15 punktas

15. Rizikos faktoriai stipriam stiebalūžės išplitimui:

ilgas ruduo, švelni su atlydžiais žiema, vėsus pavasaris, auginamos jautrios

rugių veislės, ankstyva sėja ir tankūs, gausiai patręšti azoto trąšomis

pasėliai, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai.

16.

Geros augalų augimo sąlygos gali sumažinti stiebalūžės išplitimą. Turėtų būti

auginamos tolerantiškos veislės, javų procentas sėjomainoje neturėtų būti

didesnis nei 50 proc., reikėtų vengti ankstyvos rugių sėjos. Jeigu

bambėjimo pradžioje stiebalūžė išplitusi ant daugiau nei trečdalio augalų bei

vyrauja lietingi ir vėsūs orai, ankstyvos sėjos pasėlius reikėtų purkšti

fungicidais. Optimalus fungicidų naudojimo laikas pirmo–antro bamblio tarpsniu

(BBCH 31-32). Vėliau grybai perauga į stiebą ir kontrolė beveik nebeįmanoma.

Parenkant fungicidus, reikėtų nenaudoti tų pačių veikliųjų medžiagų kasmet, nes

yra pavojus rezistentiškumui atsirasti ir vieno kurio iš patogenų populiacijos

pagausėjimui.

Javaklupė

(Gaeumannomyces graminis)

17.

Javaklupės sukėlėjas G. graminis yra dirvos patogenas. Pirminis

G. graminis infekcijos šaltinis yra anksčiau užkrėstų augalų liekanos.

Grybas, pasiekęs vidinius šaknies audinius, patenka į vandens indus ir ksilemą,

sutrikdo vandens ir maisto medžiagų apykaitą. Pažeistų šaknų ir stiebo audiniai

patamsėja, beveik pajuoduoja, ant apatinių lapų pastebima chlorozė. Jei

pažeisti augalai nežūva daigų tarpsniu, vėliau jie blogai krūmijasi, juodos

dėmės atsiranda ant šaknų ir stiebo pagrindo, apie šaknis matomi tamsūs

besidriekiantys grybo hifai. Javaklupės pažeisti augalai skursta, silpniau

auga. Vėliau augalai žūva nesubrendę, pasėlyje matosi išbalusios jų varpos, o tokie

stiebai dėl nupuvusių šaknų lengvai išsirauna iš dirvos. Drėgnose dirvose

javaklupė plinta židiniais su būdingu pažeistų stiebų pagrindo pajuodavimu. Po

javapjūtės pažeistos augalų šaknys ir ražiena įsimaišo į dirvą ir, į tą dirvą

pasėjus javaklupei jautrius augalus, infekcijos procesas prasideda iš naujo.

Pagrindiniai

apsaugos principai

18.

Atsėliuotuose javuose ženklus javaklupės infekcijos smarkėjimas stebimas keletą

metų, dažniausia iki ketvirtų–šeštų javų atsėliavimo metų, vėliau dėl dirvos

mikroorganizmų tarpusavio sąveikos stebimas javaklupės infekcijos sumažėjimas.

Ligos išplitimas gerai kontroliuojamas sėjomainoje įvedus 1–2 metų ne

varpinių augalų intarpus arba priešingai – auginant javus monokultūros

būdu. Užariant apsikrėtusių augalų liekanas daugiai nei 15 cm gyliu, taip

pat galima sumažinti javaklupės infekciją iki 50 proc.

Varpų

fuzariozė (Fusarium spp.)

Požymiai

19.

