi ant

žiedo, įauga į mezginę ir, formuojantis grūdui, grybiena įsikuria gemale.

Pasėjus tokį grūdą, grybiena auga kartu su augalu ir augalui išplaukėjus,

vietoj varpos būna stagarėlis, aplipęs kūliasporėmis. Pradžioje kūliasporių

masė būna padengta plona plėvele, kuri greit suplyšta, ir kūliasporės išbyra.

30.

Tiek nuo kietųjų, tiek nuo dulkančiųjų kūlių derliaus nuostoliai gaunami dėl

pažeistų varpų, kietosios kūlės dėl specifinio kvapo sugadina produkciją.

Abiejų ligų sukėlėjai plinta per užsikrėtusią sėklą, o T. tritici ir per

dirvą.

Pagrindiniai

apsaugos principai

31.

Kietosiomis kūlėmis grūdai užsikrečia kūlimo metu, iš pažeistų varpų

kūliasporėms patekus ant sveikų grūdų paviršiaus. Kadangi kietųjų kūlių

užkratas yra ant sėklos paviršiaus, tai sėklai apvalyti nuo infekcijos pakanka

kontaktinių beicų.

32.

Dulkančiųjų kūlių pradai įsikuria grūdo viduje, taigi, esant įtarimui, kad

kviečių sėkla gali būti užsikrėtusi dulkančiosiomis kūlėmis, reikia naudoti

sisteminio poveikio beicus.

Amarai

(Rhopalosiphum padi, Sitabion avenae)

33.

Kviečiams žalingi ieviniai ir javiniai amarai. Ieviniai amarai (Rhopalosiphum

padi) smulkūs, iki 2 mm, pilkai žalios spalvos vabzdeliai sudaro

dideles kolonijas ant javų stiebų ir lapų. Ieviniai amarai labiau žalingi

vasariniams kviečiams nei žieminiams. Vienu metu kolonijoje gali būti ir

besparniai, ir sparnuoti individai. Vasarą ieviniai amarai dauginasi

partenogenetiškai. Vasariniuose kviečiuose žalingiausi ieviniai amarai iki

augalų išplaukėjimo, vėliau pakitusi augalų sulčių sudėtis paskatina sparnuotų

individų atsiradimą, ir jie išskrenda į jaunų varpinių augalų pasėlius.

34.

Javiniai amarai (Sitabion avenae) stambesni už ievinius. Kūno

spalva – nuo šviesiai gelsvai žalios iki tamsiai rausvai rudos. Kenkia

dažniau žieminiams kviečiams nei vasariniams. Javinių amarų kolonijos

dažniausiai įsikuria varpose, būna gerokai mažesnės nei ievinių. Šie amarai

žalingi, kai gausiai išplinta javams išplaukėjus iki pieninės brandos.

Pagrindiniai

apsaugos principai

35.

Kviečiai turėtų būti stebimi ir, jeigu amarų gausumas pasiekia žalingumo ribą,

reikia naudoti insekticidus.

36.

Nuo ievinių amarų reikia purkšti insekticidais, jeigu krūmijimosi tarpsniu yra

apnikta 50 proc. stiebų ir ant augalo randama po 1–2 amarus,

bambėjimo tarpsniu – 50 proc. apniktų stiebų ir daugiau kaip po

10 amarų ant stiebo.

37.

Nuo javinių amarų reikėtų naudoti insekticidus, kai javams išplaukėjus amarų

apniktų varpų randama 20–30 proc., o apniktoje varpoje – vidutiniškai

2–3 amarai.

Javiniai

lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus)

38.

Javinių pjūklelių lervos nugraužia javų lapus. Pažeisti augalai atrodo kaip

žirklėmis apkarpyti. Javiniai pjūkleliai labiau žalingi vasariniams kviečiams

nei žieminiams. Tai 7–8 mm ilgio, geltonos spalvos, su juodomis

juostelėmis skersai krūtinės ir pilvelio drugeliai. Lervos gelsvai žalios

spalvos, su tamsiomis juostelėmis išilgai kūno, gali išaugti iki 18–22 mm

ilgio. Pjūklelių plitimui palankios sąlygos – gegužės pabaigos šilti,

nevėjuoti, be lietaus orai. Atskirais metais gali būti labai žalingi.

