2⁹ punktas

2⁹. Esant galimybei, reikia naudoti biologinės priemonės

ir mikrobiologinius produktus, kurie išsaugo pasėlyje esančius naudingus

vabzdžius.

Pašalinio poveikio vertinimas

30.

Pašalinis augalų apsaugos produktų poveikis bitėms ir kitai laukinei faunai yra

nurodomas produktų etiketėse ir į tai privaloma atsižvelgti.

Atsparumo atsiradimo rizika

31.

Siekiant, kad neišsivystytų ligų sukėlėjų ir kenkėjų populiacijų atsparumas,

reikia naudoti ne vienos cheminės grupės augalų apsaugos produktus. Didesnės

rizikos augalų apsaugos produktus naudoti ne dažniau kaip vieną kartą per

sezoną.

Sauga

32.

Naudojant augalų apsaugos produktus, reikia vadovautis Augalų apsaugos produktų

įvežimo, sandėliavimo, prekybos ir naudojimo taisyklėmis, patvirtintomis

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. liepos 29 d. įsakymu

Nr. 3D-695 (Žin., 2010, Nr. 92-4868).

Svarbiausi šių taisyklių reikalavimai:

32.1.

dirbti su augalų apsaugos produktais gali tik apmokyti žmonės, susipažinę su

naudojamų augalų apsaugos produktų savybėmis ir saugaus darbo reikalavimais;

32.2.

dirbti su produktais gali tik sveiki, turintys sveikatos patikrinimo

pažymėjimus, asmenys;

32.3.

darbo metu būtina naudoti asmenines apsaugos priemones, griežtai laikytis

higienos taisyklių;

32.4.

augalų apsaugos produktų laikymui stambiuose ūkiuose turi būti skirta speciali

patalpa, atitinkanti sanitarinius ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Smulkūs

ūkininkai turi juos laikyti ūkiniame pastate, specialiai įrengtoje užrakinamoje

spintoje ar dėžėje;

32.5.

profesionaliajam naudojimui skirtų produktų naudotojai privalo pildyti Naudotų

augalų apsaugos produktų žurnalą;

32.6.

dirbant su augalų apsaugos produktais, būtina turėti asmenines apsaugos

priemones;

32.7.

naudojant augalų apsaugos produktus, privaloma laikytis produkto etiketėje

nurodytų reikalavimų.

II. KVIEČIAI

1.

Kviečiai gali būti žieminiai ir vasariniai. Vasariniai kviečiai yra pažeidžiami

kenksmingųjų organizmų trumpesnį laiką nei žieminiai. Sėjomaina su kitais

javais ar lauko augalais sumažina gausėjančią kenksmingųjų organizmų

populiaciją dirvoje bei ražienose. Iš esmės rekomenduojama tausojanti žemės

dirbimo sistema, kaip efektyvus augalų kenksmingųjų organizmų kontrolės

metodas. Minimali žemdirbystės sistema, t. y. ražieninė sėja, gali

sutaupyti darbų kaštus, bet skatina kenksmingųjų organizmų išlikimą bei jų

gausėjimą dirvoje. Kadangi kviečiai dažniausiai yra auginami grūdams, augalų

apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros

kokybės grūdų derlių. Ypač svarbios grūdų fizinės ir cheminės savybės

perdirbimo procese.

2.

Svarbu auginti atsparias kviečių veisles kenksmingųjų organizmų poveikiui, sėti

optimaliu laiku, taikyti sėjomainą, sėti tik sveiką sėklą, gerai paruošti

dirvą, užarti ražienas. Veislės, atsparios išgulimui, turėtų būti auginamos

tuose regionuose, kur javų išgulimas yra svarbi

problema. Augalų apsaugos produktų panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame

augalų išsivystymo tarpsnyje. Sėklos beicavimas nuo kenksmingųjų organizmų

apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų ar kenkėjų išplitimo ir sumažina augalų

apsaugos produktų naudojama kiekį bei purškimų skaičių sezono pradžioje.

Kviečiai yra labiau tolerantiški dirvos kenksmingiesiems organizmams nei tokie

augalai, kaip cukriniai runkeliai ar kukurūzai, nes krūmydamiesi gali

kompensuoti pažeistą daigelį. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip

galima plačiau apimti visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą. Taip pat labai

svarbu, kad sėklos paviršius būtų visas tolygiai padengtas produktu.

3.

Ūkininkai arba konsultantai turėtų labai gerai pažinti pagrindinius

kenksminguosius organizmus, stebėti laukus reguliariai, mokėti naudotis

signalizacijos sistema ir pastebėti, kada kenksmingieji organizmai pasiekia

ekonominio žalingumo ribą. Produktų norma turėtų atitikti kenksmingųjų

organizmų reiškimąsi bei jų galimą tarpusavio sąveiką. Nuo grybinių ligų ir nuo

kenkėjų antplūdžio ypač svarbu parinkti tinkamus augalų apsaugos produktus ir

juos panaudoti optimaliu laiku.