Varpų fuzariozę sukelia visa eilė Fusarium genties grybų. Liga pažeidžia

varpas. Varpų fuzariozė žalinga ne tik dėl to, kad dažniausiai virš pažeidimo

vietos varpa būna tuščia arba grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti,

mažo daigumo, bet ir dėl Fusarium grybų gebėjimo produkuoti

mikotoksinus, kurie yra pavojingi tiek žmonių, tiek gyvulių sveikatai. Varpų

fuzariozei plisti palankios sąlygos yra, kai po išplaukėjimo, ypač rugių

žydėjimo metu, vyrauja lietingi orai. Fusarium infekcija lietais lašų

pagalba nuo augalų liekanų ant dirvos ir javų pašaknio patenka ant varpų. Iš

varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir į grūdus. Virš vietos, kur

buvo pažeistas varpos stagarėlis, varpa išbąla. Sergančios varpos vietomis arba

ištisai padengtos rausva grybiena. Ligos sukėlėjai žiemoja dirvoje, augalų

liekanose arba patenka į pasėlį su užsikrėtusia sėkla. Nuo varpų fuzariozės

sumažėja 1000-čio grūdų masė, netenkama dalies derliaus. Be to, infekuoti

grūdai, ypač laikant netinkamomis sąlygomis, gali būti užteršti mikotoksinais.

Pagrindiniai

apsaugos principai

20.

Turėtų būti auginamos tolerantiškos veislės. Sėklos beicavimas kiek sumažina

varpų fuzariozės riziką. Vyraujant palankiems varpų fuzariozei plisti šiltiems

ir lietingiems orams, po augalų išplaukėjimo – žydėjimo metu reikia

pasėlius purkšti fungicidais.

Pavasarinis

pelėsis bei kiti pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella nivalis,

Fusarium spp.)

21.

Pavasarinio pelėsio sukėlėjas ir kiti Fusarium genties grybai yra dirvos

patogenai, kurie pažeidžia augalų apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie patogenai

gali plisti ir per sėklą. Fuzarioziniai puviniai gali pažeisti daigus ir

gerokai išretinti pasėlį. Pavasariniam pelėsiui stipriai išplitus, nutirpus

sniegui, matyti išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai. Želmenų lapeliai būna

sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo atspalvio voratinkline grybiena.

Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų, vandeningų dėmių. Ant pažeistų

augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja sporodochijos su grybo konidijomis.

Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie

vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia

lapus ir varpas. Fuzarioziniu puviniu pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo

dalis būna parudę, papilkėję. Ligoti augalai blogiau krūmijasi, vystosi, auga

ir dera. Ligos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose ir sėklų paviršiuje arba

luobelėje.

Pagrindiniai apsaugos principai

22.

Sėjomaina mažina pavasarinio pelėsio bei pašaknio ir šaknų puvinių išplitimo

riziką, ypač kai sėjama į ražienas. Reikėtų sėti tik sertifikuotą sėklą,

neužkrėstą Fusarium grybais. Sėklos beicavimas nuo šių patogenų yra

reikalingas. Beicuojat sėkla yra apvaloma nuo infekcijos, o dygimo metu

apsaugoma nuo dirvoje esančių patogenų.

Stiebinės

kūlės (Urocystis occulta)

23.

Urocystis occulta sukelia rugių stiebines kūles. Daigai apsikrečia

stiebinėmis kūlėmis nuo ant sėklos paviršiaus arba dirvoje esančių kūliasporių.

Augalai yra pažeidžiami stiebinėmis kūlėmis sistemiškai – grybiena plinta

augančio augalo tarpuląsčiais. Ant sergančių rugių lapų ir stiebų po epidermiu

susidaro ilgi dryžiai, pro kuriuos prasišviečia melsvai pilka kūliasporių masė.

Dryžiai išilgai plyšta ir sporos, kaip suodžiai, padengia augalo paviršių.

Kūlėti rugiai būna menkesni nei sveiki, dažnai neišplaukėja, o jei išplaukėja,

tai jų varpos būna iškrypusios ir tuščios arba užauga tik smulkūs grūdai.

Kūliasporės paplinta sukibusios į rutulėlius, kurių centre yra daigios sporos,

o išorėje – pripildytos oro. Sporos dirvoje išlieka daigios daugiau nei

vienus metus. Stiebinių kūlių plitimui yra svarbios tiek dirvos, tiek sėklų infekcija.

Pagrindiniai apsaugos principai

24.