Pagrindiniai

apsaugos principai

39.

Kviečiai turėtų būti stebimi ir, jeigu pjūklelių gausumas pasiekia žalingumo

ribą, reikia naudoti insekticidus. Javinių pjūklelių žalingumo riba laikoma

50 lervų viename kvadratiniame metre.

Lemai (Oulema

melanopus, Lema cyanella)

40.

Lemai yra mėlynos spalvos, 3,5–5 mm dydžio vabalai, kurie maitinasi

kviečių lapais, palikdami pailgas kiaurymes. Lervos kuprotos, geltonos spalvos,

juodomis galvomis. Jų visas kūnas padengtas rudomis ar juodomis gleivėmis.

Besimaitindamos lervos skeletuoja lapus, palikdamos pailgus, baltus dryžius.

Lemai gausiau gali išplisti sausą ir šiltą pavasarį.

Pagrindiniai

apsaugos principai

41.

Kviečiai turėtų būti stebimi. Lemų žalingumo riba nėra nustatyta. Atskirais

metais jie reiškiasi gana gausiai. Dažniausiai nuo lemų atskirai naudoti

insekticidų nereikia, tačiau purškiant pasėlius insekticidais nuo kitų kenkėjų,

kviečiai apsaugomi ir nuo lemų.

Švedinės

muselės (Oscinella frit)

42.

Tai smulkios, 3 mm kūno ilgio muselės. Jų lervos gelsvai baltos, bekojės,

suaugusios būna iki 4,5 mm ilgio. Muselių lervos pažeidžia javų daigų

centrinio lapelio pamatą. Pagraužtas lapelis pageltonuota ir nudžiūsta. Per

metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos, iš kurių pavasarinė ir

rudeninė gali kenkti kviečių pasėliuose: pavasarinė – vasariniuose, o rudeninė –

žieminiuose.

Pagrindiniai

apsaugos principai

43.

Nuo švedinių muselių insekticidai naudojami tik išskirtiniais atvejais, kai

pasiekiama žalingumo riba. Tiek žieminiuose, tiek vasariniuose javuose žalingas

yra laikomas toks gausumas, kai, javams turint 1–3 lapelius, šimtu

entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip

30 muselių. Švedinės muselės deda kiaušinėlius tik orui sušilus iki 16°C. Vasarinių kviečių ankstyva

sėja, o žieminių – nepaankstinta leidžia augalams pereiti pavojingą pažeidimui

tarpsnį vėsesniu metu ir tuo būdu išvengti pažeidimo.

Tripsai

(Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus)

44.

Tripsai kviečiams kenkia čiulpdami sultis iš lapalakščių, stiebų, varpų

užuomazgų bei besiformuojančių grūdų. Tai labai smulkūs, iki 2 mm ilgio,

siauros verpstės formos vabzdeliai. Pažeistų javų viršutinės lapamakštės

pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, šverplėtos, susisukusiais akuotais.

Tripsų plitimui palankūs saulėti, nevėjuoti, šilti orai. Tripsų gausumą skatina

ir geros jų žiemojimo sąlygos – neartos ražienos, ant lauko augalinės

liekanos, šiaudai, po kuriais tripsai ir žiemoja.

Pagrindiniai

apsaugos principai

45.

Kad būtų išvengta gausaus tripsų išplitimo, neturėtų būti paliktų neartų

ražienų, nuo laukų ar palaukių nenurinktų šiaudų bei kitų augalinių liekanų.

Kviečiai turėtų būti tikrinami ir, jeigu tripsų gausumas pasiekia žalingumo

ribą, reikia naudoti insekticidus. Žalingumo riba tripsams laikoma, kai,

atvėrus varpą dengiantį lapalakštį, yra suskaičiuojama vidutiniškai 1–2 tripsai

ant stiebo ir yra apniktų 50 proc. stiebų.

Balniniai

gumbauodžiai (Haplodiplosis eqestris)

46.