4.

Kiek tik įmanoma, kuo daugiau sumažinti purškiamų produktų nunešimą ar

nepageidaujamą pasiskleidimą, naudojant purkštukų apsaugas arba naudojant

purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais.

5.

Kai kuriems augalų apsaugos produktams, naudojamiems kviečiuose, gali atsirasti

kenksmingųjų organizmų atsparumas. Nenaudoti tokių produktų, kuriems nustatytas

atsparumas, be to, reikia vengti naudoti pakartotinai purškimui tokius

produktus, kurių veikliosios medžiagos įėjo į beicų sudėtį. Apsaugai nuo

kenksmingųjų organizmų, kurių atsparumui atsirasti yra realus pavojus arba

atsparumas jau yra rastas, pirmumo eile reikia rinktis produktus, kurie savo

sudėtyje turi skirtingo poveikio veikliąsias medžiagas, bei nenaudoti tų pačių

veikliųjų medžiagų pakartotiniam purškimui. Augalų apsaugos produktų

toksiškumas bitėms yra mažiau svarbus kviečių laukuose, tačiau turi būti

atkreiptas dėmesys į natūralių kenksmingųjų organizmų priešų – entomofagų

ar pan., populiacijos išsaugojimą, kadangi jie vaidina svarbų vaidmenį vėliau

vegetacijos metu ir taip pat kitais metais.

6.

Auginant Lietuvoje kviečius, pagrindinės problemos, tarp jų ir kenksmingųjų

organizmų, kai naudotini augalų apsaugos produktai, yra šios:

6.1.

miltligė (Blumeria graminis);

6.2.

lapų ir varpų septoriozė (Mycosphaerella graminicola, Phaeosphaeria nodorum);

6.3.

kviečių dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis);

6.4.

rudosios rūdys (Puccinia recondita), geltonosios rūdys (P.

striiformis), juodosios rūdys (P. graminis);

6.5.

varpų fuzariozė (Fusarium spp.);

6.6.

stiebalūžė (Oculimacula yallundae, O. acuformis);

6.7.

pavasarinis pelėsis bei kiti pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella

nivalis, Fusarium spp.);

6.8.

javaklupė (Gaeumannomyces graminis);

6.9.

kietosios kūlės (Tilletia tritici), dulkančiosios kūlės (Ustilago

tritici);

6.10.

amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae);

6.11.

javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus);

6.12.

lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella);

6.13.

švedinės muselės (Oscinella frit);

6.14.

tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus);

6.15.

balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis eqestris);

6.16.

piktžolės;

6.17.

išgulimas.

Miltligė (Blumeria graminis)

7.

Miltligė ant lapų, lapalakščių, stiebų ar net varpų suformuoja baltą, vėliau

pilkėjantį apnašą – grybienos valktį. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta

pagelsta. Kurį laiką lapai išlieka žali, vėliau pažeistas lapų plotas nudžiūva.

Ant grybienos formuojasi gausios konidijos, kurias vėjas lengvai gali nunešti

ant kitų augalų. Oru plintanti infekcija yra gausi ir nekontroliuojama.

Konidijoms dygti yra reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, bet lašelinė

drėgmė nebūtina. Taigi infekcija sėkmingai gali plisti ir esant palyginti

sausiems ir drėgniems orams. Anksti išplitusi miltligė gali sumažinti

išsikrūmijimą, vėliau sumažina lapų asimiliacinį paviršių, dėl ko gali sumažėti

ir grūdų derlius. Silpnas ligos išplitimas augalų yra toleruojamas. Vėjo

pagalba konidijos iš žieminių pernešamos į vasarinių kviečių pasėlius, kur liga

gali stipriai išplisti dar augalų krūmijimosi metu. Senstant grybiena

patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo

vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės sukėlėjas žiemoja aukšliasporėmis

kleistoteciuose, rečiau – grybiena.

Pagrindiniai apsaugos principai

8.

Kviečius pažeidžia tik B. graminis forma sp. tritici, taigi

miltligės užkratas nuo miežių ar rugių negali apkrėsti kviečių augalų.

Žieminiai kviečiai neturėtų būti auginami po vasarinių kviečių, taip pat

reikėtų vengti vasarinius kviečius sėti šalia arba labai arti žieminių kviečių

pasėlių. Kad būtų išvengta miltligės infekcijos, turėtų būti auginamos

atsparios ligai augalų veislės, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių.

Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per tankių

pasėlių ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Jeigu iškyla miltligės smarkaus

išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais, bet tai neturėtų būti daroma

vėliau nei plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59). Purškimas nuo miltligės galėtų būti

atliekamas pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams bambėjimo tarpsnio

pradžioje (po BBCH 30). Jeigu miltligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis ar

yra palankios sąlygos ir kitoms ligoms plisti, tai augalų apsaugos produktus

reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso.

Atsparumo mažinimo rekomendacijos

9.

Yra duomenų apie miltligės sukėlėjo B. graminis sumažėjusį jautrumą EBI

(ergosterolo biosintezės inhibitoriai) bei atsparumą strobilurinų grupių

fungicidams. Mažinant miltligės sukėlėjo atsparumo riziką, vadovautis

naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose

populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.frac.info.

Lapų ir

varpų septoriozė (Mycosphaerella graminicola, Phaeosphaeria nodorum)

10.

Lapų septoriozės sukėlėjas Mycosphaerella graminicola neplinta per

sėklą. Pirminės infekcijos šaltinis yra vėjo pagalba plintančios askosporos,

susiformavusios pseudoteciuose ant pernykščių šiaudų liekanų. Ant pažeistų lapų

atsiranda pradžioje neryškios, vandeningos dėmės, kurios po to išdžiūvusios

pašviesėja. Vėliau – rusvos, kartais su tamsesniu apvadu dėmės. Dėmėse

matomi tamsūs 100–200 mm skersmens taškeliai, grybo piknidžiai dažniausiai

išsidėstę pagal gyslas. Toliau liga plinta piknosporomis, kurios lietaus ar rasos

lašelių pagalba patenka ant gretimų lapų paviršiaus. Piknosporos dygsta esant

oro drėgmei 100 % arba vandens lašeliuose. Ligai plintant, dėmės apima didesnę

lapų dalį ir juos nudžiovina.

11.

Patogenas Phaeosphaeria nodorum pažeidžia kviečių lapus ir varpas. Plinta

per augalų liekanas ir užsikrėtusią sėklą. Iš pažeistų sėklų sudygę daigai su

ligos simptomais dažnai yra pradinės Phaeosphaeria nodorum infekcijos

šaltinis pasėlyje. Žieminiuose kviečiuose sukėlėjo grybiena peržiemoja

želmenyse. Taip pat infekcijos šaltinis yra akosporos, plintančios oru nuo

vaisiakūnių, susiformavusių ant dirvos paviršiaus esančių šiaudų liekanų. Ant

lapų pradžioje susidaro smulkios, rusvos dėmelės su tamsesniu centru. Vėliau

dėmės plečiasi ir gali apimti visą lapo paviršių. Dėmės yra rusvos, pailgos,

netaisyklingos formos, jose formuojasi smulkūs, dažniausiai rudi

taškeliai – grybo piknidžiai. Sezono metu P. nodorum pasėlyje

plinta piknosporomis, kurios lietaus lašeliais pernešamos ant kitų lapų bei

varpų. Šio sukėlėjo sukeliama septoriozė kviečius pažeidžia nuo daigo iki

brandos pabaigos. Pieninės brandos tarpsniu ant varpažvynių pradžioje atsiranda

pilkšvai rudų, vėliau rudų dėmelių su piknidžiais. Nuo varpažvynių užsikrečia

ir grūdai, o juos panaudojus sėklai – daigai (daigų septoriozė).

Pagrindiniai

apsaugos principai

12.

Rekomenduojama auginti kuo atsparesnių lapų ir varpų septoriozei veislių

kviečius. Kviečių atsėliavimas skatina septoriozės plitimą. Reikia sėti

neužkrėstą sėklą. Sėklos beicavimas sumažina ankstyvos pradinės P. nodorum

infekcijos riziką pasėlyje. Pasėlio purškimas fungicidais nuo lapų ir varpų

septoriozės vieną arba du kartus yra reikalingas viršutinių lapų ir varpų

apsaugai nuo infekcijos. Esant ankstyvos lapų septoriozės išplitimo rizikai,

pirmą kartą fungicidai turėtų būti purškiami antro bamblio (BBCH 32) tarpsniu

tuo metu išsiskleidusio trečio lapo apsaugai nuo infekcijos. Pagrindinis (arba

antras) fungicidų purškimas nuo lapų ir varpų septoriozės daromas po augalų

paskutinio lapo išsiskleidimo – plaukėjimo tarpsniu. Fungicidų naudojimas

nuo lapų ir varpų septoriozės ekonomiškai pasiteisina kasmet. Jeigu septoriozė

plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos produktus reikėtų

naudoti nuo viso ligų komplekso.

Atsparumo

mažinimo rekomendacijos