Sėklos beicavimas apsaugo dygstantį rugio daigą tiek nuo sėklos, tiek nuo

dirvos Urocystis occulta infekcijos. Intensyviai auginant rugiai

pastaruoju metu stiebinėmis kūlėmis beveik nebeužsikrečia. Tačiau sėjant

nebeicuotą sėklą, kai kuriuose rajonuose pasitaiko pažeistų pasėlių. Yra būtina

prieš sėjant nebeicuotą sėklą išsitirti ir įsitikinti, ar nėra užsikrėtusi

kūlėmis. Jeigu kūliasporių bus rasta, sėklą būtina beicuoti. Jeigu sėjama rugių

sėkla nėra patikrinta dėl stiebinių kūlių infekcijos ir yra nebeicuota nėra

GAAP.

Skalsės

(Claviceps purpurea)

25.

Skalsės pažeidžia daugelį javų ir varpinių žolių. Rugiai skalsėms yra ypač

jautrūs. Liga pažeidžia tik varpas. Varpoje keleto grūdų vietoje užauga juodi,

su purpuriniu atspalviu rageliai – grybo skleročiai. Skleročiai kūlimo

metu nubyra į dirvą arba patenka į grūdus. Stambūs skleročiai ruošiant sėklą

yra išvalomi, bet smulkesni – grūdo dydžio, neišsivalo ir patenka į sėklą.

Likę dirvoje ir kartu su sėkla pasėti skleročiai sudygsta ir iš stromose

susiformavusių peritecių, kurie subręsta javų žydėjimo metu, išsviedžia

aukšliaspores ant žiedų (pirminė infekcija). Aukšliasporėms sudygus, grybiena

įauga į grūdo užuomazgą, kur susiformavusios grybo konidijos su saldžiu skysčiu

„medaus rasa“ išsiveržia į išorę. Šį skystį mėgsta vabzdžiai, išnešioja ant

sveikų žiedų ir juos apkrečia (antrinė infekcija). Lietus, vėjas ir vabzdžiai

yra pagrindiniai antrinės infekcijos platintojai. Apkrėstuose žieduose vėliau

vietoj grūdo susiformuoja skleročiai.

Pagrindiniai

apsaugos principai

26.

Skalsės yra ekonomiškai svarbi rugių liga daugelyje šalių. Augalų apsikrėtimo

intensyvumas skalsėmis tiesiogiai priklauso nuo jų žydėjimo trukmės.

Hibridiniai ir tetraploidiniai rugiai yra jautresni skalsėms. Rugių sėkloje

neturėtų būti skalsių skleročių. Išvalyti skleročius iš sėklos įmanoma tik

naudojant mirkymo natrio chloride metodą. Sėklą beicuojant, didžioji dalis

skleročių, esančių sėkloje, lauke nebesudygsta. Tačiau sėklos beicavimas neturi

jokios įtakos grybo skleročių, esnčių dirvoje, daigumui. Sėjomaina ir gilus

ražienų užarimas apvalo dirvą nuo infekcijos, nes skleročiai, patekę giliau nei

5 cm, nesudygsta ir iki kitų metų supūva. Varpinių piktžolių naikinimas ir

lauko pakraščių nupjovimas iki rugių žydėjimo yra viena iš prevencinių

priemonių nuo skalsių. Fungicidų purškimas rugių žydėjimo metu nesumažina

skalsių plitimo ir yra nenaudotinas.

Tripsai

(Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus)

27.

Tai ypač žalingi rugių kenkėjai. Tripsai rugiams kenkia čiulpdami sultis iš

lapalakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų. Tai labai

smulkūs, iki 2 mm ilgio, siauros verpstės formos vabzdeliai. Pažeistų javų

viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, šverplėtos, susisukusiais

akuotais. Tripsų plitimui palankūs saulėti, nevėjuoti, šilti orai. Tripsų

gausumą skatina ir geros jų žiemojimo sąlygos – neartos ražienos, ant

lauko augalinės liekanos, šiaudai, po kuriais tripsai ir žiemoja.

Pagrindiniai

apsaugos principai