Gegužės ir birželio mėnesiais balninio gumbauodžio patelės deda kiaušinėlius

ant kviečių lapų. Balkšvos, vėliau rausvai oranžinės lervos įsikuria po lapalakščiu.

Lervos besimaitindamos, suformuoja balno pavidalo iškilimą, gūbrelį, kurio

įduboje ir įsikuria. Lervų pažeidimo balneliai išsidėsto išilgai stiebo.

Pažeisto augalo sutrinka varpų apsirūpinimas maisto medžiagomis, grūdai užauga

smulkūs, menkaverčiai. Lervų pažeisti stiebai nuo stipresnio vėjo palinksta ir

išgula arba visai nulūžta. Balninis gumbauodis plinta atskirais metais gana

lokaliai ir gali padaryti didelius nuostolius.

Pagrindiniai

apsaugos principai

47.

Balninio gumbauodžio gausus išplitimas yra siejamas su dažnu javų auginimu

sunkiose dirvose. Kadangi balninis gumbauodis žiemoja dirvoje lėliukės

stadijos, todėl ten, kur šis kenkėjas reiškiasi, reikia vengti javų

atsėliavimo. Varpinių piktžolių naikinimas taip pat yra svarbi kenkėjo plitimą

reguliuojanti priemonė. Esant didelei gumbauodžio išplitimo rizikai,

insekticidus reikėtų naudoti prieš lervoms ritantis iš kiaušinėlių. Jeigu

kiaušinėlių randama ant 10 proc. ar daugiau stiebų, insekticidai turi būti

panaudoti kiaušinėlių ritimosi metu. Reikalingas tik vienas purškimas.

Piktžolės

48.

Piktžolės stelbia kviečius, konkuruoja su jais dėl vandens, mineralinių

medžiagų. Dėl piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių

užteršia piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys. Žieminių kviečių pasėliuose

ypač žalingos žieminės piktžolės dirvinė smilguolė ir ruginė dirsė, kurios

prisitaikiusios augti su žiemkenčiais, taip pat ir žiemojančiosios –

sudygusios rudenį ir peržiemojusios skrotelės tarpsnyje. Vasarinės vienmetės

piktžolės, kaip ir daugiametės, žalingos tiek vasariniams, tiek žieminiams

kviečiams. Piktžolių naikinimas kviečių pasėliuose yra vienas iš svarbių

kviečių auginimo technologijos elementų.

Pagrindiniai

apsaugos principai

49.

Piktžolės kviečių pasėliuose yra daugiausiai naikinamos cheminiu metodu, tačiau

yra tinkamas ir agrotechninis metodas, kuris naudojamas prieš kviečių sėją ir

jų vegetacijos metu, pvz., priemonės, padedančios augalams konkuruoti,

mechaninis piktžolių naikinimas. Vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės

naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu, ir purškiant herbicidais priešsėlinio

augalo ražienas. Tai svarbu ir reikia, kai sėklos guolį numatoma ruošti be

arimo. Kviečių auginimo agrotechnika: arimas ir akėjimas prieš kviečių sėją ir,

jeigu reikia, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti

sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos

savybių ir nuo ruošimo laiko. Tikslas – užversti ir paslėpti priešsėlio

liekanas, sunaikinti piktžolių populiaciją ir sudaryti optimalias sąlygas, kad

sparčiai ir tolygiai sudygę kviečiai galėtų konkuruoti su piktžolėmis, ir iš

anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų

likučius, t. y. nebūtų didelių grumstų.

50.

Kviečių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po

sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles kviečiuose

priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu ji yra žinoma (įskaitant

riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos), ar

remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti

prieš piktžolių sudygimą. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles

galima naikinti rudenį, jeigu tikimasi, kad piktžolėtumas pasieks žalingumo

ribą. Būtina tinkamai parinkti herbicidus, veikiančius per dirvą ir per lapus.

Šio purškimo nereikės vėlyvos sėjos augalų ir mažo piktžolėtumo pasėliuose.

Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus, ir jie

naudojami, kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius

pasiekia žalingumo ribą ar kai piktžolės yra sudygusios iš priešsėlio, ar kai

vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės. Ruošiant sėklos guolį vasariniams

kviečiams, būtina sunaikinti rudeninio ir pavasarinio dygimo piktžoles. Sudygusių

kviečių pasėliuose naudojami per lapus veikiantys herbicidai. Purškiant

herbicidus pavasarį jų norma koreguojama pagal piktžolių dydį.

51.

Pavasarį, purškiant per lapus veikiančius herbicidus, turi būti palankios

sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas kviečių ir piktžolių

vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų prasto efektyvumo dėl per didelių

piktžolių ir žalos kviečiams. Turi būti apgalvota rizika po kviečių auginamiems

augalams.

52.

Yra žinomas kai kurių piktžolių atsparumas tam tikrų cheminių grupių

herbicidams. Dėl atsparumo herbicidams rizikos ir jos mažinimo reikia

vadovautis naujausiomis mokslininkų rekomendacijomis ir informacija, pateikta

tinklapyje www.hracglobal.com.

53.

Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens),

dirvinės usnys (Cirsium arvense), bei savaime sudygusios bulvės gali

būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo

laikotarpiu kviečiai yra beveik sausi, grūdai beveik sunokę, o piktžolės dar

vegetuoja, todėl herbicidus purkšti yra efektyvu. Šiuo metu galimas ir

atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžolių rūšis.

54.

Herbicidai, skirti purkšti kviečių pasėlius, grupuojami atsižvelgiant į jų

naudojimo laiką (prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus

nuėmimą) ir pagal jų naikinamas svarbiausias piktžoles (vienametės

vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės). Naudojami vienos ar

kelių veikliųjų medžiagų gamykliniai produktai, ruošiami darbiniai mišiniai.

Išgulimas

55.

Dėl aplinkos ir agronominių veiksnių kviečiai gali išgulti. Žieminiai kviečiai

yra jautresni išgulimui nei vasariniai. Dažniausiai kviečiai išgula dėl didelio

tankumo, per gausaus tręšimo azoto trąšomis, stipraus stiebalūžės bei pašaknio

ligų pažeidimo, taip pat smarkiau išgula ilgašiaudės veislės. Išgulęs pasėlis

bręsta nevienodai, dėl ko prastėja grūdų kokybė. Be to, sugulusį pasėlį sunku

nukulti. Todėl labai svarbu sumažinti pasėlio išgulimo riziką, ypač ankstyvo

išgulimo, dėl kurio ir būna daugiausiai problemų. Išgulimo riziką galima

sumažinti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant augimo reguliatorius.

Reikia pažymėti, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti anksti augalų

augimo pradžioje, gali paskatinti šaknų sistemos vystymąsi, pagerinti išsikrūmijimą

ir padidinti produktyvių stiebų susiformavimą ir tokiu būdu padidinti derlių.

Pagrindiniai

apsaugos principai

56.

Potencialus kviečių išgulimas mažėja sėjant optimaliu laiku, subalansuotai

tręšiant azoto trąšomis ir nepagrįstai nedidinant sėklos normos. Trumpašiaudės

kviečių veislės yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos be augimo

reguliatorių.

57.

Siekiant sutrumpinti apatinius augalų tarpubamblius, augimo reguliatorių,

naudojamų krūmijimosi – ankstyvuoju bamblėjimo tarpsniais (BBCH 20-32),

normą reikia išpurkšti iš karto ar per du kartus. Siekiant sutrumpinti

viršutinius augalo tarpubamblius bei tuo būdu pažeminti augalų aukštį, augimo

reguliatoriai purškiami bamblėjimo – vamzdelėjimo metu (BBCH 30-47).

Augimo reguliatorius galima naudoti tik produktų etiketėse nurodytu augalų

augimo tarpsniu. Augimo reguliatorius reikėtų vengti naudoti, kai augalai yra

streso poveikyje, pvz., po sausros ar šalnų.

III. RUGIAI

1. Grūdai paprastai naudojami duonai kepti, ypač šalyse,

kur tradiciškai mėgstama ruginė duona, taip pat grūdai naudojami kitoms

reikmėms ar pašarui. Rugių šiaudai reikalingi gyvulininkystėje. Rugiai auginami

lauko augalų sėjomainose su kitais javais bei kitais lauko augalais.

2.

Daugiausiai yra auginama žieminių rugių. Sėjomaina su kitais javais ar lauko

augalais sumažina gausėjančią kenksmingųjų organizmų populiaciją dirvoje bei

ražienose. Iš esmės rekomenduojama tausojanti žemės dirbimo sistema, kaip

efektyvus augalų kenksmingųjų organizmų kontrolės metodas. Minimali žemdirbystės

sistema, t. y. ražieninė sėja, gali sutaupyti darbų kaštus, bet skatina

kenksmingųjų organizmų išlikimą bei jų gausėjimą dirvoje. Kadangi rugiai

dažniausiai yra auginami grūdams, augalų apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų

tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės grūdų derlių. Kad būtų

užtikrinta gera grūdų kokybė, atitinkanti duonos kepimui keliamą, ypač yra

svarbu geras pasėlio stovis ir nesuvėlintas rugių derliaus nuėmimas.

3.

Svarbu auginti atsparias žieminių rugių veisles kenksmingųjų organizmų poveikiui,

sėti optimaliu laiku, taikyti sėjomainą, sėti sveiką sėklą, gerai paruošti

dirvą, užarti ražienas. Veislės, atsparios išgulimui, turėtų būti auginamos

tuose regionuose, kur javų išgulimas yra svarbi problema. Augalų apsaugos

produktų panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame augalų išsivystymo

tarpsnyje. Beicai apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų ar kenkėjų išplitimo ir

sumažina augalų apsaugos produktų naudojama kiekį bei purškimų skaičių sezono

pradžioje. Rugiai yra labiau tolerantiški dirvos kenksmingiems organizmams nei

tokie augalai, kaip cukriniai runkeliai ar kukurūzai, nes krūmydamiesi gali

kompensuoti pažeistą daigelį. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip

galima plačiau apimti visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą. Taip pat labai

svarbu, kad sėklos paviršius būtų visas tolygiai padengtas produktu.

4.

Ūkininkai arba konsultantai turėtų labai gerai pažinti pagrindinius kenksmingus

organizmus, stebėti laukus reguliariai, mokėti naudotis signalizacijos sistema

ir ekonominio žalingumo riba. Produktų norma turėtų atitikti kenksmingųjų

organizmų išplitimą bei jų galimą tarpusavio sąveiką. Nuo grybinių ligų ypač

svarbu parinkti veiksmingus produktus ir juos panaudoti optimaliu laiku.

5.

Kiek tik įmanoma, būtina sumažinti purškiamų produktų nunešimą ar

nepageidaujamą pasiskleidimą, naudojant purkštukų apsaugas ir naudojant

purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais.

6.

Kai kuriems augalų apsaugos produktams, naudojamiems rugiuose, gali atsirasti

kenksmingųjų organizmų atsparumas. Todėl reikia nenaudoti tokių produktų,

kuriems nustatytas atsparumas, be to, reikia vengti naudoti pakartotinai

purškimui tokius produktus, kurių veikliosios medžiagos įėjo į beicų sudėtį.

Apsaugai nuo kenksmingųjų organizmų, kurių atsparumui atsirasti yra realus

pavojus arba atsparumas jau yra nustatytas, pirmumo eile reikia rinktis

produktus, kurie savo sudėtyje turi skirtingo poveikio veikliąsias medžiagas,

bei nenaudoti tų pačių veikliųjų medžiagų pakartotiniam purškimui. Augalų

apsaugos produktų toksiškumas bitėms yra mažiau svarbus rugių laukuose, tačiau

turi būti atkreiptas dėmesys į natūralių kenksmingųjų organizmų priešų –

entomofagų ar pan. – populiacijos išsaugojimą, kadangi jie vaidina svarbų

vaidmenį vėliau vegetacijos metu ir taip pat kitais metais.

7.

Auginant Lietuvoje rugius, pagrindinės problemos, tarp jų ir kenksmingųjų

organizmų, kai naudotini augalų apsaugos produktai, yra šios:

7.1.

miltligė (Blumeria graminis);

7.2.

rinchosporiozė (Rhynchosporium secalis);

7.3.

rudosios rūdys (Puccinia recondita), juodosios rūdys (P. graminis);

7.4.

stiebalūžė (Oculimacula yallundae, O. acuformis);

7.5.

javaklupė (Gaeumannomyces graminis);

7.6.

varpų fuzariozė (Fusarium spp.);

7.7.

pavasarinis pelėsis bei kiti pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella

nivalis, Fusarium spp.);

7.8.

stiebinės kūlės (Urocystis occulta);

7.9.

skalsės (Claviceps purpurea);

7.10.

amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae);

7.11.

tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus);

7.12.

lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella);

7.13.

švedinės muselės (Oscinella frit);

7.14.

piktžolės;

7.15.

išgulimas.

Miltligė

(Blumeria graminis)

8.

Miltligė ant lapų, lapalakščių, stiebų ar net varpų suformuoja baltą, vėliau

pilkėjantį apnašą – grybienos valktį. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta

pagelsta. Kurį laiką lapai išlieka žali, vėliau pažeistas lapų plotas nudžiūva.

Ant grybienos formuojasi gausios konidijos, kurias vėjas lengvai gali nunešti

ant kitų augalų. Oru plintanti infekcija yra gausi ir nekontroliuojama.

Konidijoms dygti yra reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, bet lašelinė

drėgmė nebūtina. Taigi infekcija sėkmingai gali plisti ir esant palyginti

sausiems ir drėgniems orams. Anksti išplitusi miltligė gali sumažinti

išsikrūmijimą, vėliau – sumažina lapų asimiliacinį paviršių, dėl ko gali

sumažėti grūdų derlius. Silpnas ligos išplitimas augalų yra toleruojamas.

Senstant grybiena patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai –

grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės sukėlėjas žiemoja aukšliasporėmis

kleistoteciuose, rečiau – grybiena.

Pagrindiniai

apsaugos principai

9.

Rugius užkrečia tik B. graminis forma sp. secalis, taigi

miltligės užkratas nuo miežių ar kviečių negali apkrėsti rugių augalų. Kad būtų

išvengta miltligės infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų veisles,

bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų

būti sunaikintos. Reikėtų vengti per tankių pasėlių ir per gausaus tręšimo

azoto trąšomis. Jeigu iškyla miltligės stipraus išplitimo rizika, būtina

purkšti fungicidais, bet purškimas nuo miltligės neturėtų būti daromas vėliau

nei plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59). Purškimas nuo miltligės galėtų būti

atliekamas pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams bambėjimo tarpsnio

pradžioje (po BBCH 30). Jeigu miltligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis,

tai augalų apsaugos produktus reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.

Rinchosporiozė

(Rhynchosporium secalis)

10.

Rinchosporiozė yra plačiai paplitusi rugių lapų liga. Ligos užkratas žiemoja

ant augalinių liekanų dirvoje. Ant lapų atsiranda melsvai žalsvos vandeningos

dėmės, kurios papilkėja ir apsiriboja aiškiai rudai. Rinchosporiozė ant rugių

želmenų gali atsirasti jau rudenį arba pavasarį. Liga plinta lietaus lašų

pagalba nuo žemutinių lapų ant aukštesnių. Dėmės dažnai įsikuria lapo pažastyje

per viso lapo plotį, ir tokiu būdu viena dėmė gali sutrikdyti medžiagų apykaitą

lape ir jį nudžiovinti.

Pagrindiniai

apsaugos principai

11. Pageidautina auginti rugių veisles, turinčias

sąlyginį atsparumą rinchosporiozei. Rugių atsėliavimas skatina ligos plitimą.

Svarbu gerai užarti ražienas, sunaikinti pabiras bei varpines piktžoles.

Vėlyvesnės sėjos pasėliai yra silpniau pažeidžiami rinchosporiozės. Ligos

plitimas pasėlyje turi būti sekamas nuo augalų bamblėjimo pradžios. Fungicidų

purškimas nuo rinchosporiozės yra reikalingas. Išskirtiniais atvejais gali

tekti purkšti du kartus, tačiau paprastai tik vienas purškimas fungicidais po

paskutinio lapo išsiskleidimo yra reikalingas (BBCH 41-47). Jeigu rinchosporiozė

plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos produktus reikėtų

naudoti nuo viso ligų komplekso.

Rudosios

rūdys (Puccinia recondita), juodosios rūdys (P. graminis)

12.

Rūdys yra obligaciniai parazitai ir specializuoti augalui šeimininkui. Rugius

pažeidžia du rūdžių grybai: Puccinia recondita f. sp. secalis, ir

P. graminis f. sp. secalis. Juodosios ir rudosios rūdys turi augalus

tarpininkus, tačiau rudosios gali žiemoti ir uredostadijoje. Augalai užsikrečia

pavasarį acidiosporomis nuo augalų tarpininkų per orą arba peržiemojusiomis

uredosporomis. Rūdžių infekcija pasėlyje smarkėja nuo pakartotinio apsikrėtimo

uredosporomis. Kuo palankesnės sąlygos rūdžių vystimuisi, tuo trumpesnis jų

inkubacinis periodas ir didesnė rizika smarkios rūdžių infekcijos. Rūdys

tarpusavyje skiriasi tiek pagal pažeidimo pobūdį, tiek simptomais. Rudųjų

rūdžių ant viršutinės lapų pusės ir ant lapalakščių suformuoti uredžiai yra

ovalūs, išsidėstę pakrikai. Juodųjų rūdžių ant stiebų, lapalakščių ar lapų

susidaro pailgi rudi dryžiai, pridengti epidermiu – grybo uredžiai,

kuriuose formuojasi ir, jiems plyšus, išbyra uredosporos. Vėliau uredžių

vietose susiformuoja juodi teliai su teliosporomis, kurios apkrečia augalus

tarpininkus. Ir rudosios ir juodosios rūdys stipriai gali išplisti karštą

vasarą su rasotomis naktimis arba trumpalaikiais lietumis, nes sporų dygimui

yra reikalinga lašelinė drėgmė. Juodosios rūdys gali labai išplisti, kai šalia

rugių lauko auga augalai tarpininkai raugerškiai ar mahonijos.

Pagrindiniai

apsaugos principai

13.

Kad būtų išvengta rūdžių infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų

veisles, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros

turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per ankstyvos sėjos ir per gausaus tręšimo

azoto trąšomis. Taip pat išnaikinti augalus tarpininkus, augančius šalia lauko.

Jeigu jau pavasarį iškyla didelė rūdžių stipraus išplitimo rizika, būtina

purkšti fungicidais. Paprastai gali būti reikalingi vienas arba labai jautrių

ligai veislių pasėliuose net du purškimai. Dažniausiai rūdys rugiuose pasirodo

kartu su kitomis lapų ligomis BBCH 39-65, taigi praktikoje naudojamas vienas

purškimas fungicidais nuo viso ligų komplekso.

Stiebalūžė

(Oculimacula acuformis, O. yallundae)

14.

Rugių stiebalūžę sukelia grybai O. acuformis ir O. yallundae. Pagrindinis

užkrato šaltinis yra vandens lašais plintančios konidijos. Sąlygos abiems

patogenams vystytis yra panašios. Šių patogenų sukelti simptomai –

elipsiškos dėmės ant augalų stiebo pamato, vizualiai nesiskiria. Tačiau O.

acuformis ir O. yallundae skiriasi epidemiologija, specializacija, taip pat

šie patogenai yra nevienodai jautrūs fungicidams. Abu patogenai dažniausiai

parazituoja kartu. Sukėlėjai žiemoja augalų liekanose, konidijas formuoja

pavasarį. Augalai pažeidžiami per dengiamuosius lapalakščius. Pavasarį ant

augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebimas

lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau infekcija

pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių pailgų,

apjuostų tamsesniu apvadu dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi

smulkūs skleročiai – grybų mikroskleročiai. Stiebo viduje ligos pažeistose

vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja,

išlinksta arba palūžta. Smarkiai pažeisti javai išgula.

Pagrindiniai

apsaugos principai